Atnaujintas „Don Karlas“ Nacionalinėje operoje

Publikuota: 2024-11-01 Autorius: Andrius VAIŠNYS
Atnaujintas „Don Karlas“ Nacionalinėje operoje

Nuoširdžiai žaviuosi ištverme šešių vyrų, pasodintų aukštai ant medinės sienos su maišais ant galvų. Šie pasmerktieji nejudėdami tveria visą pirmąjį veiksmą. Tai – ir pirmasis Verdi tragedijos aktualizavimo pranešimas. Manding, turime terorizmo aukas. Toliau išvysime dar du sušiuolaikinimo simbolius, bet pirma kiek daugiau pravartu pasakyti apie pagrindinį scenografijos elementą – medinę sieną.

Ne, atsitiktinis žiūrovas neturi pamanyti, kad teatras gal remontuoja sceną ir taip išradingai ją užtvėręs išsprendė laikiną techninę kliūtį. Tikroji medžio plokštės paskirtis – kad į salę gerai sklęstų solistų balsai. Juk gražūs balsai – svarbiausia kūrinyje. Taigi toks nemažas sienos privalumas, nes orkestras, choras, solistai skamba.

Tačiau šio pastatymo esmė, kaip žinome, apgalvota režisūra: kad ne tik dainuoti, ne tik vaidinti nebūtų itin komfortiška, bet ir žiūrėti. Juk tokie laikai. Nors nedraudžiama pamanyti, jog tai yra iliustruota koncertinio atlikimo versija.

Žiūrėti ją patogiausia tiems, kurie arčiau scenos; kurie toliau, tie gali užsimerkti įsivaizduodami, kad klausosi operos per radiją, nes, pavyzdžiui, vos įžvelgtų Eboli – Eglę Šidlauskaitę, „paslėptą“ choro eilėje, prietemoje. Užtat, primenu, jos balsas sklendžia puikiai.

Na, nuosekliai nenuoseklioji režisūra pradedama, žinoma, nuo pradžių – nuo Don Karlo, įkišto į tramdomuosius marškinius ir užrištomis akimis. Kai Don Karlui akys atrišamos ir marškiniai nuvelkami, kitoje mizanscenoje jis vėl pasirodo apvilktas ir užrištas. Atkaklus beprotis. Jokių maldų – jei vertintume pagal istorinį libretą.

Panašiai Eboli nuvelka Rodrigui – Steponui Zoniui apsiaustą, tada meta jam atgal ir jis nieko daugiau nesumąsto, kaip tik vėl apsirengti. Taip pat ir karalienė Elizabetė – Viktorija Miškūnaitė turi nusivilkti, paskui vėl apsivilkti. Kokia prasmė? Kad tame siaurame ruože tarp sienos ir orkestro turėtų ką veikti. Šia erdve ir ilgu suolu solistai dalinasi su choru. Tiesa, herojai sykiais verčiami pasistumdyti: ne todėl, kad ankšta, o kad sudarytų paprastų buitiškų personažų – ne kažkokių politinių veikėjų „šiuolaikiškais“ drabužiais – įspūdį.

Galiausiai – apie du kitus sušiuolaikintus simbolius. Taip primityviai ir tiesmukai, kad net tirpsta pagrindinė kūrinio idėja apie žmogaus priespaudą vardan valdžios.

Režisieriai (ir tas pagrindinis, daug nusipelnęs jaunystėje, ir statytoja) neabejotinai yra tikri, kad dvispalvė vėliava dabar sukels žiūrovams vienareikšmę asociaciją, tačiau, visiškai pritrūkus išradingumo, ją nutarė kaišioti nekreipdami dėmesio į tekstą ir net duetų prasmę: ji išskleidžiama, paskui sukišama į herojaus kišenę, ištraukiama, numetama, patąsoma, galiausiai į ją nusivalomas batas... Drąsus Pilypas II – sodraus tembro, oraus stoto Tadas Girininkas.

Antrame veiksme vėliava traukia dėmesį numesta, paskui keliama su mirti ant minėtos sienos užkeltu Rodrigu (anie šeši baltomis trumpikėmis, sieną nuleidus, jau nuropojo sudegti); ji nuslysta, atėjusi karalienė ją iškelia, paleidžia – turbūt todėl, kad praneša vyksianti į Fonteblo, kur preferuojamos gal kitos spalvos… Toks dirbtinis vėliavos „įprasminimas“ sumenkina šių dienų simbolio vertę, ir ne tik todėl, kad ji nedera su dainuojamu turiniu: turbūt galima pažaisti inkvizicijos dramą ir su tokia vėliava, bet reikėtų subtilumo. Nebent žiūrovui turinys yra nesvarbu ir jis bandytų sekti lėkštomis režisierių įžvalgomis.

Dar baisesnė idėja – vietoj Inkvizitoriaus atvilkti stačiatikių patriarcho pamėklę, kad ši figūra trukdytų tikybos sargui Liudui Mikalauskui dainuoti, masažuodama pečius, o gal smegenis – esame laisvi gaudyti aliuzijas į nūdieną, tačiau derėtų prisiminti, jog ir fizinė, ir dvasinė inkvizicija – tai grėsmė, o ne parodija; kabaretinė parodija nedera su tokiu niūriu muzikiniu pasakojimu. Todėl ši mizanscena kvailoka, juolab jei programėlėje perskaitysime vokiečių režisieriaus parengtą šio pastatymo siužetą: „Inkvizitorius verčia karalių grįžti į visuotinės Katalikų bažnyčios kelią“. Ar ne pats rašė? Kas sako, jog kūrybiškumui nereikia logikos, tas gali paneigti ir muzikos prasmę.

Šūvis į prikaltą ant sienos Rodrigą – kaip saviveiklos teatre; na, tebūnie. Nelabai jaudinkimės ir dėl iškilaus operos solisto putinisto Askaro Abdrazakovo atvaizdo programėlėje – matyt, teatras dar svajojo jį pakviesti. Tik va – tas karas, tai tada – bent ta vėliava...

Ačiū chorui, orkestrui, įvardintiems solistams – dėl jų ištvermės ši opera skamba. Bet jei opera turi būti spektaklis – tai jau visai kas kita.

P. S. Jei kurie dar atsimena Verdi „Don Karlą“ su Liudo Truikio scenografija, tai jie tėra retrogradai.

https://www.lrt.lt/mediateka/irasas/36216/opera-dz-verdis-don-karlas-i-ii-veiksmai

https://www.lrt.lt/mediateka/irasas/36217/opera-dz-verdis-don-karlas-iii-iv-veiksmai

Susiję nariai

Andrius Vaišnys

Andrius Vaišnys

Scenarijų, koncertinių programų, libretų autorius

Komentarai