Atsiskleidė įvairiapusio menininko talentas

Spalio 29 d. filharmonijos salėje „Gaidos“ koncerte skambėjo dviejų vienvardžių kompozitorių, Frederico Chopino ir Frederiko Rzewskio muzika.

Menas – viena tų sferų, kuri suburia pavienias personas į susikalbančiųjų darinį. To savo menu, tekstais siekė lenkų-žydų kilmės amerikiečių kompozitorius Fredericas Rzewskis (1938–2021). „Tik bendrystėje galima atsikratyti ir menininkus slegiančių institucijų grėsmės“, – pokštaudamas sakė kompozitorius. Muzikos meno ir socialinio gyvenimo ryšius bandžiusio analizuoti kompozitoriaus kūriniai Lietuvoje nebuvo skambėję.

Frederikas gyveno Niujorke, Vokietijoje, kurį laiką Briuselyje. Skirtingai nuo daugelio kompozitorių, Rzewskis laikėsi atokiau nuo akademinių ratų, nors retkarčiais ilgą laiką dirbo su studentais tokiose institucijose kaip Jeilio ir Sinsinačio universitetai, Pitsburge, Briuselyje... „Būdamas 18 metų girdėjau XX a. klasikus – Stockhauseną, Boulezą ir Luigi Nono. Ėjau į koncertus Niujorke ir girdėjau, kaip Davidas Tudoras atlieka Johno Cage'o, Mortono Feldmano muziką. Ir tada aš pats pradėjau kurti. Jauni kompozitoriai turi klausyti kitų savo amžiaus ar šiek tiek vyresnių kompozitorių kūrybos, susipažinti su jų atradimais“, – interviu yra sakęs Rzewskis.

F. Rzewskiui visada buvo įdomu tai, kad tai vyksta ne tik šiuolaikinės klasikinės muzikos srityje, bet ir džiazo, popmuzikoje. Jis netgi turėjo grupę „Musica Elettronica Viva“ (MEV). „Manau, kad dauguma žmonių sutiktų, jog šių dienų popmuzika nėra tokia gera kaip prieš keturiasdešimt metų. Tačiau performansų pasaulyje – priešingai. Pastebimai brendo ir atlikėjų bendrija. Gal todėl, kad atlikėjas girdi pavyzdžius, į kuriuos gali lygiuotis? Tereikia paspausti mygtuką ir išgirsite Rubinsteiną ar Horowitzą, bandysite juos kopijuoti“, – yra sakęs kompozitorius. Kitame interviu jis pergyveno, kad jaunieji kompozitoriai nemokomi kontrapunkto. Tai – gebėjimas suprasti, išgirsti ir praktikuoti harmoningą visumą sudarančių kelių savarankiškų balsų slinktis. Ar galima to nemokius paruošti kompozitorių?“ – yra sakęs puikų išsilavinimą turėjęs aktualios muzikos kūrėjas F. Rzewskis.

Šio kompozitoriaus stilistika esmingai formavosi apie 1970-sius metus. Aštuntajame dešmtmetyje Rzewskis kūrė daug kamerinės muzikos. Kaip pianistas jis pasirodė atlikdamas JAV kompozitorių avangardistų ir savo kūrinius. „Kas būtų, jeigu sėdėčiau namuose ir tik kurčiau, – priklausyčiau nuo kitų žmonių malonės atlikti mano muziką!“ Pasirodė daug jo kompozicijų fortepijonui, įvairiems kameriniams ansambliams. Kūryboje įsitvirtino naujos raiškos priemonės, kaip pvz., įvairaus tipo serijos, aleatorika, ritmo, instrumentuotės laisvė. Atsirado potraukis verbalizacijai. Gimė instrumentinės kompozicijos su kalbamuoju tekstu. Žiūrovai didesnį dėmesį galėjo skirti kūrinio idėjai suvokti. Tiesa, septintajame, aštuntajame dešimtmečiuose pasirodė tokių modernių kūrinių ir daugiau: D. Kramo „Laiko ir upės aidas“ (1967) F. G. Lorkos tekstu, V. Globokaro „Prisilietimas“ (1985) B. Brechto tekstu, Vakarų šalyse daug atliekama V. Baltako „Pasaka“ lietuvių kalba (1995–1997) ir kt..

F. Rzewskis naudojo literatūros klasikų, aktualių literatų tekstų. Labai vertino greta kompozicijos praktikos vystomą improvizacijos meną. Tai girdėti ir kūryboje. Muzikos ir žodžio vienybė, būtinai atliekama to paties atlikėjo. Kompozitorius laisvai elgiasi su literatūros šaltiniu. Tekstas emocionaliai susietas su muzikine medžiaga ir tiksliai išdėstytas partitūroje. Žymima ir visa kita papildoma garsinė medžiaga: plojimai, beldimai ranka ir pirštais, kaukšėjimai, spragsėjimai, jaustukų, atodūsių diapazonas.

Tačiau turime kalbėti ir apie tai, ko niekas negali pažymėti natose. Tai kūrinį atliekančio menininko individuali saviraiška, jo santykis su apmąstoma idėja, tekstu ir garsine materija. Ją kūriniuose sudaro ne tik tekstas fortepijonui, bet ir visi garsiniai žmogaus emocijų reiškimo būdai. Nauja muzikos kūrinio dramaturgija sukūrė pretekstą teatralizacijos aktui.

F. Rzewskio kūrinius atlikti „Gaidos“ festivalis pakvietė Luką Geniušą. Koncertą pradėjęs Frederico Chopino „Noktiurniu“ Fis Dur, Nr. 2, op. 15, pianistas tarsi parengė intymią atmosferą, kurioje turėjo atsiverti garsaus pianisto, artimo Beatričės Grincevičiūtės giminaičio Arthuro Rubinsteino, autobiografijos „Mano jaunystės metai“ fragmentas: „Rubinsteinas Berlyne“ (2008). Apie besikaupiančias neapmokėtas sąskaitas, tragiškas galimo atsisveikinimo su gyvenimu minutes... Tačiau muzika pasakojantįjį gelbsti. Skamba girdėtasis Chopino Noktiurnas. „Gyvenimas gražus. Verta gyventi“.

L. Geniušo atlikti tarpiniai F. Chopino kūriniai – „Barkarolė“ op. 60, Etiudas Nr. 11 Es-Dur ir Nr. 2 c-moll – Luko palytėti tapo romaniškos muzikos perlais: emocinis nusiteikimas, garso valdymas, natūralus frazių kvėpavimas. Net ir vadinamasis „Revoliucinis“ etiudas be utriruotų herojiškų proveržių.

F. Rzewskio „De profundis“ (1992) – kitokio plano kūrinys. Pianistas perteikia išrauką iš Oscaro Wilde`o laiško lordui Alfredui Douglasui (Bosie), kalint Ridingo kalėjime. Kūrinys aštuonių dalių. Muzika – tarsi melodeklamacijai (tekstui proza) skitas saikingas emocinis pagrindas. Visos garsinės medžiagos persipinęs vienis su tikslia minties, vidinės emocijos raiška.

Ne itin sudėtingas tekstas fortepijonui, tačiau reikšmingas šioje dramatinėje herojaus atsivėrime. Hipnotizavo ir žodis, ir kitokios garsinės faktūros, ir emocinį toną ar inspiracijas suteikianti fortepijono partija. Kad ir trečioji dalis – remarka pažymėta: „ne sentimentaliai ir savitu humoru“, kalbama pašnibždomis. Taip paslaptingai pasakojama apie baisoką situaciją kalėjime.

Kiekviena dalis neišskiriama atskiru siužetu. Tai tik pastaraipos, kurios baigiasi savotišku muzikiniu apibendrinimu. Nepateikdamas tikslių kompozitorių pavardžių nuorodų, kompozitorius nurodo gan tikslią jų stilistiką: „atlikti kaip klasikinės muzikos atlikėjui, be pedalo, artikuliuojant“. Gal kai kas klausiusių galvojo, kad tai orientuota į Bachą? Sudėtingiausias kūrinio epizodas – dvigubų natų, alteracijų prisodrinta muzika tik iš pirmo žvilgsnio klausytojui primena senąją klasiką. Kaip ir prieš penktąją dalį nuvilnijantys pasažai, tarsi žaidimas karoliukais, gerokai nutolę nuo kažkam įsivaizduojamo Chopino.

„Kentėjimas –vienintelis mūsų egzistavimo būdas...“ – sako herojus. Penktojoje dalyje skamba keista ekspresyvi jo daina be žodžių. „Ak, ak...“ Šeštoji dalis klausytojui pateikia visą sceną, kurioje herojus ir loja, gal – kaukia – šuns balsu, kudakuoja kaip višta, ir pritaria klaksonu, o septintojoje jau švilpia tiksliomis natomis nusakytą melodiją.

Tekstą L. Geniušas skaitė anglų kalba. Gaila, kad koncerto organizatoriai nepasistengė lietuviško vertimo pateikti visiems klausiusiems. Nesuprantantiems buvo sunku suvokti net ir raiškiai tariamų frazių prasmes. Pianisto dikcija puiki! Stebino pateikto naratyvo intonavimo įvairovė – visa paremta vidine motyvacija ir giliamintiškumu. Pastarąjį dešimtmetį negirdėjau taip subtiliai tekstą skaitančio aktoriaus.

Koncertas įsirašė į pasąmonę ilgam.

Susiję nariai

Rita Aleknaitė-Bieliauskienė

Pianistė, edukologijos mokslų daktarė, Mykolo Riomerio universiteto profesorė