Chaimo Potašinsko 100-mečiui: „Muzika jam buvo religija“

Publikuota: 2024-12-24 Autorius: Tomas Bakučionis
Chaimo Potašinsko 100-mečiui: „Muzika jam buvo religija“

Gruodžio 13-ąją, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) bendruomenė paminėjo pianisto ir dirigento, LMTA profesoriaus Chaimo Potašinsko (1924–2009) šimtąsias gimimo metines. Jaukų vakarą vedusi LMTA koncertmeisterio katedros vedėja prof. Irena Uss-Armonienė glaustai pristačiusi Maestro biografiją pažymėjo, kad tokio kalibro menininkų atminimo išsaugojimas LMTA bendruomenei yra labai svarbus, turint omeny, kad istoriškai Chaimas Potašinskas nuo mūsų kartų vis labiau tolsta.

Savo prisimintais pasidalinusi pirmoji LMTA koncertmeisterio katedros vedėja prof. Ramutė Vytė Vaitkevičiūtė kalbėjo, kad jei Chaimas Potašinskas gyventų šiais laikais, jis būtų pasaulinė koncertmeisterio meno žvaigždė. Didžiulis būrys Lietuvos dainininkų Chaimą Potašinską prisimena, kaip neprilygstamą akompaniatorių. Jis šiai veiklai paskyrė net 55 savo gyvenimo metus, rengė programas su žinomaais anų laikų dainininkais Eduardu Kaniava, Vitalija Šiškaite, Eugenijumi Vasilevskiu, Regina Maciūte, ir daugeliu kitų. Teko jam ir ne vienas ekspromtinis koncertas, kur reikėdavo be pasiruošimo ir repeticijų staigiai pakeisti kitą akompaniatorių. Lietuvių kompozitoriai dažnai tik jam patikėdavo redaguoti ir pirmąkart atlikti savo fortepijoninius kūrinius. Tiek Maestro kolegos, tiek jo studentai jį prisimena kaip įvairialypį muziką – neeilinio talento pianistą, puikų dirigentą, charizmatišką pedagogą, kuris savo mokiniams perdavė ne tik meistrystės paslaptis, bet ir dalinosi su jais muzikavimo džiaugsmu.

Savo prisiminimais pasidalino ir LMTA džiazo katedros vedėjas prof. Artūras Anusauskas, kuris Maestro Potašinską prisiminė kaip reiklų, bet sykiu labai žmogišką mokytoją, kuriam rūpėjo ne tik studentų meniniai pasiekimai, bet ir jų kasdienis gyvenimas. Kartą Artūras Anusauskas pamokoje Profesoriui išsikalbėjo, kad sunkiai serga mama, jos gyvybei gresia pavojus ir negali gauti reikiamų vaistų, tuomet Ch. Potašinskas nutraukė pamoką, sėdo į automobilį ir nuvyko į Antakalnio polikliniką, kur turėjo gerų pažinčių, nes vadovavo saviveikliniam medikų ansambliui .... ir gavo tais laikais retų vaistų, kurie išgelbėjo Artūro mamą. Prof. R. Vaikevičiūtė prisiminė Chaimą Potašinską ir kaip žmogų, kuris sugebėjo džiaugtis kasdieniu gyvenimu, pavyzdžiui – nuvažiuoti į turgų ir nusipirkti skanios mėsos (kurios anais laikais ne visada būdavo parduotuvėje...) ir tuo pasidžiaugti. Šių eilučių autoriui taip pat teko garbė kaip buvusiam Maestro Potašinsko studentui tą vakarą pasidalinti prisiminimais. Pratęsdamas prof. R. Vaitkevičiūtės mintį apie tai, kaip Maestro gebėjo džiaugtis kasdieniu gyvenimu, prisiminiau Profesoriaus šmaikštų paatviravimą, kad jis maždaug kartą per mėnesį mėgdavęs „kapitališkai“ išsiplauti ir išsivalyti savo automobilį ir tai jam teikdavo džiaugsmą. Visi, kurie dalinosi prisiminimais, Chaimą Potašinską prisiminė, kaip labai spalvingą, šiltą asmenybę. Profesorius turėjo puikų humoro jausmą ir „aštrų liežuvį“, kuris kaip mat sutramdydavo studentiškus norus ką nors „nuchaltūrinti“. Atmintyje liko ne vienas jo „sparnuotas“ posakis. Profesorius, formuodamas studentams repertuarą, nevengdavo skirti sudėtingesnius kūrinius, dažnai tai būdavo orkestriniai kūriniai – operų arijų akompanimentai. Jei gavus sunkesnį kūrinį pasiskųsdavai, kad kažkuri vieta yra nepatogi groti fortepijonu ir reikia palengvinti orkestrinę faktūrą, Profesorius tardavo savo „firminę“ frazę, jog „nepatogu yra tik kelnes per galvą užsimauti“, sėsdavo prie fortepijono ir čia pat tobulai paskambindavo tą „nepatogią“ vietą. Maestro Potašinskas, būdamas puikiu pianistu ir dirigentu, savo studentams skiepijo orkestrinį dirigentišką mąstymą skambinant fortepijonu ir imituojant orkestro instrumentams būdingas spalvas, su tuo buvo susijęs didelis jo dėmesys fortepijoniniam tušė. Jis visuomet apgailestavo, kad anuomet pianistai negaudavo partitūrų skaitymo pamokų. Visi Profesoriaus studentai ir kolegos turbūt ryškiausiai atsimena fenomenalų jo talentą skaityti „iš lapo“ ir skambinti bei diriguoti kūrinius be išankstinio pasiruošimo. Chaimą Potašinską nuo jo pirmųjų žingsnių muzikoje vadino Kauno vunderkindu. Trylikametis Chaimas koncertavo Kaune, Valstybės teatro salėje, o būdamas keturiolikos su Kauno Radiofono orkestru jau skambino E. Griego Koncertą fortepijonui. Tais pačiais metais Chaimas Potašinskas su dešimčia metų vyresne seserimi Roza buvo pakviesti tobulintis Italijoje pas pianistą prof. A. Tamburini. Muzikos barai jau yra skyrę publikacijų Maestro Potašinsko gyvenimui ir kūrybai, daugiau galite paskaityti čia: https://www.muzikusajunga.lt/zurnalas/muzikos-barai-331/mocartiskos-dvasios-maestro-arba-laisvas-muzikoje. Už nuopelnus Lietuvos kultūrai Chaimas Potašinskas 2000 metais buvo apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordinu.

Vis dėl to svarbiausias Chaimo Potašinsko atminimo vakarui skirtas akcentas buvo LMTA koncertmeisterio katedros studentų ir solistų pasirodymas. Tai - pianistės: Saulė Pukinskaitė (lekt. Jonės Punytės-Svigarienės klasė), Rūta Stanelytė (prof. Eglės Perkumaitės-Vikšraitienės klasė), Fausta Hopenaitė (prof. Nijolės Ralytės klasė), Svajonė Zelkevičiūtė (prof. Audronės Kisieliūtės klasė), Ugnė Kaušiūtė (prof. Irenos Uss Armonienės klasė), solistai: vokalistai Linas Drąsutis, Arminas Skirvainis, Julija Karaliūnaitė, Tadas Girininkas bei klarnetininkas Gustas Leskauskas. Skambėjo tikrai solidus XIX-XX a. kompozitorių kūrybos repertuaras, reikalaujantis rimto pasirengimo bei profesinės meistrystės tiek iš solistų, tiek iš koncertmeisterių-akompaniatorių. Galiu tik pasidžiaugti, kad Chaimo Potašinsko muzikinės meistrystės dvasia šiuose studentų pasirodymuose buvo gyva ir tai yra tas tikrasis liudijimas apie Chaimo Potašinsko profesinį-kūrybinį palikimą LMTA bendruomenei.

Turbūt taikliausiai Chaimą Potašinską yra apibūdinusi jo duktė medikė Valerija Potašinskaitė: ,,Šeimoje muzika buvo religija. Tėvas buvo šmaikštuolis, spalvinga asmenybė, bet didybės manija nesirgo.“

Komentarai