ČIA VISADA NORISI SUGRĮŽTI

Buvusių mokinių meilė ir pagarba savo mokyklai – didžiausias ir neįkainojamas jos bendruomenės, pedagogų nuopelnas. Išskirtinės, jubiliejinės progos leidžia suprasti, kad pasakymas „čia visada norisi sugrįžti“ susijęs ne tik su įgytomis žiniomis, įgūdžiais, pasiekimais, bet ir su tuo, kas nematoma, o kartais gal ir nepakankamai įvertinama. Toliau – kelios prisiminimų nuotrupos apie mokyklinį laiką.

Gediminas Jaunius

Gimnaziją baigė 1996 m., mokėsi Vidmanto Bėkšos saksofono klasėje. 2005 m. įkūrė kūrybos namus „Elitaz“, jiems iki šiol vadovauja. Renginių ir TV projektų prodiuseris, aktyvus visuomenės veikėjas. Vienas žinomiausių projektų – „Lietuvos balsas“, dešimtmetį kuriamas pagal pasaulinę „The Voice“ franšizę.

Man E. Balsio menų gimnazija yra kūrybiškumo lopšys, ten pradėjo megztis, vystytis daug labai reikšmingų dalykų. Dažnai prisimenu ir mokyklą, ir bendrabutį, bet turbūt pirmiausia mokytojus, kurie auklėjo ir mokė ne tik to, kas priklauso. Jie buvo kaip draugai, kaip artimi brandūs žmonės, kurie padėjo formuotis, augti, išsilaisvinti, galbūt patikėti pačiu savimi... Anuomet atrodė, kad taip ir turi būti, ir tik vėliau pradėjau suprasti, kuo ši mokykla buvo ypatinga. Kas man buvo normalu, kitiems atrodė stebuklas. Ir nors žinau, kad neįmanoma grįžti į mokyklos suolą, kai kuriuos dalykus mielai pakartočiau. Nes iš tikrųjų tada buvo jauku, buvo laisva ir labai gera.

Kokią gimnazijoje įgytą patirtį vertinčiau labiausiai? Sunkus klausimas, nes tokių patirčių ne viena buvo. Gerai atsimenu mokinių savivaldos dieną, kuri, manau, ir simbolizuoja gimnaziją, kokia tuo metu ji buvo. Tikiuosi, kad panaši yra ir dabar: mokiniai veda pamokas mokytojams, mokytojai tampa mokiniais, pertraukos trunka keturiasdešimt minučių, o pamokos tiek, kiek pertraukos... Tą šventę ruošdavome su gimnazistų parlamentu. Vykdavo šokiai prie vargonų salės, būdavo daug smagaus balagano. Atsirasdavo formalumus peržengiantis santykis tarp mokytojų ir mokinių, ir nors gali atrodyti paika, tas vaidmenų susimaišymas man buvo ypatingas. Taip pat puikiai atsimenu, kaip su specialybės mokytoju Vidmantu Bėkša gerdavome kavą, klausydavomės džiazo... Tuo metu koncertuoti į Klaipėdos muzikinį teatrą buvo atvažiavusi Marina Granovskaja, po koncerto nusipirkom plokštelę... Ji ir dabar sukasi ir primena Balsynę, tą laisvę, kavą ir džiazą... Ir šiandien „tilpčiau“ į tuos tris žodžius...

Taigi kokia svarbiausia patirtis? Manau, beveik neapčiuopiamu būdu išvystytas kūrybiškumas. Mokytojai nuolatos primindavo: jei jūs čia, vadinasi, esate talentingi ir ypatingi žmonės. Ir kai tau nuolatos tai kartoja, vieną dieną imi ir patiki. O tada leidi skleistis savo kūrybiškumui, leidi daugiau atsiverti ir kartais padarai didelių dalykų...

Kūrybiškumas tapo mano profesija, mano gyvenimo ritmu, ir tai svarbiausia, ką išsinešiau iš mokyklos... Meilė muzikai virto savotišku kodu, kuris mane lydi ir asmeniniame, ir profesiniame gyvenime. „Lietuvos balsas“, kurį jau 10 metų kuriu su komanda – irgi apie tai. Nebuvau dainininkas, bet buvau saksofonininkas, o pūsti saksofoną – tas pat, kas dainuoti...

Eleonora Sebrova. Gimnaziją baigė 2003 m. Atlikėja, dainų autorė.

Gimnazija – neatsiejama mano gyvenimo dalis, ja remdamasi pasiekiau daugybę savo tikslų. Atgal atsigręžusi matau jos neįkainojamą vertę – nuo fortepijono, improvizacijos, dirigavimo pamokų iki mokytojų, kurie visą savo dėmesį ir meilę skyrė man. Ryškios ir darbščios asmenybės, kurias sutikau gimnazijoje, tapo pavyzdžiu, kaip reikia siekti tikslų – sunkiu ir nuosekliu darbu. Tais laikais, kai į užsienį išvažiuoti būdavo gana sudėtinga, mokykla surengė viso choro keliones į Šveicariją, Vokietiją, Belgiją. Jos vadovės Zitos Kariniauskienės darbas mokyklai garantuodavo prizines vietas, ir tai buvo pirmas nuostabus pergalių skonis, lydintis visą gyvenimą.

Labai dažnai prisimenu savo fortepijono mokytoją Valentiną Mamonenko, ji mane išmokė puikiai skambinti pianinu. Iki šiol, kai pagroju jos mokytus kūrinius, sulaukiu daug komplimentų ir susižavėjimo. Per bendrojo lavinimo pamokas gerai įvaldžiau skaičiavimo meną, kuris man iki šios dienos pasitarnauja, – už tai esu labai dėkinga Onutei Šeputienei. Taip pat vertinu nuostabią mokytoją Beatą Vaitkuvienę, kuri visada buvo įkvėpimo šaltinis. Juk pačiai tenka kurti dainų tekstus.

Prisiminimai apie mokymąsi gimnazijoje labai ryškūs, tačiau vienas ypač įstrigęs. Būdama ketvirtokė dalyvavau choro konkurse ir laimėjau prizą už artistiškumą. Tai buvo Sauliaus Šiaučiulio kūrinio „Lietus“ interpretacija. Paskui gimnazijoje viena mergaitė parodė man: „Žiūrėk, Šiaučiulis!“ Tai buvo tikras pasaulio stebuklas, kad toks talentas gali būti tiesiog sutiktas mokykloje... Priėjau ir pasisveikinau, o jis sako: „Žinau, kad dainuoji“ ir pasiūlė ateiti į savo pamoką. Tuomet įsitikinau, kad jis – tikras genijus. Manau, žmonės, turintys jautrią menui sielą, gali pajusti ir matyti daugiau nei kiti.

Po kelerių metų kartu grojome privačioje galerijoje „Pėda“. Tai buvo mano pirmieji uždirbti pinigai muzikos srityje...

Vidas Pinkevičius. Gimnaziją baigė 1994 m. Studijavo Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, Rytų Mičigano universitete (JAV). 2006 m. Nebraskos–Linkolno universitete (JAV) įgijo muzikos menų daktaro laipsnį. Vilniaus universiteto vargonininkas, VU vargonų studijos „Unda Maris“ meno vadovas, „Vargonavimo paslapčių“ tinklaraščio, tinklalaidės ir mokymo svetainės, skirtos tūkstančiams vargonininkų iš 89 šalių, kūrėjas.

Buvo nuostabūs laikai... Prisimenu koridorius, freskas ir, žinoma, studijinius, pratyboms skirtus vargonus... Gimnazija man padėjo eiti muzikos keliu, ten gavau pirmąjį postūmį. Labai šiltai prisimenu visus savo mokytojus ir mokytojas. Ypač Jeleną Paradies, šviesaus atminimo Niną Katkovą, choro mokytoją Virginiją Simonavičienę ir visus kitus. Jūs visi man darėte nuostabią įtaką, kad galėčiau tapti tokiu muziku, koks esu dabar.

Girėnas Povilionis. Gimnaziją baigė 1994 m. Daktaras, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos docentas. Menotyrininkas, istorikas, dviejų monografijų, kelių dešimčių mokslinių straipsnių apie Lietuvos vargonus autorius. Vargonų paveldo centro įkūrėjas, direktorius, vargonų meistras. Restauravo keliolika seniausių ir vertingiausių Lietuvos vargonų.

Mokykloje išmokau ne tik muzikuoti – čia prasidėjo ir iki šiol tęsiasi mano kaip vargonų meistro profesinis kelias. Vargonuoti pradėjau 1991 m., kai mokykloje dar nebuvo tikrųjų vamzdinių vargonų. Turėjau unikalią galimybę ne tik bet kada groti, tačiau ir tyrinėti, kaip instrumentas veikia. Paprastai grodavome iki 12 val. nakties, o kai kada net ir per naktį. Aktų salės vargonai buvo tarsi asmeninis instrumentas, nes juo naudodavomės vos keli mokiniai.

Ryškių prisiminimų daug, tačiau vieną direktoriaus Alberto Rožės pastabą iš pažymių knygelės atsimenu iki šiol: „Nepaisant to, kad vakar Girėnas vos nenuskendo, sekančią dieną – vėl ant ledo“. Tai nutiko 1986 m. kovą ant greta mokyklos esančio tvenkinio ledo. Tuo metu bėgiojimas ir žaidimas ant ledo buvo viena populiariausių atrakcijų berniukams, nes daugiau beveik nieko ir nebuvo įmanoma veikti tarp pamokų ar po jų. Taigi, žaidžiant gaudynes ant ledo, įlūžau tiek, kad į krantą teko plaukti. O kitą dieną – vėl ten pat, nes juk įdomu, kurioje gi vietoje aš įlūžau...

Jurga Karčiauskaitė-Lago. Gimnaziją baigė 1993 m. Juvelyrė, dizainerė, grafikė, juvelyrikos namų „Yurga“ įkūrėja ir savininkė.

Prisimenu naktis, kai Balsynės literatūros mokytojas mus vesdavosi prie jūros „klausytis išplaukiančių laivų dainavimo“. Jie išplaukdavo ilgesingai kaukdami, o grįždavo tyliai, ramiai.

Į menų gimnaziją įstojau po didelės atrankos ir egzaminų. Balsynė buvo įsikūrusi Klaipėdos pašonėje, senuose rūmuose, prie tvenkinio su nulinkusiais gluosniais. Tikri didžiuliai rūmai marmuro grindimis, su stikliniu bendrabučio priestatu, koncertų ir sporto salėmis, valgykla ir... baru viduje. Per visą mano gyvenimą tai buvo vienintelė įstaiga, išmokiusi piešti, rašyti prozą, mylėti knygas, mąstyti, nebijoti kurti ir išvis – NIEKO nebijoti.

Rytais lėkdavau į mokyklą net sirgdama, o autobusas visada važiuodavo per lėtai…

Mokydavomės po 12 valandų per parą. Skaitėme Kafką, Rilkę, Kortázarą, Márquezą ir dešimtis, ne, šimtus knygų! Skaitėme rusų literatūrą originalo kalba. Rašėme eiles, diskutavome, piešėme gyvus ir gipsinius modelius…

Kartais modeliais būdavo vienuoliai bernardinai – entuziastingai ir jaunatviškai ginčydavomės su jais apie religijas ir gyvenimą. Jie juokdavosi – atrodė tikri išminčiai.

Eidavome į namus pas mokytojus, pažinojome jų šeimas, kartu vykdavome į koncertus ir parodas. Paskatinta literatūros mokytojo, ėmiau rašyti ir Vilniuje laimėjau Lietuvos literatų konkursą.

Lydėjo begalinis noras augti ir būti „kuo nors“, nes grafikos mokytojas man pašnabždėjo: „Tu esi ypatinga, daug gali, vaikeli.“ Paskui sužinojau, kad taip sakydavo visiems...

Po tokiais buvusių mokinių žodžiais turbūt pasirašytų daugelis... Apie tai byloja ne tik gimnazijos šventės, susibūrimai, alumnų įsteigtas fondas, bet ir noras visada būti balsiukais, didžiuotis tuo ir grįžti čia su savo kūrybine idėja, koncertu, parama, padėka mokyklai, Mokytojui.