Dainuojantys vyrai užauga geresni

Berniukų ir jaunuolių choras „Dagilėlis“
Meno vadovas ir dirigentas Remigijus Adomaitis

Šiaulių berniukų ir jaunuolių choras „Dagilėlis“ yra vienas ryškiausių šio žanro kolektyvų Lietuvoje. Kiekvienais metais „Dagilėlis“ surengia dešimtis koncertų, jo klausosi ir jam ploja šimtai klausytojų įvairiose Lietuvos ir užsienio koncertų salėse.

Jaunieji dainininkai užburia klausytojų širdis emocionalumu, džiugina puikiai atliekama muzika, skambiais balsais. „Dagilėlio“ indėlis į kultūrinį Šiaulių bei Lietuvos gyvenimą, chorinio dainavimo tradicijų puoselėjimas ir Lietuvos choro meno atstovavimas užsienyje įvertintas Lietuvos Respublikos prezidentų padėkos raštais, diplomais, Lietuvos liaudies kultūros centro ir Pasaulio lietuvių dainų šventės fondo apdovanojimu „Aukso paukštė“. Specialiu prizu „Mūsų vardas Lietuva“ choras apdovanotas už Lietuvos dainų švenčių tradicijų, kurios yra įrašytos į UNESCO nematerialaus paveldo sąrašą, puoselėjimą.

Chorą „Dagilėlis“ 1990 metais įkūrė ir jam iki šiol vadovauja Remigijus Adomaitis. Energingo vadovo pastangomis 1999 metais buvo įsteigta Šiaulių „Dagilėlio“ dainavimo mokykla, o 2020 m. birželio 3-iosios vakarą jau dvidešimtoji šios mokyklos absolventų laida gavo neformaliojo vaikų švietimo pažymėjimus.

Lietuvos vardą „Dagilėlis“ garsina prestižinėse Europos, Jungtinių Amerikos Valstijų ir Kinijos koncertų salėse. Tai vienintelis Lietuvos kolektyvas, koncertavęs Sankt Peterburgo Ermitaže (Rusija), Berlyno valstybinėje operoje „Unter den Linden“ (Vokietija), Filadelfijos meno atlikėjų centre „Kimmel“ (JAV), žymiojoje Marios Laach abatijos bažnyčioje (Vokietija), prestižinėje Pekino didžiojoje liaudies salėje (Kinija).

Berniukų ir jaunuolių choras „Dagilėlis“ sulaukė puikių klausytojų ir muzikos kritikų atsiliepimų po koncertų Vašingtono Šv. Mato katedroje (JAV), Maskvos valstybinės P. Čaikovskio konservatorijos Didžiojoje salėje, Sankt Peterburgo M. Glinkos valstybinėje kapeloje (Rusija), Kornvalio grafystės Truro katedroje (Jungtinė Karalystė), Baltarusijos valstybinėje ir Lietuvos nacionalinėje filharmonijose.

Kolektyvas nuolat rengia naujas programas, koncertuoja su įvairiais meno kolektyvais ir atlikėjais, dalyvauja įvairiuose tarptautiniuose projektuose. „Dagilėlis“, bendradarbiaudamas su Sankt Peterburgo Ermitažo orkestru „Camerata Sankt Peterburg“, Minsko valstybiniu kameriniu orkestru, Lietuvos kameriniu orkestru, Šv. Kristoforo kameriniu orkestru, Kaliningrado, Klaipėdos, Šiaulių kameriniais orkestrais ir Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru, yra atlikęs G. B. Pergolesi „Stabat Mater“, W. A. Mozarto Karūnavimo mišias, „Missa brevis“, A. Vivaldi „Gloria“, J. Rheinbergerio „Stabat Mater“, L. Bernsteino Čičesterio psalmes, A. Žigaitytės „Praregėjimą“, J. Rutterio Vaikų mišias, B. Chilcotto „Jubilate“, K. Jenkinso „Requiem“, Mišias už taiką ir kt.

Šiaulių berniukų ir jaunuolių choras „Dagilėlis“ pelnė daugybę aukščiausių įvertinimų įvairiuose tarptautiniuose chorų konkursuose, 2017 m. apdovanotas Lietuvos muzikų sąjungos prizu „Auksinis diskas“.

Po nuotrauka:
2018 m. balandžio 21 d. baigiamojo Didžiosios muzikų šventės koncerto metu Lietuvos muzikų sąjungos apdovanojimas „Auksinis diskas“ buvo įteiktas „Dagilėlio“ choro meno vadovui ir dirigentui Remigijui Adomaičiui

***

2018 m. balandžio 21 d. Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje vyko baigiamasis Didžiosios muzikų šventės koncertas ir 2017 m. „Auksinio disko“ laureatų apdovanojimų ceremonija.

Šiaulių berniukų ir jaunuolių choras „Dagilėlis“ jau pirmaisiais garsais nugalėjo tylą. Netrukus visa bibliotekos erdvė maloniai skambėjo nuo jaunatviškų balsų. Visi dainininkai atidžiai stebėjo maestro Remigijaus Adomaičio mostus, aiškiai nurodančius muzikinį judėjimą ir dinamiką. „Dagilėlių“ atliekami kūriniai apie tėvynę pavergė visų klausytojų širdis, skambiais žodžiais atvėrę didingą Lietuvos praeitį, skatino didžiuotis tuo, kas esame.

Su kiekvienu atliktu kūriniu nuoširdūs klausytojų aplodismentai darėsi vis ilgesni, aidėjo susižavėjimo šūksniai „bravo“!

***

Apie dagilėlio paukštelį

Rudenį varnalėšas aplanko gražiausi mūsų paukšteliai – dagiliukai. Ištraukia dagiliukas šereliais pasišiaušusią sėkliukę, čiūžteli ją per kraitelės kabliukus, nuvalo ir išaižo. Keistą pomėgį turi dagilis – maitintis varnalėšų ar dygliuotų dagių sėklomis. Iš čia ir vardą gavo.

Prof. Saulius Sondeckis:

„Gastrolės kiekvienam kolektyvui yra svarbios, nes tai rodo jo brandą, jo meninį lygį, o kartu suteikia žinomumą, pripažinimą.

Tai, kad „Dagilėlis“ yra koncertavęs daugelyje pasaulio šalių ir nugalėjęs tarptautiniuose konkursuose, rodo, jog kolektyvas yra pasiekęs tikrai puikių rezultatų ir pripažinimą. Tai didelė garbė Šiauliams, visai Lietuvai. Man labai malonu, kad mes koncertavome puikiame festivalyje Sankt Peterburge, Ermitaže, pačioje Rusijos kultūros širdyje. Manau, tai tikrai istorinis koncertas kolektyvo gyvenime. Aš labai džiaugiuosi ir myliu šį kolektyvą.

Remigijus Adomaitis:

„Patys mažiausi „Dagilėlio“ mokyklos vaikai – keturmečiai, juos tėveliai atveda už rankos. Mažyliams įrengta speciali klasė, kur jie gali žaisti, o muzikos mokosi per žaidimą. Penkiamečio – kitokie norai, o šešiamečiui vėl kitaip: jis ruošiasi eiti į pirmą klasę. Ketverių penkerių metų vaikai jau dalyvauja spektakliuose, pavyzdžiui, stato „Grybų karą“.

Kas pas mus nesimoko, nesupras, kokį krūvį gauna dainuojantys chore. Teko bandyti priimti į chorą muzikalius ketvirtokus, tačiau jie po mėnesio atsiprašė, kad negali tokio krūvio pakelti. Mūsų berniukų kasdienybė – ir vos ne kasdien vykstančios repeticijos, ir pamokos bendrojo lavinimo mokykloje. O dar koncertai, konkursai... Anksčiau maniau, kad tokio krūvio neįmanoma atlaikyti, bet vyrai įrodė, kad viskas įmanoma. Jie ir sportuoja, ir turi laiko prie kompiuterio pasėdėti (gal kartais net ir per daug). Ir mokosi jie pakankamai gerai. Todėl esu įsitikinęs, kad labai svarbu vaikučius pradėti pratinti prie darbo kuo anksčiau.

Kiekvienas choristas per repeticijas, stovėdamas valandą koncerte atiduoda visą savo energiją. Tikriausiai ne kartą „Dagilėlio“ klausytojams teko pajusti per nugarą nubėgančius šiurpuliukus. Tai mums labai svarbu. Esu girdėjęs daug chorų, kurių muzika skamba švariai, tačiau nieko daugiau. Stiklainis ir tas skamba, tačiau jis – tuščias... „Dagilėlis“ moka muziką užpildyti savo emocijomis.

Dažnai manęs klausia, kodėl chore dainuoja tik berniukai. Tačiau Lietuvoje mergaičių ar mišrių chorų labai daug, o berniukų chorų mažai. Be to, berniukų choro muzikos visiškai kitokios garsinės spalvos. Jei į chorą priimtume mergaičių, berniukų choro paprasčiausiai nebeliktų.

Berniukai labai stengiasi dainuoti. Jie – būsimi vyrai, todėl mano negalintys klysti. Kai dainuoja su mergaitėmis, jiems atsiskleisti daug sunkiau, gal dėl to didžioji dalis berniukų iš mišraus choro pasitraukia.

Džiaugiuosi, kad pavyko išlaikyti berniukų chorą, nes vyriškas užtaisas jaučiamas ir koncertuose. Kartais atrodo, kad per repeticijas ne viskas idealiai suskamba, tačiau koncerte berniukai ištransliuoja tokią energiją, kurią net sunku apsakyti. Dėl to verta dirbti. Ne kartą gyvenime įsitikinau, kad kuo sunkiau pasiekiamas rezultatas, tuo jis geresnis, ryškesnis.

Per 30 metų ne kartą mačiau tikrų stebuklų, kai vaikas vienus metus visai nepadainuoja, o jau kitais metais taip uždainuoja, kad gali būti solistu.

Tie berniukai, kurie dainuoja „Dagilėlyje“, užauga ryškesnėmis asmenybėmis.

Jei tėvai nori, kad jų atžalos būtų kultūringos ir išprususios, turėtų leisti jas dainuoti, nes dainuojantys vyrai užauga geresni. Mes su choru labai daug keliaujame, vaikai turi galimybę bendrauti su bendraamžiais, taip pat ir su užsieniečiais, nes moka užsienio kalbų. Kelionėse berniukai išmoksta būti savarankiški – patys lovą pasikloja, kojines išsiskalbia, išmoksta valgyti peiliu ir šakute. Tokią patirtį turintiems vaikams kur kas lengviau bus pradėjus studijuoti. Be to, dainuojantys vaikai bus geresni šeimos vyrai, nes jie jautresni – negalima dainuoti neugdant jautrumo. Manau, kad jei daugiau berniukų dainuotų chore, pasaulyje vyktų mažiau karų, nes choras visus suvienija.

Nemanau, kad dainavimas chore – lengvas darbas. Čia kaip armijoje, turi daug ko išmokti.

Kai kurių dalykų vaikams daryti neleidžiu. Pavyzdžiui, kelionėse beveik niekada neleidžiu valgyti traškučių. Stengiuosi, kad nebūtų vyriškų neigiamų dalykų, nors jų pasitaiko, juk gyvename ne uždaroje aplinkoje. Ateina vaikas iš mokyklos – ten draugai, bendraklasiai vienaip mąsto, o čia reikia šiek tiek kitaip elgtis. Labai stiprus didžiųjų vaikinų pavyzdys, mažieji į juos žvelgia užvertę galvas ir jais žavisi. Manau, stebėdami juos berniukai mąsto, kad patys norėtų tokie būti.

Septynerius metus mokytis „Dagilėlio“ mokykloje neužtenka. Kalbu ne vien apie dainavimą, bet ir apie pasaulėžiūrą. Negali pasakyti, kad visų ji pasidaro vienoda, bet jeigu moksleivis čia mokėsi dainuoti 10–12 metų, tada pajunti, kad jis iš tiesų yra „mūsų“.

Nežinau kodėl, bet nuo vaikystės labai mėgau filmą „Berniukai“, kuriame vaidino berniukų choras „Ąžuoliukas“. Visada kirbėjo mintis: kodėl aš negaliu dainuoti panašiame chore? To filmo emocija man išliko labai stipri iki šiol...