DIDELIS TEKSTAS APIE LIETUVIŠKAS GAIDAS
...Jau ne visad manosios jėgos leidžia būti ten bei šen, nors norai dideli. Bet, puikių kaimynų pajudintas birželio 13 pasiekiau Marijampolę ir Šv. arkangelo Mykolo bazilikoje visi paliudijome savo dalyvavimu jubiliejinio, dešimtojo Šv.Jurgio menų sezono koncertą „Patria Caelis“. Nebesusituriu nepamintijęs gausių įspūdžių apie jį pagauty.
Skambėjo išimtinai lietuviška muzika – nuo M.K.Čiurlionio iki modernių autorių kūrybos. Kūrinius atliko darnus ansamblis – tenoras Edmundas Seilius, smuikininkas Džeraldas Bidva ir visus oriuose vargonų tembruose suharmonizavusi Renata Marcinkutė-Lesieur. Edmundas labai skirtingus vokalinius opusus atliko tiksliai „įėjęs“ į jų stilistiką ir laiką, Džeraldas surado tikslų vargoninį registrą savo puikiame ir niekur ansamblio kanonų (pačia geriausia prasme) nepažeidžiančiame kilniame grojime smuiku, o Renata, nežiūrint nemalonaus vargonų registro ūmaus gedimo (gal ne visi ir girdėjo, bet atlikėjui tai visuomet šokas), gebėjo juo žaisti kaip tikra virtuozė, o meistriška registruote sutvėrė įspūdingą ansamblį palaikantį audeklą ir paslėpė nemalonią instrumento mechanizmo išdaigą. Tad, pabrėždamas labai rimtą programos turinio paruošimo ir jos interpretavimo faktą, ir sveikindamas atlikėjus su svarbia kūrybine pergale, sutelksiu dėmesį į tuos koncerte skambėjusius kūrinius, kurie, man, kompozitoriui, rodėsi įdomesni pokalbiui.
Vytautas Miškinis nuosekliai tampa vienu iš produktyviausiai bažnytinę-liturginę-religinę muziką kuriančių autorių. Tiesa, jo kūryba labai netolygi, šalia pamėgtų ir įtaigių kūrinių gimsta ir mažiau įspūdingi. Kokybės reikalavimus koreguoja ir itin gerai autoriaus žinoma Lietuvos chorų ir atskirai – bažnytinių, situacija, maldos namuose skambančios muzikos mados ir paties autoriaus kūrybinės ambicijos. Girdėjome giesmę „Ave, Marija“. Žinau iš savosios patirties – nurungti garsiąsias Marijai skirtas giesmes neįmanoma, abu mano bandymai tokiais ir liko. Tad ir kitus klausau prilenkęs ausį. Kolegos Vytauto kompozicijoje girdžiu kiek prigalvotą motyvą, kurį bandyta išlankstyti link įsimenančio ir išsiskiriančio iš begalinės „avemarijados“. Man atrodo (galiu klysti), kad esant tokioms anksčiau klasikų sukurtoms populiarioms, kultinėms giesmėms, vienintelis įdomus kelias būtų savo naujas giesmes lenkti naujo skambėjimo, kitokio garsyno, drąsios harmonijos, netikėto ritmo link. Juk madona Marija buvo įvairiaspalvė moteris, gyvenusi margą gyvenimą margame pasaulyje. Kitaip sakant – be gailesčio modernizuoti, laužyti, priešintis saldžiai ir labai gražiai muzikai. Čia sektinu pavyzdžiu stoja Ligetis ir Piartas, nors ir tieji su išlygomis. Gelbėtų smarki meistrystė, kuri dar mano aptariamą autorių tikriausiai vilioja įdomioje kūrybinėje ateityje. Svarbu pirm laiko neįtikėti savo muzikos išbaigtumu. Išguldžiau labai asmeninę nuomonę, kuri nesumenkina Vytauto Miškinio svaraus ir įtaigaus įnašo į naujųjų laikų lietuvišką bažnytinę muziką.
Povilo Syrrist-Gelgoto „Meditacija“ smuikui ir vargonams tarsi sklandė tarp Masne ir ambiento atskambių, ieškodama savo natos ir jausmo. Puikiai interpretuota kompozicija paliko neblogą įspūdį, kuris tikriausiai ir buvo numatytas kaip įspūdis, nuotaika, apraiška, nesiekiant aiškių turinio ar formos krantų. Koncerto programoje opusas itin tiko, nes įnešė kiek kitokią, dar labiau suasmenintą jauseną. O tokia šiais laikais labai paklausi – stebėjau, kaip keitėsi klausos aidas bažnyčios erdvėje, tarsi pakeitęs visus iš klausytojų į dalyvius.
Maloniai nustebino retai girdima Gracijaus Sakalausko muzika. Lyg sulaužyta, lyg vėl tiesinama, lyg pasimetusi ir lyg vėl save suradusi iki mini-kantatos išplėtotos giesmės „Varpai“ intonacija, žingsniuojantis laike ir vis toje pačioje tonacijoje skambantis ėjimas, turįs savyje gražios meditacijos bruožų. Sakydamas „gražios“ kalbu ne apie banalumą, ar šiaip dailumą, kuris pats per save niekada nėra baigtinė meno vertybė. Į kūrinio muziką įdėta daug prasmių ir kompoziciniai jos sudėtos be priekaištų. Gal buvo galėta kiek daugiau pauzių skirti smuikui, ypač kai skamba vokalas, o ir atvirkščiai – būt buvę daugiau instrumentinės erdvės, dialogo, polifonijos. Muzikantai išmaniai pajuto kūrinio dvasios slėpinius, o publika – kad ir klausėsi neanalizuodami, buvo nuščiuvę. Gaila, kai tokia ir kitokia nežinoma muzika vis dar per reta mūsų viešojoje erdvėje, kurią nestabdomai užpildo vis tie patys ir tie patys populiarūs klasikos kūriniai. Tad Gracijaus kūrybos suskambėjimas man tapo gaiviu proveržiu toje užtvankoje.
Pastaruoju metu vis dažniau girdžiu labai plačiam klausytojų sluoksniui taikytinas Zitos Bružaitės kompozicijas, kurios man primena Pauliaus Hindemito filosofiją: kurkime paprastam klausytojui neprastą paprastą muziką. Toks socializuotas kūrybinės raiškos siekis šiais laikai labai sveikintinas, ypač kai jame dalyvauja aukštos kūrybinės prabos kūrėja. Kolegės Zitos „Gegutė“ – viena iš tokių dainų, kuri akivaizdžiai šių tikslų siekia: aiški forma, smagi melodika, nevarginanti skubančio klausytojo trukmė. O jei - dar drąsiau (kaip Zita elgiasi kituose savo panašios orientacijos kūriniuose) žengus pirmyn, nebijant komplikuotų harmonijų, netikėtesnių intonacijų? Juk ne publika veda muzikos meną pirmyn, o kūrėjai, jausdami publikos judėjimo greitį ir kokybę. O ji jau įgalina mums būti drąsesniais ir kūrybos technikose, ir priemonėse, ir kitokiuose sprendimuose, nei jau mums įprasta. Juk gegutė ir miške ne vien tercijomis kukuoja. Vivaldi ją prieš kelis šimtmečius buvo išgirdęs kvartos intervalu..
Koncerto pabaigoje suskambo man nežinomos autorės - Audronės Juozauskaitės posminė daina “Nurimk mano siela”. Iš anonso supratau - su kompozicijos menu menkiau bendravusi, daugiau iš sieloje girdimos muzikos savo kūrybą maitinanti autorė dar tik kelio pradžioje. Bijočiau ką sakyti apie tokių autorių kūrybą, nes tuoj kiltų kokia negera kūrybinio pavydo ar savo darbų viršenybės virš kitų įtarybė, tačiau šis tas pasakytina. Yra uždara ir atvira muzikinės kultūros erdvė. Uždaroje, lyg kokiame klube, mes galime dainuoti ir groti bet ką – vos laikydamas smuiką pirmokėlis iki ašarų sugraudina močiutę ir ši pusę valandos liaupsina vaikelio talentus, bet kai tasai „talentas“ groja didelėje salėje, joje sėdi ne vien to vaikelio tetos ir seneliai. Tuomet ir įvyksta tai, kas įvyksta – tetų būrys sukelia ovacijas, o likusi publika pasimeta – o gal tikrai čia viskas idealu? Tuomet mano žvilgsnis krypsta į tuos, kurie tą vaikelį atvedė į sceną ir klausiu savęs – o kokiu gi tikslu? Mano mintį tikriausiai supratote – mes privalome būti negailestingai reiklūs viešoje erdvėje vykstantiems muzikiniams įvykiams. Suprantu, kad ir mano girdėto koncerto idėja buvo graži, tauri ir teisinga – naujos lietuviškos muzikos sklaida. Tačiau ir mėgėjų kūrybai viešoje erdvėje neišvengiamai turime taikyti aukštesnius reikalavimus, nei namų muzikavime. Kolegės kompozicija formaliai teisinga, tačiau smarkiai girdėta melodika ir harmonija nubloškia ją į daugybės panašių kompozicijų rinkinį ir paskandina jame. Laukiau bent kelių labiau originalių, paieškotų taktų. Puiki interpretacija, deja, nepagelbėjo, o dar labiau viską išryškino (tą, kaip taisyklę, patyriau bendraudamas su aukštos klasės muzikantais – visos mano klaidos girdisi dar ryškiau). Bet „neužmuškime Mozarto“! – tikiuosi, ir mano šios pastabos neužgaus autorės, o pakvies rimtoms kompozicijos studijoms, kurios išlaisvins ir sustiprins jos kūrybines galias. Dar prirašysiu – šiaip mūsuose mėgėjų kūrybos kritika itin kebli, kai ji susieta su bažnytine muzika, patriotinėmis temomis ir begaline meile Lietuvai. Tarsi tokios tematikos muzika savame puiki. Ir dar – ne be nuodėmių ir taip vadinami diplomuoti, tituluoti ir akivaizdžiai profesionalūs kompozitoriai – mūsų darbai taipogi netolygūs, ne visus lydi sėkmė. Skirtumas tik tame, kad dažniausiai tokių nesėkmių priežastis mums suvokiamos ir pamokančios, o mėgėjai kritines pastabas priima kaip įžeidimą.
Koncerte skambėjo ir keletas mano kūrinių. Pačiam apie savo darbus kalbėti nei korektiška, nei gražu, nors galiu kai ką ir pasakyti. Atlikėjai jautriai perskaitė mano partitūras ir jos suskambo atskleisdamos gerąsias ir silpnąsias kompozicijų puses. Tikriausiai labiausiai mums visiems pavyko su „Priešpaskutiniuoju Kadišu“, kurį ir publika įvertino tinkamai. Tai didis Edmundo Seiliaus nuopelnas, puikiai vedęs ansamblį ir kūrinio idėją – judėjų asmeninės atgailos giesmės vingius. Nelauktai suskambo Preliudo M.K.Čiurlionio atminimui versija smuikui ir vargonams, kuri tikriausiai turi teisę gyvenimui, ypač kai patenka į tokių šaunių muzikantų rankas. Deja, to nepasakyčiau apie savo „Ave, Marija“, kuri man po daugelio metų pasirodė gana silpnas kūrinys, lyg neišbaigtas, su pretenzija kalbėti paprastai, gražiai ir meiliai – tai nepasiteisino. Tad rezultatas gana blankus ir vargu ar ši giesmelė turi koncertinę ateitį. Tokia išgirstų savo kūrinių patirtis gyvam autoriui yra tikra palaima – pasitikrini savo galias ir negalias. Vargu, ar kada prie tų aiškiai mažiau pavykusių opusų grįšiu, tačiau jei ką ateityje panašaus sugalvosiu, jau žinosiu, kaip išvengti kompozicinių bėdų. Publika, kiek jutau, šioms mano mintims savo reakcija pritarė.
...Koncertas vyko perpildytoje bažnyčioje, kurioje šalia šventiškai nusiteikusių senolių buvo daug gražaus jaunimo. Visą renginį globojo su visais žemiškai bendravęs bažnyčios klebonas Giedrius Juozas Bakūnas, su kuriuo po koncerto smagiai pabendravome, pakalbėjome apie bendruomeninį giedojimą Lietuvoje ir jo bėdas, apie lietuviškos muzikos globą ir sielovadą, kurioje geistume tos muzikos ryškesnę galią. Žinoma, aplodismentai ir bičiuliui Edmundui Seiliui, ir ne tik už dainavimo meistrystę, bet ir už festivalį, kuris reguliariai judina taip vadinamos periferijos visuomenę, ne ką prastesnę ar atsainesnę, kokią turime didžiuosiuose miestuose, jau dažnai ir nežinančią, kuo save dar sudirginus.
Tariu visiems gilios padėkos žodžius, ir reiškiu viltį, jog įdėtas triūsas neabejotinai transformuojasi į neįkainojamu gėrį.
Susiję nariai
Antanas Giedrius Kuprevičius
Kompozitorius, profesorius, akademikas, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas