Dvigubas jubiliejus. Raimondas Butvila ir Alexander Paley

Šių metų balandžio 1 dieną du žymūs muzikai, smuikininkas Raimondas Butvila ir pianistas Alexanderis Paley‘us, savo kolegas ir gerbėjus pakvietė į dvigubą jubiliejinį koncertą Nacionalinės filharmonijos didžiojoje salėje. Skambėjo Wolfgango Amadeus Mozarto Sonata smuikui ir fortepijonui C-dur, K403/385c, Ludwigo van Beethoveno Sonata smuikui ir fortepijonui Nr. 10 G-dur, op. 96 ir Cézaro Francko Sonata smuikui ir fortepijonui A-dur. Bisui duetas pateikė Mozarto Andante iš pirmosios kompozitoriaus parašytos sonatos smuikui ir fortepijonui.

Per ilgą ir kūrybingą gyvenimą muzikantų keliai driekėsi per visą pasaulį ir galiausiai sugrįžo į Lietuvą. Raimondo Butvilos karjera visada buvo užtikrinta ir nuosekli: jis mokėsi M. K. Čiurlionio menų mokykloje, baigė Lietuvos muzikos ir teatro akademiją (prof. E. Paulausko kl.) ir Maskvos P. Čaikovskio konservatorijos aspirantūrą-stažuotę (prof. V. Klimovo kl.), dirbo pedagoginį darbą LMTA, griežė Lietuvos kameriniame orkestre, Lietuvos kvartete, tapo Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro koncertmeisteriu, koncertavo kaip solistas. 1990 metais Butvilai buvo suteiktas Lietuvos nusipelniusio artisto garbės vardas. 1993–2011 metais pagal Lietuvos–Venesuelos kultūrinio bendradarbiavimo sutartį jis išvyko į Venesuelą, Karakase dirbo pedagoginį darbą, buvo Emilio Friedmano koledžo Konservatorijos direktorius ir Menų universiteto (UNEARTE) profesorius, taip pat griežė kaip solistas su Venesuelos orkestrais, buvo „Trio Academico Emil Friedman“ narys. Šiuo metu Butvila yra Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademijos Styginių instrumentų katedros vedėjas, profesorius. Smuikininkas tęsia koncertinę veiklą kaip solistas ir kamerinėse sudėtyse (2015 metais su San Diego „Tifferet Israel“ simfoniniu orkestru atliko E. Blocho Koncertą smuikui). Nuo 2013 metų glaudus bendradarbiavimas jį sieja su pianistu Alexanderiu Paley‘umi – koncertai su VDU kameriniu orkestru, rečitaliai, kasmetinis festivalis Andų Muleno mieste Prancūzijoje.

Alexanderis Paley‘us yra Maskvos P. Čaikovskio konservatorijos auklėtinis (prof. B. Davidovič ir V. Gornostajeva) bei eilės tarptautinių konkursų laureatas: laimėta I premija J. S. Bacho konkurse Leipcige (1984), prizas Bösendorferio konkurse (1986), Grand Prix P. Vladigerovo konkurse Bulgarijoje (1986), „Jaunųjų artistų debiute“ Niujorke (1988), konkursuose Belgijoje (1990) ir Prancūzijoje (2006). 1988 metais jis išvyko gyventi į JAV, o paskutinius penkerius metus reziduoja Lietuvoje. Profesorius dėsto VDU, subūrė kamerinį ansamblį „Paleasis“. Pianistas nuolat koncertuoja Europoje, Šiaurės ir Pietų Amerikoje, vadovauja savo įsteigtiems festivaliams Prancūzijoje ir JAV, diriguoja. Savo repertuare A. Paley’us turi daugiau nei penkiasdešimt koncertų fortepijonui ir orkestrui, kelis šimtus fortepijoninės ir kamerinės muzikos kūrinių.

Jubiliejinis koncertas sutraukė pilną salę inteligentijos, kolegų, bičiulių ir bendramokslių. Vakaro pradžioje kultūros ministrė Vaida Aleknavičienė Lietuvos Kultūros ministerijos vardu įteikė padėkas abiems jubiliatams, o vėliau visi klausėsi profesionalaus ir akademiškai nepriekaištingo griežimo. Reikia pripažinti, kad smuiko rečitaliai didžiosiose koncertų salėse yra labai reti, tad tai buvo puiki proga išgirsti atitinkamą repertuarą.

Su Raimondu Butvila pabendravome jau praėjus šventiniam šurmuliui.

Daiva Tamošaitytė: Kokie autoritetai formavo Jūsų muzikinį pasaulėvaizdį?

Raimondas Butvila: Gyvenome tais laikais, kai autoritetų kaip tokių nebūdavo. Reikėdavo griežti būtent taip, o ne kitaip. Davidas Oistrachas buvo etalonas. Autoritetai būdavo tie, prie kurių galėdavome prieiti, tarp jų – Jascha Heifetzas. Sąjungoje buvo perleistas Felixo Mendelssohno koncertas, ir viskas, daugiau nieko. O mano formavimo pagrindus padėjo Eugenijus Paulauskas. Jis leido, kad viskas, ką darai, prasidėtų nuo tavęs, formavo individualybę. O kiti žymūs pedagogai – Viktoras Radovičius, Aleksandras Livontas – reikalavo griežti „taip, kaip reikia“. Nebuvo net ne alternatyvos, bet jos galimybių. Vienintelis Oistracho mokinys, kuris buvo kitoks, asmenybė – tai Gidonas Kremeris. Taigi yra daug gerų smuikininkų, visi puikiai groja, bet nė vienas iš jų nėra artistas.

Daiva Tamošaitytė: Su kuriais kompozitoriais bendradarbiavote, kokios svarbiausios buvo jų kūrinių premjeros?

Raimondas Butvila: Man labai svarbi ir brangi yra Ričardo Biveinio Sonata smuikui, kurią paruošėme, ji yra išleista, ją daug studentų groja aukštosiose mokyklose. Taip pat su Ričardu esame parengę Ryčio Mažulio „Mėbijaus lapo kanoną“, parašytą specialiai mums; šį kūrinį jis nori vėl pagroti, atsiuntė natas. Tai toks bendras darbas tiek su Biveiniu, tiek su Mažuliu, kuris yra visai kitokio plano kompozitorius. Buvo ir daugiau premjerų, bet ne tokios stiprios ir įsimenančios. Ričardas – mano klasės ir kurso draugas, mokėmės kartu nuo meno mokyklos, beje, kartu su tavo seseria Dalia Tamošaityte.

Daiva Tamošaitytė: Jūsų klasėje dar mokėsi Onutė Narbutaitė, Kristina Vasiliauskaitė, Dainius Sverdiolas, Margarita Bereščianskaja, Zecharija Plavinas... O kas paskatino vykti į Venesuelą?

Raimondas Butvila: Tuo metu Lietuvos ambasadorius Venesueloje buvo Vytautas Dambrava, žymus diplomatas, kuris susitarė su Venesuelos kultūros ministru José Antonio Abreu dėl kultūros mainų. Abreu įkūrė pasaulinę organizaciją El Sistema, ji iki šiol garsi. Tada iš Lietuvos į Venesuelą ambasadoriaus rūpesčiu išvyko grupė muzikantų, kurie dirbo pedagogais Venesueloje. Ir mes su žmona (Rūta Railaitė-Butvilienė – D. T. ) į tą grupę patekome visiškai, galima sakyti, atsitiktinai.

Daiva Tamošaitytė: Ar negaila buvo palikti Lietuvą ištisiems aštuoniolikai metų?

Raimondas Butvila: Gaila ar negaila, reikia stengtis gyventi tuo, kas yra. Vaikai lankė labai geras mokyklas, mes su žmona turėjome labai gerus darbus, tad laukėme, kol vaikai baigs mokslus.

Daiva Tamošaitytė: Tuomet kokie buvo didžiausi įspūdžiai iš gyvenimo spalvingoje, visiškai kitokioje kultūroje?

Raimondas Butvila: Sakyčiau, gal reikėtų kalbėti apie tai, ką davė gyvenimas Venesueloje. Jis išlaisvino nuo to surambėjimo, kai mes buvome įsprausti į tam tikrus rėmus. Tačiau reikia pasakyti, kad ta visa sistema Lietuvoje dar yra nesunaikinta, ir ačiū Dievui: yra teatras, muzikos, meno mokyklos, disponuojančios pinigais. Tenai teatras, kaip Ispanijoje, apmoka šešis aštuonis spektaklius, ir viskas, adios. Jis neturi nei trupės, nei orkestro, nei choro. Už pinigus jie yra samdomi visame pasaulyje. Kuo daugiau pinigų turima, tuo geresnė produkcija užsakoma, ir atvirkščiai. O mes turime žmones, kurie visą laiką tame dirba, ir muzikinio parengimo sistemą, kuri yra labai svarbi.

Grįžtant prie gyvenimo Venesueloje, esi ten žymiai laisvesnis, „nesuvarytas į kvadratą“, bet pats turi pagrindus, ir tada tiems pagrindams leidi toliau vystytis, įgyti daugiau laisvės, neperžengiant profesionalumo ar stiliaus ribų. Venesueliečiai labai gabūs, iškart pamokoje padaro tai, ko reikalauji, o į kitą pamoką ateina viską užmiršę, nes jie paprasčiausiai nežino, kodėl jie tai darė. O mes žinome; mes turime savyje žinojimą, kodėl tas viskas vyksta. Taigi svarbiausia, ką gavau, tai atsipalaidavimas ir savo ribų išlaisvinimas.

Daiva Tamošaitytė: Be abejo, spalvinga šalis su savitomis tradicijomis įneša kažką nauja.

Raimondas Butvila: Pagrindinis skirtumas yra toks, kad jie nenumirs nei iš bado, nei iš šalčio. O mes, jei nepasiruošime maisto žiemai ir neturėsime kur pasislėpti nuo šalčio, numirsime iš bado ir sušalsime. Prie vandenyno daugybė skanių kriauklelių... reikia būti didžiausiu tinginiu, kad nepramistumei.

Daiva Tamošaitytė: Na, prie socialistų valdžios ekonomika buvo tiek sugriauta, kad žmonės Venesueloje, dar neseniai klestinčioje valstybėje, valgė arklieną ir badavo, neturėjo reikalingiausių vaistų ir vyko tai, kas vyksta visada, kairiesiems užgrobus valdžią – staigus šalies nuskurdinimas. Dabar, po Maduro arešto, gal jau viskas vėl pagerės.

Raimondas Butvila: Daugiau kalbu apie mentalitetų skirtumą. Dar nemokėjau kalbos, praėjo tik dvi savaitės, ir mane išsiuntė dirbti su vaikų orkestru, į pajūrį. Esu sportiškas, tad atsikeldavau anksčiau, eidavau į pajūrį už trijų šimtų metrų, bėgiodavau ten kiekvieną rytą. O ten pasirausus smėlyje tos kriauklės – tu jų paprasčiausiai negali neparagaut... Tik nereikia patingėti prieiti iki jūros. Mangai krenta nuo medžių. Ir tame pajūryje kasdien matydavau vietinį benamį ar bedarbį, kuriam svarbiausia gauti kasdienę porciją pigios vietinės degtinės. Ir tada man atėjo supratimas, kad jam tas pats, kokia diena ar metai, koks mėnuo, jis gyvena šia diena. Toks nušvitimas mane aplankė, jog tasai venesueliečių mañana („rytoj“) tai ir reiškia. Jokio skirtumo, ar kas nors įvyks dabar, ar poryt, ar po metų, kuri šiandien mėnesio diena. Atsakant į tavo klausimą apie įspūdžius, tai man buvo svarbiausias dalykas, atvėręs galvą, esminė patirtis, nubrėžusi liniją. Mes to sau neleidžiam. Ir tada pradėjau gyventi jų ritmu, prisitaikiau, nepykau, jei kas nors ne vieną valandą vėluoja... Jeigu neprisitaikysi, visą laiką kas nors erzins, ir tiesiog gausi infarktą. Visa laimė, kad ten yra keturios ilgokų atostogų datos.

Daiva Tamošaitytė: Ar grįžus į Lietuvą neatrodė, kad susiaurėjo tas pasaulis, o gal priešingai, apėmė palengvėjimas?

Raimondas Butvila: Dabar žmonės žymiai daugiau atsidarę, pasaulinio lygio artistai turi puikias sąlygas. Lietuviai labai talentinga tauta. Mes labai laimingi. Grįžome Gintauto Kėvišo kvietimu dėl to, kad teatrui reikėjo baleto direktoriaus.

Daiva Tamošaitytė: Papasakokite apie bendradarbiavimą su Alexandru Paley‘umi.

Raimondas Butvila: Mes kartu mokėmės Maskvoje aspirantūroje, buvome kurso draugai su Andrejumi Gavrilovu, Michailu Pletniovu. Tada Paley‘us buvo žvaigždė. Jis atvykdavo kasmet į Lietuvą groti su Gintaro Rinkevičiaus orkestru, o aš 2011 metais jau buvau grįžęs į Tėvynę. Susitikome po vieno koncerto ir nusprendėme pagroti kartu. Kaip tik tuo metu Dainius Sverdiolas pradėjo savo koncertinę mecenatinę veiklą, atsirado puiki koncertų salė ir naujos galimybės. Mes kartu su Alexanderiu esame atlikę visus Brahmso, Schuberto, Beethoveno, beveik visus Mozarto opusus smuikui ir fortepijonui, įskaitant ankstyviausius. Mūsų muzikos supratimas yra labai panašus, todėl kiekvienas posūkis, kurių niekada nebūna vienodų, išgyvenamas organiškai. Tokio lygio scenos partneris yra labai didelė sėkmė.

Esu labai laimingas žmogus, nes perėjau visus tobulinimosi ir koncertinės praktikos etapus. Tarp jų – gastrolių metas su Lietuvos kameriniu orkestru buvo neįtikėtina mokykla, nes koncertavome su žymiausiais solistais. Maskvoje mokiausi pas Oistracho mokinį Klimovą, pirmojo P. Čaikovskio konkurso laureatą. Paskui sekė Lietuvos kvartetas ir koncertmeisterio darbas Valstybiniame simfoniniame orkestre. Todėl iš vidaus žinau visą specifiką. Venesueloje labai daug grojau kaip solistas su orkestrais, turėjome trio. Bet svarbiausia – visa pedagoginė veikla. Didžiausi mano mokytojai buvo mano mokiniai. Kuo blogesnis mokinys, tuo didesnis man mokytojas, nes priversdavo ieškoti išeičių, kodėl man tas ar kitas momentas išeina, o jam neišeina. Ką daryti, kad uždavinys pavyktų. O dabar, šalia pedagoginio darbo VDU, malonu groti savo malonumui, ir šis užsiėmimas yra aukščiausio lygmens dovana.

Daiva Tamošaitytė: Dėkoju už pokalbį. Dar sykį sveikiname Jus abu su 70-mečiu ir linkime tęsti savo prasmingą veiklą.

2026 balandžio 10 d.