Egidijaus Buožio ir Petro Geniušo džiazo improvizacijų vakaras Organum salėje

Š. m. kovo 27 d. Organum salė virto tikra muzikinės fantazijos erdve – vieta, kur klausytojai tapo ne tik stebėtojais, bet ir aktyviais improvizacijos proceso dalyviais, liudininkais, pajutusiais akimirkos kūrybinę pulsaciją. Tai buvo antrasis ciklo „Čia ir dabar“ koncertas, kurį sumanė ir prodiusavo Eugenijus Šaltis. Jo vizija – sukurti muzikos patirtį, gimstančią tik šią akimirką, čia ir dabar – leido Organum salėje pajusti tikrą improvizacijos energiją. Salė alsavo lėtai kylančia įtampa, subtiliu laukimu, kuriame kiekvienas garsas galėjo atsiskleisti tik akimirksniu, o melodija – pavirsti netikėta emocine kelione.

Egidijus Buožis – improvizacijos meistras, kurio muzikinė kalba prilygsta filosofinei refleksijai. Jo subtilus tempo ir dinamikos pojūtis, gili išraiškos priemonių įvairovė leido koncerto akimirkas paversti savita emocine kelione. Būtent jis formavo improvizacijos kryptį, laikė vidinę dramaturginę įtampą, tarsi brėžė minties trajektoriją. E. Buožis atskleidžia ne tik techninį virtuoziškumą, bet ir nepaprastą minties skvarbumą – kiekviena frazė, kiekvienas motyvas tarsi gyvena savo gyvenimą, bet kartu jungiasi į vientisą improvizacijos audinį. Jo gebėjimas kurti nuoseklias, gilias improvizacijas, kurios nepavirsta formalumu, buvo vakaro ašis. Kiekvienas paspaustas klavišas atrodė tarsi minties atgarsis, o melodinės linijos – tiesioginis dialogas su klausytojų vidiniu pasauliu.

Petras Geniušas – pianistas, kurio meninis diapazonas aprėpia klasiką, romantizmą ir šiuolaikinę muziką, – šiame kontekste pasirodė kaip universalus improvizacijos partneris. P. Geniušas natūraliai įsiliejo į E. Buožio kūrybinį srautą, bet kartu sukūrė savitą muzikos pasaulį, pilną fantazijos, poetiškumo ir subtilių netikėtumų. Jei Buožis laikė kryptį, Geniušas ją nuolat išplėsdavo – spalva, energija, netikėtais posūkiais. Kiekvienas akordas, ritminė ar harmoninė modifikacija atrodė spontaniškai žėrinti, bet kartu subtiliai struktūruota – tarsi improvizacijos šedevras, gimstantis čia ir dabar. Jo muzika įtraukė, įkvėpė ir kvietė leistis į nuotykius, kurių trajektorija buvo neprognozuojama, bet kupina prasmės.

Vakaro metu salė prisipildė kontrastų: nuo įtemptų, virtuoziškų pianistų dialogų iki tyliai alsuojančių introspektyvių epizodų, kuriuose muzika kalbėjo tiesiai į klausytojų jausmus. E. Buožis ir P. Geniušas žaidė kontrastais – dinamika, tempo pokyčiais, harmonijos eksperimentais – spontaniškai jungdami improvizaciją su vidine struktūra. Jų dialoge aiškiai jutosi dviejų skirtingų prigimčių sąveika – mąstymo ir impulso, koncentracijos ir išsiliejimo. Kiekviena akimirka buvo gyva, kiekvienas garsas – neprognozuojamas, o kartu organiškai susietas su ankstesne fraze, suteikiančia visumai poetinę logiką. Šis nuolatinis balansavimas tarp kontrolės ir laisvės, tarp minties ir jausmo tapo vakaro magija.

Svarbu pabrėžti, kad toks vakaras – ne vien džiazo koncertas. Tai kūrybinės energijos, intelektualinės rizikos ir muzikinės fantazijos susitikimas, kuriame klausytojai tapo gyvos kūrybos dalimi. Improvizacijos, gimstančios akimirksniu, leido pajusti unikalų intymumą: atrodė, kad kiekvienas žingsnis, kiekvienas tonas gali pasikeisti bet kurią akimirką, tačiau išliko nuosekliai įtraukiantis ir įkvepiantis. Muzika tapo ne tik garsine patirtimi, bet ir refleksija apie kūrybos prigimtį, laisvę ir akimirkos unikalumą.

Organum salės akustika leido puikiai išgirsti tiek subtilius pianissimo niuansus, tiek fortissimo proveržius, kuriuose atsiskleidė abiejų atlikėjų energija, fantazija ir improvizacinis užsidegimas. Publika vakaro pabaigoje plojo ne tik už muzikinį virtuoziškumą, bet ir už patirtą kūrybinę kelionę – gyvą, nepakartojamą improvizacijos dialogą, kuris ilgai išlieka atmintyje.

Apibendrinant galima teigti, kad Egidijaus Buožio ir Petro Geniušo vakaras Organum salėje buvo tikras džiazo improvizacijos festivalis vienoje erdvėje: virtuoziškumas, muzikinė išraiška, fantazija, poetiškumas ir akimirksniu gimstantys šedevrai – visa tai sudarė įsimintiną patirtį klausytojams. Šis vakaras primena, kad tikroji muzika gyva tuomet, kai ją kuria meistrai, pasirengę eksperimentuoti, žaisti ir dalintis savo emocijomis čia ir dabar, ir kad improvizacija nėra spontaniškumo iliuzija – tai aukščiausios profesinės kultūros ir mąstymo disciplina. Visa tai buvo įgyvendinta Eugenijaus Šalčio vizijos ir profesionalaus prodiuserio darbo dėka.

Nuotraukos autorius Augustas Jonas Rastenis

Susiję nariai

Ala Bendoraitienė

Pianistė, LMTA koncertmeisterė-ekspertė, Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos mokytoja metodininkė

Petras Geniušas

Pianistas, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos, tarptautinių konkursų laureatas, LMTA profesorius