„Gaidos“ festivalio akcentai

Šių metų „Gaidoje“ greta plačios elektroninės muzikos panoramos išryškėjo dar keli reikšmingi akcentai: gausios vengrų kompozitoriaus György Ligeti 100-čiui skirtos jo kūrinių interpretacijos, pristatytas labai savitas turkų pianistas ir kompozitorius Fazil Say, įdomūs buvo daugiausiai pasirodę skirtingo braižo aktualiosios muzikos atlikėjai pianistai.

György Ligeti – vengrų kompozitorius, moderniosios muzikos meistras. Sudėtinga gyvenimo istorija prasidėjo nuo pat gimimo. Geopolitinės sąlygos lėmė, kad Vengrijos žydas gimė 1923 m. gegužės 28 d. Dičosentmartone (rum. Tirnevenyje), vengriškame mieste Transilvanijoje, Rumunijoje. Mirė kaip Austrijos pilietis 2006 m. birželio 12 d. Vienoje. Uždaryti sovietmetyje, o dabar dar vis užsisklendę patys, deja, mes jo muzikos koncertų salėse vis dar beveik negirdėjome. Tuo reikšminga ne tik šių metų „Gaida“, bet ir vienus sunkiausių kūrinių fortepijonui – G. Ligeti Etiudus – Kaune, Organum salėje Vilniuje – atlikusių lietuvių pianistų Motiejaus ir Mykolo Bazarų koncertai.

Šimtosios György Ligeti gimimo metinės yra proga apmąstyti vieno iškiliausių XX amžiaus muzikanto gyvenimą. Tą, kuris atspindėjo ekstremalias sąlygas, su kuriomis šimtmečio viduryje teko susidurti menininkams Rytų Europoje. Pradėti tenka nuo to, kad G. Ligeti tikroji pavardė – Auer. Jis – garsiojo smuiko profesoriaus, kurio mokykla gyvybingais syvais nusitęsė iki Lietuvos, provaikaitis.

1968 metais pasirodė Stanley Kubricko filmas „2001: Kosminė odisėja“ („2001: A Space Odyssey“), tamsi istorija apie žmoniją ir mirtingumą, lydima nepriekaištingai parinktos orkestrinės muzikos. Vienoje scenoje rodomas per kosmosą skrendantis mėnulio autobusas. Kai erdvėlaivis leidžiasi į vienišą kelionę, girdime kankinančią kompozitoriaus György Ligeti dainą „Lux Aeterna“. Šioje filmo vietoje Ligeti muzika tarsi atsiskleidžia skausmingą paties kompozitoriaus gyvenimo istoriją, išgyvenimus žmogaus, kuris niekada negyveno vienoje visuomenėje, grūmėsi dėl teisės pačiam priimti sprendimus religijos, tautybės ir tapatybės klausimais.

50 metų György Ligeti ėjo drąsiai siekė būti nepriklausomu. Pagaliau jo muzika, įprasminanti bekompromisinius sprendimus, tapo mėgstama atlikėjų, turi pasekėjų, visa atspausdinta. G. Ligeti savo kartos kompozitorių būryje buvo neįprastas ir tuo, kad atsakingai prižiūrėjo rašomą jo biografiją, ją autorizavo. (Pavyzdžiui, Boulezas, Stockhausenas, Berio ir Nono neturi patvirtintų biografijų, sukurtų jiems esant gyviems). Savo biografijos paslaptis atvėrė Richardui Steinitzui, kuris ją papildė ryškiais informatyviais komentarais ir paties kompozitoriaus atsivėrimais.

Stulbinantis pasakojimas apie Ligeti ankstyvą auklėjimą Rumunijoje, apie siaubingus, bet siurrealistinius karo išgyvenimus, holokausto siaube žuvusią šeimą, apie jo sunkumus bandant susikurti jauno kompozitoriaus, kuriam komunistinėje Vengrijoje buvo taikoma represinė cenzūra, tapatybę iki dramatiško pasitraukimo į Vakarus 1956 metais.

Nejausdamas tautinės priklausomybės vengrams lūkesčių, kompozitorius nejautė poreikio ir įpareigojimų atliepti kokius nors nacionalinius interesus. Pats G. Ligeti rašė: „Gimiau 1923 m. Transilvanijoje kaip Rumunijos pilietis. Tačiau vaikystėje nekalbėjau rumuniškai, mano tėvai nebuvo transilvaniečiai... Mano gimtoji kalba yra vengrų, bet aš tikrai nesu tikras vengras, nes esu žydas. Tačiau aš nesu žydų kongregacijos narys, todėl esu asimiliuotas žydas. Vis dėlto nesu visiškai asimiliuotas, nes nesu pakrikštytas. Šiandien, suaugęs, gyvenu Austrijoje ir Vokietijoje, jau seniai esu Austrijos pilietis. Bet aš irgi nesu tikras austras, tik imigrantas, o mano vokiečių kalba visada turės vengrišką akcentą.“

Tačiau net ir būdamas laisvas, ugdydamas visai savitą raišką, juto Bela Bartoko įtaką, o mes kai kuriuose kūriniuose girdime vengriškų intonacijų. Akimis vos permetus muzikinius tekstus matyti poliritmikos pagrinde vengrų šokių ritminius piešinius. Pokario metais Ligeti susipažino su savo amžininku, kompozitoriumi György Kurtágu (spalio 26 d. „Gaidos“ koncerte buvo atlikta G. Ligeti skirta G. Kurtago pjesė „Wandering in the Past Ligeti“). Kartu jie buvo pasiryžę atnaujinti vengrų muziką. Abu Budapešto konservatorijos studentai nekantriai laukė Béla Bartóko sugrįžimo iš JAV. Tačiau jo mirtis (1945) Vengrijos kultūros bendruomenę šokiravo. Kaip ir prasidėjusios pokario represijos. Po 1948-ųjų beveik visi Bartóko kūriniai buvo uždrausti. Viešai atliekama muzika turėjo būti optimistiška ir saulėta, o disonuojanti, chromatizmais grįsta muzika turėjo būti paslėpta arba nelegaliai gabenama į Vakarus. Ligeti ir Kurtágo viltis tęsti Bartóko pradėtą naujos raiškos paieškų kelią žlugo. Didžiąją šio laikotarpio dalį Ligeti praleido rašydamas muzikos teorijos vadovėlius ir mokydamasis liaudies muzikos Rumunijoje. Kurį laiką jis išties tęsė B. Bartoko kūrybos folklorinę tradiciją, surinko daugiau kaip 100 rumunų ir vengrų liaudies dainų, sukūrė daug kūrinių chorui a cappella ir kamerinių kompozicijų. Pacituosiu G. Ligeti: „Neabejotina, kad viskas, kas vyksta aplink menininką, socialinės ir ekonominės aplinkybės, karai, technikos raida, kultūrinė aplinka ir jo paties bendras požiūris į gyvenimą palieka savo pėdsaką kūryboje... Viena mano muzikos dimensija turi didžiausią įspaudą, atsineštą iš ilgo mirties šešėlio.“

György Ligeti, dirbo su daugybe skirtingų muzikantų. Daugelis juo žavėjosi bei vertino kaip savitą asmenybę, kūrusią originalią muziką.

Komentuodamas XX a. avangardinės muzikos mokyklos ribotumą, bet remdamasis serializmo atstovų pasiekimais, G. Ligeti sukūrė savo unikalų muzikinį stilių, kuris šiandien žavi sodriu skambesiu ir žmogiško jausmo pilnatve.

Naujai traktuodamas erdvės ir laiko sampratą, kurdamas formos plėtros iliuziją ne laike, o erdvėje, Ligeti naudojo savo sukurtą mikropolifonijos techniką. Unikalus „tonų klasterio“ metodas, kurį jis pirmą kartą panaudojo savo kompozicijoje „Apparitions“ (1959), atnešė gaivaus vėjo į Europos muziką. Po šio šedevro pasirodė „Atmosferos“, kuri pirmą kartą buvo atlikta festivalyje Donaueschingene, kur Ligeti pelnė garbingą vietą šiuolaikinės muzikos metraščiuose. „Atmosferose“ G. Ligeti pritaikė tiksliausią, sudėtingiausią kompozicijos techniką – „mikropolifoniją“, „mikrotonalumą“, kaip jis pats pavadino.

Praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje P. Ligeti neabejotinai išgarsėjo kaip vienas ryškiausių šiuolaikinės muzikos kompozitorių, sukūręs tokius kūrinius kaip „Aventures“ (1962), dramatiškas kūrinys trims balsams ir septyniems instrumentams, ir „Lontano“ (1967). kuri išryškina išskirtinį kompozitoriaus lyriškumą. Šį kartą atliktas ir „Gaidoje“.

Ligeti kompozicijose tolo nuo bet kokios tonacijos pasireiškimo formos. Jo tikslas buvo sukurti muzikinius efektus, kurių nebūtų galima pasiekti per temperuotą skalę ir kurie nebūtų priklausomi nuo tikslumo, ritmo ir aukščio. Ligeti kūrė „nesuderintą muziką“. Tai galėjo geriausiai išreikšti jo siekiamą skausmo, širdgėlos iliuziją.

Nesvarbu, ar naudodamasis serializmu, aleatorine muzika ar kokia nors kita modernia muzikine technika, G. Ligeti, ieškodamas kūrybinių galimybių, stengėsi peržengti visus apribojimus ir suvaržymus. Tai darė su nuosekliai tvirtu užsispyrimu, atsidavimu muzikai. Ligeti tris kartus bandė sukurti Requiem ir galiausiai jį užbaigė 1965 m., praėjus maždaug dvidešimt metų po kankinančių Antrojo pasaulinio karo išgyvenimų. Ligeti intencija buvo sukurti tai, ką jis apibūdino kaip „laidotuvių mišias visai žmonijai“. Jis kalbėjo apie „mirtį, kaip artimą nelaimėlę“.

1974–1977 m. P. Ligeti savo unikalias, itin individualias technikas taikė operos kompozicijoje. Taip sukurta opera „Le Grand Macabre“, kuri buvo įvertinta kaip reikšmingiausia XX amžiaus antrosios pusės opera, tarsi nurodanti naujas operos kryptis. Ir čia vėl lietuviškų ryšių trupinėlis. Lietuvoje buvo prisiminta slapta meilės istorija su dailininke Aliute Mečys. O pamiršta minėti tai, kad G. Ligeti, pasižymėjęs išskirtiniu originalumu ir tvirtu atsidavimu naujovėms, toliau kėlė naujus iššūkius ir 2001m. pelnė Kyoto premiją.

Šių metų „Gaidoje“ suskambo G. Ligeti „Lontano“ (atliko Nacionalinis simfoninis orkestras, dirig. Victorien Vanoosten, Prancūzija), „Lux aeterna“ (atliko choras „Jauna muzika“, dirig. Vaclovas Augustinas). Didžiausią pluoštą G. Ligeti muzikos atliko pianistas Nicolas Hodgesas (Vokietija, JK) ir Lietuvos kamerinis orkestras. Dirigavo jaunas muzikas iš Mančesterio Jackas Sheenas. Tai nebuvo jo programa. Atlikta G. Ligeti „Ramifications“ neatspindėjo nei jo, kaip interpretatoriaus, nei Ligeti stilistikos subtilumo.

Tačiau solistas, pianistas Nicolas Hodges buvo puikus. Koncertas fortepijonui ir orkestrui programų suvestinėje pristatytas gan atmestinai. Net nėra dalių, jų pavadinimų. Koncerto premjera (atliktos tuo metu sukurtos 3 dalys pianistui Anthony di Bonaventurai, dirig. Mario di Bonaventura) įvyko 1986 metais Grace. Tačiau kompozitoriui pasirodė, kad ne viskas išsakyta ir 1988 m. Vienos Konzerthaus salėje jau atlikta nauja penkių dalių Koncerto redakcija. Čia girdėti polimetrija, asimetrija formuojant dialogus, iliuzinė melodika.

Sudėtinga fortepijono faktūra skambėjo labai gyvybingai, ieškodama suokalbininkų orkestre. Raiškūs buvo valtornos, trombono solo, tačiau kitais atvejais turėję būti antrajame plane, išlįsdavo sugriaudami fortepijono artikuliuotą mintį ar spalvinius potėpius. I dalies sinkopių judėjimas priminė sutartinių žaismę. II d. Lento e deserto – lyrikos gelmė, jos alsavimas klausytoją atvedęs į krištolinių akordų tilindžiuojančias girliandas. Pianistas puikiai jautė ir perteikė spalvų žaižaravimą, kuriamą sonoristinę logiką. Į pianisto vedamus jautrius dialogus su orkestro dirigentas ne visada subtiliai reaguodavo.

Pianistas atliko pluoštą G. Ligeti Etiudų iš Pirmojo ir Antrojo sąsiuvinių. Trijuose sąsiuviniuose kompozitorius patalpino18 etiudų, kuriuose dera virtuoziškumas. techninės problemos su išraiškingu turiniu. Tai ypatingo sunkumo kūriniai. Gaila, bet ir jie nebuvo programėlėje įvardyti. G. Ligeti tarsi atgaivino 19 amžiaus virtuoziškumo idėją. Tai nauja virtuozinė retorika ir žmogiška simpatija tradicijai modernybės lauke. Sudėtinga poliritmika. Etiudas „Cordes à vide“. Andantino rubato – kvintų žaismas, tarsi jų pinamas voratinklis kilo į viršų, skaidrėjo ir tirpo trisdešimt antrinių čiulbėjime.

Arba etiudas „Arc-en-ciel“. Andante con eleganza – banguojančioje dinamikoje klausytojas galėjo pajusti prisilietimą prie džiazo. Varpų aidas, išnyrantis dvejinių-trejinių judėjime etiude „L'escalier du diable“ (liet. –„Velnio laiptai“). Presto legato, ma leggiero. Chromatiniuose judėjimuose aukštyn-žemyn tikrai velnias koją gali nusilaužti.

G. Ligeti šimtmetis buvo pažymėtas garbingai.

Atradimu buvo turkų kompozitorius ir pianistas Fazil Say. Jo kūrinių buvo įvairių atlikėjų programose. Tačiau įspūdingiausia buvo klausyti skambinančio paties autoriaus. Tai tas ryškus atvejis, kai jauti muziką tarsi kuriamą čia pat. „Muzika – tai kalba“, – norėčiau pasakyti. Ypač tai buvo ryšku jo baladėse. Skoningais rubato, raiškių pauzių, preparuoto fortepijono stygų skambesio deriniais, jis papildė besiliejančias spalvingas kaskadas. Pasakojo, diskutavo. Tokios gyvos, spalvingos buvo jo frazės, potėmės, pobalsiai. Puikiai valdantis instrumentą, garso koloritą. F. Say leido publikai pasidžiaugti puikiomis improvizacijomis populiariausiomis klasikinės muzikos temomis. Nostalgiškai skambėjo Variacijos G Gershwino „Summertime“ , W. A. Mozarto Sonatos A-dur Rondo dalies Alla Turca ir N. Paganinio 24-ojo Capriccio temomis. Turiningas bėglumas leido pajusti ir didžiųjų džiazo meistrų, tokių kaip Art Tatumas, meno įtaką kompozitoriui ir pianistui F. Say.

F. Say kūrinys – Sonata dviem fortepijonams atsirado ir Zbignevo Ibelhaupto bei Rūtos Rikterės fortepijonų dueto koncerto programoje. Turime pasidžiaugti, kad duetas ne tik egzistuoja, bet ir parengia tokias programas kaip ši. Parengta Žibuoklės Martinaitytės kūrinio „Unique Forms of Continuuity inSpace“ premjera, Stevo Reicho Kvartetas (su perkusininkais Džiugu Daugirda ir Ernestu Verba), pakartotas Broniaus Kutavičiaus „Disputas su nepažįstamuoju“.

Nuo turkiškai muzikai būdingos melikos ir ritmikos pianistai perėjo prie Ž. Martinaitytės nuobodžios muzikos. Kelintą kartą aptinku, kad jos išrašytos kūrinio intencijos neranda atobalsio muzikoje. Pianistai bandė suteikti besikeičiančioms faktūroms gyvybės, tačiau neįdėsi to, ko nėra pačiame tvarinyje.

Prisiminiau B. Kutavičiaus frazę: „Praeitis yra didžiausia paslaptis. Ir savo kūriniuose aš jos ieškau“. Taip jis pažvelgė į praeitį ir šį kartą atliktame „Dispute su nepažįstamuoju“. Dviejų fortepijonų skambesį scenoje, išbandytą minimalistinį pasaulį praturtino muzika, tarsi orkestras, skambantis iš fonogramos (įrašuose varinių pučiamųjų kvintetas, dar du fortepijonai, kuriuos įrašė tas pats duetas ir vargonai). Ši kompozicija yra tarsi Koncertas, kontrasto principu gretinamų trijų dalių ciklas. Girdime sutartinių žaidimą, variniams instrumentams kuriant choralinį foną. Spalvingai skambėjo repetatyviška fortepijonų faktūra. Puikius impusus teikė R. Rikterės energija, valdžiusi ir ritminį žaidimą. Jautriai pianistai įsiklausė į antrosios dalies kanoną – lyrinį dialogą su įrašyta fonogramoje muzika. Trečioji dalis atskleidė pianistų gebėjimą prieš keturis dešimtmečius sukurtai B. Kutavičiaus muzikai suteikti aktualumo, energijos. Trečioji dalis skambėjo lengvai, tarsi žaidžiant tokį minimalistinį pokštą. Tam atlikėjai rado naujų pianizmo įgūdžių išlygintam repetatyvumui perteikti, kas ypač buvo reikalingi atliekant S. Reicho kvartetą su jautriais perkusininkais.

Kompozitoriai galėtų atkreipti dėmesį į fortepijonų duetą, kuris puikiai valdo modernios muzikos išraiškos priemones, yra ryškus ansamblistas (dialogai su perkusininkais), puikiai komponuojasi greta „Gaidoje“ girdėtų pasaulyje pripažintų pianistų.

Gausi klausytojų auditorija išgirdo dar vieną ryškią naujojo amžiaus muzikos „Gaidą“.