“GAIDOS” gaidos, garsai ir garsas

Kaskart klausantis koncertuose ar įrašuose šiuolaikinės arba kaip dabar madinga sakyti - aktualios muzikos, prisimenu studijų laikais kažkurioje paskaitoje tuometinio dėstytojo Viktoro Gerulaičio pasakytą frazę, jog „Beethovenas buvo pirmasis, kuris pradėjo gadinti muziką“. Žinoma, ir tada tai priėmėme kaip vieną iš jo pokštų. Po kažkiek metų šį kalambūrą savaip išsišifravau. Muzikos kalba ir „mados“ („moksliškiau“ tariant - estetiniai principai) per visą muzikos istoriją švytavo tarsi švytuoklė tarp dviejų priešingų polių: nuo minimalizmo iki maksimalizmo, nuo griežtai linearinio dėstymo iki klasikinės harmonijos vertikalės, pagaliau, kol tūlas Josef‘as Matthias‘as Haueris ir Arnoldas Schönbergas šimtmečius septynių tonų pagrindu puoselėtą europinę derminę-tonacinę-harmoninę sistemą paleido beveik vėjais, arba kitaip tariant atidarė „pandoros skrynią“, atvėrusią daugybę vingiuotų kelių atonaliai muzikai, nūdienos garsų menui, apie ką bylojo „Naujoji Vienos mokykla“, A. Schönbergo sekėjai ir mokiniai nuo Antono Weberno iki Johno Cage‘o, atvėrusią ir komerciškai sėkmingiems garsų dėstymo amatams, įvairių menų ir amatų sintezei, kas byloja, kad šiems kūrybiniams procesams ir rezultatams apibrėžti graikiškas žodis „mousike“ nebetenka savo turinio, prasmės ir erdvės, nes tapo tarsi 30 metų senumo kompiuteriniu disku, kuris nebegali patenkinti dabartinių informacijos srautų ir apimčių. Juolab tai patvirtina elektroninės „muzikos“, o tiksliau sintezuotų garsų meno atsiradimai ir kūryba. Kiti žingsniai buvo elektronikos sintezė su akustika, sintezuotų garsų invaziją į akustinių instrumentų ir vokalo sferą, dar kitas žingsnis buvo garsinių ir vaizdo projekcijų sintezė.

Visi šie vingiuoti šiuolaikinės muzikos keliai kasmet plačiai atsiveria festivalyje „Gaida“. Šių metų „Gaida“ klausytojams vėl pažėrė garsų stilių įvairovę – nuo simfoninės iki kamerinės ir elektroninių audiovizualinių projekcijų, ir tai yra stiprioji festivalio pusė, kuria festivalis garsėja nuo pat savo gimimo 1991-aisiais. Festivalyje pasirodė išties pirmo ryškumo akademinės ir šiuolaikinės muzikos atlikėjai. Vien prancūzų pianisto Pierre-Laurent Aimard‘o, kuris Festivalyje viešėjo jau ne pirmą kartą, pasirodymas su Hamburgo simfoniniu orkestru, su kuriuo jis atliko B. Bartoko Antrąjį fortepijoninį koncertą (beje, labai retai skambantį mūsų koncertų salėse, bent jau nepamenu kada...) suteikė festivaliui svorio ir tarptautinio ryškumo. Ankstesnių epochų opusai festivalyje yra taip pat skiriamasis bruožas ir prasmingas Festivalio kontekstinis tiltas su muzikos istorija - 2022-ais F. Chopiną skambino Lukas Geniušas, šiemet kaip tik skambėjo B.Bartoko koncertas. Beje, kaip tik šiemet sukako lygiai 150 metų nuo A. Schönbergo gimimo ir 100 – nuo dodekafoninės komponavimo technikos gimimo. Keista, kad šie istoriniai tiltai liko už festivalio dėmesio ribų.

Dar vienas išskirtinis festivalio bruožas, lietuvių ir užsienio autorių bei atlikėjų balansas Festivalio programoje. Jau daugelį metų iš eilės festivaliuose pristatomi festivalio kviestiniai kompozitoriai, kurių kūrybai tenka pagrindinis turinio akcentas. Šiemet ši rolė teko Justei Janulytei ir vokiečiui Enno Poppe. Tradiciškai pristatyti Lietuvos meno kolektyvai - abu pagrindiniai simfoniniai orkestrai, Lietuvos kamerinis orkestras, dirigentai Modestas Pitrėnas, Robertas Šervenikas. Į festivalio orbitą įtrauktos pagrindinės sostinės meno erdvės– Nacionalinė filharmonija, naujoji LVSO salė, Šv. Kotrynos bažnyčia, Menų spaustuvė. Šįsyk - vėl ryškus organizatorių dėmesys elektronikai. Trys audiovizualinių projektų premjeros – prancūzo Francko Vigroux, vokiečio Philippo Henkelio ir ilgai laukto brito Rival‘o Consoles, įvyko salėje „Kablys+kultūra“. Stalininis pastatas su surūdijusiu kabliu fasade vis dar stovi (lai stovi, jei kažkam taip gražu), bet kodėl tenykštėje dvokiančioje, dulkinoje ir nušepusioje salėje turi apsigyventi kultūra? Ką bendro šis juodas „underground“ turi su europinio lygio festivaliu? Kita vertus, ar ne laikas „Gaidos“ organizatoriams būtų pasižiūrėti į festivalio „Kaunas JAZZ“ patirtį ir praplėsti festivalio geografiją už sostinės ribų, gal tuomet nereikės ir surūdijusio kablio?

Festivalio organizatorių skaičiavimais kasmet festivalį aplanko apie 7000 klausytojų. Jei tai yra daugmaž tikslus skaičius, tai yra geras rodiklis tokio žanro renginiams. Šiemet stebint apypilnes sales ir turint omeny ne pačius pigiausius bilietus, galima būtų kalbėti apie “komercinę“ sėkmę, jei ši sąvoka tokiam žanrui apskritai taikytina, turint omeny Kultūros tarybos skiriamą strateginį finansavimą kaip ir eilei kitų festivalių. Ties šia vieta gali kilti ir finansinių bei kitų valstybės išteklių valdymo klausimų - valstybinių etatinių kolektyvų dalyvavimas, valstybei priklausančių salių nuoma (o gal panauda?). Kaip visa tai įsipaišo į finansavimo schemą? Vis tik tai atskiri renginiai sulaukė išskirtinio klausytojų dėmesio, apie ką liudijo pilnutėlės salės. Klausytojų motyvacija gali būti įvairi – profesinis interesas, poreikis „pravėdinti“ klausą nuo gana standartinės koncertų salių klasikos ar tiesiog - „trendas“, ko ten daugiau – niekas nepasakys. Tačiau ir po aktualiosios muzikos koncerto, kur tūlas klausytojas anaiptol gali nesuprasti atlikimo kokybės, nes partitūra žinoma gal tik dirigentui, kartais norisi kokį „Les Arts Florissants“ Rameau operos įrašą įsijungti automobilyje pilnu garsu ir pasimėgauti galingu kontrapunktų ir baroko ornamentikos „amatu“, o po to švytuoklė vėl apsisuka, ir vėl ieškai kokio J. Adamso ar to paties A. Schönbergo. Tuomet ereziškai pagalvoji, kaip ten būtų su tuo keturbalsės fugos „amatu“, jei Steve Reich ar Justės Janulytės paprašius? Tikiu, kad vis dar būtų, nors ką gali žinoti šiais laikais...

Vienok publikos dar laukia Festivalio GPS (Gaida Post Scriptum) gruodžio 5-ąją, išgirsime dar vieną garsenybę – amerikietę dainininkę ir kūrėją, dviejų GRAMMY laimėtoją Caroline Shaw bei garsiąją Niujorko grupę SO PERCUSSION, kurie pristatys Erico Cha-Beach‘o „4+9“ bei savo originalios kompozicijos premjeras Lietuvoje. Tad pagyvensime, pamatysime ir išgirsime.

***

Festivalio „Gaida 2024“ dienoraštis

1-oji diena. Atidarymo koncertas. Festivalį pradėjo Peterio Rundelio diriguojamas Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras su smuikininke Leila Josefowicz – skambėjo Lucos Francesconi koncertas „Duende – The Dark Notes“. Šis kūrinys, pasižymintis intensyvia energija, dramatišku smuiko ir orkestro dialogu, pelnė išskirtinį publikos dėmesį. Enno Poppe´ės „Keilschrift“ ir Justės Janulytės „Recordare“ taip pat sužavėjo klausytojus: Poppe´ės kūrinys nustebino netikėtu instrumentų pasirinkimu atsisakant smuikų ir akcentuojant mušamuosius, o Janulytės kompozicija savo hipnotizuojančia, lėtai besiskleidžiančia tėkme puikiai tiko atnaujintos LVSO koncertų salės akustikai.

2-oji diena. Ryuichi Sakamoto ir „Bang on a Can All-Stars“. Niujorko ansamblis „Bang on a Can All-Stars“ pristatė japonų kompozitoriaus Ryuichi Sakamoto muziką, įkvėptą albumo „1996“. Minimalistinė Sakamoto kompozicijų estetika derėjo su unikaliu ansamblio skambesiu, atskleidė japoniškas intonacijas ir sąsajas su Vakarų muzika.

3-ioji diena buvo dedikuota rašytojo Rolando Rastausko atminimui. Nacionaliniame dramos teatre vykęs muzikinis-poetinis performansas „Susitaikymai“ sujungė Dariaus Meškausko skaitomą Czesławo Miłoszo poeziją, išverstą R. Rastausko, paties RoRa tekstus ir Tomo Kutavičiaus, Petro Vyšniausko bei Arkadijaus Gotesmano muziką. Ekrane rodyti Aurelijos Maknytės sukurti Rastausko portretai simboliškai lydėjo poeto balsą ir kūrybos skaitinius, skatindami apmąstyti praeitį ir draugų netektį.

4-oji diena. Hamburgo simfoninis orkestras su Pierre´u-Laurent´u Aimard´u. Sylvaino Cambrelingo vadovaujamas Hamburgo simfoninis orkestras grojo Unsuk Chin, Wolfgango Rihmo, Justės Janulytės kūrinius. Chin kompozicija „Subito con forza“ įkvėpta Beethoveno kūrybos, Rihmo „Ernster Gesang“ perteikė romantišką Vokietijos muzikos dvasią. Justės Janulytės „Was there a Swan?“ („Ar tai buvo gulbė?“) vargonams ir orkestrui – įprastos kompozitorės stilistikos kūrinys, nardinantis į labai ilga dinamine ir garsine banga formuojamą tėkmę, gramzdinantis į meditacinę būseną. Janulytės naudojamas garsynas sklidinas švelniai skambančių tonų ir pustonių, skleidžiantis ramybę. O kam medituoti nesinori, tenka kantriai sulaukti kūrinio pabaigos ir stengtis neužmigti.

Antroje dalyje pianisto Pierre´o-Laurent´o Aimard´o su orkestru atliktas Antrasis Bélos Bartóko koncertas fortepijonui sužavėjo techniniu meistriškumu ir folkloriniais akcentais, pabaigoje atvedusiais į užburiančią kulminaciją.

5-oji diena. Elektroninės muzikos eksperimentai su Rivalu Consolesu ir „El Chico Fuendre“. „Kablys+Kultūra“ erdvėje pasirodė britų atlikėjas Rivalas Consolesas ir lietuvių trio „El Chico Fuendre“. Consoleso muzika, orientuota į IDM (intelligent dance music), skatino publiką pakilti nuo kėdžių ir pasinerti į šokius. „El Chico Fuendre“ pristatė kūrinį „Ragas for City Dwellers“, įkvėptą indų muzikos dermių ir 7-ojo dešimtmečio psichodelinio roko.

6-oji diena. Francko Vigroux ir Philippo Henkelio audiovizualinės paskaitos. Vokiečių menininkas Philippas Henkelis ir prancūzų atlikėjas Franckas Vigroux pristatė audiovizualinius projektus „Grid“ ir „Atotal“. Henkelio „Grid“ nagrinėjo žmogaus ir technologijų sąveiką per mirgančius naktinio miesto vaizdus, o Vigroux „Atotal“ įspūdingomis vizualizacijomis komentavo totalitarizmo metodus. Šios intensyvios patirtys perteikė ryškias socialines žinutes ir skatino mąstyti apie žmogaus santykį su technologijomis.

7-oji diena. „Cello Club“. Vienintelis Lietuvoje violončelininkų ansamblis Vilniaus Šv. Kotrynos bažnyčioje griežė Kaijos Saariaho, Steve´o Reicho, Ryčio Mažulio ir Justės Janulytės kūrinius. Janulytės „Unanime“ ir Mažulio „Circulatio“ pasižymėjo mikropolifonija ir garsų sluoksniavimu, o Saariaho kūrinys „Neiges“ subtiliai perteikė tamsų Suomijos dangų, sužavėdamas garsu ir emocine gelme.

8-oji diena. Nicolas Altstaedtas ir Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras. Koncerto programoje – trys kūriniai: Enno Poppe´ės „Altbau“, Rūtos Vitkauskaitės Koncertas smuikui ir orkestrui, Esos-Pekkos Saloneno Koncertas violončelei ir orkestrui.

Koncertą pradėjo orkestras šių metų festivalio in focus kompozitoriaus E. Poppe´ės kūriniu „Altbau“ („Senas pastatas“). Tai buvo jau antras simfoninis šio autoriaus veikalas festivalyje, demonstruojantis nepaprastą kompozitoriaus savitumą ir originalias komponavimo idėjas. R. Vitkauskaitės Koncertas smuikui ir orkestrui – ambicingai sumanytas trijų dalių opusas. Kompozitorė, pati grojusi smuiku, šio instrumento galimybes išmano ir stengėsi kuo geriau jas išnaudoti. Gal kartais net persistengė – virtuozinės smuiko kadencijos „iškrito“ iš bendro kūrinio konteksto. Nicolasas Altstaedtas atliko Esos-Pekko Saloneno violončelės koncertą, 2016 m. sukurtą garsiajam Yo-Yo Ma. Šiandien šis kūrinys puošia daugelio violončelininkų repertuarą. Altstaedto interpretacijoje žavėjo stulbinamas tikslumas, derantis su reikiama ekspresija, meninė įtaiga – su jautria menine siela, juvelyriškai atliekami greiti pasažai – su jaudinančiu žmogaus balsui prilygstančiu garsu. Kaip tik garso kokybė ir vibrato priminė, kad šis violončelininkas Berlyne studijavo pas Davidą Geringą.

9-oji diena. Enno Poppe´ės „Rundfunk“ su 9 sintezatoriais. „Rundfunk“ kūrinyje Enno Poppe tyrinėjo muzikos matematinę struktūrą ir eksperimentinį skambesį. Kiekvienas garsas, sklidęs iš sintezatorių, buvo žaismingai ir konceptualiai įpintas į muzikos struktūrą, skatinančią klausytoją tyrinėti kiekvieno tono ir sluoksnio sąveikas.

10-oji diena. Leticia Moreno ir LVSO. Pirmoje koncerto dalyje publika girdėjo Silvijos Miliūnaitės kūrinio „Games of Time“ („Laiko žaidimai“) pasaulinę premjerą ir Justės Janulytės opuso „Sleeping Patterns“ („Miego raštai“) premjerą Lietuvoje. Abu kūriniai – novatoriški, atitinkantys laiko dvasią, įdomūs ir meistriškai parašyti. Antroji koncerto dalis supažindino su kitokio plano, nors irgi kažkur virš žemės plevenančioje erdvėje įsikūrusiu garsiniu kosmosu. Jimmy Lópezo trijų dalių Koncertas smuikui ir orkestrui „Aurora“ piešia spalvingą ir žėrintį Šiaurės pašvaistės vaizdą. Sparčiai kylanti smuiko žvaigždė Leticia Moreno, kurianti ir įspūdingą sceninį įvaizdį, griežė temperamentingai, gerai jausdama sudėtingą ritmų įvairovę. Koncerte grojo Roberto Šerveniko diriguojamas Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras.

Remiantis recenzijų įžvalgomis, galima sudaryti ryškiausių festivalio kompozitorių ir jų kūrinių sąrašą, atspindintį platų muzikinių spalvų spektrą – nuo meditatyvios lietuvių muzikos iki energingų Lotynų Amerikos ritmų ir distopinių garsinių eksperimentų:

Enno Poppe. Skambėjo orkestriniai opusai „Keilschrift“, „Altbau“ ir „Rundfunk“. Vokiečių kompozitoriaus kūrybai įtaką daro matematikos ir technologijų išmanymas, jo kūriniai išsiskyrė struktūros ir chaoso balansu bei įdomiu garsiniu tyrinėjimu.

Justė Janulytė. „Recordare“, „Was there a Swan?“, „Sleeping Patterns“ – hipnotizuojančios, jautrios kompozicijos išsiskyrė meditacine nuotaika, lėta tėkme ir garsiniu subtilumu.

Ryuichi Sakamoto ir „Bang on a Can All-Stars“. Programa sulaukė itin didelio susidomėjimo – unikalumas slypėjo šiuolaikiniame minimalizmo ir Rytų bei Vakarų muzikos sintezėje.

Lucos Francesconi „Duende – the Dark Notes“ pasižymėjo dramatišku ir konfliktišku dialogu tarp smuiko ir orkestro, tapo vienu emociškai įspūdingiausių festivalio epizodų.

Kaijos Saariaho „Neiges“ – subtilios variacijos atspindėjo gamtos pasaulį per garso atspalvius, kurį jautriai perteikė ansamblis „Cello Club“.

Franck Vigroux ir Philipp Henkel. Audiovizualiniai pasirodymai „Atotal“ ir „Grid“ paliko gilų įspūdį dėl elektroninių instrumentų panaudojimo ir distopinių nuotaikų.

Jimmy López. Koncertas smuikui ir orkestrui „Aurora“ sužavėjo spalvingumu ir Šiaurės pašvaistės vaizdiniu. Ši kompozicija buvo kupina energijos ir ritminės įvairovės, atspindinčios Lotynų Amerikos kultūrą.

MB inf.