GARBINGA JUDITOS LEITAITĖS ŠEIMOS ISTORIJA

Mecosopranas Judita Leitaitė – viena ryškiausių ir aktyviausių Lietuvos kamerinės muzikos atlikėjų, tarptautinių konkursų laureatė, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Dainavimo katedros docentė. 2004 m. solistė apdovanota Vytauto Didžiojo ordino Riterio kryžiumi, 2005 m. jai paskirta Vyriausybės kultūros ir meno premija, 2015 m. įteiktas Kultūros ministerijos Garbės ženklas „Nešk savo šviesą ir tikėk“, 2017 m. – kelių nevyriausybinių organizacijų įsteigtas medalis „Už nuopelnus Vilniui ir Tautai“.

Juditos seneliai Vincas ir Domicelė Leitos gyveno Vargulių kaime, Balninkų valsčiuje (dabar – Kurklių sen., Anykščių r.). Gausi Leitų šeima – joje augo dešimt vaikų – valdė nedidelį ūkelį. Vaikai turėjo tapti ūkininkais, tad nuo mažens buvo pratinami prie darbų. Baigę Balninkų pradinę mokyklą, Leitų vaikai toliau nesimokė. Sūnus Albinas turėjo labai gražų balsą, kai užtraukdavo dainą per šienapjūtę ar jaunimo vakarėlyje, ne viena mergaitė ašaras šluostydavosi...

Vargulių kaimo žmonės buvo dideli savo šalies patriotai. Jono Leitos sūnus Antanas buvo Lietuvos kariuomenės savanoris, kovojo už nepriklausomybę 1919–1921 m., apdovanotas Lietuvos kariuomenės kūrėjo savanorio medaliu. Po tarnybos grįžo gyventi į tėviškę.

1944 metais trys iš keturių sūnų – Jonas, Alfonsas ir Albinas – buvo šaukiamojo amžiaus, tik jauniausiam Stasiui dar negrėsė paėmimas į sovietų kariuomenę. Leitų vaikams iškilo klausimas: ką daryti? Jonas ir Albinas nutarė slapstytis. Prasidėjo neramios naktys – kaip ir visiems Lietuvos vyrams, nepanorusiems tarnauti okupantams.

Jonas slapstėsi namuose, tačiau 1945 m. pradžioje buvo suimtas. Ir nors įkliuvo be ginklo, jį tardė ir kankino, klausinėjo apie brolį Albiną, reikalavo išduoti partizanus. Greitai tėvai sužinojo, kad sūnus kalinamas ir kankinamas kažkuriame lageryje, ten 1945 m. pabaigoje žuvo.

Albinas Leita tapo Didžiosios Kovos apygardos B rinktinės Nikodemo Liškausko-Beržo būrio partizanu Omu. Nikodemas puikiai žinojo, kad partizaniniame kare tik nedaugeliui bus lemta išgyventi, tad pastebėjęs savo būrio kovotojo Albino Leitos talentą dainuoti, matyt, norėjo padėti vaikinui išlikti. Albinas nebuvo vienintelis N. Liškausko bandytas išsaugoti gabumų turintis jaunuolis – su vado sutikimu gyventi į miestus svetimomis pavardėmis buvo išlydėti ir dar keli jauni vyrai.

1944 m. gruodį Albinas Leita-Omas pasitraukė iš būrio, ir, kad būtų atleistas nuo mobilizacijos, įsidarbino Panevėžio geležinkelyje. Tačiau po kelių mėnesių pasijuto nesaugus: gavo žiną, kad suėmus brolį Joną ieškomas ir jis. 1945 m. kovą grįžo į gimtuosius kraštus. Iš pradžių susirado Jono Karaliaus partizanų grupę, paskui įstojo į Milušio vadovaujamą būrį, kuris veikė Kurklių šile.

1946 m. rugsėjo 23 d., kai vyrai slapstėsi Užunevėžio miške, Albinas Leita-Omas su Antanu Vaitkūnu-Čiulbučiu buvo išduoti suimto partizano Siminkevičiaus.

Bunkeryje kareiviai rado keturis šautuvus ir šovinių, tačiau Albinas Leita neprisipažino ir kartojo, kad slapstėsi be ginklo, o šautuvai buvę nuo anksčiau, juos čia radę. Deja, draugas teigė kitaip, viską prisipažino. Prisipažinimą iš A. Leitos tardytojai visus metus bandė išgauti kankindami: lupo odą, daužė taip, kad neaugo plaukai. Tik 1947 m. liepos 13 d. Vilniaus garnizono karinis tribunolas nuteisė jį 10 m. kalėti ir 5 m. tremties, buvo konfiskuotas visas turtas.

A. Leita Taišeto lageryje kalėjo iki 1955 m. rugpjūčio, į Lietuvą grįžo 1956-aisiais. Tėviškėje gyventi neleista, tad įsikūrė Kaune pas tetą Eleonorą Stankevičienę. Vedė savo jaunystės draugę, kraštietę ir būrio vado Jono Karaliaus giminaitę Emiliją Karalytę. Leitų šeima išsinuomojo kambarėlį Varpo gatvėje, vėliau gyveno kitur. Užaugino dukterį Juditą ir sūnų Mindaugą. Duktė paveldėjo Albino pomėgį dainuoti.

Iš Juditos Leitaitės prisiminimų

Šeimos istorijos nuotrupos

Mano tėtis Albinas Leita gimė 1921 m. spalio 16 d., tad šiemet jam būtų sukakę šimtas metų. Iš dešimties senelio Vinco Leitos ir močiutės Domicelės Gudėnaitės vaikų dar gyva teta Genutė, jau seniai perkopusi devyniasdešimt, ir kiek jaunesnė teta Bronė. 2020 m. Ukrainoje mirė paskutinis tėvelio brolis Stasys, o brolis Alfonsas gyvenimą baigė Leningrade. Dar buvo dvi tėvelio seserys – Eleonora (mirė 1963 m.) ir Danutė (mirė 1993 m.). Tėvelis pasakojo ir apie žuvusį brolį Joną. Kiti du vaikai mirė labai maži.

Mano mamytė Emilija Karalytė gimė dabar jau išnykusiame Pabaldonės kaime, Molėtų r., už 7 km nuo Balninkų. Jos tėveliai Stasys ir Marijona augino tris vaikus. Kai mamai buvo dvidešimt septyneri, ją su močiute Marijona ir broliais Juozu ir Mykolu, kaip tada sakyta, visam gyvenimui ištrėmė į Permės sritį (senelis Stasys jau buvo miręs). Nepabūgę pavojų, po poros metų per kelis mėnesius sugebėjo slapta parsigauti į Lietuvą.

Beje, turiu mamos tremtyje išsaugotą medalioną ir languotą nosinę su saujele gimtosios Lietuvos žemės (rožinį, man atrodo, įdėjom jai į karstą). Pabėgusi iš tremties mama kelerius metus slapstėsi. Brolius sugavo ir vėl ištrėmė į Magadaną, iš kur jie grįžo jau Stalinui mirus, visiškai be sveikatos.

Gyveno mama su močiute ir pas gimines, ir pas svetimus žmones, augino jų vaikus. Juk močiutei įsidarbinti be dokumentų buvo neįmanoma. Žinau, kad daug vėliau ji rašė malonės prašymus, net pačiam Vorošilovui, ir tada gavo teigiamą atsakymą. Susirado kažkokį menkutį darbelį „Tulpės“ kavinėje Kaune. Močiutė mirė 1964 m. Toks gyvenimas visiškai pakirto mamytės sveikatą ir nervus, ji mirė 1979 m.

Dainavau nuo mažumės

Aš gimiau Kaune, buvau labai laukiamas vaikas. Mamytę nuo šv. Kalėdų stalo išvežė į gimdymo namus ir 1959 m. gruodžio 27-ąją, apie vidudienį, apsireiškiau aš... Buvau vėlyvas vaikas, tėveliai jau artėjo prie keturiasdešimties. Jie susituokė 1958 m. Kaune, Sobore. Dar ilgai saugojau mamos vestuvinę žalsvo šilko suknelę su juodu kaspinėliu.

Kiek pamenu iš mamos pasakojimų, kai gimiau, ji verkusi, kad aš tokia negraži. Teta Stasė, mamos sesuo, su cepelinų puodu atėjusi aplankyti naujagimės, pamatė tamsaus gymio juodaplaukę nuolat rėkiančią mergaičiukę. Gyrė, kad esu graži, matyt, nuoširdžiai meluodama...

Nesunku įsivaizduoti, kaip turėjo džiaugtis tėvai, kai jų duktė pradėjo dainuoti. Dainuodavau laiptinėje, vonioje, ruošdavau programas Kalėdų seneliui. Kalėdos mums būdavo neišpasakyta šventė, ir dabar jaučiu tuos kvapus: žalios eglutės, žvakelių, verdamos šaltienos, kepamų pyragų, vanilės, cinamono ir net dovanų. Po kelių dešimtmečių kaip prabėgusios vaikystės prisiminimą įrašiau diską „Skrendančios Kalėdos“. Dainavau chore, mergaičių ansamblyje, klausydavausi Elenos Čiudakovos, nes televizija visada transliuodavo naujametinę „Traviatą“.

Mokiausi groti akordeonu. Tais laikais tai buvo labai madinga, nes pianinui įsigyti trūko pinigų. Visai netikėtai mokykloje mūsų jauna entuziastinga muzikos mokytoja Marija Simonaitienė „Dainų dainelės“ konkursui pradėjo ruošti mergaičių ansamblį. Jame aš dainavau pirmu balsu! Dainavau, matyt, garsiai ir gražiai, nes mokytoja sumanė mane parengti ir kaip solistę.

Išmokome A. Kačanausko harmonizuotą lietuvių liaudies dainą „Kad aš našlaitėlė“ ir Ž. B. Vekerleno „Pavasarį“. Konkurso atranka iš pradžių vyko Kaune, ten aš gerai pasirodžiau, tad dainavau ir Vilniuje, Lietuvos televizijoje. Tai buvo pirmoji tokia muzikinė laida Lietuvoje, ji tapo be galo populiari. Komisijoje – žinomi dainininkai B. Grincevičiūtė, M. Aleškevičiūtė, Z. Paulauskas, N. Ambrazaitytė... Ir aš tapau laureate! Dar gavau labiausiai žiūrovams patikusios atlikėjos prizą. Sunku įsivaizduoti mano džiaugsmą, o ką jautė televizorius apgulę tėveliai, giminės! Buvau labai laiminga, grįžau namo tikra žvaigždė. Po konkurso gavau pasiūlymą mokytis konservatorijoje. Nė viena mokyklos šventė ar garbingų svečių apsilankymai neapsieidavo be manęs. Pamenu, dainavau savo be galo mėgstamam rašytojui Juozui Baltušiui, jam buvau pristatyta kaip mokyklos pasididžiavimas.

Kaip sakiau, vaikystėje gyvenome labai vargingai. Grįžęs iš Sibiro tėvelis dirbo sargu, mama – virėja. Pas mus dažnai atvažiuodavo giminių, o aš su broliu Mindaugu, dabar jau mirusiu, vasaras leisdavome pas juos kaime. Kiek nuostabių dainų ten girdėjau! Tik tarp dainininkų mano tėčiui lygių nebuvo. Pasakojo, kad jau nuo pat mažų dienų jis dainuodavo: ganydamas gyvulius, talkindamas ūkio darbuose. Kai užtraukdavo grįždamas iš vakaronių, skambėdavo visa apylinkė. Sakė, jaunas buvo sveikas, darbštus, visada geros nuotaikos, draugiškas. Per dešimt metų, praleistų Sibiro lageryje, neteko sveikatos, susigadino nervus. Sugrįžęs neturėjo savo pastogės, bet dažnai dar užtraukdavo dainą.

Daina padėjo išgyventi

Gerai prisimenu 1968-ųjų sausio 17-ąją, nors buvau dar vaikas. Lyg šiandien matau savo tėtį, verkiantį prie radijo imtuvo. Pasakė, kad mirė Kipras Petrauskas. „Koks nuostabus dainininkas, o Dieve, koks talentas mus paliko...“ – tokie buvo mano tėčio žodžiai.

Pasirodo, vaikystėje aplinkiniai jį vadindavo antruoju Kipru Petrausku. Deja, man teko girdėti tik jau sergančio tėčio dainavimą. Kai jis užtraukdavo „Graži tu, mano brangi tėvyne“, visi nutildavo, likdavo tik tėčio balsas: labai stiprus, gražaus tembro, kupinas spalvų, švarus kaip krištolas... Jau dabar, pati dėstydama Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje dainavimą, galiu pasakyti, kad jis turėjo Visagalio duotą dovaną... Muzikalumas, klausa buvo įgimti: juk tėtis gaidų nepažinojo, iš klausos dainuodavo girdėtas melodijas. O, kad būtų galėjęs mokytis! Deja, tuometės sąlygos tam buvo nepalankios.

Apie karą, trėmimus tėtis man pasakodavo nedaug. Apie išgyvenimus kalėjime, kankinimus per tardymus aš jau pati perskaičiau archyvuose Lietuvai atkūrus nepriklausomybę. Partizanu jis neilgai tebuvo, nes besislapstančius tėvynės gynėjus išdavė jų vadas. Žinoma, šiandien visų tos išdavystės aplinkybių nežinome. Juk visko buvo tais kruvinais laikais...

Tėvelio sesuo Genovaitė pasakojo, kad kai tėvelis sėdėjo Ukmergės kalėjime, jo aplankyti iš Vargulių ji eidavo pėsčiomis 25 km. Vėliau tėtis kaip politinis kalinys buvo nuteistas dešimčiai metų lagerio ir dar penkeriems metams tremties. Po Stalino mirties net lageryje viskas palengvėjo. Teta mena, kad tėvelis savo laiškuose jai yra rašęs, jog tada kaliniai jau dalyvaudavo kažkokiuose renginiuose, kitaip sakant, saviveikloje. Kai tėtis uždainuodavo, jo paklausyti ateidavusi lagerio valdžia, prižiūrėtojai. Tėtis net gaudavo kažkokių lengvatų. Daina jam padėjo išgyventi...

Savo gyvenimą susiejau su muzika

Saugau tėčio nuotrauką, kurią jis 1956 m. vasario 14 d. iš Čiūnos lagerio, buvusio netoli Taišeto (Irkutsko sritis), atsiuntė mano tetai Bronei. Kitoje nuotraukos pusėje užrašė: „Bronytei nuo brolio Albino“ ir gal savo sukurtos dainos posmą, kuris atspindėjo tėvelio būseną, jo menišką sielą ir tvirtybę: „Tegu žydi alyvos / Ant tavo laukų, / Nusipinki vainiką / Iš jųjų žiedų. // Neduok, kad nukristų / Nuo jųjų rasa, / Kad nežūtų jaunystė / Graži, nekalta.“

Po metų tėtis, atbuvęs Sibire beveik dešimt gražiausių gyvenimo metų, grįžo į Lietuvą. Jau praradęs sveikatą, be specialybės, be pragyvenimo šaltinio. O svarbiausia, su tremtinio žyme. Jam buvo 37-eri. Įsidarbino Kauno medžio apdirbimo kombinate sargu. Apie kokį dainavimą, savo jaunystės svajonę, jis dar galėjo galvoti? Reikėjo išgyventi. Neturėjome savo kampo, apie 12 metų Kaune nuomojome kambarį, gyvenome bendrabutyje.

Atsidaviau dainavimui. Tada tapau giminės pasididžiavimu... Savo gyvenimą susiejau su muzika, studijavau konservatorijoje. Taip, balsą aš paveldėjau iš tėčio, bet tik labai nedidelę jo dalį, nes tėčio balsas buvo nepakartojamas ir geresnis... Šiaip tai visa mūsų giminė buvo balsinga. Ir tetos gražiai dainuodavo, ir močiutė Domicelė daug dainų mokėjo, bet tėtis buvo nepralenkiamas. Labai džiaugiuosi, kad tęsiu šeimos ir giminės dainavimo tradicijas.

Elisabeth Schwarzkopf pamokos

Per savo karjerą sutikau daug įžymių ir garsių žmonių. Apie vieną gyvenimo epizodą norėčiau papasakoti, nes man vienintelei iš Lietuvos atlikėjų teko mokytis, stažuotis pas nepralenkiamą R. Strausso, H. Wolfo, R. Schmanno kūrinių atlikėją, vokalo žvaigždę, žymiausią 20 amžiaus vokiečių kilmės sopraną Elisabeth Schwarzkopf (1915–2006).

Tuo metu dirbau Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje, ir man į rankas pakliuvo bukletas apie vasaros kursus Zalcburge. Ten puikavosi Schwarzkopf pavardė, kuri man buvo dainavimo ir interpretacijos etalonas: daug valandų praleisdavau klausydama jos įrašų, bandydavau mėgdžioti, kopijuoti. Sutikusi Filharmonijos direktorių G. Kėvišą pasakiau, kad noriu važiuoti į Austriją pas Schwarzkopf. Jis pritarė, kad jei važiuoti, tai tik pas ją. Parašiau laišką „Sommer akademie“ administracijai ir gavau atsakymą, kad atsiuntusi dokumentus galiu atvykti. Kursų pradžia – 1990 m. liepą, kaina už mokslą man buvo visai prieinama.

Nuvykau į Zalcburgą, tokį išdailintą miestelį kaip iš atviruko. Apsigyvenau studentų bendrabutyje ir nustatytu laiku pasiruošusi mokslams nuėjau į akademiją. Bet ne taip paprastai, kaip man atrodė, vyko tie kursai. Pasirodo, pas garsenybę atvažiuodavo galybė įvairaus amžiaus mokinių, tačiau ji pasirinkdavo tik 12 žmonių, vadinamų aktyviųjų, su kuriais dirbdavo ji pati ir koncertmeisteris. Kiti, pasyvieji, pamokas galėdavo tik stebėti.

Schwarzkopf surengė tokį mini konkursą: reikėjo padainuoti po vieną dainą, o ji atsirinksianti, su kuo dirbs (mūsų buvo apie 80). Aš pradėjau dainuoti Mozarto „Kada Luiza degino savo neištikimo mylimojo laiškus“, bet po 12 taktų ji mane sustabdė ir paklausė, iš kokios esu šalies. „Iš Lietuvos, – sakau, – iš Vilniaus“. Ji truputį pagalvojo ir sako: „Ja, ja, Wilno“. Taip iš karto tapau jos aktyviąja mokine. Vėliau dar gavau kvietimą atvykti mokytis į jos namus Šveicarijoje. Turiu kelis Schwarzkopf laiškus, ji visada atsakydavo – tikras vokiškas pareigingumas.

Mokslai buvo nelengvi. Gal ir gerai, kad nesupratau vokiškai, nes mokytoja, kai pristigdavo jėgų aiškinti ar susinervindavo, pradėdavo kalbėti vokiškai, ir liedavosi tokie žodeliai, kad tik laikykis. Aš mūsų pamokas įsirašiau į magnetofonėlį. Buvau paruošusi R. Schumanno vokalinį ciklą „Moters meilė ir gyvenimas“, H. Purcello arijų, W. A. Moczrto dainų ir Kerubino arijetę, ariją iš operos „Figaro vedybos“, taip pat G. Fauré dainų. Lietuviškai ji man dainuoti neleido, sakė, jei nori dainuoti Lieder, privalai ne tik kalbėti, bet ir galvoti vokiškai.

Ji buvo labai priekabi, nepraleisdavo nė vienos klaidelės. Kartą vieną frazę kartojome gal pusę pamokos, bet kai jau išeidavo, tai būdavo galima įrašyti į plokštelę. Buvo negailestinga, iš mūsų ašarų tik juokdavosi... Viena studentė, neišlaikiusi įtampos, išbėgo iš auditorijos trenkusi durimis. Schwarzkopf nusišypsojo ir pasakė: „Labai gerai, dainuoti gali tik stipriausieji.“

Kursai vyko mėnesį, mes turėjome tik po dvi pamokas per savaitę. Schwarzkopf jau tada buvo ligota, ją kankino artritas ir kartais pamokas vesdavo pusiau gulėdama. Iš pradžių aš jos neatpažinau: savo žydėjimo laiku ji buvo neišpasakyta gražuolė (jos nuotraukos dar iki šiolei puošia Zalcburgo parduotuvių vitrinas), o tada ji, juoda suknele, su basutėmis, lazdele rankoje, man pasirodė suvargusi. Buvo likusi tik nepakartojama šypsena...

Matyt, nuėjusi nuo scenos, ji mažiau paisė savo išvaizdos, bet, aišku, daug ką lėmė savijauta. Daviau sau žodį išmokti vokiškai ir mokiausi kaip pašėlusi, nes jau žinojau, kad kitais metais važiuosiu pas ją į Ciurichą. Ji mane išskyrė iš kitų savo mokinių, tik labai apgailestavo, kad aš neturiu geros dainavimo mokyklos. Pačios Elisabeth vokaliniai duomenys buvo kuklūs, bet žėrinti technika jai leido dainuoti viską.

Kuo daugiau dainuoti lietuviškai

Laikas bėga. Dar norėčiau sugrįžti į tuos metus, kai gimė mano sūnus Dainius, vėliau duktė Paulina, – kad galėčiau pati juos auginti. Kai jie augo, man dažnai tekdavo išvažiuoti į gastroles, tada su jais būdavo mano anyta, vyras. Taip, vaikams skirdavau laiko, bet ne tiek, kiek norėjau...

Koncertuoju ir dabar. Beveik kiekvieną sekmadienį giedu Lietuvos bažnyčiose, tik žiemą gal mažiau dėl žemos temperatūros. Lietuvoje yra apie 600 bažnyčių, iš jų esu aplankiusi apie 200 – pagalvokite, kiek tai daug! Šimtai koncertų atokiose vietovėse, kaimuose (jų net žemėlapiuose nėra, bet turiu viską susirašiusi).

Kartais ten nėra instrumentų, labai šalta. Teko ir su kailiniais dainuoti, ir prie krosnies. Ko tik nepasitaikė net ir man brangiose Kurklių, Želvos, Balninkų, Alantos, Kavarsko bažnyčiose. Užunvėžio bažnytėlėje nebuvo jokio instrumento, bet mes dviese su dukterimi vis tiek koncertavome... Dainuoju ir užsienyje, bet pirmiausia Lietuvoje, stengiuosi kuo daugiau kitų šalių kompozitorių kūrinių atlikti lietuviškai. Čia man padeda poetė Ramutė Skučaitė, puikiai verčianti iš visų kalbų.

Nuotraukose:
Partizanas Albinas Leita-Omas

Albino ir Emilijos Leitų šeima, 1968 m.

Judita Leitaitė

Judita su teta Genovaite