Garsu tapyti dangų / pokalbis su Ingrida ARMONAITE

Garso galerijoje - A. Bergo Koncertas smuikui: "Pabandyk atlikti, pavyzdžiui, Albano Bergo Koncertą smuikui paviršutiniškai, neįsigilindamas, neišgyvendamas... Juk čia be galo svarbu kontekstas, neužtenka išmokti tekstą... Pamenu, Audronei Žigaitytei paraginus sugroti šį kūrinį, puoliau ruoštis. Pradėjau ieškoti literatūros, bet tada įnikau į ekspresionistinę dailę (man nesvarbu -izmai, pavardės, man svarbi intuityvi pagava), pagaliau pasitaikė biografinis filmas „Tomas ir Viv“ apie T. S. Eliotą, jo tragiškus santykius su pirmąja žmona Vivienne. Ta intelektinė ir emocinė aplinka mane sukrėtė. Ir tada mano vyras perskaitė „Mirusiųjų laidojimą“ iš Elioto „Bevaisės žemės“. Man pasidarė aišku, kaip turiu tai atlikti. Tad noriu pasakyti, kad niekada specialiai nepuolu groti būtent premjerinio repertuaro. Turi susiklostyti tam tikros aplinkybės, turi subręsti vienam ar kitam kūriniui."

Smuikininkės Ingridos Armonaitės ieškojimų kelias (2019 m.)

Eduardo Balsio, Vytauto Bacevičiaus, Juozo Gruodžio, Vytauto Barkausko, Broniaus Kutavičiaus, Osvaldo Balakausko, Jurgio Juozapaičio, Anatolijaus Šenderovo, Algirdo Martinaičio, Onutės Narbutaitės, Vytauto Germanavičiaus, Tomo Kutavičiaus ir kitų Lietuvos kompozitorių kūrinių interpretacijos bei premjeros, XX a. užsienio kūrėjų opusai – toks smuikininkės, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorės Ingridos Armonaitės ieškojimų ir pažinimo kelias. 2018 metų pavasarį muzikė vėl priėmė iššūkį – Nacionalinės filharmonijos scenoje kartu su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru įtaigiai atliko kompozitoriaus V. Germanavičiaus Koncertą smuikui ir orkestrui.

Tą kūrinio premjeros vakarą prie dirigento pulto stovėjęs orkestro meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas Modestas Pitrėnas, paklaustas apie muzikinius ieškojimus kartu su profesore, šyptelėjo, klausime kelis kartus išgirdęs žodį „profesorė“. Pasak jo, fundamentalus smuikininkės I. Armonaitės svoris Lietuvos profesionaliosios muzikos pasaulyje jai netrukdo į save ir į aplinką žvelgti paprastai. „Ji turi ironišką požiūrį į save, ir tai labai vertingas dalykas. Toks požiūris jokiu būdu nėra koks nors savęs menkinimas, atvirkščiai – sveikas vertinimas to, ką ji daro, kaip mąsto apie kūrybą, kompozitorius. Jos santykis su aplinka žemiškas ir labai kūrybiškas“, – teigė M. Pitrėnas. – Stipriausia jos psichologinio portreto linija liudija gyvenimo, būties dramatizmą, nerimo amžių. Šią liniją vystė Dmitrijus Šostakovičius, Sergejus Prokofjevas, tęsė Leonardas Bernsteinas. Ingridos Armonaitės interpretacijos kalba apie tai, kaip viskas įtempta ir trapu.“

Kompozitorius V. Germanavičius džiaugėsi, kad Ingridą Armonaitę pažino Thomo Manno festivalyje 2001 m., kai Armonų trio atliko jo premjerinį kūrinį „NidaMannGrieg“. Nuo tada kūrybinis bendradarbiavimas vis atsinaujina. „Lietuvoje turime nedaug pasaulinio lygio smuikininkų, puikiai išmanančių klasikinės ir šiuolaikinės muzikos interpretacijos subtilybes, instrumento specifiką, analizuojančių ir girdinčių kompozitorių partitūras. Jai rašyti ir lengva, ir sunku: gali įgyvendinti savo kūrybines vizijas, bet ir privalai jausti atsakomybę už parašytą tekstą, nes smuikas yra vienas sudėtingiausių muzikos instrumentų. Šis smuiko koncertas buvo įtrauktas į Azijos ir Europos naujosios muzikos festivalio atidarymo koncertą Hanojuje, taigi teko dar kartą gyvai išgirsti kūrinį ir pristatyti Lietuvą tarptautinei publikai. Smuiko partija koncerte buvo atlikta idealiai, o tai kompozitoriams atrodo nedažnai“, – prisipažino V. Germanavičius. Jis pabrėžė, kad kūrinio sėkmė – kompozitoriaus ir atlikėjo bendro darbo vaisius. O Ingridą Armonaitę vertina dėl neeilinio gebėjimo kūrinyje įžvelgti giliausius dalykus – tai, ką retam muzikui pavyksta pastebėti.

„Mane žavi intelektualūs virtuozai, turintys savo požiūrį į kompozitoriaus kūrinio interpretaciją. Kalbu ne tik apie šiuolaikinės, bet ir ankstesnių epochų muzikos atlikimą. Man tai labai svarbu. Tokia yra Ingrida Armonaitė. Naujas, geras kūrinys visada yra kompozitoriaus ir atlikėjo kūrybinio bendradarbiavimo rezultatas. Jei kuriame nors taške įvyksta simbiozė, randamas sutarimas, t. y. atlikėjui aiški garso išgavimo technika, o kompozitoriui tinka garso spalva arba tembras, nenutolstantys nuo kūrinio idėjos, tuomet darbas vyksta tobulai. Manau, kad Ingrida kompozitoriaus kūrinyje geba rasti tai, kas neužrašyta partitūroje, ir tai išreikšti muzikoje“, – mintimis dalinosi V. Germanavičius.

Įtemptų garso ir minties dermės ieškojimų kupinas visas muzikės gyvenimas – nuo vaikystės, kai mokydamasi M. K. Čiurlionio menų mokykloje siekė suprasti, koks yra tas muzikos pasaulis, iki šiandienos, kai imasi sudėtingų premjerų arba kai savo mokiniams mėgina atverti muzikinių metaforų grožį. Sėkmė tarptautinėse scenose jauną žmogų gali apsvaiginti, tačiau smuikininkė Ingrida Armonaitė, regis, nuo ankstyvos jaunystės į kiekvieną pergalę žvelgia blaiviai, nieko per daug nesureikšmindama, kaip į dar vieną svarbų žingsnį, būtiną ieškojimų (sėkmių ir nesėkmių) kelyje.

Dar 1985-aisiais laimėta pirmoji premija Zagrebe vykusiame Tarptautiniame Vaclavo Humlo konkurse, kuriame autoritetingai vertinimo komisijai vadovavo pasaulinio garso smuikininkas Henrykas Szeryngas. Tuomet tai buvo vienintelis tokio aukšto lygio tarptautinis įvertinimas Lietuvos smuikininkui. Koncertai svarbiose Europos scenose ir festivaliuose, bendradarbiavimas su Raimundu Katiliumi, Igoriu Bezrodnu, Valerijumi Klimovu, Larisa Lobkova ir kitais muzikos magais – dar vienas nuoseklaus muzikės darbo ir atsidavimo rezultatas.

„Gyvenime yra mėlynoji ir raudonoji zonos. Žmogus, gyvendamas mėlynojoje zonoje, padaro būtiniausius dalykus, o būdamas raudonojoje, rizikos zonoje, privalo pakilti ir surizikuoti dėl vienintelės akimirkos. Juk dėl to mes ir gyvename“, – ši I. Armonaitės mintis, atspindinti ryžtingą menininkės prigimtį, mane lydėjo užvėrus jos namų duris. Visko, ką tą sekmadienį aptarėme, nepavyktų suguldyti šiuose puslapiuose. Ypač kalbant apie žmogų, kurio gyvenimo spalvos yra grynos, tačiau jokiu būdu ne rėksmingos. Sakoma, geriausiai žmogaus portretą nutapo jo darbai, tačiau I. Armonaitės portretą puikiai papildo jos mintys, liudijančios ir idealistinį siekį skverbtis iki pat gyvenimo šaknų, ir proto racionalumą.

– Kokia buvo Jūsų pažintis su muzikos pasauliu?

– Kiekvieno žmogaus dvasinis pasaulis – tarsi užantspauduota knyga: gali tiek, kiek gali. Turbūt egzistuoja prigimtiniai dalykai, jie užkoduoti jau mums ateinant į šią vargų ir laimių karaliją. Pavyzdžiui, kad ir gabumai, potraukis muzikai. Žinoma, pradžioje įtaką daro tėvai, jei išvis ką nors supranta toje srityje; aišku, gali susiklostyti ir palankios aplinkybės. Aš gimiau muzikų šeimoje, netgi drįsčiau pasakyti – muzikų giminėje, be to, mama buvo smuiko pedagogė. Tad mano gebėjimai, norai, pirmieji mokslai skleidėsi šioje aplinkoje. Namai buvo pilni garsų, juos aš ir girdėjau, ir „uodžiau“, ir „liečiau“. Žaidimus kartais užgoždavo paslaptingas muzikos pasaulis, kurį supratau kaip didžiulio žaidimo tęsinį. O kai man sukako ketveri, mamai pastebėjus mano muzikinius gabumus, vaikišką kasdienybę paįvairino smuikelis – tarsi dar vienas žaislas. Bet kai patekau į M. K. Čiurlionio menų mokyklą, Tado Šerno, vėliau Viktoro Radovičiaus klasę, tada ir prasidėjo tikroji muzikos magija... Klausiau mamos, koks tas muzikos pasaulis, o ji šypsodamasi atsakė: „Vaikeli, yra kasdienis pasaulis, kuriame tu kiekvieną akimirką gyveni, ir yra kitas – ypatingas garsų pasaulis“. Norėjosi išsiaiškinti, kur slypi jo paslaptis. Pradžioje grojau, grojau, grojau... Vėliau suvokimo kontūrai ėmė ryškėti: aplinka, vidinis pasaulis, muzikos įtaigumas, pastangos ją atliekant ir rezultatas. Taigi, visko simbiozė.

Visą gyvenimą iš savo mokytojų (jiems esu dėkinga) gaudavau „injekciją“: lengva nebus, muziko kelias sudėtingas, kupinas ieškojimų, pergalių ir pralaimėjimų, itin kruopštaus darbo ir atsakomybės, kūrybinės įtampos ir laimės akimirkų.

– Franzo Schuberto kompozicija „An die Musik“, sukurta pagal Franzo von Schoberio poemą – odė muzikai. Vis dėlto muzika į kai kuriuos žmones tarsi atsimuša ir nesuvirpina sielos stygų. Kaip manote, kodėl? Gal tai neįvykusio prisilietimo prie muzikos vaikystėje pasekmė? O tada šis, anot F. von Schoberio, didingas menas lieka neišgirstas ir nesuprastas.

– Tai labai sudėtinga tema. Mes galime kalbėti apie kultūrinę tradiciją, kultūrinę visuomenės aplinką ir jos dvasinius, estetinius poreikius, edukacijos principus ir netgi tam tikrus agresyvius rinkos kirčius žmonėms. Reikia ugdyti ir visuomenės skonį, ir patį muziką, kuris pateiks jai to laiko muzikos pasaulio suvokimo modelį. Antrasis uždavinys ypač svarbus. Mano manymu, čia neturėtų būti jokių kompromisų. Esi atsakingas už kultūrinį tęstinumą, už kartą, kuri tęs darbus. Pedagogo, mokytojo indėlis šiame procese itin reikšmingas. Atvirumas ir sąžiningumas – du kertiniai akmenys, ant kurių turi būti statomas visas mokymo statinys. Privalai išsiaiškinti, ką mokinys, studentas mano apie muziką, ką jaučia atlikdamas vieną ar kitą kūrinį ir pan. Ir ne dėl kaprizų, pataikavimo, o dėl pastangų padėti jam bręsti kaip muzikui, kad jis galėtų sąmoningai (o ne dresūros būdu) susieti save su kūrinio tekstūra. Ir būti atsakingas. Juk išsiugdęs suvokimą tampi atsakingesnis, sąžiningesnis ir profesionalesnis. Nebijai pasakyti, kodėl tu taip groji, kodėl taip elgiesi. Tada skleidi energiją, daliniesi ja su aplinka ir darai poveikį visuomenės vertybiniam, kultūriniam laukui. Tad nuo mažumės reikia skiepyti tarnavimo muzikai (plačiąja prasme) idėją. Be to, net ir mažam žmogui turi skatinti suvokimą – esi muzikos akimirkoje, atiduok visą save, kitaip negalėsi atskleisti savo individualybės. Ne rodyk, koks esi šaunus, o kalbėk savo individualybės kalba. Visa kita ateis.

Žinoma, atliekant kūrinį, renkantis interpretaciją, svarbu suvokti savo laiko kontekstą, užčiuopti jausminį, intelektinį visuomenės būvį. Gal ji šiek tiek negaluoja, gal serga, gal perdėm savimi patenkinta, gal jai reikia labiau sutelkti dėmesį į save. Juk gyvenimas – visada (bent tikiuosi) drama, tik su įvairiais niuansais ir potėpiais. Ir čia sveikas protas, kaip kažkas yra sakęs, neturėtų būti ateities kelrodis, nes jis dažnai apgauna. Šiandien madinga, o rytoj?.. Grojant „rodyti“ natas, techninę virtuvę ar perdėtą sentimentalumą (neva jausmingumą, tiksliau, jutiminius „faktus“) – mat tai dabar madinga ir paklausi prekė. Nežinau... Savotiškas sportas, emocinis fitnesas... Juk kiekvienas XX a. smuikininkas buvo savitas, kiekvienas turėjo individualų braižą. Vieniems gali patikti, kitiems nepatikti, tai natūralu. Bet nebuvo vienodų. Dabar to vienodumo jau labai daug.

– Kaip manote, kodėl taip yra? Turėdami galimybę stebėti įrašus internete ir matyti, kaip „teisingai“ techniškai reikia groti, visi siekia atitikti standartą?

– Pirmiausia reikia atskirti du dalykus – techninį lygmenį ir muzikos kūrinio pateikimo (eksponavimo) lygmenį. Techninis lygmuo – amatas, be kurio neįmanoma tinkamai atlikti muzikinio kūrinio ir įgyvendinti muzikinės idėjos taip, kaip norėtųsi. Bet tai tik įrankis. Aišku, save gerbiantis profesionalas savo įrankius privalo prižiūrėti ir tobulinti. Ir žinome, kad daugybė šiuolaikinių atlikėjų yra nepriekaištingai įvaldę techniką, jie gali atlikti bet kokio sunkumo kūrinį. Tačiau kita medalio pusė – įtaigus (vadinasi, priklausantis nuo tavo asmens, individualybės, tavo vidinio pasaulio) atlikimas. O čia jau svarbu kūrybiškumas, asmens ir visuomenės sąmonė, jausmai, intelektas (ką dažnai vadiname dvasiniu pasauliu), branda, vidiniai poreikiai. Galime apeliuoti į gyvenimo tempą, roboto „pasaulėjautą“, rinkos triukus ir pan., bet kas iš to? Kas iš to, kai „Dievas mirė“, o žmogus užėmė Jo vietą. Kai žmogus jau iki nepadorumo giriasi užkariavimais ir pergalėmis. Kaip tai veikia mene? Kasdienį, sakyčiau, buitinį (dažnai prastą) kūrinį ar tokį patį atlikėją savo neoficialaus, o kartais ir oficialaus rato pagyros kilsteli iki padebesių. Ir kaip kitaip jaustis po tokio įvertinimo? Esi pasaulinis (net ir Antarktidos pingvinai gerai įvertino), europinis ir pan. Žmonės mėgsta etiketes. O pasižiūri to „pasaulinio“ repertuarą... Liūdniausia, kai pats žmogus užsiima savigyra. Ne vienam vertėtų ramiai pasižiūrėti švedų režisieriaus Rubeno Östlundo filmą „Kvadratas“... Ką gi, negalime pabėgti, tokia mūsų sąmonės „branda“. Tai ir yra natūralaus tobulėjimo, savo sąmonės žadinimo ir netgi prasmės paieškų (taip pat nemadinga sąvoka...) kliūtis.

Iš tiesų nežinau, kodėl taip yra. Bet reikia neužmiršti, kad mes pasaulyje gyvename laikinai ir daug kas mums duota skolon. Tik kaip tai paaiškinti mokiniui ar studentui...

Nenuostabu, kad, pavyzdžiui, P. Čaikovskio koncertą griežia aštuonerių metų vaikas, tik įdomu, ką jis tuo pasako? Jei mokinys, studentas renkasi tokį kūrinį, jis turi išgyventi, suprasti, „suvirškinti“ kompozitoriaus kalbą. Maskvos konservatorijoje mano profesorius Igoris Bezrodnas mokė metaforų kalbos, asociatyvaus mąstymo. Prisimenu, kai grojau S. Prokofjevo Pirmąją sonatą, jis reikalavo iš esmės gilintis į kompozitoriaus kūrybą, laikotarpį, kompozicijos ypatumus, kūrybines paraleles. Nekalbant jau apie metaforišką foną, fantaziją. Ir kiekvienas studentas turėdavo pasakoti smuiku individualiai, per savo asmenį, kūrinys privalėjo būti kiek įmanoma išgyventas. Studijuodami lankydavome koncertus, kuriuose galėdavome išvysti tokius meistrus, kaip dirigentas Jevgenijus Mravinskis, pianistas Grigorijus Sokolovas, interpretavęs L. van Beethoveno „Hammerklavier“, J. S. Bacho Goldbergo variacijas ir kt. Sėdėdavome išsižioję ir klausydavomės. Kodėl? Todėl, kad girdėjome jų „pamatuotą“, išgyventą muzikinę interpretaciją.

Dabar muzikos atlikimo menas tampa industrija, nes grojančiųjų – gausybė. Pamatyti instrumentu kalbantį asmenį yra retas įvykis.

– Šiandien, regis, vertinami šalti nervai, gebėjimas būti lyderiu, pirmauti. Tuo tarsi siekiama prislopinti jausmingumą ir vadovautis patikrintais, greitais veikimo modeliais, kurie neskatina lėtinti tempo, įsigilinti, apmąstyti, o juo labiau pasitelkti vidinių išgyvenimų ar intuicijos. Kiek to pastebite savo aplinkoje? Gal jaunas žmogus kitaip priima pasaulį?

– Taip, visuomenėje vyrauja „greito maisto“, žvaigždžių ir žvaigždučių įvaizdis. Kuo mažiau įdėti darbo ir kuo daugiau nuskinti jau prinokusių vaisių. Tačiau nenorėčiau šiuolaikinio gyvenimo piešti vien juodomis spalvomis, tiesiog kalbu apie tendencijas. Galų gale viskas priklauso nuo individualybės. Nauja karta neišvengiamai susikurs savo kūrybinius modelius, savo muzikinę mąstyseną, pasaulėjautą, tačiau labai svarbu išsiugdyti vidinę atsakomybę, kūrybos aistrą, estetinę dorą, kurie neleistų aklai paklusti mados impulsams, nuogam demonstratyvumui ir kartais drastiškam meno prekiškumui. Tas beatodairiškas pataikavimas savajam ego! Taip, neva juokaujant, pasineriama į savo estetinių grožybių fejerverką. Tarsi patys (!) įsikūnijame į grožį, estetiką, o ne tarnaujame grožiui ir estetikai. Trokštame save matyti kaip auštos kokybės brendą. Užuot dorai veikę, imame patogiai gyventi, tiesiog pabrėžtinai demonstruojame tokį gyvenimą. Ne gyvename, bet demonstruojame gyvenimą.

Savo klasės studentams mėginu (kiek pavyksta, čia jau kitas dalykas) tuos gyvenimo prieštaravimus, pagundas ir iliuzijas pabrėžti; kalbu, kad jie privalo analizuoti ir aplinką, ir save, ir kultūrinį kontekstą, save rodyti ten, kur reikia rodyti, suvokti ribas, nes gyvenimas suplėšo ne tik iliuzijas, bet kartais ir svajones.

– Pakalbėkime apie Jūsų gyvenimo pasirinkimus: tiek studijas Maskvos konservatorijoje, tiek vieno ar kito pedagogo mokymą, tiek atsakymų į, regis, neatsakomus klausimus paieškas...

– Mano mama – muzikė, tad ji rimtai žiūrėjo į profesiją. Nuo 14 metų pradėjau mokytis Raimundo Katiliaus klasėje, joje ir baigiau Čiurlionio menų mokyklą. R. Katiliui lenkiuosi iki žemės. Jis galėjo mane ir toliau mokyti Lietuvos konservatorijoje, tačiau, matyt, įžvelgęs tam tikrus mano gabumus, paragino tęsti studijas Maskvos konservatorijoje, profesoriaus Igorio Bezrodno klasėje, kurią ir pats buvo baigęs. Gerbiu jį, nes taip elgiasi tik aukšto rango profesionalai. Tad po didelio konkurso įstojau į Maskvos konservatoriją, o tada – ilgas septynerių metų kelias (nes dvejus metus mokiausi aspirantūroje prof. Valerijaus Klimovo klasėje). Aišku, pradžioje buvo sunku: nauja kultūrinė aplinka, nauji studijų reikalavimai, o puikiai grojančių – daug. Specialybės pamokoje neužtekdavo profesoriui tik gerai (be klaidų) pagroti išmoktą muzikinį tekstą, turėjai demonstruoti visumą – pasaulėjautą, asociatyvų mąstymą, spalvas, kontrastus, bendrą suvokimą. Ačiū Dievui, kad Lietuvoje mokiausi pas R. Katilių, kuris tos muzikinės sampratos linkme ir ugdė.

Mano profesorius I. Bezrodnas sako: „Nutapykit Sibeliaus Koncerto smuikui antroje dalyje pilkai rudą dangų. Visas kraštovaizdis uolėtas – štai tokia monumentali ta muzika“. Visa tai privalai nupiešti garsu, o tau tik aštuoniolika. Iš pradžių galvoje chaosas, tačiau ieškai, ieškai, ieškai.... Štai taip ir ėmiau ieškoti muzikinės spalvos, tiksliau, prasidėjo garso ieškojimo procesas. Dabar atrodo, kad toks kelias nepriimtinas, profesorius turi sukramtyti, o studentui lieka tik nuryti. Na, aišku, ne visiems, bet tendencija, rodos, tokia...

Pamenu, iliustruodama Koncertmeisterio katedroje, susipažinau su daug puikių šios katedros meistrų, kurie mokė pajusti, suvokti muzikinį audinį, paslėptą muzikos kalbos ironiją, piešti tylos erdvę, t. y. tai, kas slypi tarp natų. Tai mane skatino dar labiau gilintis į garsą kaip muzikinės tikrovės raiškos būdą, garsą kaip koncentratą.

Maskvoje virė intensyvus kultūrinis gyvenimas, mėgau lankyti koncertus, pamilau teatrą, šokio meną, kiną, ypač italų filmus, režisierių Ingmaro Bergmano, Andrejaus Tarkovskio darbus.

– Pažinusi kitokį muzikos pasaulį, atradote daugiau, nei tikėjotės ir, regis, nebegalėjote gyventi kitaip. Tačiau žmogų kartais aplanko dvejonės – tai natūralus reiškinys. Neklausiu, ar kada svarstėte rinktis kitą kelią, tačiau juk būna, kad kyla klausimų: kas būtų, jeigu?..

– Grįžus į Lietuvą, gaila, nebuvo žmogaus, kuris stumtų, vestų į didžiąsias scenas. Neturėjau pagalbininko, organizatoriaus, o pati to darbo nemoku. Todėl iš pradžių svajodavau viena, o gaudavau kita. Emociškai nebuvo lengva. Aišku, pasitaikydavo ir liūdnų minučių, ir pesimistinių akimirkų. Bet nuo savęs nepabėgsi, galutinai supratau – muzika man reikalinga. Tad sukaupiau didžiulį repertuarą, per 200 kūrinių, ir visus atlikau, padariau daugybę įrašų ir Lietuvoje, ir užsienyje. Dievas davė, kad galiu groti ir klasikinę, ir šiuolaikinę muziką. Ir „jausminę“, ir intelektualią muziką. Apie trečdalis repertuaro – lietuviška muzika, į kurią labai rimtai žiūriu, bendradarbiauju su kompozitoriais. Bėda tik ta, kad Lietuvos muzikinė rinka nedidelė, tad parengta sudėtinga programa dažnai atliekama tik kartą. Bet noras neatsilikti nuo laikmečio muzikos, realizuoti savo muzikines idėjas, pagaliau egzistencinė, kultūrinė tikrovė lemia būtent tokį atlikėjo pasirinkimą. Be to, galiu drąsiai pasakyti: niekada nesivaikiau mados vėjų, per kieno nors galvą (ar galvas) nesiekiau populiarumo. Žmogui svarbiausia pažinti save, o bandymas lenktyniauti tik blaško ir išderina. Pasirinkau tokį gyvenimo būdą ir jį gyvenu. Negali išduoti kūrybinės laisvės pajautos. Juk kūryba, kaip kultūros raiška, pirmiausia yra dvasinė veikla, kurioje išryškėja žmogaus vidinis pasaulis. Turbūt nėra stipresnio argumento už asmeninį pavyzdį (ypač jaunajai kartai) stengiantis išlikti doram prieš muziką, kūrybą.

– Daugybę opusų pagriežėte pirmoji. Galbūt kam nors tokie pasirinkimai atrodo drąsūs, ambicingi – savotiškas balansavimas ant lyno. Juk visada galima eiti paprastesniu, saugesniu keliu, nerizikuoti. Regis, ta raudona zona, apie kurią kalbėjote, Jus traukte traukia?

– Niekada gyvenime nepuoliau įrodinėti, kas esu ir ką galiu. Kūryba nėra gražus drabužėlis, kurį apsivilkus galima visiems parodyti ir pasidžiaugti, kaip puikiai jis prie kūno gula. Tai kur kas gilesni dalykai. Ką reiškia tapti atlikėju? Tai gyvenimo būdas kalbėti instrumentu, reikalaujantis studijų, savistabos ir savikūros. Turi susiformuoti sava technika, pajauta ir estetika, be to, būtina įgimta muzikinė nuovoka, intuicija, fantazija. Pagroji vieną kitą sudėtingesnį kūrinėlį – ir ką, jau žvaigždė? Bet juk privalo ateiti laikas, kai turi išmokti klausytis ir išgirsti, kas skamba anapus muzikos. Pajusti, kad esi tik tarpininkas, perduodantis užkoduotą muzikinę informaciją, ir perduodantis taip, kad toji energija galėtų toliau sklisti ir gyventi. Tai paskirtis ir tarnavimas. Bandymas išgyventi dvasios (gyvybės) dimensiją. O tai sunku, labai sunku. Ir nedaug žmonių šito imasi. Reikia dirbti ne tik su kūriniu, bet ir su savimi, suvokti, kas tu, žmogau, esi. Kartais gyvenimas tau nubrėžia (dabar sakyčiau – kaip dovaną) egzistencines ribas, kad neišpuiktum...

Pabandyk atlikti, pavyzdžiui, Albano Bergo Koncertą smuikui paviršutiniškai, neįsigilindamas, neišgyvendamas... Juk čia be galo svarbu kontekstas, neužtenka išmokti tekstą... Pamenu, Audronei Žigaitytei paraginus sugroti šį kūrinį, puoliau ruoštis. Pradėjau ieškoti literatūros, bet tada įnikau į ekspresionistinę dailę (man nesvarbu -izmai, pavardės, man svarbi intuityvi pagava), pagaliau pasitaikė biografinis filmas „Tomas ir Viv“ apie T. S. Eliotą, jo tragiškus santykius su pirmąja žmona Vivienne. Ta intelektinė ir emocinė aplinka mane sukrėtė. Ir tada mano vyras perskaitė „Mirusiųjų laidojimą“ iš Elioto „Bevaisės žemės“. Man pasidarė aišku, kaip turiu tai atlikti. Tad noriu pasakyti, kad niekada specialiai nepuolu groti būtent premjerinio repertuaro. Turi susiklostyti tam tikros aplinkybės, turi subręsti vienam ar kitam kūriniui.

– Jūsų susidomėjimas kartais neatskleistais XX a., moderniosios šiuolaikinės muzikos lobynais – labai aistringas. Tačiau ne visi noriai žengia į garsinių disonansų kupiną terra incognita. Žvelgiant iš klausytojo, o kartais ir iš muziko profesionalo pozicijos, atrodo, kad prie atonaliosios muzikos nepripratęs žmogus tiesiog nenori girdėti muzikos, kurioje nėra darnių sąskambių.

– Aišku, žmogus, pirmą kartą išgirdęs tokį kūrinį, gali patirti savotišką šoką. Ypač tas, kuris iš muzikos laukia tik pramogos. Reikalingas pasiruošimas, edukacija. Tai bendri dalykai. Bet reikia neužmiršti, kad mes gyvename jau XXI amžiuje.

– Populiarias ir suprantamas pramogas jis iškeičia į vakarą Filharmonijoje, o ten jį pasitinka nedarnus garsų „chaosas“...

– Prieš perkant bilietą į Filharmoniją vertėtų gerai pasvarstyti, pasidomėti, informacijos dabar tikrai pakanka. Juk eidamas į dramos teatrą nesitiki cirko su meškomis.

Tačiau noriu pasakyti, kad šiuolaikinės muzikos festivaliuose tenka sutikti žmonių, ypač jaunų, kurie nėra muzikos profesionalai, jie domisi visa šiuolaikine kultūra. Pavyzdžiui, mačiau mokinių iš Vilniaus licėjaus. Ir tai natūrali cirkuliacija, juk taip visuomenėje formuojasi kultūrinės bendruomenės. O šiaip gali įsijungti sau tinkamą radijo stotį, kurioje skamba, pavyzdžiui, populiarioji muziką, ir jaustis ramiai, kad nereikės nė kiek „pasijudinti“ – prieinama, lengva ir paprasta. Bet man įdomu groti šiuolaikinę lietuvišką muziką, joje matau ir šaknis, ir patį Lietuvos kultūros modernėjimo procesą. O kas tokią muziką geriau atliks, jei ne mes patys, juk esame to bendro kultūrinio proceso dalyviai. Tiesiog būtina optimali edukacija.

– Nors taip būti neturėtų, bet kultūra, aukštasis menas šiandien konkuruoja su pramoga. Regis, daug kas yra apvirtę: prieš šimtmečius žmogus daug investuodavo į save ir leisdavo sau keletą pramogų, o šiandien jis mažai investuoja į savo paties augimą, tačiau sunkiai dirba ir vėliau renkasi lengvas pramogas. Kaip manote, ar įmanoma, kad tas ratas pasisuktų į kitą pusę?

– Iš tiesų nežinau. Nors jaučiu, kad pasaulis šiek tiek apkurtęs ir apžlibęs. Bet viskas turi savo kainą. Ir nežinau, į ką tai išvirs. Todėl man tenka džiaugtis, kad kas nors groja, kas nors dėsto, kas nors rašo muziką, kad buvę mokiniai atveda savo vaikus mokytis muzikos paslapčių. Mane tai įkvepia ir man to užtenka. Tai galima pavadinti idealizmu.

– Kas Jums pačiai yra pramoga, atsipalaidavimo būdas?

– Ak, tas dažnas šių laikų žodis „pramoga“. Gyvenimas užpildomas įvairiomis akimirkomis. Žmogus nesi mašina ar tobulai prisuktas mechanizmas, tad turi ir atsipalaiduoti, net patinginiauti, t. y. nieko neveikti, pavyzdžiui, ilgai žiūrėti į vieną tašką. Kartais pagaminti skanius pietus ar pasikalbėti su savo gėlėmis. O kartais ir šiaip sau paplepėti...

– Esate stipri asmenybė, stipri moteris. Kartą viena pianistė yra sakiusi, kad feminizmas šiandien – beprasmis reiškinys, nes moterys jau viską turi, joms nebereikia stengtis ko nors įrodyti. Kaip šiandien visa tai atrodo Jums?

– Šiais laikais feminizmo sąvoka tapo perdėm abstrakti. Tačiau čia turbūt kalbame apie lygias teises. Kai grįžau iš studijų į Lietuvą, buvau susidūrusi su tam tikromis problemomis, pavyzdžiui, man vienoje vietoje buvo atrėžta: „Na, jei būtum vyrukas...“. Nors ir buvo keista, bet pamaniau: esi jauna, nieko nepasiekusi, neapšilusi kojų. Dabar tiesiog nekreipiu dėmesio ir dirbu savo darbą. Be to, sakyčiau, turiu pakankamai tvirtą charakterį, drąsiai pasakau savo nuomonę, niekam nepataikauju. Tad jokios skirties nejaučiu. Bet, manyčiau, neigiamų reiškinių Lietuvoje vis dar esama. Kita vertus, asmens padėtį, statusą visuomenėje turi nulemti profesionalumas, bet ne, pavyzdžiui, procentinė išraiška 50:50.

– Laikas – dar viena įdomi tema. Koks Jūsų santykis su gyvenimo ir muzikos laiku? O gal trūksta paties laiko?

– Laiko tema kalbėti sunku, geriau nusileiskim ant žemės. Dirbant dideliu krūviu, man visada jo trūksta. Juk reikia derinti koncertinę ir pedagoginę veiklą. O tada norom nenorom išnyra į paviršių klausimas, kiek para turi yra valandų. Taigi su šia sąvoka siejasi atsakomybės samprata. Jei dirbi, dirbk kiek įmanoma geriau, atiduok save. O jei nesugebi – tada nedaryk išvis. Taigi, jei nesugebi, laikas nepadės.

– Sveikos gyvensenos puoselėtojai ragina skirti laiko sau. Ar Jums tai pažįstama?

– Sveikos gyvensenos puoselėtojai siūlo ir ypatingą dietą, ir bėgiojimą ristele, ir apsiprausimą šaltu vandeniu – ko tik jie nesiūlo. Bet dažniausiai tai, kas man nelabai patinka... O jei rimtai, savo darbus reikia atlikti taip, kad negraužtų sąžinė. Įdomu, ar sveikos gyvensenos puoselėtojai kalba apie tai?

– Sakote, prisiėmusi atsakomybę, privalote viską įgyvendinti kaip galėdama geriau. O kodėl to imatės? Kodėl išdalinate savo laiką kitiems?

– Turbūt todėl, kad toks jau mano charakteris, toks gyvenimo būdas. Kitaip negaliu. Tai – iš vidaus plaukiantys dalykai. Kam nors prašant padėti, jei galiu ir sugebu, būtinai padėsiu. Taip, aš gaištu laiką, bet mane gyvenimas pamokė, kad jei prašančiajam dabar nepadėsi, tai tavo nedėmesingumas būtinai atsigręš prieš tave pačią. Esu įsitikinusi, kad veikia bumerango principas: jei padarai žmogui gera, tau bus atlyginta, tik nežinai, kokia forma. Čia veikia aukštesnės jėgos. Negailėk doram reikalui savo energijos, ir energija atplauks tau su kaupu. Gyvename tik kartą, todėl labai svarbu, kaip tą gyvenimą nugyvensime – prasmingai ar ne.

Svarbiausia – santarvė su savo sąžine, kad galėtum pažiūrėti žmogui į akis. Darei, bet ne tiek padarei, kiek galėjai... ir kartais būna per vėlu.

– Kai kurių gyvenimo akimirkų nenuslopina jokios naujos patirtys ir išgyvenimai. Ar yra tokių gyvenimo momentų, kurių niekaip neištrintumėte iš atminties?

– Tai netgi ne atskiros akimirkos, o ištisi gyvenimo įvykiai. Ištikimų draugų šalia buvimas, ypač išgyvenant bėdas, netektis. Tos egzistencinės ribos išryškina, kas tikra, o kas ne. Sakyčiau, turiu nedaug draugų, bet aš už juos galiu stoti mūru... Su jais esi laisvas nuo visų visuomenės prietarų, socialinių statusų, prasimanytų „reikšmių“.

O kalbant apie konkrečius asmenis, kurie darė didžiulė įtaką ir keitė mano gyvenimo sampratą, pirmiausia norėčiau paminėti kunigą Česlovą Kavaliauską. Tiesa, jo jau 20 metų nebėra šiame pasaulyje. Tai tikrai didelė asmenybė tikrąja to žodžio prasme. Išgyveno Sibiro tremties pragarą, buvo pasmerktas sušaudyti. Kunigas Česlovas buvo be galo kuklus, atsidavęs žmonėms. Mokėjo keliolika kalbų, iš graikų kalbos išvertė Naująjį Testamentą. Domėjosi moderniais gamtos mokslais, istorija, muzika, kitais menais, literatūra, pats rašė eilėraščius, vertė užsienio autorius į lietuvių kalbą. Perskaitęs Ludwigo van Beethoveno laiškus, kad jį geriau pažintų, savarankiškai mokėsi skambinti fortepijonu jo kūrinius.

Keistai su juo susipažinau. Išklausęs mano Antonio Vivaldi „Metų laikų“ įrašą, jis paskambino ir paprašė, kad atvažiuočiau. Tiesiog susirado telefoną ir paskambino. Č. Kavaliauskui tada buvo 70 metų. Bendravimas su juo man atskleidė skaudžią tiesą – rodos, jau lyg ir esi šis tas, o iš tiesų dar visai žalias. Ir visiškai nedaug išmanai apie gyvenimą, nors tau jau per 30. Dar ir dabar ausyse skamba jo balso tembras, tarsi regiu jį originalo kalba skaitantį „Gerąjį ganytoją“ (ištrauka iš Jono Evangelijos). Jis mane pastūmėjo permąstyti vertybes ir suprasti, kad žmogus yra būtybė, kuriai lemta čia, žemėje, kurti gėrį, grožį...

Svarbias profesines ir žmoniškumo pamokas gavau iš savo mokytojų, juos jau minėjau. Be to, reikia paminėti ir Larisą Lobkovą. Nuo pat pirmųjų studijų Maskvos konservatorijoje akimirkų ji mane rūpestingai globojo. Visom prasmėm. O kiek koncertų sugrota kartu su ja... Atsimenu pirmą savo rečitalį: neturėjau jokios patirties, kaip dvi dalis išstovėti scenoje grojant. Po koncerto sakau pavargusi: „Nejaugi manęs tai laukia?“ O ji mane ramina: „Toks tavo gyvenimas.“

Dar Aušra Banaitytė. Grįžus iš Maskvos man buvo sunku rasti koncertmeisterį. Ir štai sutinku didžiulę patirtį turinčią muzikę. Neskaičiuojanti valandų, inteligentiška ir kartu labai paprasta, turinti subtilų humoro jausmą. Jokio veidmainiškumo (koks retas šiais laikais bruožas), pasipūtimo...

Džiaugiuosi, kad šalia turėjau gerų, sąžiningų, savo profesijai atsidavusių žmonių.

Man svarbus bendravimas ir su jaunesnės kartos muzikais. Ne vieną rečitalį sugrojau su Leonidu Dorfmanu, Indre Baikštyte, dirbdama su jais įgijau naujų patirčių.

– Vertinga, kai patirtimi galima pasidalinti. Įsivaizduokime jauną žmogų, tik pradedantį eiti muziko keliu ir nežinantį, kas jo laukia. Ką jam patartumėte, kad nenuklystu nuo savojo kelio?

– Ne taip lengva atsakyti. Gal pirmiausia reikia savęs paklausti, ką jaučiu, įsiklausyti į save. Ar tai tikrai ir yra mano kelias? Bet gyvenime nutinka įvairiausių dalykų, atsiduri aplinkybėse, kurių nesitikėjai. Reikia mokėti skaityti ženklus, juos iššifruoti. Bet neskubėti, pamąstyti ir išgirsti save.

– Ar matote kokį nors svarbų dalyką, kurį privalote įgyvendinti? Kuris yra kaip leitmotyvas, negalintis pasitraukti iš Jūsų kelio.

– Svarbiausia, kad nepritrūktų laiko tam, ką esu numačiusi dar padaryti. Ir kad užtektų sveikatos.