Geriausias Lietuvos fortepijonų duetas vėl įrodė savo meistriškumą
Šiųmetis „Gaidos“ festivalis pažėrė visą pluoštą iškilių fortepijono meno asmenybių, kurios džiugina į Nacionalinės filharmonijos salę susirinkusius muzikos mylėtojus. Spalio 25 dieną minimalistinės muzikos panoramą išskleidė Zbignevo Ibelhaupto ir Rūtos Rikterės duetas – Nacionalinės premijos laureatas, nuolat populiarinantis šiuolaikinės muzikos žanrą scenoje.
Pirma šį vakarą nuskambėjo žymaus turkų kompozitoriaus ir pianisto Fazilio Say Sonata dviem fortepijonam op. 80 (2018), kurio atliekamas improvizacijas girdėjome kiek anksčiau, spalio 22 dieną. Ryški asmenybė ir nepaprastas fortepijono virtuozas į šį kūrinį sudėjo daug išraiškos priemonių, kurios įgalina atskleisti atlikėjo virtuoziškumą, o jo kompozicijoms būdingi turkiški ritmai ir motyvai pagal geriausias šiuolaikinės muzikos tradicijas eksponuojami ne tiesmukai, bet įpinami į naujovišką audinį.
Trijų dalių sonatoje dramatiška žemų registrų įžanga, ryžtingi kapoti ritmai pereina į lėtą lyrinę dalį, pasigirsta klaidžiojanti tema (antras fortepijonas), liaudiškas motyvas (pirmas fortepijonas), šią keičia greitas motorinis judėjimas, vėl sekamas lyrinio epizodo: giminingos tematikos kontrastingos dalys grįstos charakteringu ritminiu motyvu skambėjo vientisai, o lyrinėse vietose spindinčios temos buvo „padengtos“ džiazinio pobūdžio harmonijomis.
Dueto atliktas Broniaus Kutavičiaus „Disputas su nepažįstamuoju“ (1982) dviem fortepijonams ir fonogramai simboliškai tapo disputo su Vakarų formalistiniu judėjimu nugalėtoju, nes ir matematiškai tikslia struktūros bei laiko trukmių forma, ir sutelkta turinio prasmine jėga, ši kompozicija, kaip ir kiti Broniaus Kutavičiaus archainės lietuvių pasaulėjautos prisodrinti opusai, iškilo kaip prasminga ir gyva vibruojanti esatis, prieš kurią gausios nekūrybiškos, eksperimentinės modernistų plejados laukas akivaizdžiai nublanksta. Palaipsniui įenerginanti muzika skleidžiasi įsiterpiant fonogramai: įsiveržęs skambus pučiamųjų kvinteto sutartinių motyvas pergalingai skelbia mitinės sąmonės jėgą, vėliau dar dviejų fortepijonų ir vargonų „turavonė“ muzikinę erdvę vis labiau tirština. Kaip iš pradinio kosminio taško išsprogęs archetipinis logos kūnijasi besiplečiančioje muzikinėje erdvėje, išsiplėtimas staiga perauga į greitą repetityvinį judėjimą, skleidžiantį galingą energiją, garsėjantis ir tirštėjantis dermės ir ritmo kontinuumas veržiasi daugiaplane trajektorija į aukštesniuosius vibruojančios erdvės lygmenis, kol staiga nutrūksta, palikdamas klausytoją tęsti kelionę vidinėje plotmėje. Persiklojančios faktūros skambėjo labai raiškiai; ypač gražiai, išklausytai buvo atliktas lėtasis epizodas, kurį Rūta Rikterė jautriai perteikė minkštais potėpiais. Efektingą kūrinį duetas atliko labai tiksliai ir švariai, kaip, beje ir kitus tą vakarą skambėjusius kūrinius. Užtikrintas partitūros perteikimas, lengvai atliekamos techniškai sunkios vietos ir ypač gerai pagautas „minimalistinės arterijos“ tvinkčiojimas leido maksimaliai perteikti kūrinio grožį.
Antroje koncerto dalyje duetą papildė perkusininkai Džiugas Daugirda ir Ernestas Verba. Žibuoklės Martinaitytės kūrinys „Unique Forms of Continuity in Space“ (2017), įkvėptas italų futuristo Umberto Boccioni to paties pavadinimo skulptūros plastikos, tarsi pratęsė idėją apie garsais formuojamą plastiškumą, dinamiškumą ir amžiną judėjimą. Jame taip pat nemaža motorikos, bet, palyginti su kitais dviem anksčiau atliktais kūriniais, jame daugiau „sultingos“ materijos, bendro garsumo bei aformiškumo.
Koncertą vainikavo sunkiausias atlikti Steve‘o Reicho „Kvartetas“ („Quartet“, 2013). Išlaikantis istorinę trijų dalių formą, šis kvartetas – turtingas tembrais, ritmais ir kartu labai grakščiai sustyguotas kūrinys. Nepaprastai sudėtingi nesutampantys ritminiai moduliai, ilga ir garsi šitos monolitinės „plokštės“ trukmė iš atlikėjų pareikalavo didžiausio dėmesio, puikios klausos ir nepriekaištingo fizinio aparato. Duetas per daugelį metų yra pasiekęs idealų ansambliškumą ir interpretacinį lygumą, o jaunieji perkusininkai jiems nenusileido veržlumu ir muzikalumu.
Racionaliai suvaldyta muzikinė medžiaga, aiški muzikinės minties seka, per abu fortepijonus skambantis platus tembrų diapazonas, tikslumas – tai ryškiausios Zbignevo Ibelhaupto ir Rūtos Rikterės fortepijoninio dueto savybės, kurios tvirtai ir nė kiek nemažėdamos, o tik brandinamos per laiką leidžia atskleisti vis daugiau jų atliekamuose kūriniuose slypinčių muzikinio turinio paslapčių.
Susiję nariai
Daiva Tamošaitytė
Pianistė, muzikologė