Giedriaus Kuprevičiaus sveikinimas LMS suvažiavimui

Sveikindamas iš Žaliakalnio susirinkusius Muzikų sąjungos narius tikiuosi, kad šis sambūris pagrindinį dėmesį sutelks į muzikos meno būklę Lietuvoje, į to meno sveikatos diagnozę ir aptars gydymo priemones.

Tiesa, tikroji muzika išgyvens prie bet kokių sąlygų ir jai nebaisi nemokšų sukurta tariamo muzikalumo skraistė, tačiau kai akivaizdžiai palūžta vertybinis balansas, kai muzikinės kultūros padangė apsitraukia muzikiniu smogu, profesionalų misija tampa įmanoma tik tuomet, kai dirbame kartu, nebodami tam tikrų vidinių nesutarimų, profesinių ginčų ir panašių, dažnai ne visuomet korektiškų viešų išpuolių vienas prieš kitą.

Toji mūsų vienybė siekiant kraštui padorios, aukštos ir išsiskiriančios iš kitų kraštų muzikinės kultūros yra vienintelis garantas, kad visi visus liečiantys klausimai ir rūpesčiai bus bent dalinai išspręsti arba sušvelninti.

Dažnai manęs klausia, kodėl nedalyvauju vieno ar kito muzikinio šou komisijos darbe. Atsakau, kad esu muzikantas. Tuomet man sako – taigi mes ir kviečiame jus, kaip muzikantą. Tuomet pakartoju – sakau jums, esu muzikantas, ir galiu būti naudingas tik ten, kur yra muzikos. Kuo gi galiu padėti srityje, kurioje muzika nedalyvauja?

Džiaugiuosi, kad dar galiu taip pasakyti ir liūdžiu, kai mano kolegos ne tik nepasako taip ar kitaip, tačiau dar ir noriai dalyvauja tuose projektuose, kuriuose muzikos dalyvavimas, deja, nenumatytas.

Ir dar.

Mes visai išbraukėme iš dienotvarkės muzikinio gyvenimo recenzavimą. Ne anonsavimą, kas niekam neįžeidu, o recenzavimą. Daugybė muzikinio gyvenimo reiškinių lieka iš viso nepastebėti, neapdūmoti, neįvertinti. Suprantu, medijos dabar užimtos kitomis temomis, neturi nei noro, nei lėšų tokioms publikacijoms, tačiau kol taip bus, visuomenė neturi galimybių sulaukti nuolat vėluojančio, kvalifikuoto, patikimo ją supančių muzikinių įvykių įvertinimo.

Suvažiavimas yra proga išreikšti kolektyvinę mūsų cecho poziciją. Dabar net ir dešimties sunerimusių inteligentų balsas negirdimas, tad gal negirdintys išgirs kelių šimtų balsų chorą?

Gal garbingose kėdėse sėdintys suvoks, kad be aukštosios muzikos, dailės, teatro, literatūros neišsilaiko nei viena valdžia, nei viena valstybė. Žlunga ji ir be normalios kultūrinės, muzikinės edukacijos. Neturėtume tapti tokio likimo įkaitais.

Tad visiems Lietuvos muzikų sąjungos nariams ir būsimam mūsų pulko vadui aš, Kauno Garbės piliečio, kompozitoriaus Viktoro Kuprevičiaus sūnus, kompozitorius Giedrius Kuprevičius iš Žaliakalnio linkiu drąsos, principingumo ir didelius darbus lydinčios sėkmės. Prisidėsiu savo pabrėžtinai kukliais darbais pagal išgales.