GIEDRIUS KUPREVIČIUS — CODA

            Tai pataikiau – sumaniau parašyti „Muzikos barams“! Tarti kelis žodžius apie Giedrių Kuprevičių.

            Jau tą akimirką, kai sumanymą ištariau vyriausiajai redaktorei Audronei, susigūžiau lyg patekęs į juodąją  kosmoso skylę. Kas čia mane įkando, koks puikybės šišas apėmė, kad vėl ryžtuosi prabilti apie maestro Giedrių, nors ką tik, 2023 metų pabaigoje prisikalbėjau į valias. Juk iš spaudos išėjo „Kauno saulė“, kurioje apie maestro, jo tėvą Viktorą ir mamą Reginą pasakiau lyg ir viską. Viską apie širdžiai mielą žmogų.

            Bet nejaugi neišgirsi, kai diktatorė gamta ištaria: „Šių metų balandžio aštuntą dieną Giedriui Kuprevičiai suskaičiavau aštuonetą su nuliu. Patinka, ponai, ar ne, bet du apskritimų skaičiai liudija tobulumą, prašau suprasti“.

            Ir supratau: nulis ir aštuonetas kalba apie apolonišką, apvalainą pasaulio prigimtį, begalinį judėjimą, judėjimą į amžinybę. Ypač įstabus skaičius aštuonetas — pabandyk atsispirti jo moteriškai prigimčiai, be galo ir krašto gimdančiai pasaulį! Paguldytas ant žmonijos horizonto, aštuonetas sakyte sako: „Žmogau, tavo gyvenimas susilies su Kūryba. Jeigu pažinsi manę“.

            Ir štai Muzika, štai Kultūra — jos liudija žmogaus prisilietimą prie amžinybės. Net jeigu nekuri, žmogau, supranti: amžinybė yra.

            Mes esame pasmerkti kasdienybei,  kas savaime suprantama, bet mes galime praaugti ją, ir net laiką. Sulydę laiką į amžinybės formą, sutelkę jį Kūrinyje, pakrovę jį savo sielos branduoliniame reaktoriuje, keliaujame į amžinybę.

            Argi ne to siekia tikras kūrėjas? Žinoma, to. Nes tikras kūrėjas gyvena kitaip negu reikalauja  kasdienybė. Jis tarsi sklando virš kasdienybės audinio ir lyg bitė lipdo savo korį, nešdamas į jį nektarą. Korys yra gyvybės matrica, joje gimsta medus. Taip gimsta Klasika.

            Kai pažvelgi į Giedrių Kuprevičių nuo Muzikos ir Kultūros viršukalnių, supranti jį, lipdantį savo gyvenimo korį ir dieną, ir naktį. Supranti jį, seniai nulipdžiusi savos gyvybės korį ir dabar besimėgaujantį suneštu nektaru -- medumi. Jis vaikštinėja neskubėdamas, aristokrato žingsniu. Begalinėse Klasikos alėjose jis jaučiasi esąs laisvas, jis ten savas.

             ***

            XX amžiaus pabaigoje, kai mus užgriuvo „masinė kultūra“, profesinio ir moralinio saiko, gėdos jausmo nepraradę žmonės „meną“ ėmė tarti ir rašyti kabutėse. Ne vien kūrėjai, bet ir kultūros aukštumų auginti žmonės suprato, kad Literatūra, Muzika, Tapyba, Dailė savaime kelia aukštyn, o ne smukdo žemyn.

            Tuo tarpu naujieji laikai pareikalavo plokštumų, o ir tamsumų.

            Laisvė užgriuvo mases taip ūmai, kad silpnam žmogui be jokios gėdos buvo pasiūlyta septinmyliais žingsniais tolti nuo pirmapradės kūrybos. ir jis ėmė tolti. Technologijos ir greito maitino „meno“ įstaigos iš normalaus gyvenimo, nuo normalių scenų nustūmė Klasiką. Masės ir „kūrybininkai“ pasiutišku greičiu ėmė kurti „meną“. Atėjo plokščios demokratijos metas.

            Ta demokratija buvo paikas reikalas. Tai buvo lygumų monotonija, lygumų diktatas ir lygumų tironija. Joks begalybės aštuonetas, joks tobulas apskritimas ten nebuvo reikalingas. Harmoniją  paskandino smėlio dykumų audros. „Masinė kultūrą“.

            Bet nuolat ruseno įsitikinimas, kad tautos ir bendruomenės pasmerks save, jeigu praras profesinį ir moralinį saiką. Net motina gamta ėmė reikalauti saiko! 

            Tikroji Demokratija reikalauja hierarchijos? Taip.  Ir Giedriaus Kuprevičiaus kūryba liovėsi buvusi „menu“.

         Kamertono ūžesį nuolat girdintis maestro ištarė stop gausiai kuriamai populiariai muzikai, šlageriams, net džiazui. Tikros, hierarchinės kūrybos alkis pakvietė jį kilti aukštyn. Ten, kur iš erelio reikalaujama vienišo skrydžio. Jis pakluso, jis ėmė kilti. Kilti palikdamas slėniuose populiariausią „Kregždučių“ dainą, „Argo“, daugybę kūrybinių vakarų ir kultūros švietėjo aistrą.

            Jis prisilietė prie Gralio taurės — krikščioniškosios Europos kūrybos prado. Ir patyrė tikrąją laisvę.

            Kai aplinka šaukte šaukė, kad „harmonija varžo“, jis ramiai ištarė: „harmonija išlaisvina“.

            ***

            Įsimintina, įspūdinga buvo šių metų balandžio 18 diena. Koncertas Kauno valstybinėje filharmonijoje – mūsų Maestro jubiliejus.

            Patyrėme tikrą Muzikos ir jos atlikimo aukštumų katarsį. Net daugiau — religinę/krikščionišką Kūrybos ekstazę. Šis koncertas — šedevras.   

            Pirmoje dalyje skambėjo chorinė kantata, po trisdešimties metų tapusi oratorija „Katakombų mišios“. Tai tikro kanono mišios, kurias tobulai atliko Kauno simfoninis orkestras ir Kauno valstybinis choras, diriguojami Roberto Šerveniko.

            Klausydamas šios harmonijos piramidės, negalėjau atsistebėti: kodėl kūrinio pavadinimas neatitinka jo turinio? Ir tada trenkė žaibas: supratau, kad iš katakombų kyla toji harmonijos piramidė. Mes esame naujajame kirkščionybės gimimo taške. Kur susitelkia ir susilieja Tikėjimas ir Kūryba, kur Gyvenimas įveikia Mirtį.

            Rytų Europos eukumenoje šiuo metu girdžiu trejetą krikščioniškos kūrybos aukštumų kompozitorius: estą Arvo Piartą, ukrainietį Valentiną Silvestrovas, ir mūsiškį Giedrių Kuprevičių.

Pirmoji koncerto dalis spauste spaudė ašaras. O mūsų jubiliatas, šmaikštuolis,  ištarė: „Susitiksime plokščiojo pasaulio katakombose“.

            Taip ir nutiko:  antroji dalis tikrai buvo šmaikščioji, kurią papuošė Birutės Ukrinaitės kostiumais/kaukėmis pasidabinę orkestrantai. Net dirigentas Robertas Šervenikas buvo panašus į angelą.

            VIVAT, MAESTRO!

PS - 4 nuotraukos – visos iš A.Juozaičio archyvo. Trys darytos mano ranka, iš pirmos eilės. Jos unikalios.