Gustavo Mahlerio Aštuntoji simfonija pradėjo naują Valstybinio simfoninio orkestro biografijos etapą

Kovo 16, 17 d. koncertuose po rekonstrukcijos atsivėrusioje Valstybinio simfoninio orkestro (meno vadovas Gintaras Rinkevičius) koncertų salėje skambėjo Gustavo Mahlerio Aštuntoji simfonija Es-dur. Impresario Emilio Gutmano pavadintoje simfonijoje „tūkstančiui atlikėjų“ dalyvavo ne tik praplėstas orkestras, bet ir papildomas pūtikų ansamblis, LNOBT choras (vad. Česlovas Radžiūnas), Kauno valstybinis choras (vad. Robertas Šervenikas), Berniukų ir jaunuolių choras „Ąžuoliukas“, solistai: Ksenija Bachrutdinova-Kravčuk, Kamilė Bontė, Austėja Zinkevičiūtė, Justina Gringytė, Ieva Prudnikovaitė, Karolis Kašiuba, Raimundas Juzuitis, Tadas Girininkas. Dirigavo Gintaras Rinkevičius.

Aštuntoji simfonija dirigento G. Rinkevičiaus pasirinkta labai tikslingai. Ne tik apvainikavusi dideles pastangas, vargus rekonstruojant Kongresų rūmus, bet ir todėl, kad kompozitorius kūrė veikalą dar nesančioms erdvėms. Sukaupdamas tiek atlikėjų jis tarsi siekė panaikinti ribą tarp simfonijos ir kantatos,. Kažkuris muzikologas patikslino žanrą, pavadinęs Aštuntąją „simfonija-muzikine drama“. Tai ne tik kompozitoriaus pareikalauta pribloškianti erdvė, bet ir siekis sukurti virpantį visatos skambėjimą, kuris išreikštų visa aprėpiančią žmonijos emociją. Grožio, meilės jam apoteozę. Muzika turi sukelti klausančiojo nuostabą, turi priblokšti paprastai maldos namuose skambančio dvasinio himno „Veni, creator Spiritus“ („Nuženk, Viešpatie kūrėjau“) didybe, priverčiant atsiverti kiekvieno sielą. Tai trečią kartą G. Rinkevičiaus atlikta simfonija. Tačiau skambėjusi Kongresų rūmuose ir net Operos ir baleto teatre, ji nepaliko tokio įspūdžio. Aišku, nuo 1994 metų išaugo, subrendo visų atlikėjų karta.

Simfonijoje kelios ryškiausios intonacyno formulės apsijungė skambančiose temose. Visas jų ratas tapo savotišku apoteozės idėjos radimosi impulsu. Mistinis choras įprasmino choralinę faktūrą. Besikartojanti ritminė formulė nuo pirmųjų choro akordų „Veni...“ palaikė įtemptą klausytojo dėmesį. Antrojoje dalyje efektingai skambėjo prislopinta dviejų vyrų chorų tribalsė deklamacija, tarsi aidas vadinamąjį Sprechgesang primenančia staccato maniera. Pirmą kartą išgirdau akustiškai įprasmintus chorų dialogus. Sukurtas savotiškas stereo efektas, išryškėjo ų chorų partijų tembrų įvairovė: nuo tamsaus, skambėjusio iš dešinės balkono pusės iki šviesių vaikų balsų kairėje.

Antroje sudėtingo kūrinio dalyje panaudotas Johanno Wolfgango Goethes „Fausto“ II dalies finalinė scena. Šioje filosofinėje poemoje Mahlerį viliojo meilės, kaip žmogaus dvasios apsivalymo idėja. Ji turėjo būti įprasminta ir muzikoje. Visas kūrinys – tai žmogui skiriama Viešpaties palaima ir gyvenimo drama, kurią kiekvienas turi pergyventi, siekdamas sielos skaidrėjimo per meilę.

Pakelti virš orkestro solistai puikiai girdėjosi. Ypač ryšiai skambėjo K. Bachrutdinovos-Kravčuk, J. Gringytės, T, Girininko balsai. Akustikos specialistai paliko salėje šiek tiek aido. Tai piano garsui suteikė sodrumo. Gražiai apjungiami mediniai pučiamieji į garsinį vienį. Tačiau girdisi ir visos klaidelės. Ypač efektingai skambėjo kiek praplėstas styginių pizzicato. Aišku, daug aiškiau suprasime salę, joje suskambus tradiciniams kūriniams, klasikai.

Orkestras grojo ekspresyviai. Sodrūs ansambliai, gerai intonuoti. Pvz., valtornų ir violončelių. Raiški introdukcija į II dalį, tipišku Mahlerio intonacynu pagrįstas Adagio. G. Rinkevičius dirigavo įkvėptai, prasmingai ir emocionaliai nuvesdamas atlikėjus iki kompozitoriaus deklaruotos „platoniškos meilės“ žmogui ir menui apoteozės.

Naujoji Valstybinio simfoninio orkestro koncertų salė netikėta, efektinga, dvigubai didesnio tūrio nei buvo (architektas Edmundas Stasiulis). Kalbama, kad bus geriausia salė Baltijos kraštuose. Laužyto rombo formos didelis amfiteatras su parteriu ir originaliai įkomponuotais balkonais, skirtas beveik 1000 klausytojų. Dizaineriai Marius Mateika ir Indrė Ankudavičienė pakeitė holų, salės interjerą. Iš kuklios, bet skoningos erdvės patenki į, atrodo, vienu žvilgsniu neaprėpiamą visatą. Asmeniškai manęs neįtikino nuolat, kaip šventinė eglutė, šviesų spindėjimo būtinybė. Pigina ir gal kažkam gadina akis. Bus įgyvendinti salės komfortui būtini visi reikalavimai: prieigos neįgaliesiems, vėdinimo, apšvietimo sistemos, svarbiausia – akustika (akustikai Viktoras Mekas ir Gintarė Privedienė iš Lietuvos kompanijos „Akustika Plius).

Sėdėjau ketvirtoje eilėje. Manęs garsas „ne nukautavo“. Tai buvo tai, ko norėjo Mahleris. Virpėjo visa erdvė, versdama klausytoją panirti į garsyno visatą.

Susiję nariai

Rita Aleknaitė-Bieliauskienė

Pianistė, edukologijos mokslų daktarė, Mykolo Riomerio universiteto profesorė