Gyvenimas nulėkė šuoliais

Publikuota: 2022-01-23 Autorius: Rita ALEKNAITĖ-BIELIAUSKIENĖ
Gyvenimas nulėkė šuoliais

Pasakojimuose, dainų tekstuose, rašytinėje istorijoje, kurioje atgimsta epocha, žmonių charakteriai, bandoma atsakyti į šiandien mums svarbius klausimus. Ypač įdomūs tampa istoriją kūryboje įprasminusių menininkų portretai. „Daug kultūrų ir epochų aprėpianti istorija visada turi dvejopą reikšmę: pirmiausia ji reiškia laikiškai sutvarkytą vyksmą [...] praeityje. Antra, „istorija“ reiškia pranešimą apie šį gyvenimą, kuriame išrutuliojama įvykių, gyvenimo būdo reikšmė aiškinant žmogaus veiksmus ir pasaulio tvarką. Iš istorijos mes mokomės gyventi“, – rašė vokiečių kultūros istorikas Jörnas Rüsenas. Istorija priklauso dabarties žmogui, kaip veikliai ir matančiai ateitį, jos siekiančiai būtybei: kaip globoti žmogų, kaip mokytis iš klaidų ar atradimų, kaip kito gyvenimo pavyzdyje įžvelgti išsilaisvinimą iš šios dienos nesklandumų.

88-ojo gimtadienio išvakarėse bandau prakalbinti kompozitorių Algimantą Raudonikį...

Kalbėdama, o paskui parašydama apie kiekvieną savo herojų siekiu įžvelgti jam artimą kalbėsenos tonaciją, ritmą, pasakojimo sandarą. Kaip visada, kalbuosi apie praeitį ir šią dieną. Šįsyk stebiu ramų, oraus žmogaus veidą, ženklinamą laikas nuo laiko jaukios šypsenos, nuostabos išraiškos. Tai kompozitorius, vienas paskutiniųjų XX a. antrosios pusės lengvosios, tuomet vadintos estradine, muzikos mochikanų – Algimantas Raudonikis. Visada kostiumas – gal įsišaknijęs įprotis jį dėvėti nuo jaunystės metų, kuomet pateko į miestą, ir kas nepriminė jo kaimo praeities? O gal tėvo, žinomo besikuriančios Lietuvos pienininko pavyzdys? Niekas negimsta inteligentais. Jais tampama. Arba ne...

Nuo jaunystės merginas imponavo gerai šokantis jaunuolis: labai vešlių plaukų, gerų akių, romus. Norėjo būti kaip tie smarkuoliai, bet pagal būdą buvo kitoks, neįsipaišė. Tai prie jų kompanijos rado kitų būdų pritapti: prie stalo papostringaudamas.

90-mečio jau laukiantis kompozitorius Algimantas Raudonikis neslepia – gyvenimas jam pralėkė kaip viena diena. „Atrodo, neseniai į mokyklą vaikščiojau, o nuo to laiko prabėgo jau daug dešimtmečių...”. Tačiau dabar jo pavardę primena ne vienos dainos traukiamas posmas. O gal net neprimena? Daugelis dainuojančiųjų įsitikinę, kad daina žmonių sukurta? O ne, iki jos reikėjo daug paplušėti, kad melodija taptų tokia, – į širdį stringanti.

Žmogaus nuo Žiemgalos kūryba

Raudonikis, vienas populiariausių Lietuvos kompozitorių sukūrė per 500 dainų, apie 100 šokių muzikos kūrinių. „Estrada man buvo artima nuo jaunystės, nuo vidurinės mokyklos. Vėliau lankiau pamokas pas profesorių Eduardą Balsį. Penktame tuometinės Konservatorijos kurse parašiau rumbą. Tai buvo mano pirmas instrumentinis kūrinys, kurį įrašė Lietuvos radijas”, – prisimena vėliau šimtus kūrinių radijo studijoje įrašęs kompozitorius.

Su kompozitoriumi kalbėjome apie muzikos esmę. Retai kada apie tai viešai Algimantas Raudonikis pasakoja. Jis tylus. Gal muzika tik ir perduoda savo pergyvenimus, emocijas? Ritmo sutelkta dainos melodija turi galią harmonizuoti paskirą asmenybę, net ir minią. Man skamba protingos Motinos Teresės iš Kalkutos išvados: minią veikia patirčių stoką tenkinantis sunkusis rokas! Kiek aukštesnio intelekto žmones – estradinė muzika, dar labiau išsivysčiusį būrį – klasikinė, sakralinė – bažnyčioje skambanti muzika, o pačioje garbingiausioje, aukščiausioje vietoje skamba tyla. Ją reikia mokėti išgirsti!

Algimantas Raudonikis – Žiemgalos krašto žmogus, nuo Joniškio. Tačiau dabar jis jau daug metų dažniausiai vaikšto Antakalnio gatvelėmis, netoli Neries. Virš Vilniaus širdį gaivinančios upės – rūko kamuoliai. Jiems sunku skirtis su tarp pakrantės akmenukų besitaškančia, energingai tekančia srove. Tačiau ryto spinduliai nudengia efemeriškus upės patalus. Oras gaivus. Dar visai neseniai alyvų, jazminų aromatuose skendėjusių parkų gaivą pripildė stiprus liepžiedžių dvelksmas. Miestas dar kvėpuoja, neužgožtas transporto atmatų. Saulė sveikina kiekvieną jos akiratyje pasirodžiusią gyvastį. Eina moterys, mieguistos, ramios: iš sapnų, iš glamonių. Jų akių žvilgsnis dar nekalba apie šią dieną. Dar miego stokojančiomis akimis panelė trūkčiojančiu autobusu keliauja į kitą miesto galą – slaugys ligonius... Iš pakrūmės išlenda „siauro profilio specialistas“ – apsimiegojęs, bet jau pradėjęs rinkti naktį šėliojusio jaunimo išmėtytas skardines ir stiklines liekanas. Tai didmiesčio peizažas, toks tolimas nuo plataus lauko ar pamiškių krūmynų alsavimo! Brutaliai į žmogaus sielą skverbiasi tiesmukiškos problemos, buitis, tarnystės demonai.

„Matyt kažkokį talentą jutau“

A. Raudonikis stebi gyvenimą. Nors gamtos globos ir pasiilgsta, tačiau jo gyvenime jau seniai įsitvirtino miestietiški įgūdžiai: galantiškumas, inteligencija, mokėjimas paslankiai apseiti su damomis. Tvarkingai, laiku išeiti į planuotą susitikimą, repeticiją, posėdį. Triukšmingame troleibuse pradėti darbo dieną. Nuo jaunystės mokėjo dėvėti kostiumą, pasirišti kaklaryšį, šaltmety vešlius plaukus pridengti ant šono nusukta berete. Neįsivaizduojamas džinsuotas. Pripratome jį matyti miesto gatvėse romiai žingsniuojantį. Raudonikis su popieriams skirtu dėklu po pažastimi, „diplomatu“, visuomet pasitempęs, neblaškantis savo dėmesio į pašales, kiek pakreipęs galvą dėmesingu žvilgsniu, oriai stebintis aplinką, pagarbiai, bičiuliškai besilabinantis su visais sutiktaisiais. „Aš seniai jau miesčionis“, – sako kompozitorius.

Tačiau Algimantas savo sieloje ir kūryboje – ne bruko vaikas. Net ir klasikinės muzikos apdaras nepajėgia paslėpti jo melodijų prisirišimo prie žemės, prie žolynų, prie saulės, debesų, prie paprastų žmonių. Žmogus su unikalia lietuviško kaimo, miestelio praeitimi, gamtos peizažu. Gal ir muziko kelią pasirinko intuityviai jausdamas, jog „matyt kažkokį talentą jutau. O į Dievo žodžius reikia įsiklausyti...“, kaip įsiklausoma į savo pojūčius, pašiauštų javų viršugalviais vilnijančios bangos šnaresį. Gal tuose pojūčiuose formavosi Algimanto jautrumas garsui, nenuspėjamu būdu provokavusiam emocijų išraiką atspindėti natūraliai besiliejančia melodija. „Dievas drėbė ir talento ją justi nepagailėjo“, – pasakytume.

Kultūra – ne įgimta, ją reikia ugdyti

Pranas Vaičaitis, 1897 metais eilėraštyje parašė: „Yra šalis, kur upės teka linksmai tarp girių ūžiančių... Šalis ta Lietuva vadinas...“. Tos eilutės glūdėjo Algimanto kūrybos pamatuose. Kodėl mes Algimantą Raudonikį galime vadinti žiemgalių dvasios reiškėju? Kultūra nėra prigimtinė. Tačiau, kaip rašo literatūrologė V. Daujotytė, tautos lygmuo – sąmoningos savivokos: esame. Puoselėjame tai, kas mums artima, tai, kas, manome, galėtų atliepti lietuviškumo žymes: meilės išraišką savai žemei, medžiui, gojeliams ir vandenims, pagarbą kažin kokiems tolimiems mūšių už šitą kraštą aidams ir herojams, ypatingą dėmesį kapeliams ir kiekvienam žmogui, kuris čianãjos atguls. Mūsų lietuvybė dainoje, į posmus sugulusiuose žodžiuose, kuriuos gebame atkartoti ir vaikus pamokyti.

A.. Raudonikis mąsto: kokie mes lietuviai, jei lietuvaičių šeima augina vaiką, su kuriuo net namuose kalba angliškai? O liaudies dainos ir nebemoka... Nebedainuodamas seniai pamiršo ir „Už Raseinių ant Dubysos“ motyvą... Kokių būna paradoksų: lietuvaitis gali gyventi Afrikoje ir būti lietuviu, o savoje žemėje išsigimti! Kaip Daukantas sakė, motinos, išleisdamos savo vaiką į svietą ir įduodamos jam laimės ženklą, sakydavo: „Mirk, vaikeli, ar doru žmogum būk ir namų savo neužmiršk... “ Kompozitorius tik galva palinkčiojo ir išjungė jo namuose veikiantį radijo aparatą. „Per Lietuvos radiją skaitomos žinios, o tarp jų vėl toji nelemta mėgėjiška „muzikėlė“. Dabar nei choro dainos, nei linksmos kaimo kapelos, net Noreikos nebeišgirsi. Dabar angliškai ar iškraipyta lietuvių kalba kažką vapa... “

Raudonikį lietuvybėn vedė keisto ilgesio pritvinkusiomis melodijomis skambanti Joniškio krašto erdvė, meile Lietuvai alsavę mokytojai, tikras aukštaitis tėvas, žiemgalių senelių Gelažių įkvėpta mama ir visa giminė. Pokario paklydėlių minioje senąsias tradicijas puoselėję Raudonikiai nebuvo stropūs katalikai, bet vaikus mokė gyventi valug teisybės, tėvo pavyzdžiu tvirtėjo brolių Vidmanto ir Algimanto lietuviškasis padas. Sovietmečiu Algimantas atkako į daugiatautį Vilnių žinodamas kas esąs. Iki šiol jis mėgsta užklysti į savo ankstyvos jaunystės, dar senelių Gelažių rankomis mylėtą, žiemgališko krašto miestelį Joniškį. Reiktų, kad žiemgaliai geriau pažintų savo krašto kūrėjus. Muzikus, kurių dainos buvo ypač populiarios, profesionaliai sukurtos, dainuojamos iki šiol.

Gimėte Kaune?

Klausiau lėto, ramaus pasakojimo. Raudonikis atsiveria neskubėdamas. Kodėl gimėte Kaune? „Mamos Gelažiūtės moterys gimtuosiuose Žiemgalos kraštuose gimdyti eidavo į negyvenamą patalpą: tvartą, klėtį, jaują, pirtį. Žiemą guldomos avigardyje ant storai paklotų šiaudų moterys dažnai gimdė tvarte, kur būdavo šilta. Joniškyje tai dar ir pirtyje gimdyvę paguldydavo. Naujagimį nuprausdavo, po valandos į trobą parvesdavo ir mamą. Ne, Raudonikių vaikelis negims ant storai paklotų šiaudų avigardyje, kad ir troboje! Mama išlėkė gimdyti į Kauną, pas seserį Antaniną Gaurylienę, kurios vyras Juozas Gaurylius tarnavo diplomatinėje tarnyboje. Nepriklausomos Lietuvos laikais buvo ambasados sekretorius Romoje. Tai ir gimiau Kaune.“

Tačiau tėvas tuojau šeimyną pasiėmė namo. „Būtinai turiu papasakoti apie tėvą. Jis tikras aukštaitis.“ Jis, Vincentas Raudonikis (1906–1971), giliausiomis šaknimis išmaitintas Kavarsko žemės. Dabar jau retai kompozitorius ten benukanka, tačiau atmena aukštaitišką tėvo gimtąją Mackeliškių kaimo žemę Kavarsko kaimynystėje, kilometras iki Traupio. Mažai Algimantas žino apie Mackeliškių gūžtos žmones. Sovietmečiu kiekvienuose namuose su vaikais nebuvo kalbama apie platesnę giminę. Nacionalizuotos žemės savininkai, gerai besilaikantys ūkininkai buvo apšaukti buožėmis, išnaudotojais. Kaip vaikui paaiškinsi? Kas svečiose šalyse spėjo prisiglausti... Geriau mažiems nežinoti...

Raudonikių gentis

Tačiau Algimantas prisimena, kad giminėje kartais buvo prisimenami gentainiai. Tačiau jie išbyrėjo į visas puses: kas į Rytus, kas į Vakarus, kiti gi į gyvenimą gimtinėje kabinosi. 1940-ieji visai sodybą sunaikino: „trobą atitempė net į Kavarską. Sako, vaikų darželį įrengė...“, – šiandien mena pasakojimus apie pokarį kompozitorius. „Aplinkui buvo Raudonikių. Ir giminė buvo nemaža, bet išsibarstė... Nežinau, niekada plačiau gimine nesidomėjau. Kas bėgo iš Lietuvos nuo revoliucijos, kas nuo karo. Atsidūrusius Rusijoje vadino Ravdonikais. Bet ar visi giminės? Tačiau keletas yra įdomių asmenybių. Tėvo šeima – patriotiškai nusiteikę ūkininkai. Taip ir vaikus augino. Tėvą kalbino pasitraukti į JAV. Tačiau jis kategoriškai atsisakė. JAV buvo mamos giminės atšaka – pusbrolis Domas Kanadoje baigė fortepijono studijas. Vienas iš senelio brolių pateko į Petrogradą. Vedė pirklio dukrą. Nepatiko žentas – be pasogos, prasčiokas nuo žemės... Tačiau uošvis jiems pastatė namą. Žinojome, kad garbus akademikas Vladislavas Ravdonikas turėjo dvi žmonas. Ir tiek.“ Sovietinio mokslo istorijoje tai žinomas archeologas Vladislavas Jusifovičius Ravdonikas (1897–1976).

Archeologo Vlado ir dailininkės mamos Liudmilos sūnus Feliksas Ravdonikas (1937–2011) – filosofas organologas. Feliksonu save vadinęs jaunuolis pateikė diplominį darbą – savo rankomis sukurtus vargonus, pats kalė vamzdyną, kūrė skulptūrines kompozicijas. Talentingas žmogus domėjosi knygų grafika, ypatingai – genetika, matematika ir jos saitais su muzika, grojo fleita, vaidino kine, gebėjo šifruoti ant uolų paliktus pirmykščių žmonių įrašus, talentingai rašė ir nemažiau talentingai kūrė bei restauravo senuosius muzikos instrumentus, kurių daugumą galima pamatyti pasaulinio garso Ermitažo meno muziejuje Sankt-Peterburge.

Tarp žymių Raudonikių giminės žmonių – garsus farmacininkas Petras Raudonikis (1869 m. rugpjūčio 27 d. gimė Kavarske, mirė 1950 m. lapkričio 18 d. Vičiūnuose, Kauno raj.) – vienas iš farmacijos mokslo pradininkų Lietuvoje. Kavarske jo vardu pavadinta gatvė.

Tėvas Vincentas

Algimanto tėvas Vincentas buvo išleistas mokytis ūkininkauti. Buvo žinomi pienininkų kursai, nuo 1923-ųjų veikę Gruzdžių dvare. Tokią, beveik privačią mokyklą 1923 m. Gruzdžiuose buvo įsteigusi žemės ūkio kooperatyvų sąjunga „Gamintojas“. 1926 m. ją perėmė Žemės ūkio ministerija.

Tuosyk ji ir peraugo į valstybinę mokyklą (buvęs Joniškio žemės ūkio mokyklos Gruzdžių skyrius). Privačią ir jau valstybine tapusią mokyklą baigė 76 pienininkai. Vincentas Raudonikis pirmosios laidos absolventas (1927) įgijo pienininko specialybę. Buvo nuskirtas vadovauti Daunoravo dvaro pieninei. „Daunoravos pieninė – aštuoni kilometrai nuo Joniškio, mano mamos tėviškės, senelių Pranciškaus ir Pranciškos Gelažių namų“, – šilta intonacija prisimena Algimantas Raudonikis. Tai gal paną iš tų namų tėvas Vincentas susirado kokioje Joniškio gegužinėje ar atlaiduose? Nors dievobaimingas niekada nebuvo...

Tėvas buvo autoritetingas, energingas, organizuotas žmogus. Todėl jau greitai buvo perkeltas į gerokai didesnę pieninę, valdžiusią per 50 nugriebimo punktų Utenoje. Kompozitoriaus atmintyje ryškėja Utenos miesto blyksniai. Ten prasidėjo būsimojo kompozitoriaus Algimanto basakojė vasara su pirmąja knyga, pirmąja Utenos pradinėje mokykloje gauta Abėcėle rankose. Jautriai atmena namus, kuriuos šiandien tapatina ne su sienomis ir stogu, bet su nenusakoma namų dvasia. Su namų ilgesiu, abipusine vaikų ir tėvų meile. „Važinėdamas po pieno nugriebimo punktus tėvas kartais pasiimdavo ir mane – užkeldavo kur nors troboje ant stalo, ir kartu su vyrais traukdavau liaudies dainas“, – prisimena A. Raudonikis. Tėvo pakviestas dalyvauti pieninės valdybos darbe ateidavo žilagalvis senukas Piotras Veriovkinas (1862–1946), buvęs Kauno, Vilniaus gubernatorius. Lietuvos nepriklausomybės metais –išrinktas net Utenos pieninės valdybos pirmininku. Vyžuonėlių dvare gerai ūkininkavo, žavėjosi šia vieta, savo dvarelį vadino „Blagodat“ (rojumi). Mėgo leisti laiką turtingoje bibliotekoje, bendrauti su seserimi, žymaus Rusijos dailininko Iljos Repino mokine dailininke Mariana Veriovkina (1860–1938), jos svečiais menininkais. Tačiau dėmesingas buvo ir ūkiui. Laikė daug galvijų, o pieną pristatydavo į V. Raudonikio valdomą pieninę. Buvo ženkliai parėmęs jos, kaip ir Utenos Šv. Sergijaus Radonežiečio cerkvės, statybą. Spėjama, kad P. Veriovkinas buvo vienas iš valdininkų, patarusių carui atšaukti spaudos lietuviškomis raidėmis draudimą. Talkino Utenoje statant pirmąją gerą ligoninę, steigiant valstybinę miesto mokyklą. Pats išmoko ir kalbėjo lietuviškai, prenumeravo lietuvišką spaudą.

Nelemtieji 1940-ieji...

„1940-ai-siais aš jau šešiametis. Namuose švenčių metu patriotiškai nusiteikę giedodavome Tautišką giesmę. Tačiau prisiglaudęs prie pieninės sienos stebėjau gatvėmis birzgiančius sunkvežimius, pilnus „Katiušą“ traukiančių kareivių. Atsimenu, kareiviai aikštėje plyšoja „Moskva moja, liubimaja “... Atėjo kažkoks pareigūnas iš sovietinio rajkomo, bet tėvas, užsiėmęs pieninės rūpesčiais. Kaip tyčia – sugedo separatorius... Pasiuntė atėjusįjį po velnių...“. Tėvas – mieste ir apylinkėse žinomas aktyvus šaulys. Buvo tiesaus būdo. Mėgo sakyti tiesą, į vatą nevyniojo, bet žmogaus nežemino.“ Taigi, dėl ilgo liežuvio ne vienam dantys išbyra. Įsiuto daugiagalis miesto viršininkas: reikia pamokyti tą Raudonikį. Raštingas, gerbiamas, teisingas, gerai sugyveno su visokio plauko kaimiečiais ir miestelėnais. Žmonės šnibždėjo: Raudonikiams reiktų mauti iš šito krašto... Kol prie vagonų šeimos nenuvarė... Matė, kaip greitai retėjo miestiečių namai ir ūkininkų sodybos. Tai bene ieškosi teisybės: gulinčios bėdos geriau nekrutink. Ir valdžia sukomandavo: Raudonikiai, dinkit iš Utenos! „Faktiškai iš Utenos mus išvarė! Buvo duota komanda per 24 valandas Uteną palikti. 1941 m. sausio 31 d. skubiai mane atsiėmė iš pradinės mokyklos“.

Iš Utenos Raudonikiai spėjo pasitraukti. „Priglaudė gimtieji tėvo namai Mackeliškiuose, ten ūkininkavęs dėdė Feliksas Raudonikis. Pamiškėje didelė sodyba. Visai girioje – elniai, stirnos ganosi. Tėvas be darbo, mes su broliu maži. Ir čia buvo neramu. Senelis turėjo 7 ha žemės, gerai ūkininkavo. Jaunėlis sūnus buvo miręs šešiolikos. Kazys dirbo Kaune. Sukosi ir tėtės sesuo Elena... Ūkininkauti padėjo sūnus Feliksas. Sodyba ne biedna, klojimas prie miško. Matyt, visko būta, kad dėdei Feliksui teko 10 metų anglį Vorkutoje kasti...“ 1940–1941 m. žiema buvo šalta. Iššalo sodai. Baisūs nepritekliai. Kavarske žmonės namuose virė muilą, iš runkelių gaminosi cukraus sirupą. Nei druskos, nei žibalo. „Artimuosius laidojo Kavarske“, – sako Algimantas. Po Antrojo pasaulinio karo iš Mackeliškių į Sibirą buvo ištremta 11 asmenų. O kiek žuvo...

Vincas suprato, kad pas namiškius ilgiau užsibūti nebegali. „Per Pieno centrą greitai susirado darbą arčiau mamos artimųjų, Šiaulių krašte, Šakynos pieninėje“. Algimantui reikėjo tęsti mokslą jau Šakynoje. Šakynoje praleido karo metus. Miestelyje gyveno nemažai hitlerininkų armijos kareivių. „Kalbėjo, kad dauguma buvo austrijokai. Tėvą visi gerbė. Užeidavo pas jį ir kariaujantys pasikalbėti. Pabendrauti ateidavo klebonas, daktaras, vežimaičiu atbildėdavo net Medeikių klebonas. Vėl gyvenome antrajame pieninės aukšte. Šakynos bažnytkaimyje niekas su baltais raiščiais nevaikščiojo – ryšėjo tautines juostas. Rusai nuo bokštelių iš tolo stebėdavo miestelį. Kažką nušovė, visi, net vaikai nešėme vainikus. Šakynoje patyrėme bombardavimą. Atsimenu kabėjusias šviečiančias pakabintas lempas“, – prisiminė A. Raudonikis.

Kada suskambo muzika...

Gal ne tik žmogiškoji prigimtis formavo A. Raudonikio gebėjimą liete lieti tokias organiškas žmogaus ausiai melodijų horizontales? Sakome: turi melodisto talentą. To išmokyti neįmanoma. Muzikiniai gebėjimai – dinamiškas procesas, derinys su kitais gamtos duotais gebėjimais. Pirmasis – potraukis klausyti, reaguoti į garsų kalbą. Jausti garsų kuriamą besikeičiančią emocinę erdvę, tonų spalvingumą, niuansų įvairovę, jų paveikumą. Muzikalumą suvokiame kaip žmogaus klausos jautrumą ir emocijų atsaką į garsinę duotybę. Garsas yra tai, nuo ko prasideda muzika. Jautrus garso raiškai Algiukas greitai pakartodavo išgirstas dainų melodijas, mielai dainuodavo pradinėje mokykloje. „Ir su visais traukdavau. Muzika man visuomet patikdavo. Klausydavau mamos dainuojančios, giedančios, niūniuojančios...“ Nuo mažens Algimantas gebėjo kaupti muzikinius įspūdžius vietinių žmonių bendruomenėje. Vaiko pojūčiai buvo tokie stiprūs.

Darbas žmogų augina

„Nors gyvenome Joniškio miestelyje, tačiau erdviame 75 a. kieme galėjai net vaišes talkininkams surengti. Ūkyje visko buvo: galvijų, paukščių, triušių.“ Kad nenužmogėtų, nuo tinginystės vaikus darbu gydė.“ Ir vėliau tėvas nei jaunesnio brolio Vidmanto (1936–1992), nei jo nelavino lazda. Tėvai darbštumą ugdė savuoju pavyzdžiu. Tėvas darbavosi pieninėje, tai berniukus Algimantą ir brolį Vidmantą namuose pratino prie vyriško triūso. Darbštumas smelkėsi nuo kūdikystės laikų. Ir grožio pajauta nebuvo paskutinėje vietoje. Brolis Vidmantas (1936–1992) nors tapo ekonomistu, bet buvo ir aktyvus tautodailininkų sąjungos narys, etnografinio ansamblio „Apynys“ dalyvis, kelis metus J. Tallat-Kelpšos muzikos mokykloje pūtė trimitą. „Ir man teko darbus pagal amžių atlikti. Paukščius prižiūrėjom, gyvulius maitinom, ūkyje visuomet darbo rankų stigo“, – pasakojo A. Raudonikis.

Nostalgiškai Raudonikis prisimena namus. „Laukdavome šviežios ruginės duonos. Kvepėjo ajerais ar kokiais lapais. Talkininkus vaišino plikyta duona, pyragu, kleckais. Maisto nestokojome. Gyvenome ūkiškai. Papjovę gyvulį, kaip nuo seno buvo įprasta, į likusias storas žarnas prikimšę virtų kruopų, sumaišydavo su krauju ir pariebintais maltais spirgais, – kepdavo vėdarus. Visada mėgau. Iš pieno produktų vartodavo saldžius ir rūgščius sūrius, iš grietinės sukdavo sviestą. Tėvas mokėjo ūkį tvarkyti: ir alkanu sovietmečiu studentui parūpindavo lašinukų, naminio sviesto... Visad ramus, į gyvenimą šviesiai žiūrėjo, niekam nepavydėjo. Tėvas nebuvo praktikuojantis katalikas. Bet šventės namuose visada kvepėjo. Ir pasninko prisilaikė.“

Gelažių trobą žiemos vakarais rinkdavosi jaunimas. Reikšminga šventė buvo ir Joninės. Šią dieną deginti laužai, keltos stebulės, statinės su derva. Saulei tekant eidavo į laukus ieškoti stebuklingų gydomųjų ar burtams tinkančių žolelių. Ir Raudonikių namai – tvarkingi, jokių drebezgų. Mama buvo gera šeimininkė. Darbo nusitvėrusi niūniuodavo. Daina – raktas nuo pirmųjų durų į bet kurią širdį. „Gražus buvo balsas. Mama gal kiek neorganizuota... Tačiau visko turėjo po ranka: žolelių vaikams gydyti: pipirmėčių nuo karštligės ir juodųjų serbentų lapų nuo skarlatinos... Su trejais metais jaunesniu broliu Vidmantu augome sveiki, vėjų iškedenti, prižiūrimi ir mylimi“. Su didžiule nostalgija Algimantas žvelgia į miesto neišsaugotą didelį vaikystės sodą. „Kaip jis žydėdavo! Norėjau padovanoti savivaldybei. Neėmė. Tokį didžiulį sodą išpjovė! Dabar širdis kraujais plūsta žiūrint į obelų kelmus, į laukuvietę, kur nebėra gyvybės. Negalima sodų kirsti!“

Pokario vaikystė

1944–1952 Algimanto metai buvusioje Joniškio „Aušros“ gimnazijoje, sovietmečiu pervadintoje Pirmąja vidurine mokykla. „Mūsų kartai teko sudėtingas, prieštaringas laikas. Jaunuoliai norėjo mokytis, siekti šviesesnės kasdienos“, – metus mokykloje prisiminė Algimantas Raudonikis. Tačiau gyvas į žemę nelįsi, šventa dvasia negyvensi. „Suaugusiems reikėjo dirbti, o mums mokytis. Gerai atsimenu, kai kartą ginkluoti vyrai iš klasės išsivedė mergaitę... Jos tėvai jau buvo suimti. Mamos brolis teturėjo 10 ha, bet vėl – kaimynai įskundė, šeimą išvežė. Tikriausiai reikėjo jų namo, nes greitai jame jau šeimininkavo kolchozo pirmininkė. Ir mes bijojome. Senelis žemę buvo išdalinęs vaikams, bet trobesiai buvo geri. Karo metais šeimyna išmaitino rusų belaisvį. Manė, kad gal tai padės išlikti? Tėvą, kaip valstybinį darbuotoją siuntinėjo pas žmones rinkti pyliavų. Tiksliau – atimti. Tėvas atsisakė. Buvo apskųstas, suimtas. 1947 m. spalio mėnesį tėtį vis tik suėmė ir išvežė į Šiaulius. Uždarytą laikė saugume. Tardymui parveždavo į Joniškį. Dėdė parašė raštą Justui Paleckiui, su kuriuo jaunystėje buvo dirbę. Jo rezoliucija liepė baigti Raudonikį tampyti: nuspręskite. Ir tėvą paleido.

Norėjau pradėti dirbti spaustuvėje. Tačiau mama bijojo, kad tėtei nepakenkčiau. Mama buvo gera, kaip mokėjo, taip visiems stengėsi padėti... Buvome pokario vaikai. Namuose nenustigdavome. Turėjome keistai atrodžiusias pačiūžas: su kabliu ant vienos kojos,– pasispirti. Iš kibiro lanko prie medinio pagrindo pritvirtinta metalinė vėžė, virvele pririšta juostelė. Nors kartais užšaldavo net kiemas, bet artimiausi upeliūkščiai, Joniškio tvenkinys čiuožimui buvo geriausios „čiuožyklos“. Atlėkę iš lauko, gatvės, net pačiūžų nenusiėmę, eidavome prie lentos atsakinėti! Mėgdavome gatvėje prisikabinti prie automobilių, jie mus tempdavo. Geriausia vieta – prie bažnyčios, nes sunkvežimis sulėtindavo greitį, o paskui... Kartą mane, įsikibusį į sunkvežimį, gerokai patampė per akmenis – net grindinys kibirkščiavo! Mokytojai buvo atlaidūs. Gal jautė, kad kiekvienuose namuose bėda už pečiaus tūno.“ Po karo laukuose, daržuose mėtydavosi šovinių, gilzių. „Radome net priešlėktuvinio ginklo kulką. Ji kaip nykštys. Kiekvieną rytą atsimenu tokį ritualą: iš medinio namo pamatų skylės išimdavau tą baisią kulką, atsisukdavau, užsukdavau ir vėl padėdavau.“ Visų pokario berniukų kišenės buvo pilnos šovinių. Jokie tėvų, mokytojų barimai ar tragiški pavyzdžiai negelbėjo. „Kartą matau – namų duris veria mokytojas – ateina patikrinti mokinių buities. O aš kaip tik kambaryje ruošiausi „leisti raketą“! Greitai paraką, šovinius nustūmiau po spinta, tarsi nieko nebūtų. Dabar baisu ir prisiminti: juk ir vėl galėjau susprogdinti namą!“

Šviesuoliai Joniškio gimnazijos mokytojai

Ilgą amžių nugyvenęs kompozitorius su meile prisimena savo mokytojus. Visi mokiniai dar mini mokytoją J. Vainauską. Atsimena jį ir šiandien mokiniai atsimena grakštų, tiesų, oriai, kiek sūpuojančia eisena žengiantį koridoriumi ar gatve. Dėmesingu žvilgsniu jis fiksuodavo aplinką, žmones, mokinių būryje gebėjo atrinkti tinkamus vaidinimams. Fantazija leido patirtus įspūdžius panaudoti su mokiniais kuriant spektaklių personažus, polėkio kupinus šokius. Jiems talkindavo muzikoje prakutę mokiniai. Pasakojama apie „Jūros pasaką“, sunkiai apibrėžiamą jos žanrą. Tai buvo tarsi pantomima, pusiau baletas, o gal vaidinimas su muzika? Skambėjo Edvardo Grygo, kitų kompozitorių muzika. Mokytojas kviesdavo į salę, kur susirinkusius mokinius supažindindavo su opera: pasakojo turinį, paleidęs patefoną intrigavo skambančiu įrašu. Mokiniams visada tai būdavo nauja, nepatirta. Mokytojas „nusimanė muzikoj ir šoky. Perveria žvilgsniu ir žino – tinkama muzika, ar ne. Negirdėjom, kad skųstųsi, verkšlentų. Jo žodis irgi kerta taikliai. Su juo įdomu ir Jam įdomu su mumis. Kažkokia gelmė. Čia, Jonišky, mažam pasaulio kaimely...“ – pasakojo Raudonikio bendramokslis dailininkas profesorius J. Galkus.

Palėpėje mokytojui Vainauskui skirtame kambaryje stovėjo pianinas. Čia ir užsibūdavo Algimantas. „Nelabai aktyviai dalyvaudavo mokyklos iškylose, kitokiuose bendruose renginiuose, nes visą laiką buvo užsiėmęs: grodavo pianinu, akompanuodavo šokėjams. Jam daugiausiai rūpėjo muzika. Ruošdavosi, nes reikėdavo akompanuoti šokiams, groti vaidinimuose“, – pasakojo klasės draugas. Mokykloje dirbo Šiaulių muzikos mokyklos vargonų ir fortepijono klases baigęs muzikos mokytojas Vladas Bakševičius. 1950–1958 m. čia mokytojavęs Pranas Šiška ne tik dėstė muziką, bet ir organizavo chorą. P. Šiška (1918–2010) net buvo subūręs orkestrėlį. Mokėjo net berniūkščiams įkvėpti meilės muzikai. „1950 m. dalyvavau Respublikinėje dainų šventėje. Būti pakviestam į chorą tais laikais buvo labai garbinga. Su mokytoju gerai paruošėme pluoštelį dainų“, – pasakojo Raudonikis.

Senas pianinas

„Maslopromo“ direktorius, buvęs karo laivo kapitonas, turėjo pianiną. „Man leisdavo pagroti. Paskui tėvai už 50 červoncų man instrumentą nupirko. Niekas nemokė, kapsčiausi pats. Girdėtas melodijas kartojau iš klausos. Labai mėgau klausyti radijo muzikinių laidų, kuriose skambėjo daug liaudiškų dainų, šokių. Vokietmečiu buvo tokia radijo laida kaimui su liaudiška muzika – lipte prilipdavau prie radijo imtuvo. Stengdavausi mėgstamiausios laidos nepraleisti. Klūpėdavau priešais radijo aparatą... „Šventas“ vaikas buvau! Bandydavau klaviatūroje kažką išgirdęs pakartoti.

Naktimis klausydavau transliuojamą muziką iš Stokholmo. Skambėdavo visi geriausi tų dešimtmečių šlageriai. Tokia buvo mano „muzikos mokykla“. Vėliau klausydavau vinilinėse plokštelėse įrašytos muzikos. Tačiau mums prieinama lengvoji muzika buvo tik rusiškos Blanterio, Dunajevskio, Utiosovo ir panašių rusų dainininkų atliekamos dainos. Lengvosios, populiariosios ,muzikos žanras vakarietišką patirtį perėmė labai labai palengva. Mus, „tarybinius jaunuolius“, saugojo nuo vadinamos „kapitalistų, storulių muzikos“. Prisėdęs prie pianino rankiojau girdėtus motyvus. Azartas buvo toks didelis, kad primušiau pirštų pagalvėlėse pūsles. Paskui išmokau šiek tiek teorijos.“

Nuo šokių iki himno

Susikūrė tautinių šokių būrelis. Jam yra vadovavusi mokytoja Marcijona Šileikaitė, dar kažkas. Vadovė tik pašvilpaudavo šokio melodijos motyvą, ritmą, o Algimantas iš klausos šokantiems improvizuodavo akompanimentą. Moksleiviai išmoko „Lenciūgėlį“, paplitusį naujadarą „Mūs kolūkio pirmininkas vidury ratelio...“, susikūrė humoristinį šokį „Kalakutai“. „Stengiausi pritaikyti akompanimentą. Grojau grojau... Ir ant pirštų atsirado net pūslės. Pabaigi groti „Blezdingą“, panos užsimano „Džigūno“! Turbūt intuityviai, gerai jausdamas aplinkui skambančių dainų dermes, atradau dominantę, subdominantę, išrišimus. Nuo tokių savarankiškų „studijų“ laikų pamėgau bemolines tonacijas! Keista, bet pamažu vis paklusnesni tapo pirštai.“

Dabar Algimantas dažniau prisėsdavo prie klaviatūros, stengdavosi sugroti savitą, improvizuotą melodiją. Grubokais nuo ūkio darbų pirštais klaviatūroje rasdavo savus melodijų variantus. Pradžioje kažkoks neaiškus garsų tumulas palengva trupėjo, pavieniai garsai pradėdavo pintis į nutystančią jų juostą. Pamažu ji tapdavo melodija. Kol kas nepakartojama, o paskui, žiūrėk, ir prijaukinama prie bendramokslių šokamų liaudies šokių ritminių piešinių Didesnių bėdų nejutusi jaunystė, nekaltos draugystės ir meilės, pirmieji vyriško gyvenimo potyriai – tai vis Joniškis. I vidurinės mokyklos 50-mečio proga A. Raudonikis sukūrė dainą „Ar meni“ Jono Lapašinsko tekstu.

Metų upėj nuplaukė laivais
Saulėtas jaunystės juokas.
Liko aidas ir takai,
Svajonė ir geri draugai.

Joniškio 75-erių metų jubiliejaus proga su poetu Juozu Macevičium dovanojo mokyklai himną.

Ar solidu būti kompozitoriumi?

„Mūsų kraštuose sakoma: skubėk – ir ši diena bus su vakaru. Su atestatu rankose metus nesimokiau niekur. Prieš vykdamas iš Joniškio į sostinę savo galimybėmis tapti kompozitoriumi labai abejojau. Ir mokytojai tokį mano pasirinkimą vertino skeptiškai. Iš mokytojų šiokius tokius pagrindus buvau gavęs, su muzikos raštu susipažinęs, tačiau bendras supratimas apie teorinius pagrindus buvo menkas. Tėvams nesakiau, kad noriu būti kompozitorius. Mūsų aplinkoje toks noras skambėjo nesolidžiai. Po ilgų dvejonių pasiryžau Vilniaus universitete studijuoti ekonomiką. Rimtų mokslų studijas tėvai palaimino. Juk studijos universitete atrodė rimtos. Įstojau, bet neatsimenu kaip išsisukau su problematiškiausiu mokslu – matematika... Pradėjęs lankyti paskaitas Ekonomikos fakultete pusmetį gyvenau Tauro bendrabutyje. Su draugu miegojome vienoje lovoje. Tai vis pokario grimasos.“

Archyvinėse nuotraukose matome Algimantą su kitais tautosakos ekspedicijos dalyviais keliaujančius po Lietuvos kaimus. O tai būta talentingų universiteto lituanistų, filosofų būrys. „Tačiau vieną semestrą pakilnojęs ekonomikos knygas įsitikinau, kad jos ne man. Buvo užvaldžiusi muzika.“

Svarbu nepamesti svajonės!

Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos muzikos technikume (vėliau vadintoje Aukštesniąja muzikos mokykla, dar vėliau – konservatorija) jau buvo apsižvalgęs klasės draugas Povilas Mataitis. Algimantą pasiekė žinia: jeigu nori mokytis kompozicijos, į stojamuosius egzaminus privalai atvežti bent dvidešimt savo kūrinių. Toks uždavinys Algimantui neatrodė sudėtingas. „Sėdau improvizuoti. Skatino labai rimta motyvacija. Melodijos tarsi liejosi. Kaip mokėjau užrašiau ir į stojamuosius egzaminus atvežiau... apie dvidešimt! Jau priimtas į universitetą nuėjau stojamųjų laikyti ir į Juozo Tallat-Kelpšos muzikos technikumą. Pateikiau savo kompozicijas. Kažkas iš stojamųjų egzaminų komisijos paklausė, kokius mėgstu kompozitorius. Aišku, kad paminėjau tuos, kurių muziką, ypač dainas, girdėdavau per radiją: Solovjovas-Sedojus, Blanteris, Dunajevskis... Kai paskambinau Klementi Sonatiną išgirdau keistų pastabų: kažkur reiktų groti legato, kitur – staccato. Tokių žodžių nebuvau girdėjęs. Juk aš – savamokslis.“ Bet priėmė! Todėl 1953–1957 m., dar studijuodamas universitete, A. Raudonikis jau mokėsi ir Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos muzikos technikume, Muzikos teorijos ir kompozicijos skyriuje. Pirmus metus Antano Račiūno (1905–1984), jam pradėjus dėstyti konservatorijoje – Jurgio Gaižausko (1922–2009) klasėse. Algimantas kibo į mokslus. Derinti ekonomikos ir muzikos studijas buvo sudėtinga. Muzikos mokykloje gavo geresnį bendrabutį. Persikraustė, tėvai apsiprato su pasirinkta muzikanto ateitimi, leido elgtis kaip tinkamam.

Ypatingas pokario bendrabutis

„Muzikos mokyklos bendrabutyje buvau paskirtas gyventi su būsimuoju kompozitoriumi Antanu Rekašiumi, dar kažkuo. Teko nusipirkti lovą ir čiužinį. Baigęs mokslus savo guolį palikau ateities kartoms. Šeštas dešimtmetis... Tvarkos nedaug, o sąlygų normaliai gyventi dar mažiau. Žiemą kambaryje užšaldavo vanduo. Į tualetą praustis tekdavo bėgti per kiemą. Apie 1957-uosius metus jau gyvenome gerokai didesniame kambaryje, kaip sporto salėje: lova prie lovos. Kompanijoje vėliau garsus dainininkas Vaclovas Daunoras, kompozitorius Algimantas Bražinskas, muzikologas Jonas Bruveris, klarnetininkas Vladas Bieliauskas ir kiti būsimieji atlikėjai, teoretikai. Bendramoksliai buvo labai įvairaus amžiaus, lietuviškos, patriotinės orientacijos. Mažai apie tai kalbėdavome. Visų bendramokslių neatsimenu. Tame pačiame kambaryje, jau baigęs universitete lituanistikos studijas, gyveno dainavimo mokęsis Jonas Kastytis Matulionis.“

Jono Kastyčio Matulionio kunigystės kelias

Gerokai vėliau išaiškėjo, kad jis buvo pasipriešinimo sovietiniam okupaciniam režimui dalyvis, jėzuitas. J. K. Matulionis (1931–2015) buvo puikus tenoras. Nedidukas vyras nuo Kupiškio krašto. Iki 1955 m. Vilniaus universitete studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą. Tuo pačiu metu (1952–1956) Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos muzikos technikume, pedagogės Sofijos Matijošaitienės klasėje mokėsi dainavimo. 1956 metais Vilniuje vykusiame konkurse tapo laureatu. Turėjo puikų tenorą. Brangino klasikinę muziką, kūrė poezijos posmus, mėgo piešti. Nebuvo keista, kad tais dešimtmečiais už giedojimą bažnyčiose iš mokyklos trečio kurso buvo pašalintas. Nuo pirmo kurso giedojo Prano Sližio vadovaujamame universiteto Akademiniame chore drauge su studijavusiais Algimantu Baltakiu, Algirdu Sabaliausku ir kitais. J. K. Matulionis tapo kunigu. Tačiau buvo persekiojamas ir čia. Vaikytas po įvairiausias, neprestižines tarnybos vietas, užkampių bažnytėles. Kunigas buvo du kartus saugumo kalintas. Už LKB Kronikos platinimą 1976 m. nuteistas 3 metams lygtinai. 1984 m. antrą kartą kalėjo Smolensko ir Novo Orlovsko (Čitos sritis) lageriuose. 1985 m. amnestuotas pripažinus invalidumą. Sugrįžusio parapijiečiai nebepažino, o Šv. Mikalojaus bažnyčioje pradėjus aukoti Šv. Mišias verkė visi susirinkusieji. Koks būdavo sovietmečiu jaunuolių pasišventimas!

Dviejų Algimantų draugystė

Prieš metus Amžinbėn išėjęs kompozitorius Algimantas Bražinskas taip pat prisiminė jaunystę: „Apie daug ką mes tada vienas kitam nepasakojome. Klastingas buvo laikas. Šeimose saugota tiek paslapčių, kurių tėvai jaunuolynui negalėjo patikėti: kažkas giminėje slapstėsi, kažkas iš Lietuvos pasitraukė, kažkas ne savo pavarde gyveno... Tačiau mes pusbadžiu gyvendami džiaugėmės galėdami mokytis. Patys mokykloje pečių kūrenome... Šalta. Tačiau visi gražiai bendravome. Su Algiu užsimezgė dvasinis ryšys. Grodavome keturiomis rankomis. Algis improvizuodavo. Man buvo keisčiausia, kad dažniausiai jis grodavo juodais klavišais. Ir kurti pradėjo Des-Dur tonacijoje. Tada jau jautėsi, kad formuojasi įdomi jo melodika. Būsimieji kompozitoriai rašė nedidukes pjeses, nešdavo parodyti savo pedagogui, išklausydavo pastabų, koreguodavo. Visi stengėsi mokytis. Kažkas studijavo net papildomų specialyboų. Keistai tuomet atrodė vienintelė moteris-kompozitorė Genovaitė Vanagaitė, kuri mokėsi ir dainavimo. Pagal galimybes atlikdavome vienas kito kūrinius, talkindavome“.

Bendramoksliai atsimena, kad A. Bražinskas gerai skambino fortepijonu, puikiai „skaitė iš lapo“, kam reikėjo entuziastingai akompanuodavo. Pokario jaunuoliai degė aistra muzikai. „Už mane jaunesnis Algis muzikoje buvo išprusęs. O aš tik pradėjau mokytis: ir solfedžio, ir harmonijos, ir muzikos istorijos, ir pianizmo pagrindų. Patiems reikėdavo pasirūpinti klase su pianinu“, – pasakojo A. Raudonikis. Pedagogai skundėsi, kad sunku mokiniams pailsėti, didžiuliai bendrabučio kambariai, mokykloje blogi instrumentai, net ir jų mažai – mokiniai sudaro eiles kada gali jais groti. „Daug dirbau, nes reikėjo vytis jau gerokai daugiau muzikoje pažengusius draugus. Su Algiu derinome mokymo valandas. Bražinskiukas anksti išeidavo, vėlai grįždavo. Galėjau dirbti. Vakarais dažniausiai eidavome į filharmoniją. Norintieji galėjo gauti nemokamų bilietų, vadinamų „kontramarkėmis“. Lankiau visus tuo metu vadinamus estradinius koncertus. Man jie buvo įspūdingi. Operos ir baleto teatre stengdavausi paklausyti dainininko Kipro Petrausko. Neeilinė buvo figūra! Įspūdingo, iš tolo matomo stoto. Labai patiko ir dainuojanti Elena Čiudakova, kiti solistai. Norėjosi kuo daugiau išgirsti kuo daugiau ir įvairesnės muzikos!“, – mokslo metus atsiminė A. Raudonikis.

Svarbus ir duonos kąsnis

Duonos kąsniui mokiniai užsidirbdavo dainuodamas filharmonijos chore, Liaudies dainų ir šokių ansamblyje, pučiamųjų orkestre, įvairių klubų salėse, grodavo šokiams, o kas naktimis prekinėje geležinkelio stotyje kraudavo vagonus. Tais laikais jaunuoliai jokio darbo nevengė. Raudonikiui buvo kiek lengviau, nes „mama atsiųsdavo maisto. Visada turėjau pusryčiams ir vakarienei skanesnį kąsnelį. Nebadavau: pietauti eidavau į čia pat veikusį neištaigingą restoraną „Astoriją“. Užsisakydavau trintos žirnių sriubos, kartais žirnių piurė, virtos veršienos su bulvių koše...“.

A. Bražinskas yra pasakojęs, kad Algimantas jį pavaišindavo vienu kitu skanėstu, kurį atsiųsdavo tėvai. „Algis gyveno geriau už kitus. Iš spintelės prie lovos ištraukdavo kokio lašinio bryzą... Buvo gal kiek užsidaręs, principingas, ne plepys. Bendravo su visais. Nepiktžodžiavo, gerbė vyresnius, ypač dėstytojus, maloniai bendravo su bendramoksliais. atrodyti elegantiškai. Atmintinas jo pasisiūdintas kostiumas: švarkas langeliais, siauros juodos kelnės – tikras tų laikų „stiliaga“. Pavydėjom! Aukštas, išvaizdus, plaukai kaip pas Marksą – panos visą gyvenimą nužiūrėdavo...“ Raudonikis ir pats mėgo šokti. Aikštelėje pasirodydavo šviesiais marškiniais, ryšėdamas kaklaryšiu, rūpestingai išsilygintomis kelnėmis. „Turėjau būti saugumo stebimas: vyko „partinė kova“ su siauromis kelnėms, nes tai – „kapitalizmo brovimasis į tarybinį gyvenimą“. O kur dar šeimos aplinkybės: kai kas iš mamos giminių buvo pasitraukę į Vakarus, tėvas – buvęs šaulys...“ Kiekvienas gyveno savo gyvenimą. Svarbiausia buvo mokytis. Dabar jau garbų kompozitorių kankina nuostaba: „Kodėl dabar jauni žmonės puola kurti muziką, bet mokytis nenori? Dainuojanti mergaitė kažkokius žodžius sugalvoja, paniūniuoja melodiją, muzikantai užrašo, instrumentuoja, ir toks „autorius“ save jau vadina kompozitoriumi! Dabar kiekviename rajone atsirado „poetų ir kompozitorių“ viename asmenyje. Mokslo trūksta! Lengvąją muziką kūręs Vygandas Telksnys pradėjo nuo visiško mėgėjo žingsnių. Tačiau kiek jis mokėsi!“

„Raudono“ diplomo atvertos durys

Gyvenime nėra bereikšmių įvykių. Net nepriklausomai nuo mūsų valios jie daro įtaką mąstymui, jausenai. A. Raudonikio pasąmonėje pėdsaką paliko patirtys Joniškyje, artimesnė pažintis su tautosakos rinkimo specifika, klajonės po nepažintą Lietuvą su lituanistais. Tikriausiai teisi buvo Jadvyga Čiurlionytė rašydama: „Liaudies daina yra ne medžiaga, iš kurios galima nulipdyti gražų daiktą, bet grūdas su gyvybės užuomazga, iš kurio, jam patekus į tinkamą dirvą, išauga puikus, harmoningas ir originalus kūrinys. „Mokyklą baigiau labai gerai – gavau „Raudoną“ diplomą. Tai reiškė – si pagyrimu. Baigiamiesiems egzaminams pateikiau styginių kvartetą ir vieną dainą –„Laiškelį melsvą spaudžiu prie krūtinės“.“

„Tam ir lydeka prūde, kad karosas nesnaustų“, – buvo sakoma Joniškyje. Sukaupęs drąsą, vis dar siekdamas įrodyti tėvams savo pasiryžimo būti kompozitoriumi prasmę, A. Raudonikis prisistatė stojamuosiuose egzaminuose. Į konservatoriją (dabar – LMTA) patekti nebuvo lengva: konkursas. Lūkuriavo norinčiųjų studijuoti jaunuolių būrelis. Tačiau su „raudonu“ diplomu baigusį A. Raudonikį priėmė į ryškiausio kompozicijos pedagogo Eduardo Balsio (1919–1984) klasę. Protingas žmogus neribojo studento laisvės. Atvirkščiai, skatino tobulinti tą sritį, kurią mėgo, suprato ir jautė, kad jaunuolis – esąs talentingas melodijų kūrėjas. Gyvenimas tai patvirtino. „Penktame tuometinės Konservatorijos kurse parašiau rumbą. Tai buvo mano pirmas instrumentinis kūrinys, kurį įrašė Lietuvos radijas”, – prisimena vėliau šimtus kūrinių radijo studijoje įrašęs kompozitorius. Dabar sukauptas didžiulis A. Raudonikio muzikos fondas. O transliuoja – visokias klykaujančias mėgėjas, prastai, neprofesionaliai įrašytą muziką.

Kūryba skirta žmonėms

Darbinę karjerą pradėjęs Liaudies kultūros centre, važinėdamas po Lietuvą ir konsultuodamas meno saviveiklos kolektyvus, Raudonikis galop visai pasišventė tik kūrybai. Tapo laisvas menininkas. „Aš manau, kad teisingai padariau. Kūriau pučiamųjų orkestrams, vaikams groti ir dainuoti, chorams, dainų švenčių repertuarą chorams ir šokėjams.“ Jo kūrybos kraityje per 700 kūrinių, vien tik dainų per 500, apie 100 šokių muzikos kūrinių. Tačiau daugiausia klausytojų pritraukia skambėjusios dainos, mažiausiai dvi kartos su jomis užaugo. Matyti, kaip vyresnio amžiaus klausytojai, ir jaunuoliai dar kartu uždainuoja. „Jubiliejinius koncertus rengdavau didžiausiose koncertų salėse, Operos ir baleto teatre. Kai artėdavo koncerto finalas, tai populiariausias dainas traukdavo ne tik iškilus estrados solistai, bet ir visa salė. Man malonu, džiaugiuosi, kad gyvenimas nepraėjo veltui”, – jau nuvargintas pasakojimų, karantininės kaukės ir slegiančio oro atsidūsėjo pačių populiariausių dainų Lietuvoje autorius A. Raudonikis. Kas nežino garsių šlagerių „Krantų gėlė“ poeto Vytauto Bložės tekstu, „Kur aukštas klevas“, „Dar širdyje ne sutema” Petro Gaulės žodžiais. Daug kūrė bendradarbiaudamas su Stasiu Žlibinu, Algimantu Baltakiu.

Be Raudonikio „Rožės...“ – ne balius

Ar atmenat dar keletą populiarių kompozitoriaus, talentingo melodisto dainų? Žinoma! Viena jų... Dainos „Skinsiu raudoną rožę...“ tikrasis pavadinimas – „Lauksiu tavęs ateinant”. Kompozitorius jį paskyrė savo žmonai Aldonai. Pirma sukūrė muziką ir ją pasiuntė poetui Jonui Lapašinskui. Jis buvo įpareigotas pagal melodiją sukurti tekstą apie gėles. Kai gėlė atsiskleidė dainoje – ją uždainavo visa Lietuva. „Aš džiaugiuosi – žmonės priešais mano langus name antrą valandą nakties kad užtrauks, tai visoje gatvėje skamba! Žmonės baliavoja, dainuoja, o man labai malonu. Pagalvokit – uždainavo visa Lietuva, ir iki šiol dainuoja!”

Įdomu, ar muzikos kūrinui, dainai sukurti reikia įkvėpimo? „Kuriu iki šiol. Kartais dainos gimsta netikėtai. Pavyzdžiui, dalyvavau viename Mokslų akademijos renginių. Susitikau Juditą Leitaitę. Paklausiau, kodėl ji tokia paniurusi. O ji ir sako: „Man meilės reikia. Naujos dainos reikia“. Man tik to ir reikėjo. Ar tai įkvėpimas? Gal savalaikis ir geras atlikėjo stimulas? Palikau kompaniją ir kol parvažiavau namo, mintyse sukūriau priedainį. Taip gimė daina „Man meilės reikia“ (Stasio Žlibino eilės). Kartais melodija išties tarsi atplaukia važiuojant troleibusu ar einant gatve. Stengiuosi ją prisiminti, bent greitosiomis užfiksuoti. Tačiau dažniausiai dainos melodija gimsta improvizuojant pianinu. Atrodo, kad pirštai paklūsta pasąmonėje glūdinčiam skambesiui ir iš pradinės skambančios betvarkės staiga formuojasi tavo nuotaiką atliepiančios dainingos frazės, motyvai. Nugula į ritminį judėjimą. Tačiau, aišku, kad vien įkvėpimo – mažai. Būtinas ir „juodas darbas“. Dažniausiai pirmiausiai nevaržoma gimsta muzika. Žodžiai dainai turi atliepti muzikos charakterį, nuotaiką. Nemėgstu kurti pagal esamą tekstą, nes melodija varžoma išdainuojamų – neišdainuojamų natų, priegaidžių, ritminių konstruktų“.

Pasaulį jaudinusi „Švelnumo“ melodija

Visi yra girdėję Raudonikio dainas atliekamas Virgilijaus Noreikos. „Švelnumo“ plastiška melodija – lyrinio herojaus ilgesys, perteikiama žmogaus egzistencinė būsena. Pirmą kartą Virgilijaus Noreikos padainuota 1977 metais Australijoje įsitvirtino tarsi talentingos kūrybos etalonas. „Sunku būtų surasti kitą dainininką, kuris turėtų tokią fenomenalią atmintį, o, svarbiausia, tokią subtilią kūrinio, kad ir miniatiūros, turinio pajautą. “

Apie įkvėpimą A. Raudonikis kalba sarkastiškai. „Mūza gali tik kartą per metus atskristi. O dirbti reikia kiekvieną dieną. Nebūna taip, kad dainą kurdamas po du taktus kasdien rašyčiau. Man daina gimsta vienu ypu, vienu prisėdimu, greitai. Tačiau toliau reikia ties ja dirbti. Bet būna dienų, kai jokios mintys neaplanko, galva tuščia kaip puodynė – nieko negali padaryti. Gali visą dieną kapstytis. Nėra tokių dalykų, kurie skatintų mano kūrybą: nei gamta, nei aplinka įtakos neturi. Naujos melodijos gali užklupti važiuojant troleibusu ar einant gatve. Sunku kurti kai jauti, jog atlikėjui tavęs nereikia... Rašyti ir dėti į stalčių nenoriu – po manęs ateis kiti kompozitoriai ir tų stalčių niekada nebeatidarys. Kas dabar neskambės – neskambės niekada“, – filosofuoja kompozitorius.

Palikimas...

Gyvenimas nulėkė šuoliais. Tačiau paliko daug žymių: per 700 kūrinių palikimas! Tai kompozicijos simfoniniam, pučiamųjų ir estradiniam orkestrams, liaudies instrumentams bei jų ansambliams, kantatos, chorai, muzika vaikams, teatrui, radijui ir televizijai. Serialui „Čia mūsų namai“, Sonata smuikui ir fortepijonui, aišku – dainos. Surengė per 400 autorinių koncertų Lietuvoje ir Sąjungos miestuose, miesteliuose, artimame užsienyje, festivaliuose, dainų šventėse, Lenkijos miestuose, Dainų šventėse, įvairiuose festivaliuose ir konkursuose Lietuvoje bei užsienyje („Baltijos jaunystė“, „Dainų dainelė“, „Sidabriniai balsai“, „Vilniaus bokštai“, Sopoto, Odesos, Moldavijos „Marcišor“ ir kt. festivaliai). Jo dainas pasaulyje (Europoje, Amerikoje, Australijoje, Rytų kraštuose atliko žinomi Lietuvos klasikinės muzikos ir estrados artistai: populiarusis Edmundo Kuodžio ir Jono Girijoto duetas, Virgilijus Noreika, Vaclovas Daunoras, Rimantas Siparis, Antanas Kučingis, Edmundas Seilius, Merūnas Vitulskis, Valentinas Čepkus, Algis ir Voldemaras Frankoniai, Eduardas Gutauskas, Judita Leitaitė, Aleksas Lemanas, Nijolė Ščiukaitė, Viktoras Malinauskas, Janina Miščiukaitė, Ona Valiukevičiūtė, Stasys Povilaitis, Aldona Stasilevičiūtė, Jurgis Žukauskas, Birutė Petrikytė, daugelis kitų solistų, visi LRT muzikiniai kolektyvai.

A. Rausonikio kūrinius grojo Lietuvos radijo ir televizijos lengvosios muzikos orkestras, pučiamųjų orkestras „ Trimitas“, Leningrado koncertinis orkestras, Lietuvos kariuomenės Garbės sargybos orkestras, Juozo Tiškaus vadovaujamos „Estradinės melodijos“, Sauliaus Sondeckio vadovautas Lietuvos kamerinis orkestras, daugelis kitų profesionalių estradinių instrumentinių-vokalinių kolektyvų, folklorizuotų ansamblių, chorų, vokalinių ansamblių, solistų. Daugybė kūrinių įrašytos įvairiausio tipo plotkelėse, sukurtas filmas „Žiemgalos dainius“, televizijos įrašytas vienas kitas jubiliejinis koncertas.

... ir nuopelnai už kūrybą

Lietuviškų pramoginių šokių konkurse (1964) Algimantas Raudonikis pelnė net tris premijas. Vyresnieji gal atsimena šokę „Rid-rito“, gal „Čiukurą“? Pažymėtas ir Jono Švedo (1976, 1983), Stasio Šimkaus (1978) ir choreografijos (1977), kūrinių pučiamiesiems (1992, 1993, 1998) premijomis. A. Raudonikiui suteiktas nusipelniusio meno veikėjo Garbės vardas (1977), suteiktas Joniškio Garbės piliečio vardas (2004), apdovanotas Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Karininko kryžiumi (2004), skirta Lietuvos Respublikos Vyriausybės Kultūros ir meno premija (2014). Ir Joniškio meno mokykla vadinasi A. Raudonikio vardu, ir ten rengiamas respublikinis konkursas.

Gyvenimas nugyventas ne veltui.

Susiję nariai

Rita Aleknaitė-Bieliauskienė

Rita Aleknaitė-Bieliauskienė

Pianistė, edukologijos mokslų daktarė, Mykolo Riomerio universiteto profesorė

Komentarai