In memoriam Juozas Slankauskas 1932–2021
Jau daug metų Nacionalinės filharmonijos salėje matydavau du muzikus, kurie, nors ir atitolę nuo tiesioginės profesijos ir pedagoginės veiklos, gyveno muzika. Tai klarnetininkas Algirdas Budrys ir fagotininkas Juozas Slankauskas. Pasigedusi pastarojo, maniau – pandemija uždarė namuose. Deja...
Su didžia pagarba lenkiame galvas prieš rugsėjo 14 dieną išėjusį puikų fagotininką, pedagogą, aktyvų Lietuvos muzikų sąjungos narį, žmogų, visa esybe pasišventusį muzikai.
J. Slankauskas – vienas tų vyresnės kartos muzikantų, kurie nuėjo netrumpą Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro brandos kelią. O norėjo būti dainininku! Gražų tenorą turėjo tėvas, muzikai labai gabi buvo mama. Vaikai dainuodavo ir namuose, ir kaimo susibūrimuose, ir bažnyčios chore, ir mokykloje. Sesuo Teklė tapo profesionalia dainininke, Operos teatre atlikdavo dramatinio soprano partijas, vėliau buvo Filharmonijos solistė.
Teklė su broliu Juozu iš Marijampolės apskrities Vaiponiškės kaimo išvažiavo į Kauną mokytis dainuoti. Tačiau Juozas buvo per jaunas, tad Kazys Paulauskas, Kauno konservatorijos direktorius, muzikaliam berniukui pasiūlė pūsti tokį visai nepažįstamą instrumentą – fagotą. Taip ir įstojo į Kauno J. Gruodžio mokyklą, K. Paulausko klasę, pas jį jau Vilniuje 1956 m. baigė Lietuvos konservatoriją.
Norėjo groti orkestre, bet grėsė paskyrimas į kurį nors Rusijos miestą. Pokariu daug kur buvo juntama Lietuvos meną gynusio Meno reikalų valdybos viršininko, vėliau kultūros ministro Juozo Banaičio ranka. Išgelbėjo ir Juozą, paskyrė redaktoriauti į Radijo komitetą.
1957-aisiais J. Slankauskas papildė Radijo komitetui priklausiusį gana prasto lygio simfoninį orkestrą; šis po metų buvo perkeltas į Valstybinę filharmoniją. Matė visas orkestro transformacijas, buvo grupės koncertmeisteris. Džiaugėsi muzikalia Margarita Dvarionaite, „nuostabiai dirigavusiu“ Baliu Dvarionu, grojo visą „Juozo Domarko erą“, žavėdavosi atvykstančiais dirigentais, kurie įnešdavo daug vakarietiško supratimo apie muziką, muzikavimą, stilistiką.
J. Slankauskas ypač mėgo kamerinį muzikavimą. 25 metus buvo Filharmonijos pučiamųjų instrumentų kvinteto narys, daug koncertavo, gastroliavo ir kitose respublikose. Pirmą kartą buvo atlikta nemažai pas mus iki tol negirdėtų kūrinių pučiamųjų kvintetui, per trisdešimt naujų opusų atsirado bendradarbiaujant su Lietuvos kompozitoriais.
Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija) prof. J. Slankauskas išugdė daug talentingų fagotininkų: Š. Kačoną, A. Puplauskį, I. Pazdrazdį, Ž. Smalį ir kt.
Profesorius nepriklausė jokioms partijoms, vertino tik bendrystę su muzika, jam buvo suteiktas Meno kūrėjo statusas. Juozas Slankauskas mėgdavo susitikti su kolegomis, aktyviai reikšdavo savo nuomonę apie kultūros vyksmą, džiaugdavosi scenoje girdimomis puikiomis interpretacijomis.
Tenebus pamirštas doro, muzikai pasišventusio žmogaus atminimas.
Susiję nariai
Juozas Slankauskas
Fagotininkas, LMTA profesorius