Istorinė data atvėrė dar vieną Lietuvos ir Lenkijos kultūros puslapį

Aktualija su kritinės minties atspalviu

3 d. Nacionalinėje filharmonijoje buvo paminėta Abiejų Tautų Respublikos (1569–1795) 1791m. gegužės 3 d. priimtos Konstitucijos diena. Ji buvo reikšminga kaip priimta pirmoji Europoje ir antroji po Jungtinių Amerikos Valstijų. Lenkijos karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės aristokratinė monarchija mūsų atmintyje ir vartosenoje liko „Žečpospolitos“ pavadinimu, XVI–XVII a. buvo viena didžiausių ir daugiausiai gyventojų turėjusių Europos valstybių.

Nacionalinis simfoninis orkestras, diriguojamas lenkų dirigento, Fryderyko Chopino muzikos universiteto profesoriaus Antoni Wit, atliko Mieczyslawo Karlowicziaus „Lietuvišką rapsodiją“, Roberto Schumanno Ketvirtąją simfoniją d-moll, op. 150. Drauge su smuikininke, Vilniaus kvarteto primarijumi, Dalia Kuznecovaite orkestras pagrojo Karolio Szymanowskio Pirmąjį Koncertą, op. 35.

Dirigentui Antoni Wit šių metų liepą sukaks 80 metų. Buvo verta atsigręžti į turtingą jo praeitį. Koncerto programėlėje reikėjo klausytojams priminti, kad jis Lietuvoje ne kartą dirigavusio Henryko Czyzo mokinys. Kompoziciją studijavo pas Krzysztofą Pendereckį. Paryžiuje pas Nadią Boulanger ir Pierreą Dervaux. 1969 m. Krokuvos Jogailos universitete jis baigė ir teisės studijas.

A. Wit 1964 m. debiutavo gimtojoje Krokuvoje. Tarptautiniame Herberto fon Karajano dirigentų konkurse laimėjo antrąją vietą. Tai buvo didelis pasiekimas: užtikrino darbą su Seji Ozava, koncerus Tanglevudo festivalyje...

2001–2013 m. A. Wit vadovavo Varšuvos filharmonijai, buvo ir meno vadovu. Penkerius sezonus dirbo su Navaros (Ispanija) simfoniniu orkestru. Apdovanotas Prancūzijos garbės legiono ordinu. Turi ir kitų garbingų apdovanojimų. Dirigavo daugeliui Lenkijos orkestrų, Ciuricho Tonhalle Orchestra, Berlin Philharmonic ir Staatskapelle Dresden, Londono Filharmonijos, BBC simfoniniam orkestrui. Ilgiau dirbo su Pomeranijos filharmonijos Bydgoščiuje, ir su Katovicų radijo orkestro kolektyvu. Ypatingą dėmesį skyrė lenkų kompozitorių kūrybai. Parengė daug premjerų, propagavo, klausytojams pristatė koncertuose, įrašė Henryko Góreckio, Wojciecho Kilaro, Witoldo Lutosławskio, Krzysztofo Pendereckio, kitų autorių, Karolio Szymanowskio kūrybą.

Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai vadovo Vydo Dolinsko dalyvavimas koncerte rodė šio vakaro svarbą istorijai. Koncerto vedėja pagarsino vakaro dedikaciją. Programoje pasirinktas kompozitorius Mieczyslawas Karlowiczius giminės biografija, kūriniu tokio įvykio paminėjimui labai tiko. Tai asmenybė, kuri galėjo paakinti koncerto rengėjus pristatyti įdomias, prasmingas Lietuvos ir Lenkijos kultūrų sąsajas, primenančias sudėtingos mūsų valstybių istorijos puslapius.

Karlowiczių tėvonija – palivarkas Subartonyse, dabar Varėnos rajonas. Tai sena pasiturinčių sulenkėjusių lietuvių bajorų šeima. Čia 1836-aisiais Aleksandro ir Antoninos iš Molochovcų Karlovičių šeimoje gimė Mieczislavo tėvas Janas (Jonas). Etnologas, kalbotyros profesorius, muzikas vertintas ir už gyvybingas lituanistines idėjas. Įkūrus draugiją „Litauische literarische Gesellschaft“ (1879–1923), jis aktyviai dirbo greta Jono Basanavičiaus, Antano Baranausko, Kazimiero Būgos ir kitų. 1875 m. Karlowiczius išleido studiją „Apie lietuvių kalbą".

Paryžiuje, Heidelberge studijavo istoriją, filosofiją. Tačiau visada greta buvo ir muzika. 1859 – 1860 m. Briuselyje net ją studijavo. Muzikinius įgūdžius tobulino Conservatoire Impérial de Musique et de Déclamation, o vėliau – École Beethoven. Bendravo su Stanislawu Moniuszka, aktyviai koncertavo grodamas violončele, dainuodamas (tenoru), akompanuodamas, vaidindamas Vilniaus, Varšuvos scenose. J. Karlowiczius grojo lenkų-prancūzų kvartete, į Varšuvos spaudą siųsdavo korespondencijas muzikinio gyvenimo temomis. Rinko ir užrašinėjo liaudies dainas, išleido rinkinį „Liaudies sakmės ir pasakos, surinktos Lietuvoje“. Išvertė Ernsto Friedricho Richterio harmonijos vadovėlį „Lehrbuch der Harmonie“. Sukaupė, siekė įprasminti ir susisteminti S. Moniuškos palikimą.

Tėvas Janas džiaugėsi, kad 1876 m. Vyšniovos kaime, tuosyk Lietuvoje (w Wiszniewie na Litwie), gimęs sūnus siekia muziko karjeros.

Mieczyslawas Karlowiczius mokėsi Heidelberge, Prahoje, Drezdene ir Varšuvoje, Berlyne. Studijas tęsė Stanislawo Barcewiczaus ir Zygmunto Noskowskio, Jozefo Joachimo klasėse. Tėvą ir sūnų jungė ne tik muzika, bet ir meilė kalnams – 1895 metais jie abudu buvo Tatrų draugijos nariai. Mieczyslawas žuvo (1909) slidinėdamas kalnuose. Užpylė lavina. Uolos plyšio apačioje yra riedulys su jo vardu. Wojciechas Kilaras sukūrė (1976) simfoninę poemą „Głosiec 1909“, skirtą Karłowicziui pagerbti.

Jaunystėje sukurtos M. Karlowycziaus dainos lenkų poetų tekstais sudaro lenkų vokalinės literatūros lobį. Jo kūryba buvo vertinama kaip „modernistinis chaosas“. Buvo akcentuojamas jo kūrinių avangardiškumas, kuris esą ir lėmė menką jų populiarumą lenkų klausytojų auditorijoje. Karlowiczius norėjo kurti simfoninę muziką. Pasak muzikos istoriko Aleksandro Polińskio, „nuplauti Noskovskio atminimą. Ir tai kažkokios piktosios dvasios sferoje, kuri gadina jų kūrybą, bando atimti iš kūrėjų individualumą ir tautinį savitumą, virsti papūgomis, nerangiai mėgdžiojančiais Wagnerio ir Strausso balsus.“

M. Karlowiczius labai mylėjo gimtinę ir nuolat į ją grįždavo. Su nostalgija prisimindavo gamtą ir auklės dainuotas lopšines. Jų atgarsį ir klausytojai išgirdo A. Wit diriguotoje „Lietuviškoje rapsodijoje“. Orkestro kūrinių serija Karlowicziaus kūryboje prasidėjo keturių dalių „Serenada styginiams“, kurią yra grojęs Šv. Kristoforo kamerinis orkestras. Sukūrė kitų kūrinių simfoniniam orkestrui, kurie šiandien mums neatrodo modernūs, atliepia neoromantizmo tendencijas. Tokia ir „Lietuviška rapsodija“ (kurta 1906–1909 m.) a-moll, op.11. „Tai įmantri, labai subtilių spalvų, subtilaus melodinio rašto, labai apgalvota, iki galutinės tylos kartojama tema.. “, – laiško fragmentą citavo Vladas Jakubėnas.

1906 m. lapkritį M. Karłowiczius rašė: „Aš baigiau kompoziciją, kurią tikriausiai pavadinsiu „Lietuvių rapsodija“. Stengiausi įdėti į tai visą sielvartą, skausmą dėl amžinos vergijos šios tautos, kurios dainos skambėjo mano vaikystėje... Ar man pavyko išlieti bent dalelę to, kas virpa ore kiekviename šio krašto kampelyje, kiekviename mano parašytame puslapyje? Negaliu to spręsti...“ Verta paaiškinti, kad Karłowiczius, rašydamas apie lietuviškas melodijas, turėjo omenyje ir baltarusių dainas. Kaip ir dviem ankstesnėms simfoninėms poemoms – „Sugrįžtančios bangos“ ir „Amžinosios dainos“ – „Lietuviška rapsodija“ neturi žanrui būdingos programos. Karłowicziaus susirašinėjimas su artimaisiais tik patvirtina, kad kūrinys buvo sukurtas kaip muzikinis vaikystės prisiminimas, kad juo buvo siekiama nupiešti kraštovaizdžio, matyto jo gimtajame kaime, Višniove, nuotaiką. Tai plati lyguma, pelkių, ežerų ir miškų žemė, vienatvės erdvė ir melancholija.

Ši Rapsodija yra vienintelė Karłowicziaus kompozicija, kurioje girdėti liaudies muzikos citatų. Medžiagos įtaka čia matoma pirmiausia orkestrinėje ir harmoninėje faktūroje, medinių pučiamųjų išdainuotose melodijose, suskambančiose tarsi stilizuotas liaudies instrumentų priminimas.

Visą kūrinį sudaro penki paveikslai: Allegro ben moderato įvadas, I dalis lyrinė – Lento, Allegretto pastorale, Andante tranquillo, tarsi lopšinė, ir V dalis, Allegretto giocoso – šokio paveikslas.

Skambėjo niūrus pirmasis paveikslas. Tamsios spalvos liejosi instrumentų žemi registrai. Iš šio fono išnyro klarneto pasažai. Atmosfera šviesėjo suskambus fleitai. Styginių tremolo paruošė fagotų pasirodymą. Lento paveiksle suskambo liaudies dainos citata. Niūru. Ankstesnių melancholiškų melodijų liūdesį kiek išsklaidė iškylanti gyva, kintamo ritmo tema. Patikėdamas įvairioms instrumentų grupėms kompozitorius bandė ją transformuoti. Andante tranquillo skambėjo kaip įmantri, labai subtilių spalvų, elegantiško melodinio rašto, atkakliai, apgalvotai daug kartų iki galutinės tylos kartojama tema. Tamsoka lyrika įgavo energijos po lopšinės skambėjusiame šokyje (Allegretto giocoso). Orkestras grojo grakščiai, neforsuodamas. Dirigentas sumaniai perteikė kūrinio formą, vėl grąžindamas klausytojus į melancholijos, vaikystės lopšinės ir liūdnų apmąstymų pasaulį. Toks buvo kompozitoriaus sumanymas. Nostalgišką rapsodiją jautriai, labai muzikaliai pasakojo dirigentas A. Wit. Minkštai, gražia garsine amplitude emocionaliai frazavo styginiai.

Dalia Kuznecovaitės įtaigiai atliktas Karolio Szymanowskio Pirmasis koncertas – tai jau kitą kūrybos epochą įprasminantis kūrinys. Ekspresija, eksperimentavimas spalvomis, naujas požiūris į tonalumą ir smuikavimo meną. Odesoje, lenkų žydų šeimoje gimęs Paul (Pawel) Kochanskis (1887–1934) –smuikininkas, visada save tapatięso tik su lenkų kultūra. Varšuvoje studijavo Emilio Mlinarskio klasėje, buvo mylimiausias jo mokinys. Mlinarskis, Beatričės Grincevičiūtės dėdė, jį ir globojo. Gyvendamas Varšuvoje, vadinamas „Varšuvos muzikos karaliumi“, kviesdavo smuikininką į Ilguvą koncertuoti, pailsėti. 1901 m. Mlinarskio pakviestas debiutavo Varšuvos filharmonijos simfoniniame orkestre kaip koncertmeisteris. Smuiko studijas tęsė Cesario Thomsono klasėje Briuselyje, tobulinosi pas Leopoldą Auerį. 1921 m. išvyko į JAV, dėstė Juilliardo mokykloje. Daug koncertavo. Grojo visus savo draugo Karolio Szimanowskio kūrinius. I. Stravinskis specialiai jam transkribavo „Ugnies paukštę“, kūrinius skyrė Manuelis de Falla.

„Jaunosios Lenkijos“ kompozitoriai – Grzegorzas Fitelbergas (1879–1953), Karolis Szymanowskis (1882–1937), Apolinary Szeluto (1884–1966), Ludomiras Różyckis (1883–1953) ir kiti siekė į lenkų muziką įkvėpti gaivumo, atitrūkti nuo fantaziją varžančios tonalinės muzikos.

metais Szymanowskis, talkinant P. Kochanskiui, sukūrė vienus geriausių kūrinių – Pauliui dedikuotus Pirmąjį koncertą smuikui ir pagal trijų eilėraščių ciklą „Mitai“ op. 30 smuikui ir fortepijonui. „Kartu su Pawełeku „Mituose“ ir Koncerte sukūrėme naują stilių, naują smuiko išraiškos formą, šiuo atžvilgiu kažką epochinės reikšmės“, – po daugelio metų rašė Szymanowskis.

Tadeuszas A. Zieliński rašė, kad „tie metai tapo originaliausio smuiko skambėjimo, jo gimimo laikas“. Visus stebino neįprastas smuiko koloritas, atsirandantis dėl įvairių grojimo technikų, kurios sukuria turtingą subtilių atspalvių paletę. Džnai savo malonumui draugų rate Kochanskis su Szimanowskiu grodavo Brahmso, Beethoveno sonatas. Aplinkybėms susiklosčius, Pirmojo koncerto premjera buvo patikėta žaviam smuikininkui Józefui Oziminskiui, vėliau dirigentui, kuris 1922 m. lapkričio 1 d. grojo naująjį kūrinį kartu su Varšuvos filharmonijos simfoniniu orkestru, diriguojant smuikininkui-dirigentui-kompozitoriui Emiliui Mlynarskiui. Po koncerto Kochanskiui Szymanowskis rašė: „Tik įsivaizduok, Pawełek, smuikas visą laiką puikavosi!“ Kochanskis Pirmąjį koncertą smuikui atliko ne tik Europoje, bet ir Amerikoje. Jei europiečiai pasikeitusios Szimanowskio kalbos dar nesuprato, tai JAV muzikos kritikai ja žavėjosi.

Szymanowskis ir Kochańskis suprato, kad smuikas – tai ne tik ekspresija ir virtuoziškumas, romantiška melodija, bet ir nepaprastas, dar nepanaudota muzikos kolorito žaismė. Kūrybiškai komponuoti flageoletai, tremolllo, sul ponticello, pizzicato, kiti efektai kūrė neįprastą garsinį pasaulį (tuo vėliau naudojosi kompozitoriai, sonoristai, avangardistai).

Tikėtina, kad koncerto muziką Szymanowskiui kvėpė lenkų poeto Tadeuszo Micińskio eilėraštis „Gegužės naktis“. „Šiandien vedžiau deivę. Ir dabar mes stovime prie ežero, ... degdamas meilės liepsnose...“ Ekspresijos kupina ir Kochanskio sukurta Koncertui kadencija.

Dalios Kuznecovaitės interpretacijoje galima buvo justi aistrą, polėkį ir ekspresyvią kantileną. Smuikininkė puikiai juto naujos smuiko kalbos privalumus. Klausytojus turėjo žavėti muzikos vedimas, tarsi suokalbis su orkestru. Spalvų įvairovė, prasmingos garso emisijos kaita. Motyvuotos potekstės. Ekspresyvių epizodų perėjimai į sodrią orkestro partitūrą. Kad ir pirmojoje dalyje gražus epizodas: smuiko virpantis melodinis smuiko kontūras iškyla virš čelestos, arfos, medinių pučiamųjų ir perkusijos kuriamo kraštovaizdžio.

Kažkodėl programėlėje neišrašytos penkios Koncerto dalys grojamos be pauzių. Dirigentas meistriškai paruošė perėjimus. Vivace assai konstatuoja esminius kūrinio elementus, egzotišką kraštovaizdį, kuriame karaliauja smuikas. Įdomiai skambėjo Allegretto , o paskutinėje dalyje – sodrių potėpių rapsodiniai smuiko solo pasažai. kurie sukuria įspūdingai romantišką kulminaciją prieš grįžtant į kontempliatyvų nakties pasaulį ir įtaigią bei šiek tiek paslaptingą pabaigą. Kaip ir visa kita kūrinyje, jis yra labai originalus ir leidžia mums įsitikinti, kad nesvarbu, ar mes tai visiškai suprantame, ar ne, kūrinys yra šedevras. Manyčiau, atliktas Dalios esybę atliepiantis kūrinys. Dirigentas buvo puikus emocinio ir struktūrinio kūrinio plano architektas.

Dirigento raiška išsiskleidė ir Roberto Schumanno Ketvirtojoje simfonijoje d-moll, op. 150.. Maestro A. Wit labai sumaniai formavo kūrinio dramaturgiją. Girdėjome puikius, motyvuotus keturių padalų sujungiamuosius epizodus. Dirigento meninės vizijos dėka simfonija įgavo išbaigtą ir labai į tikslą orientuotą dramaturginį pasakojimą. Dirigentas išryškino konfliktines sandūras, romantiško polėkio linijas. Schumannas buvo prastas orkestro žinovas, muziką jam kūrė intuityviai nejausdamas orkestro, remdamasis fortepijono faktūrai būdingais dėsniais. Dirigentas puikiai valdė instrumentų grupes, gebėdamas išryškinti svarbiausias muzikines linijas. Išryškino styginių tematinę medžiagą. Kad ir lėtojoje dalyje: leido nuskambėti violončelių ir obojaus duetui, nutildęs sunkiasvorę kitų instrumentų palydą. Logiškai ir muzikaliai skambėjo orkestro solistų ansambliai, grupių suokalbiai.