IŠTRŪKĘS IŠ PRAGARO

„Muzikos barų“ svečias – Ukrainos nusipelnęs kultūros darbuotojas, Ukrainos muzikų sąjungos narys, tarptautinių konkursų laureatas Oleksandras Soroka.

– Gerbiamasis Oleksandrai, papasakokite apie save ir apie muzikos vietą Jūsų gyvenime.

– Man 68-eri. Dabar manau, kad būtent gana solidus amžius padėjo ištrūkti iš Mariupolio.

Mano gimtinė – mažas miestelis Časiv Jaras Donecko srityje. Vėliau šeima persikėlė į Jasinuvatą. Kai man buvo dešimt metų, muzikos mokykloje pradėjau mokytis groti akordeonu.

Su malonumu prisimenu savo ano meto mokytojus. Pirmasis buvo Oleksandras Dolynskis, kadaise mokęsis Taganrogo muzikos koledže. Jis patarė ir man eiti jo keliais, tad 1969–1973 mokiausi tame pačiame koledže. Čia Liaudies instrumentų skyriui vadovavo Vasilis Aninas, puikiai prisimenu jo orkestro klasę. Jis mokėjo savo mokinių širdyse įžiebti meilę klasikinei muzikai. Tarp mano mėgstamiausių kūrinių iki šiol yra Bacho Pasakalija, C. Saint-Saënso Antrojo fortepijoninio koncerto finalas, kurį grodavome jo vadovaujamame akordeonų orkestre.

Boriso Roganovo klasėje įvyko profesionali pažintis su pasirinktu instrumentu. Domėjausi akordeono, kuris tuo metu sparčiai tobulėjo, galimybėmis, instrumentas ėmė populiarėti tarp atlikėjų. Mokytojas palaikė mano norą kuo greičiau jį įvaldyti, tad entuziastingai pasinėriau į klasikinio repertuaro studijas.

Didžiąją baigiamojo koncerto programą sudarė kūriniai fortepijonui, juos pats aranžavau akordeonui. Tai buvo R. Ščedrino Pirmojo koncerto fortepijonui finalas, Preliudas ir fuga D-dur iš J. S. Bacho „Gerai temperuoto klavyro“ pirmojo tomo, ukrainiečio M. Lysenkos ekspromtas. Pamenu, kad grojau ir garsiąją V. Podhirny Fantaziją ukrainiečių liaudies dainos „Papūsk, vėjau, į Ukrainą“ (Повій, вітре, на Вкраїну) tema. Šiuos kūrinius atlikau ir stodamas į Kijivo konservatoriją.

Kijivo valstybinėje konservatorijoje mokiausi 1973–1978 metais. Čia dėstė Mykola Rizolis, vienas autoritetingiausių muzikantų tarp akordeonininkų.

Studijų metai sostinėje buvo laimingiausi mano gyvenime. Bendravimas su nacionalinės kultūros korifėjais M. Geliu, V. Kudinu, G. Taranovu, J. Tarnopolskiu, I. Jaškevičiumi, iškilių atlikėjų E. Gilelso, S. Richterio, K. Mazuro ir kitų koncertai, apsilankymai muziejuose, teatruose, paskaitos ir žinomų muzikantų meistriškumo kursai – visa tai įkvėpė.

Liaudies instrumentų katedroje mokėsi nemažai šiandien garsių menininkų. Su vienu iš jų – Anatoliu Bilošickiu (Anatoli Biloschizki) – gyvenome tame pačiame bendrabučio kambaryje, kartu lankydavome koncertus, operos spektaklius, dalydavomės būsimų darbų idėjomis. Anatolis buvo nepaprastas, neįtikėtinai talentingas žmogus. Kai jis mirė, praradau vieną iš artimiausių draugų...

– Kaip sekėsi profesinė karjera baigus konservatoriją?

– Baigęs studijas dėsčiau dirigavimą ir bajaną (tai mygtukinis akordeonas) Čerkasų muzikos koledže. Vėliau teko dirbti mokyklose, institute, vadovauti saviveiklos kolektyvams, pasirodyti profesionaliojoje scenoje – groti akordeonu solo ir įvairios sudėties ansambliuose. Galų gale po ilgų profesinių eksperimentų apsistojau ties pedagogika.

Pastaruosius 20 metų dėsčiau akordeoną Avdijivkos mokykloje. Vadovavau įvairiems instrumentiniams ansambliams, įskaitant bajanų duetą, bajanų duetą su domra, mokytojų orkestrą ir kt. Man atrodė, kad visam laikui, visam likusiam gyvenimui radau mėgstamą darbą, mano mokiniai laimėdavo prizines vietas Ukrainos ir tarptautiniuose konkursuose, jų tėvai buvo patenkinti vaikų sėkme, o aš buvau tiesiog laimingas.

Lygiagrečiai su pedagogine veikla rinkau medžiagą Anatolio Bilošickio biografijai – jaučiau, kad turiu įprasminti savo bičiulio atminimą. Kai kurie straipsniai 2015-aisiais jau buvo paskelbti Ukrainos mokslinės ir praktinės konferencijos, skirtos šio iškilaus kompozitoriaus ir pedagogo 65-osioms gimimo metinėms, pranešimų rinkinyje.

– O Mariupolis? Kaip apsigyvenote šiame dabar jau visam pasauliui žinomame mieste?

– Bėgau nuo rusų... Dirbdamas Avdijivkoje gyvenau Jasinuvatoje. Tai buvo mano vaikystės miestas, čia mokiausi mokykloje, gavau būsimos profesijos pagrindus. Tačiau kai 2014 m. čia pasirodė Rusijos okupantai, turėjome palikti tėvų namus ir persikėlėme į Mariupolį. Čia gyveno ir muzikos mokykloje dirbo mano žmona Iryna. Pastaraisiais metais miestas buvo labai pasikeitęs: gražūs parkai, centre – fontanai, tvarkingos vejos, atnaujinti namai. Mariupolis tapo jaukiu ir gražiu – tikru Europos miestu. Tačiau rašistai viską – pastatus ir parkus – pavertė akmenų ir metalo krūvomis.

– Kaip sužinojote apie Rusijos invazijos pradžią?

– Vasario 24 d. mane pažadino telefono skambutis, išgirdau dukters Paulinos balsą. „Jis mus užpuolė“, – verkdama papasakojo apie Kijivo, kur gyveno jos šeima, bombardavimą. Pokalbis buvo trumpas – Paulina, jos motina, vyras ir dukra ruošėsi palikti miestą. Jie pasiekė Vilnių, čia prieglobstį suteikė broliška Lietuva. Savanoriai padėjo išspręsti didžiąją dalį buitinių problemų, susirasti būstą. Paulina gavo darbą, jos dukra Marta, mano anūkė, mokosi Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje.

O mes apsistojome Mariupolyje. Tikėjome, kad mūsų gynėjai neleis rusų okupantams užimti miesto. Bet priešas pasirodė esąs klastingas, patyrėme tikrą pragarą. Per pirmąsias tris ar keturias dienas miestas liko be vandens, šilumos, elektros, nebuvo telefono ryšio. Nuolatinis apšaudymas ir bombardavimas neleido išeiti iš namų. Tačiau privalėjome eiti – reikėjo vandens, maisto... Būtiniausi dalykai tapo sunkiai pasiekiami. Kadangi nebebuvo dujų, maistą gaminome ant laužo. Vandenį atveždavo didžiuliame bake, stovėdavome eilėje, kad galėtume jo prisipilti. Tačiau sulig kiekviena diena viskas darėsi sudėtingiau, du mūsų namo kaimynai, išėję vandens, negrįžo. Nežinome, kas jiems atsitiko. Apšaudymas intensyvėjo kiekvieną dieną, fronto linija artėjo prie mūsų rajono. Užsiliepsnojo kaimyninis namas, į mūsų namą pataikė du sviediniai. Jis drebėjo nuo smūgių, bet per stebuklą išliko. Kilo gaisras, nors mums, namo gyventojams, pavyko jį užgesinti. Lėktuvai, atskrendantys nuo Taganrogo, mėtė bombas, skriejo raketos. Išmokome atskirti bombonešius, kurie skrenda dideliame aukštyje, ir naikintuvus.

– Kaip pabėgote iš to pragaro?

– Teisingai sakote – iš pragaro! Šis žodis labiausiai tinka situacijai, kurioje atsidūrėme. Apšaudymas nesiliovė dienomis, o bombonešiai ramybės neduodavo naktį. Baisūs bombų sprogimai neleido mums užmigti. Bombardavimas sulig kiekviena diena stiprėjo, artilerija „dirbo“ visą laiką. Po vieno apšaudymo visi mūsų namo langai išbyrėjo, kambariuose temperatūra siekė vos keturis laipsnius. Persikėlėme į rūsį. Žmonės ten jau gyveno, dauguma buvo šeimos su mažais vaikais. Rūsyje buvo šilčiau – iki 8 laipsnių. Mums atrodė, kad čia galime būti saugūs nuo sviedinių, bombų, minų ir raketų. Tačiau mirtis ir čia buvo šalia. Mūsų akyse per sprogimą buvo sunkiai sužalota moteris, o kitą dieną vienas iš namo gyventojų čia pat, rūsyje, mirė.

Skaniausias maistas tomis dienomis buvo šaltu vandeniu užpiltos kruopos... Problema tapo viskas: negalėjai gulėti, sėdėti, tualetu virtęs rūsio kampas skleidė siaubingą dvoką...

Mėnesį taip išgyvenę, nusprendėme bėgti, kad ir nežinodami kur, tiesiog tolyn nuo šito siaubo.

Vieną dieną pasklido gandas, kad susitarta dėl žaliojo koridoriaus. Mudu su žmona nedvejodami griebėme rankinę, į kurią jau buvome susidėję dokumentus, vaistus, pasiėmėme šiek tiek vandens, džiūvėsių ir tiesiog išbėgome... Drauge su kitais pabėgėliais. Nesustodami bėgome iki Sopinės kaimo – apie 10 kilometrų. Tai buvo vienintelis įmanomas būdas ištrūkti iš Mariupolio. Mano galvoje skambėjo vienintelė malda: „Viešpatie, Jėzau Kristau, pasigailėk mūsų!“ Bėgdami matėme sugriautus pastatus, sudaužytus automobilius, apdegusius mirusiųjų kūnus... Kai kurie buvo sumušti, kitus nužudė sprogmenų skeveldros... Tai buvo apokaliptiškas reginys...

Mano akordeonas, biblioteka, viskas, kas asocijuojasi su ramiu gyvenimu, liko Mariupolyje, mūsų bute...

Paskui atkeliavome į Liapino kaimą. Ten lengviau atsikvėpėme. Vis dėlto žaliasis koridorius ir kontaktinė linija buvo palikta ir mes pasiekėme rusų kontrolės punktą Bezomenės kaime – iš čia žmonės buvo vežami į Donecką. Kiekvieną ilgai tikrino, „filtravo“. Eilė susidarė milžiniška, ir tada rusai nusprendė pensininkų netikrinti. Buvome tiesiog „pakrauti“ į autobusą, kuris važiavo iki sienos su Rusija. Taip atsidūrėme Taganroge, o tada jau per Rostovą pasiekėme Krasnodarą. Čia mūsų laukė mano sesuo – pagaliau pirmą kartą po daugelio dienų nusiprausėme, persirengėme, normaliai pavalgėme ir išsimiegojome. Keturias dienas pasisvečiavę, tęsėme kelionę. Maršrutą mums sudarė mūsų vaikai – Olia, Polina ir jos vyras Ruslanas. Jų rūpesčiu atgavome ramybę. Net per atstumą jie sugebėjo suorganizuoti mums patogią kelionę – užsakė puikiausias vietas autobusuose ir traukiniuose.

– O kaip atsidūrėte Vilniuje?

– Iš Krasnodaro į Sankt Peterburgą važiavome traukiniu. Stotyje mus pasitiko iki tol nepažinta Nastia (dėl gerai žinomų priežasčių jos pavardės neminiu). Nuoširdus jos dėmesys ir užuojauta jaudina kaskart prisiminus... Mums buvo suteikta galimybė pailsėti ir atsipalaiduoti. Pagalvojau, kad Putino propaganda nėra visagalė – ne visi rusai, kad ir kaip jis norėtų, įsivelia į tą skarabėjų-lakštingalų mėšlą. Tarp jų yra, gal tiksliau, išliko ir sąžiningų žmonių... Tačiau jų labai mažai.

Vėlai vakare Nastia nuvežė mus į autobusų stotį – vaikai buvo nupirkę bilietus į Taliną. Čia dar kartą pamatėme rašistų nužmogėjimą: pasienyje su Estija rusai sulaikė tris berniukus ir vieną pagyvenusį vyrą – mūsų bendrakeleivius. Jie nusivedė juos ir daugiau jų nematėme. Mums su žmona pasisekė labiau – tikriausiai vėl dėl mūsų amžiaus...

Lietuva mus pasitiko su Ukrainos vėliavomis. Lietuvių pagalba ir užuojauta buvo jaučiama kiekviename žingsnyje. Įsikūrėme inteligentiškos šeimos bute – mus priglaudė Vidmantas ir Alma Žygai. Aprūpino viskuo, ko reikėjo – nuo ​​drabužių iki kompiuterio ir išmaniojo telefono. Iš karto pasijutome šios nuostabios šeimos dalimi. Vidmantas ir Alma mus supažindino su lietuviškais skanėstais – puiki lietuvių virtuvė. Iš jų sužinojome daug įdomių dalykų apie lietuvių kultūrą, jie padeda mums mokytis lietuvių kalbos.

Esu labai dėkingas ir profesoriui Eduardui Gabniui. Tarp Ukrainos muzikantų mudu turime daug bendrų draugų, ypač akordeonistų ir bajanistų. Mus vienija meilė savo instrumentui, pedagogikai, taip pat neapykanta tam, ką neša „rusų pasaulis“. Eduardas, giliai sujaudintas mano problemų, skiria savo brangų laiką, kad padėtų man visame kame. Labai ačiū, mielas drauge!

Džiaugiamės mums neįprastais šalies kraštovaizdžiais, architektūra, muzika. Čia sutikome nuostabių žmonių, susiradome naujų draugų! Lietuva amžinai išliks mūsų širdyse.

P. S. Su Oleksandru Soroka susitikome prof. Eduardo Gabnio dėka. Tuo metu buvo paskelbtas Lietuvos kultūros tarybos kvietimas ukrainiečių menininkams teikti paraiškas kūrybinėms stipendijoms. Džiaugiamės, kad bendromis pastangomis parengta paraiška pelnė trijų mėnesių finansavimą tolesniam darbui prie kompozitoriui ir muzikologui Anatoliui Bilošickiui (1950–1994) skirtos monografijos. „Muzikos barai“ įsipareigojo publikuoti išsamų straipsnį apie šį O. Sorokos bičiulį.