J. S. Bacho ir A. Žlabio disputas. LKO, Sergej Krylov, Andrius Žlabys
Lietuvos kamerinis orkestras – visada laukiamas muzikos mylėtojų kolektyvas, ypač kada solo griežia jo vadovas Sergejus Krylovas. Birželio 18 dieną Vilniaus festivaliui jis parengė gerai žinomų kūrinių programą. Pirmoje dalyje skambėjo Johanneso Sebastiano Bacho „Brandenburgo koncertas“ Nr. 5 D-dur, BWV 1050, kurį atliko LKO ir solistai Sergejus Krylovas (smuikas), Raimonda Virvytienė (fleita) ir Vaiva Eidukaitytė Storostienė (klavesinas). Taip pat išgirdome Giuseppes Tartini Sonatą smuikui ir fortepijonui g-moll, B. g5 (solo Sergejus Krylovas).
Kūrinių atlikimas buvo klasiškas, akademiškas ir kažkuo ypatingai nenustebino, išskyrus tai, kad nekoncertinis klavesinas skambėjo per tyliai, dėl to pritrūko raiškesnio muzikos perteikimo, ypač kadencijoje, nors buvo atliktas bėgliais pirštais; buvo ir derėjimo trūkumų. „Velnio trelėse“ smuikas skambėjo sodriai, maestro Krylovas griežė įkvėptai.
Antroji koncerto dalis dinamikos prasme gerokai skyrėsi. Andrius Žlabys (fortepijonas) buvo nusiteikęs ryžtingai, tvirtai, skambino pilnu garsu, raiškiai, su geromis kulminacijomis. Jis su orkestru atliko Koncertą klavyrui ir orkestrui Nr. 1 d-moll, BWV 1052. Pirmoji dalis buvo ekspresyvi, pagauli, „lemiamos“ vietos stilingai praplečiamos. Puikus buvo ir ansamblis su orkestru – be priekaištų. Antroji dalis interpretuota stambiais, didingais potėpiais, o trečiojoje, patogiai valdant greitą tempą, nuosekliai išdėstyta puošni, energinga muzikinė medžiaga, išryškinant puošmenas, dvigubas natas ir kitas išraiškos priemones bei faktūras. Pasirodymą žymėjo solisto įkvėptumas, turtingas obertonais skambesys (lemiamas jautrios klausos ir dėkingo fizinio sudėjimo bei laikysenos derinio), užtikrintas darbas su dirigentu ir orkestru.
Paskui pianistas paskambino savo kūrybos opusą „Movement for strings and piano“ karo Ukrainoje aukoms atminti, sukurtą 2014-2016 metais. Žlabys žodyje publikai pabrėžė, kad kūrinys gimė iš jausmų ir minčių apie karą, jame galima išgirsti „liūdną nuojautą, protestavimo gaidą, ir tai, kad yra priešinamasi“.
Kūrinys paveikus, įdomus, įvairi muzikinė medžiaga jame išdėstyta aiškiai, geromis trukmėmis. Po aktyvios, neramios įžangos su žemais tonais ir klasteriais, styginiams fone kartojant vieną ritminę figūrą, nutylama iki piano aukštame fortepijono registre – tarsi apžvelgiant mūšio lauką ir gedint žuvusiųjų. Labai gražus epizodas, kai kur primenantis Sergejaus Rachmaninovo Preliudijos d-moll op. 23 aštuonių taktų reprizos temos išrišimą – intermediją prieš kodą. Toliau – vėl ostinatinis epizodas, staiga užgriūnantis forte su niršiomis gamomis, tarytum nugrumėtų sprogimo banga... Šviesus, lyrinis styginių intarpas su nebanalia, charakteringa tema fortepijono partijoje, kurią perima orkestras, skamba dainingai, lyg vilties žiburys. Ant jo klojami disonansiniai pasažai – įtaigi vėl atsirandančios negandos ir blogio nuojauta. Fragmentiškai pasigirsta faktūros nuotrupos iš Fryderyko Chopino Etiudo c-moll Nr. 12 op. 25, bet ne tiesioginė citata, o kaip prasminė aliuzija. Maždaug 12 minučių trukmės kūrinys baigiamas atkaklia minorine unisonine gaida.
Koncerto pabaigai pianistas paskambino savo kolegės iš Kijevo, ukrainiečių kompozitorės Viktorijos Vitos Polevos „Pasakaliją“ d-moll – muzikinį žuvusiųjų pagerbimą.
Norėčiau pridurti vieną pastabą. Kadangi muzikantai vis dažniau kreipiasi į publiką nuo scenos, tai, ką jie kalba, taip pat praneša kūrinių pavadinimus ir autorius, dažniausiai labai blogai girdisi, o toliau nei pirmosiose eilėse nesigirdi visai. Todėl gal būtų tikslinga scenoje tiems atvejams laikyti mikrofoną? Net ir geriausio koncerto įspūdį sugadina toks, regis, nereikšmingas dalykas.
2025 birželio 19 d.
Susiję nariai
Daiva Tamošaitytė
Pianistė, muzikologė