Jubiliejui - ALUMNI GRANDI koncertas

Publikuota: 2021-10-16 Autorius: Rita Aleknaitė-Bieliauskienė
Jubiliejui - ALUMNI GRANDI koncertas

Jubiliejus – oficialiai vadinamos kokias nors metines pagerbti skirtos iškilmės. Tokios iškilmės buvo planuotos pažymėti ir Nacionalinės menų gimnazijos 75 metų gyvavimą dar pernai. Bet dėl pandemijos žymimos šiais metais. 

Dešimtmečiais mokykla keitė statusą ir reikšmingumą. Vaikų muzikos mokyklą su internatu bandyta įsteigti dar 1944 metais. Tačiau, sekant Maskvos pavyzdžiu, Meno reikalų valdybos prie LTSR Komisarų tarybos 1945 m. rugsėjo mėnesį institucija įtvirtinta kaip Vilniaus dešimtmetė muzikos mokykla. Direktoriumi paskirtas chorvedys Domas Andriulis.

Mokytojų kolektyvas buvo įdomus. Daugiausiai buvo tie, kurie grojo ir mokė lenkiškame Vilniuje. Nuostabi viena pirmųjų mokyklos pedagogų nuotraukų. Joje vėliau ilgai mokykloje, konservatorijoje dirbusios pedagogės – A. Dirvianskaitė, A. Baltrėniėnė, R. Norkienė-Pesiackienė, J. Gotlerienė... O štai ir 1947 m. baigiamasis aktas-koncertas, kuriame matome jau vėliau į Lietuvos kultūros gyvenimą įsiliejusius muzikus: Eglė Kiškytė, Aidutė Brazauskaitė, Loreta Tamulytė, Valia Danilova ir kiti.

1947 m. gruodyje mokyklos direktore skiriama Maskvos, Peterburgo, Berlyno konservatorijų profesorių auklėtinė pianistė Liudmila Keželytė. Puiki direktorė, mokyklą įkurdinusi Konservatorijos (dabar – Gedimino pr.) patalpose, kuriose ir mokiausi. Ateidavo ir išeidavo administracijos darbuotojai, tačiau ilgam užsibuvo tokia talentingi savo srities žinovai, kaip buhalteris Mykolas Vanagas, istorijai svarbios Vileišių šeimos atstovė bibliotekininkė Birutė Vileišytė-Tursienė. Gerai atmenu daugybę kartų, kai eidavome į biblioteką gaidų ar knygų gauti. Jau smarkiai kosėdama ji keldavosi ir, puikiai žinodama savo bibliotekos turtus, greitai vaikams atnešdavo reikiamą leidinį. Rasdavo net tai, ko neįsivaizdavome esant.

Kiek atėjo ilgalaikių mokyklos fanų-mokytojų! Kurie suprato mokyklos esmę, svarbą ir vaikų galimybes pasišvęsti tokiai sunkiai ir sudėtingai profesijai. Tai pedagogė Stasė Kezulytė, taip pat Pedagoginį institutą baigęs ilgametis direktoriaus pavaduotojas istorikas Juozas Budėnas. Tai nuo 1949 m. dirbusi filologė, vėliaus ir konservatoriją baigusi Vida Krakauskaitė, kuri į Lietuvą atvedė išskirtinį pedagogą van Hauvę, pradedantiems mokytis jo sistema, pagal C. Orffo metodiką, dovanojo instrumentarijų. V. Krakauskaitės metodika, leidiniai ir kt. pradinukų mokymo etape vaidina svarbų vaidmenį iki šiol.

1956 m. direktore tapo aktorė, dainininkė Veronika Fakejevaitė. Jos direktoriavimo metais mokykla oficialiai imta vadinti Vilniaus specialiąja vidurine mokykla. 1959 m. trumpai direktoriavo akordeonistas Vaclovas Furmanavičius. Jo rūpestis buvo – persikelti į mokyklai pastatytus naujus rūmus Kosciuškos gatvėje.

Didžiausią darbą nuveikė atėjęs mokyklai vadovauti pianistas Dainius Trinkūnas (1960–1970 m.). Apie tai įdėsiu „Santaroje“ spausdintą straipsnį. Pagrindinė mintis – rengti išsilavinusius, kvalifikuotus, muzikai pasišventusius žmones. Suteikti jiems sąlygas tobulėti, globoti, skatinti.

Ne tik pirmaisiais dešimtmečiais daug ko trūko. Tačiau tuosyk buvo tikėjimas, meilė muzikai ir viltis būti scenoje. Kokių pavardžių mes galime minėti! Ypatinga mokytoja Elena Strazdaitė-Bekerienė, kuri gebėjo surinkti visus į kamerinius ansamblius. Tikinčius ja, siekiančius įtikti, patikti. Saulius Sondeckis – mūsų visų mokytojas, rodęs muzikos poveikio galybę, paveikaus žmogaus muzika pavyzdį. Tadas Šernas – mokytojas-švelnybė, nuolat fantazuojantis, žavintis greitakalbe kunkuliuojančius savo pasakojimais. Gebėjęs kiekvieno mažo vaiko širdį atverti muzikai. Choras buvo mūsų visų specialybių mokinių privaloma disciplina. Ir malonumas. Antanas Jozėnas mokėjo visus koncentruoti ir sudominti daina.

O kokie į mokytojų kolektyvą įsiliejo pedagogai! Savo specialybių klases išugdė iškilūs pedagogai Olga Šteinberg, Aleksandras Livontas, Mariam Azizbekova, Viktoras Radovičius. Šis pagrindas buvo iki šiol. Palengva jis dūla negaivinamas. Juk Lietuvos vyriausybės palaiminimu institucijos nebe pirmi metai tęsia spaudimą prieš vyresnius pedagogus-profesorius, didžiulę patirtį turinčius profesionalus, brandžius menininkus. Specialaus muzikos mokymo situacija Lietuvoje gerokai sumenko. Dabar vėliavą iškėlusi žygiuoja IT, o apie emocinį intelektą, kurį ugdo menas, reikalui esant tik paskaitoma iš Golemano knygų. Tie, kurie šią discipliną dėsto, nei iš tolo nežino, kaip aukštasis menas veikia žmogų. Juk surištų profesorių ar aukštų valdininkų neatneši į Filharmoniją! O patiems ir kelią sunku rasti...

pirmaisiais mokyklos gyvavimo metais susiklostė tokia situacija, kad brandos atestatą jaunuoliai galėjo gauti tik bendrojo lavinimo mokyklose. Muzikos mokėsi atskirai. Tokiu būdu pradėjo studijuoti pianistai Vytautas Gaidamavičius, Vytautas Landsbergis, Rita Kučinskaitė, smuikininkai Rimantas Čekuolis, merginų roko grupės kūrėja Jūratė Dineikaitė, ilgametis simfoninio orkestro artistas Kęstutis Pocius, Davido Geringo brolis, talentingas smuikininkas Jokūbas Geringas.

1952 m. mokyklą baigė trys į Lietuvos kultūrą praturtinę menininkai: vargonininkas Leopoldas Digrys, pianistas, dirigentas Aloyzas Končius ir tuosyk smuikininkas, vėliau kompozitorius Feliksas Bajoras, Algirdas Gricius, sukūręs darbo su mažaisiais smuikininkais metodiką. 1960–1970 m. mokykla patyrė perversmą: pianistas Dainius Trinkūnas sukūrė mokyklos esminį turinį, įvaizdį ir kelią į ateitį. Jo pastangomis mokykla gavo M. K Čiurlionio vardą ir sukūrė terpę, kuri buvo palanki ugdyti talentingus vaikus. Mokykloje dirbęs mokytojas, muzikologas Vytautas Venckus rašė:„ Po V. Furmanavičiaus direktoriauti pradėjo Dainius Trinkūnas, kuris buvo nuostabus žmogus ir vadovas.“

1990-aisiais Dainius Trinkūnas tai prisiminė: „Neapsakomai jaudinausi, kuomet man, jaunam, buvo pasiūlyta tapti mokyklos direktoriumi. Ryžausi. Mano planai buvo grandioziniai. Įsivaizdavau namus, kuriuose visą laiką skamba muzika. Gal todėl ėmiausi juos tvarkyti, kaip žmonės sako, nuo drabužinės. Mokykla buvo nauja, stengėmės palaikyti tvarką ir švarą. Įdomu, kad net vyresniųjų klasių mokiniai neprotestavo, kuomet nutarėme mokykloje vaikščioti ne su purvinais žieminiais batais, bet su šlepetėmis. Kažkodėl sielos gilumoje aš norėjau būti mokytoju. Vaikus mokyti muzikos. Tačiau koks paradoksas: juo beveik nebuvau! Vis dėlto mieliausia mano darbo vieta liko Meno mokykla. Jeigu kas leistų į ją sugrįžti – grįžčiau.“

Mokyklos įvaizdis, kurį norėjo įgyvendinti D. Trinkūnas, buvo nepaprastai tvarkingi, švarūs, jaukūs namai, kuriuose kūrybingai galėtų dirbti pedagogai, ugdantys visoms mūzoms atnašaujančius jaunus menininkus. D. Trinkūnas pradėjo konkrečiais darbais kurti mokyklos vizijos įgyvendinimo strategiją.

„Daugelis pedagogų mano, kad pagrindinis meno tikslas – grožiu, intelektualumu ar labai ryškiu emocingumu teikti žmonėms estetinį pasitenkinimą. Nesiginčysiu: menas privalo teikti estetinį pasitenkinimą, ir tai viena iš teigiamybių. Bet ar galima meno auklėjamąjį vaidmenį apriboti vien tik malonumo pajautimu? Tiktai ne! Ne, nes galutinis meno tikslas daug reikšmingesnis ir rimtesnis – veikti žmogų taip, kad jis taptų dvasingesnis, geresnis, švaresnis, kilnesnis. Estetinis auklėjimas negali apsiriboti siekiu formuoti tik gerą skonį – jis formuoja ir geras mintis, įpročius.“

Nuo pat pirmos minutės mokykloje D. Trinkūnas pradėjo kurti ne tik mokyklos materialią buitį, bet ir bendrų tikslų siekiančią mokyklos šeimą. Pareiškė norėsiąs, kad mokyklą prižiūrėtų visi, kad susiburtų vieningas aktyvas, visada nusiteikęs aptarti bendrus darbus mokykloje. „Norėčiau, kad dėstytojai rodytų kuo daugiau iniciatyvos. Prašau kelti visus trūkumus. Lauksiu įdomių minčių. Norėčiau, kad kolektyve būtų santarvė, kad dirbtume nuoširdžiai, siekdami vieno bendro tikslo: tinkamai ugdyti, auklėti ir ruošti gerus specialistus. Aš galbūt savo darbe darysiu klaidų. Labai prašau mane tuojau pat pataisyti...“ – mokytojų kolektyvui prisistatė naujasis direktorius.

Keletas direktoriaus nurodymų: jei reikia, internate gyvenantiems vaikams nupirkti žaislų. Atkreipti ypatingą dėmesį į internate gyvenančių vaikų išvaizdą. Švaros, švaros, švaros, „kad gebėtų atskirti grožį nuo bjaurumo ir blogio.“ Reikia ir didesnės mokytojų atsakomybės ir elementarios etikos! Buvo nutarta, kad įėjus mokytojui, klasės budintysis neberaportuos apie klasėje esančius mokinius, bet „.... visi atsistoja, o budintysis praneša apie nesančius padėdamas mokytojui raštelį.“

Mums, mokiniams, tai buvo normalu. Kaip ir šlepetės mokykloje. 1961–1961 mokslo metams baigiantis konstatuota, kad iš 303 mokinių 33 buvo nepažangūs. Prasčiausiai mokėsi rusų kalbos ir matematikos. Visa reikėjo išmokti klasėje. „Reikia labiau mylėti mokyklą ir dėti visas pastangas, kad ji būtų pati pavyzdingiausia, kad kuo daugiau trūkumų būtų ištaisyta“, – ragino direktorius.

Įdomus faktas, kad nepajėgūs išlaikyti abitūros egzaminų, menui gabūs mokiniai su D. Trinkūno žinia buvo nuo jų atleidžiami „dėl prastos sveikatos“. Šiandien žinomos jų, reikšmingai integravusių į Lietuvos kultūrą, pavardės. Direktorius visada užstodavo gabiausius. „Negalima mokinių pasmerkti. Mokytojai su jais turi dar energingiau dirbti... [...] Jis juk gabus... Gal jam dar reikia laiko atsiskleisti?..“ Šitas dar namų ilgisi... Palaukime, nemeskime, gal susipras... Žmogumi reikia tikėti...“

Aišku, kad kasdieninis direktoriaus darbas mokykloje – tai ne rožėmis klotas kelias. Rūpesčiai, vis rūpesčiai... Inventorius, nekokybiški lietvamzdžiai, instrumentų derinimo problemos, naujų įsigijimo procesas, atlyginimai, stipendijos moksleiviams. Knygos! Ypatingą dėmesį direktorius skyrė bibliotekai: dėmesys restauruotiniems natų rinkiniams, jų perrišimui, naujų kūrinių partitūrų perrašymui, pradėtai kaupti fondai fonotekai. Neišsigando bibliotekoje radęs iš tremties grįžusią Birutę Vileišytę-Tursienę...

Bendrojo lavinimo pamokos buvo svarbios, nes reikėjo laikyti abitūros egzaminus. Tačiau visi mokytojai vadovavosi direktoriaus suformuluotu principu: . „Visai nesvarbu, ar mokytojas dėsto matematiką, lietuvių literatūrą, ar muzikos, dailės istoriją. Visi jie vienos šeimos nariai – intelektualą menininką ruošiantys pedagogai, išgyvenantys dėl vaiko sėkmės ne tik šiandien, bet ir rytoj, ir po dešimties metų.“ Todėl reikalaudavo kovoti su pamokų praleidinėtojais, nes mokytojai privalėjo „stengtis vaikus išmokyti pamokoje. Būtina didinti specialybės reikalavimus.“ D. Trinkūno, T. Šerno, smuikininkės-pedagogės E. Strazdaitės-Bekerienės pastangų dėka Lietuvos mažieji atlikėjai ištrūko iš Maskvos globos ir pradėjo dalyvauti Čekoslovakijoje vykusiuose tarptautiniuose Jaroslavo Kociano konkursuose. Pirmuosius laurus parvežė Ramutė Kalnėnaitė, Algirdas Paukštė ir Eugenija Miklaševskaja. O kur dar prisiminimai apie orkestro pergales!

Direktorių buvo visokių. Visokių direktorių dar bus. Istorijoje išliks tik tas, kuris sukurs talentus brandinančią, apsaugančią terpę.

Koncertas spalio 14 d. vakarą Nacionalinės filharmonijos salėje.

Ir ką? Maniau pamatysiu dar gyvus vyriausius mokyklos absolventus. Juk kitas jubiliejus – tik po penkerių... O kas žino koks jis bus! Taigi, skaičiuosiu tuos, kurie dėl pandemijos ar ligų liko namie, užuot atėję į jubiliejaus renginį. Pirmųjų muzikų laidų atstovai, kurių tiek nedaug Lietuvoje: L. Digrys, F. Bajoras, V. Vitaitė, K. Trečiokas, B. Vasiliauskas, B. Vasiliauskaitė, A. Gučas, A. Kynaitė, S. Eidukonytė, J. Gedvilaitė, E. Mikėnaitė, E. Gudaitytė, R. Vaitkevičiūtė, A. Vainiūnaitė, J. Burokaitė, J. Dvarionas, E. Vasiliauskaitė, A. Šulčys, A. Banaitytė, A. Ivanauskaitė, A. Griškevičius, A. Pocius, A. Reimeris. Tik per 20 vyriausių gyvų esančių absolventų! O kur dar patys aktyviausi mūsų muzikiniame gyvenime vėlesnių laidų muzikai!

Vaikas bręsta kaip tas javas – siaučiant vėtrai ir kaitinant saulei, girdint pasaulio garsus, gebant atsirinkti sau tinkamą terpę. Todėl ir Čiurlionio mokyklos absolventų gyvenimai klostėsi labai skirtingai. Tačiau visus juos vienijo meilė muzikai, įdiegtas siekis matyti plačią kultūros erdvę, kritiškai mąstyti ir būti kūrybingais.

Tai vis apie praeitį, nes ji ir atsiskleidė koncerte.

Todėl, kad ne chemija, ne fizika, ne matematikos kontroliniai darbai, bet muzika, muzikinė veikla šioje mokykloje jiems buvo svarbiausiu studijų objektu: mokykloje, namie, koncertų salėje, popamokinėje veikloje. Todėl, kad juos saugojo tokie mokyklos patriotai kaip specialybę ir kitus muzikos, meno dalykus dėstę menininkai, tokie bendrųjų disciplinų mokytojai kaip Vida Krakauskaitė, Vytautas Venckus, Dainius Trinkūnas, Genovaitė Perminaitė, Vanda Galinienė, Rasa Rinkevičiūtė-Paulavičienė, Aleksandra Kristapavičienė, Irena Mikėnienė, daugelis kitų, supratingų žmonių, teikusių šioje mokykloje muzikai pirmenybę, tausojančių talentingųjų laiką, kurį galėjo skirti muzikai.

Čiurlionio mokyklos alumnai sudaro didžiąją dalį profesionalių Lietuvos muzikinių kolektyvų.

Koncerte filharmonijoje „Alumni grandi“ dalyvavo tie Nacionalinės M. K. Čiurlionio mokyklos absolventai, kurie pasaulinėje meno rinkoje jau turi savo vietą ir vertę. Atlikėjams buvo sunkus koncertas, nes jis pakėlė prestižinius kamerinius kolektyvus ant podiumo, klausytojams suteikė galimybių juos lyginti.

Koncertas buvo puikus. Grojo tie, kurie jau dabar muzikos moko ir patys. Nežinau, ar šiandien gali taip pristatyti muzikos kultūrą gretimos valstybės? Kadaise Lietuva tiesiog priblokšdavo sąjungines respublikas kvarteto muzikos subtilybėmis. Gerai buvo žinomi „Lietuvos“, „Vilniaus“, „Čiurlionio“ kvartetai ir kas kelinti metai jų rengiami festivaliai.

Šiame koncerte išryškėjo Lietuvoje vyraujančio kamerinio muzikavimo kryptys. Ne tik kvartetai, bet ir fortepijoniniai trio kėlė stipriausius koncerto įspūdžius. „Kaskados“, „Fortvio“, Čiurlionio ir Vilniaus kvartetai... Vertingiausia tai, kad būdami pasiekę neginčytinos meistrystės, kiekvienas ansamblis atskleidė savitą veidą. Jis paskatino rinktis ir repertuarą. Viso koncerto metu pasigedau lietuviškos muzikos, kuri galėjo leisti pasakyti: taip mokykla reprezentuoja Lietuvos muzikinę kultūrą.

Girdėjome ir solistus. Patiko Aleksandros Žvirblytės atlikta A. Skriabino Sonata Nr. 5: skaidru, bet spalvinga, stilinga, bet pasažų vulkanais klausytoją sukrečiant, ekspresijos nestokojančioje erdvėje šviesuliams suspindint.

Rūtos Lipinaitytės ir Indrės Baikštytės G. Gershwino operos „Porgis ir Besė“ (J. Heifetzo perdirbimas) parodė atlikėjų repertuaro ir patirties interpretuoti įvairius žanrus galimybes.

nesižavėti Davido Geringo violončelės garso grožiu ir Petro Geniušo spalvingu fortepijonu. Rachmaninovo sonata suskambėjo kaip reta darniai ir pagrįstai tapo koncerto kulminacija.

Trečioji jubiliejaus tema – apie ateitį. Pradėti nuo to, kad praeities nebranginant sunku numatyti ateitį. Dar kartą perskaitykite D. Trinkūno mintis. Paskaičiuokite paros valandas ir tarp matematikų, chemijų suraskite 4 valandas, skirtas vaikui ramiai muzikuoti, o vakarais nueiti į Filharmoniją, teatrą, parodų salę. Ir dar... išsimiegoti.

 

Susiję nariai

Rita Aleknaitė-Bieliauskienė

Rita Aleknaitė-Bieliauskienė

Pianistė, edukologijos mokslų daktarė, Mykolo Riomerio universiteto profesorė

Komentarai