Kai meilė neturi amžiaus – Lauryno Vakario Lopo premjera per nailono uždangą
Po to, kai 2018-ais buvo pristatyta trijų muzikologių – Vitos Gruodytės, Danutės Petrauskaitės ir Rūtos Stanevičiūtės monografija „Nailono uždanga“, savotiška intriga tapo Nacionalinės filharmonijos sumanymas „įgarsinti“ knygos istoriografinius kontekstus ir „personažus“, dabar jau galima pasakyti, kad tęstinėje muzikinėje programoje „Per nailono uždangą“.
Intriga ta, kad Filharmonijai muzikinės programos inspiracija tapo knyga, apimanti ne tik kultūrinių mainų temą tarp lietuvių muzikos kūrėjų šaltojo karo metais, bet atskleidžianti ir daug platesnius socialinius, politinius ir ekonominius kontekstus, pagaliau – žmonių patirtis, likimus ir išgyvenimus šiuose kontekstuose, nes regis, tokios temos yra sunkiai pavaldžios koncertinių programų formatams. Taigi, pirmasis programos koncertas įvyko 2023-ių vasario ketvirtąją, o vienu iš sumanytoju tapo bene ryškiausias nūdienos Lenkijos smuikininkas Janušas Vavrovskis (Janusz Wawrowski). Tiek knygoje, tiek ir Filharmonijos programoje vyksmo ašimi tapo prieškario ir pokario laikotarpių kompozitorių Gražinos ir Vytauto Bacevičių kūryba.
Antrajame programos koncerte kovo 1-ąją išgirdome dar tarpukariu (1932-ais) sukurtą Vytauto Bacevičiaus (1905-1970) „Elektrinę poemą“ ir jau šaltojo karo „įkarštyje“ (1965-ais) sukurtą Gražinos Bacėvič (Grażyna Bacewicz (1909-1969)) Septintąjį koncertą smuikui ir orkestrui. Smuiko koncertams kompozitorė dedikavo visus jos kūrybos laikotarpius – nuo 1937-ųjų (Pirmasis koncertas) iki pat 1965-ųjų, kada ir pasirodė paskutinysis Septintasis koncertas. Už šį kūrinį 1965-ais kompozitorė buvo apdovanota Belgijos vyriausybės prizu ir aukso medaliu tarptautinio kompozitorių konkurse Briuselyje, kas buvo labai dėsninga, nes kuomet instrumentinio koncerto autorė pati buvo intensyviai koncertuojanti smuikininkė, jau tai a priori yra tam tikra aukštos prabos indikacija. Per visus smuiko koncertus galima atsekti kompozitorės muzikinės kalbos raidą nuo postromantinių sąskambių pirmajame koncerte iki radikalesnių avangardistinių septintajame, tačiau visais atvejais G. Bacewicz liko ištikima neoklasicistiniam stiliui. Septintajame koncerte girdėti ištobulintos smuiko tembrinės ir garsinės galimybės, partitūroje viskas logiška ir subalansuota. Koncertą vėl, kaip ir pirmojoje programoje griežė J. Wawrowski, kuris išties genialiai atskleidė visas partitūroje užkoduotas tembrines ir dramaturgines galimybes. Smuikas, kuriuo griežia lenkų smuikininkas, gimė legendinio Antonio Stradivari manufaktūroje tais pačiais metais kaip ir Johanas Sebastianas Bachas. Pats A. Stradivari turbūt nė nesapnavo, kad jo smuikas tobulai skambės ir po 300 metų, ir kad juo bus atliekama visiškai kitokia muzika... J. Wawrowski yra neabejotinai ryškus atradimas Lietuvos klausytojams, kuris yra tarsi suaugęs su savo instrumentu.
Tačiau svarbiausias šio vakaro įvykis – kompozitoriaus ir dirigento Lauryno Vakario Lopo premjera - naujausias jo kūrinys „Penkios meilės dainos“. Ciklą sudaro poetų O. Baliukonytės, A. Marčėno, Just. Marcinkevičiaus, V. Karaliaus, J. Šveikauskaitės tekstais sukurtos dainos: „Padovanok“, „Išpažintis“, „Dabar jau pažįstu tave“, „Užkeikimas“, „Žinau“. L.V. Lopas nors ir nepriskiriamas tiems prominentiniams lietuvių kompozitoriams, kurių kūryba nuolat skamba didžiosiose scenose įvairiomis progomis (jei nesakytume, kad šiuolaikinė muzika dauguma atvejų skamba būtent proginiuose renginiuose), tačiau maždaug nuo 1970-ųjų (kiek siekia Muzikos informacijos centro archyvai) sukrovė gausų kraitį įvairių kūrinių, dominuojant vokalinei muzikai vaikams, chorams ir įvairių sudėčių kamerinei instrumentinei kūrybai. Naujausias kūrinys skirtas balsui (sopranui) ir simfoniniam orkestrui. Pirmas ir išliekantis įspūdis, kad autorius yra puikus orkestro, kaip kūrybos instrumento žinovas, intuityviai jaučiantis visus orkestrinės drobės niuansus ir garsinius „potėpius“.
Solistė – latvių kilmės dainininkė Gunta Gelgotė dažnai matoma įvairiose mūsų scenose, įvairiuose stiliuose ir žanruose nuo baroko, klasikinės operos ar miuziklo iki jos naujausių nūdienos kompozitorių kūrinių. Jos koloratūrinis vokalas yra įsimintinas skaidriu tembru, galingu viduriniu ir viršutiniu registru. Už Julijos vaidmenį B. Kutavičiaus operoje „Lokys“ dainininkė 2023 metais pelnė „Auksinio scenos kryžiaus“ apdovanojimą. Pati naujojo L.V. Lopo kūrinio vokalinė partija yra pakankamai sudėtinga, Gunta Gelgotė savo vokalinio meistriškumo dėka nesunkiai tai įveikė. Mano ausimis, autoriui vertėtų dar permastyti orkestro ir vokalo santykį tuose epizoduose, kuriuose vokalo partija nusileidžia į žemesnius registrus, tam, kad būtų geriau girdimas dainuojamas tekstas. Vienaip ar kitaip Lauryno Vakario Lopo kūrybos skrynia pasipildė prasmingai įgarsintais poetiniais tekstai ir puikiomis orkestro spalvomis, pratęsiant kompozitoriaus stilistinę kryptį – nuosaikiai paprastą, tautinės muzikos atgarsiais grįstą intelektualią muzikinę kalbą.
Mūsų kitų lietuvių kūrėjų, kaip ir Gražinos bei Vytauto Bacevičių kūryba, taip pat skambėjo abipus nailoninės uždangos, todėl galima tik palinkėti Nacionalinei filharmonijai tęsti šį ciklą, kaip galimybę permąstyti mūsų kultūros istorinius kontekstus ir klodus.
Susiję nariai
Tomas Bakučionis
Pianistas, klavesinininkas, vargonininkas, muzikos kritikas, kultūros politikos analizė ir apžvalgos
Modestas Pitrėnas
Dirigentas, tarptautinių konkursų laureatas, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas