Kaip greitai keičiasi pavasariai...
Pianistė Irena Nijolė Šabūnaitė atsidūsta: kaip greitai bėgo dienos, pavasaris keitė pavasarį... Jis visada priartina prie jubiliejinių datų... Ir vėl balandyje skaičiuoja jubiliejinius metus. Kasmet jie kitokie. Kadaise – su dėmesinga mama, klasėje su mokiniais, vėliau – su studentais, su kolegomis atlikėjais scenoje. Jų stygiaus pianistė niekada nejuto.
Gimė Kaune, žinomų teisininkų šeimoje. Anksti neteko tėvo... Gaila, jis labai mėgo muziką. Liko tik jo mandoliną, kuria skambinęs, natų sąsiuviniai, kuriuose perrašytos reikiamos gaidos: pjesės ir žinomų operų arijos. Tai reiškė, kad Kauno muzikinis gyvenimas jam buvo žinomas ir mėgstamas.
Dar mažą Ireną nuvedė pas mokytoją Silviją Sabinskaitę. Pirmieji žingsneliai ne tik prie fortepijono. Įvairiai mergaitę artino prie meno. Mokytis muzikos, sugebėti namuose muzikuoti tuomet buvo lyg privalu kiekvienam inteligentui. Inžinieriai, pedagogai, teisininkai, daktarai – dar iš Nepriklausomos Lietuvos likusi šviesuomenė. Ir šeimose augę vaikai kažkuo grodavo. Namuose skambėdavo klasikinė muzika, kažkas dainuodavo. Švenčių, o kartais ir kitu sutartu metu namuose rinkdavosi pažįstami pamuzikuoti. Muzikinė atmosfera buvo kuriama ir šeimyninių švenčių metu.
Prieš pirmąjį pasaulinį karą gimusi mokinių vadinta panele Silvija buvo iš herbus turėjusios kilmingos šeimos. Mama anglė ir dukrai Silvijai skiepijo anglų aristokratiškas tradicijas. Kiek pasimokiusi dailės, S. Sabinskaitė fortepijono meną studijavo pas Eleną Laumenskienę, o baigė profesoriaus Stanislovo Ružickio klasėje. Žaliakalnyje, mažoje Gruzdžių gatvelėje Sabinskų namai tapo savotiška namų muzikos mokykla.
Panelė Silvija didžiavosi savo statusu, aristokratiškomis tradicijomis ir to mokė vaikus. Šiuose namuose tai buvo ir pirmoji žengimo „į sceną“ medinio namo svetainėje praktika. Kaip tai svarbu jau vaikystėje matyti ir Irenos biografijoje, jos mokinių, studentų atsiminimuose. Kultūros patirtis nepaveldima, tik įgyjama bendraujant su tokiais žmonėmis, kurie turi ką perduoti. Nenuostabu, kad aristokratiškos kultūros pedagogės klasėje ir vaikams skiepijo tą šviesuomenei reikalingą daigą. Jis suvešėjo ir visada buvo matomas pedagogės, docentės, pianistės Irenos asmenyje: vienas kitas drabužio akcentas, raiškus, bet skoningas papuošalas, ori laikysena, prasmingas humoras, pagarbus bendravimas su mokiniais, studentais, kolegomis.
Nuo trijų metų į mažos Irutės gyvenimą atėjo ir raidės. Baigė Mokytojų seminarijos pradinę mokyklą ir jau lankėsi Marijos Alšlebėnaitės pamokose. Ši ir pasiūlė stoti į Kauno dešimtmetę muzikos mokyklą. Tik į savo klasę nebegalėjo priimti – ji jau buvo per didelė. Iš labai šeimyniško, jaukaus mokytojos glėbio Irena pateko į V. Ružickio auklėtinės Birutės Damijonaitytės-Strolienės, išugdžiusios daug žinomų menininkų, klasę. Profesorius Saulius Sondeckis sveikino savo fortepijono mokytoją Kauno konservatorijoje, „dėkodamas už profesionalumo daigus“. Mokytoja buvo reikli, „sausoka“, ugdžiusi ypatingą dėmesį garsui, jo kokybei, spalvingumui: „Klausyk, klausyk ausis ištempusi, kaip garsas gimsta, kaip jis tęsiasi...“
Mokytoja Strolienė mokė savarankiškumo, pabrėždavo būtinybę susikaupti, analizuoti atlikimą. Buvo teisinga ir puiki psichologė. Mokinių nebardavo, bet aptardavo klaidas. Gerai mokinį juto ir visada galėjo jam padėti. Šiandien Irena sako, kad mokytis nebuvo lengva, bet mokyklą baigė su pagyrimu. Puikiai pasirodė kameriniame konkurse. Vadinamu „raudonu diplomu“ (su pagyrimu) baigė ir Lietuvos konservatorijoje Aldonos Dvarionienės, Levo Barenboimo studentės Sulamitos Kaporaitės-Žiūraitienės-Aranovsky (1929–2022) klasę. Pas ją prof. Dvarionienės rekomenduota, mama nuvedė Ireną, dar vienuoliktokę. Jauna, vos dešimtmečiu už mokinę vyresnė, pedagogė kiek pakoregavo stojamųjų egzaminų į konservatoriją programą, su vienuoliktoke metus dirbo papildomai.
1971 m. S. Žiūraitienė-Aranovsky emigravo į Didžiąją Britaniją. Dėstė Šiaurės karališkajame muzikos koledže Mančesteryje, Karališkojoje muzikos akademijoje, 1986 m. Londone inicijavo ir fundavo Tarptautinį pianistų konkursą „London International Piano Competition“, kurio žiuri ji pirmininkavo ir fundavo. Muzika buvo šios pedagogės neatsiejama gyvenimo dalis, padėjusi įveikti sunkumus, patirtas nelaimes: mirė vyras, pianistas Kazimieras Kastytis Žiūraitis, avarija, prasidėjo problemos su talentingu sūnumi Baliu. S. Žiūraitienė ir studentus bandė įtikinti, kad muzikos kelias turi būti kantrus, nepertraukiamas, nesibaigiantis kasdienis darbas. Tik taip galima pasiekti gerų profesinių įgūdžių, meistriškumo. „Reikia labai mylėti muziką ir su ja kasdien gyventi. Toks pasirinkimas reikalauja didelio pasiaukojimo, pasiryžimo.“ Viena jos studenčių rašė: „Ji ne tik patarė, kaip groti fortepijonu, bet ir kaip rengtis, kaip vaikščioti scenoje, ką valgyti, o svarbiausia – ar išmintinga buvo pasirinkti romantišką partnerį“.
2019 m. Lietuvos ambasadorius Jungtinėje Karalystėje Renatas Norkus gegužės 5 dieną įteikė Lietuvos Respublikos Prezidentės Dalios Grybauskaitės sveikinimą 90-ąjį jubiliejų švęsiančiai Lietuvos bei Britanijos pianistei ir pedagogei, Londono karališkosios muzikos akademijos profesorei Sulamitai Aronovsky (Kaporaitei-Žiūraitienei). „Jūsų gyvenimo kelias, kuriame ryškus nuolatinis ryšys su muzika, glaudžiai susietas ir su Lietuvos muzikos istorija – sutikote, mokėtės ir mokėte, kūrėte kartu su mūsų muzikos žvaigždynu“, - rašoma Prezidentės D. Grybauskaitės laiške. „Ir pati savo gyvenimu liudijate, kad esate ryški ir iškili asmenybė, kurios širdyje, darbuose visada buvo daug vietos Tėvynei, pasiryžimo per meną suartinti Lietuvą ir pasaulį, atsakingai puoselėti šį ryšį ugdant jaunuosius talentus“.
I. Sabūnaitė sakė, kad baigdama mokyklą suvokė, jog gali groti. Tarsi ir žinojo ką norinti išreikšti, tačiau kaip? Į tą, bene svarbiausią klausimą, jai padėjo atsakyti iki šiol gerbiama, beveik dievinama pedagogė. Būtent S. Žiūraitienė skatino smalsumą ir taip vystė puikius „skaitymo iš lapo“ įgūdžius. Būdama specialybės ir visų kitų pianisto specializacijų dėstytoja, suteikė koncertmeisterio pagrindus, išmokė kaip supaprastintai fortepijonu pagroti didžiulės atlikėjų apimties partitūrą. Visa tai gyvenime tapo pačiu didžiausiu I. Šabūnaitės turtu.
Baigdama Lietuvos konservatoriją Irena gavo solistės, koncertmeisterės, pedagogės kvalifikacijas.
Iš savo mokytojų perėmusi ne vieną būdingą elgsenos, mokymo, vertinimo būdą, manierą, Irena tai įdiegė ir į savo kasdieną. Apie jos pamokas gali daug papasakoti buvę Šabūnaitės studentai. Docentės klasėje fortepijono discipliną baigė per 200 Klaipėdos konservatorijoje, M.K. Čiurlionio menų mokykloje, Kauno J. Naujalio muzikos gimnazijoje besimokiusių pianistų. Jau pirmame kurse Lietuvos konservatorijoje (dabar – LMTA) buvo pakviesta dirbti koncertmeistere. Tačiau vėliau čia atsirado jos fortepijono klasė, kurioje studijavo įvairių specialybių menininkai – kompozitoriai, muzikologai, instrumentininkai, dirigentai, pedagogai.
Pianistė Audronė Kisieliūtė yra rašiusi: „Mano pirmoji fortepijono mokytoja atrodė labai didelė, ir dar daugiau - ypač graži: ji kalbėjo skambiu sodriu balsu ir labai aiškia, artikuliuota lietuvių kalba. Buvo reikli, griežta ir, man rodos, aš jos šiek tiek bijojau. Atsimenu pirmas „rankų pastatymo“ pamokas: obuoliukas delne, lankeliai, šuoliai - manot, tai įdomu, kai jau norisi groti? Bet gal už tą gerą rankų pastatymą ir turiu būti dėkinga pirmajai Mokytojai?“
I. Šabūnaitė mokėjo bendrojo fortepijono pamokose laiku ir vietoje mokiniui pasakyti tokius svarbius pianistui dalykus, kurie padėdavo lavinti manualinį aparatą. Analizė, svarstymai padėdavo studentui pačiam pamatyti klaidas, jas taisyti. Klasėje ne tik reikalauta atsakomybės už atliekamą muziką, bet ir kurta kūrybinga atmosfera. O kiek valandų atiduota rengiant savo klasės fortepijonu grojančių muzikologų, kompozitorių, instrumentalistų Muzikavimo džiaugsmas visada lydėjo studentus muzikuojant drauge ansambliuose. I. Šabūnaitė stengdavosi suburti duetus, trio, net fortepijonais grojančius kvartetus, mokant aktyvizuoti grojančiųjų dėmesį nežinomus kūrinius „skaitant iš lapo“.
Mokinius, studentus žavėjo pedagogės elgsena, gebėjimas nuteikti studentus sceniniam muzikavimui. Mokėjo parinkti repertuarą. Įtikindavo studentus parengti įdomesnius kūrinius. Todėl greta klasikos jos klasėje skambėdavo ir retai atliekama muzika: B. Bartoko, G. Gershwino, Gražinos Bacewicz, Ryčio Mažulio, D. Milhaud, V. Barkausko, J. Karoso, B. Borisovo, T. Makačino, A. Rekašiaus, A. Šenderovo kūriniai.
I. Šabūnaitę matydavome scenoje su įvairiais partneriais. Daug kūrybinių ryšių užsimezgė jai tobulinantis Maskvos P. Čaikovskio konservatorijos aspirantūroje, profesoriaus Jakovo Milšteino klasėje (1971–1975). Puikiai „skaitydama iš lapo“, neretai pavaduodavo vietines koncertmeisteres. Dabar biografijoje įrašytos jos partnerių, žinomų koncertuojančių menininkų pavardės: violončelininkai Ernestas Bertovskis, Michailas Šenderovas, Valentinas Feiginas, Igoris Gavryšas, Vahramas Saradžianas, smuikininkas Michailas Sekleris, moldavų sopranas Marija Biešu, Vaclovas Daunoras ir kiti solistai. Ypač daug koncertavo su dainininku Jonu Jociu.
Tai ne tik kameriniai koncertai, solinės programos, bet talkinta ir Lietuvos chorams, grojant čelesta, fortepijonu, vargonais simfoninių, kamerinių orkestrų sudėtyje. I. Šabūnaitė pasirodė ir kaip gera koncertinio gyvenimo organizatorė, vadybininkė, gebėjusi organizuoti koncertus, spaudoje pristatyti veiklą, kompozitorius, kolegas atlikėjus. Mokslinėse konferencijose analizuoti interpretacijos problemas.
Ir visada pasiruošusi groti. Pasirodymai Lietuvos scenose, televizijoje, įrašai, koncertai Didžiojoje Britanijoje, Suomijoje, JAV, Norvegijoje, Japonijoje, Lenkijoje, Vokietijoje, buvusios Sovietų Sąjungos respublikose, tolimiausiuose regionuose. Ir ne tik puošniose scenose, bet ir šaltose, nejaukiose scenose, pelkėse skęstančiame Sibire ir atominės pabaigos alsavimą pajutusiame Černobilyje.
Ciklas koncertų-susitikimų su atominės elektrinės sprogimo pažeistoje žemėje likusiais žmonėmis. Daina jiems buvo ypač reikalinga. Slavutičius, vos 30 kilometrų nuo Černobylio. O koks jausmas koncertuoti visai prie elektrinės, nuo pianino nubraukus sprogimo dulkes? Tragedijos padariniai buvo aiškiai matyti. J. Jocio ir I. Šabūnaitės koncertai buvo skirti atvykusiems avarijos likvidatoriams. Dauguma juk iš Baltijos kraštų! Apie savo namus dar tebelakstė pasmerkti keturkojai. Koks paradoksas: aplinkui žydėjo sodai, o ore tvyrojo nematomas siaubas, pasmerkiantis gyvas būtybes miriop. Tik iš lėktuvo buvo matyti radiacijos letenomis geltonai nudažyti miškų plotai. Koncertuose skambėjo Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, Stasio Vainiūno, kitų autorių lietuviška ir Vakarų šalių kompozitorių muzika. Dėmesys jai turėjo sušvelninti avarijos likvidatoriams atmosferą, į kurią žmonės buvo įmesti.
Už pedagoginę, meninę veiklą Irena Nijolė Šabūnaitė ne kartą buvo apdovanojama Kultūros ministerijos, įvairių institucijų padėkos raštais, 1984 m. medaliu už ilgametį ir nepriekaištingą pedagoginį darbą. I. Šabūnaitė Lietuvos respublikos nusipelniusi artistė. 2005 m. Lietuvos muzikų sąjunga suteikė Meno kūrėjo statusą, o 2009-siais prezidentas Valdas Adamkus už nuopelnus ir Lietuvos vardo garsinimą pasaulyje teikė Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžių.
Daugelis I. Šabūnaitės mokinių atsimins jos palinkėjimą: „Niekada nesustok! Kas nenutiktų, visuomet stenkis eiti tik pirmyn ir pirmyn...“
Susiję nariai
Nijolė Irena Šabūnaitė
Pianistė, pedagogė, muzikologė