Kanklių metams. PRANAS PUSKUNIGIS: SU KANKLĖMIS IKI KAUNO IR ATGAL

Etninės kultūros globos tarybai ir Lietuvos Respublikos Seimui 2026 metus paskelbus atmintinais Kanklių metais, derėtų bent trumpai peržvelgti kanklių ir kankliavimo plėtros kelią.

Lietuviškos kanklės – unikalus instrumentas, tapęs mūsų tautinio meno simboliu. Jis puikiai atspindi ryšį su etnografinių regionų muzika. Štai aukštaitiškos penkiastygės rodo stiprų ryšį su sutartinėmis, žemaičiams jau prireikė devyniastygių, o suvalkiečiai dirbdinasi vienuolikastyges. Na, o kai buvo pradėta žvalgytis į sudėtingesnius, platesnio diapazono muzikos kūrinius, teko daryti daugiastyges - 29 stygų kankles ir netgi, prigalvoti keitiklius pustoniams išgauti.

Panaši šio tipo instrumentų įvairovė ir kaimyninėse šalyse: Latvijoje kokle, Estijoje kanele, Suomijoje kantele,

Visuose Lietuvos etnografiniuose regionuose, išskyrus Dzūkiją, buvo žinomi pavieniai kanklininkai, tačiau kankliavimas grupėmis – ansambliais radosi tik pačioje XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje. Matyt labiausiai tam įtakos turėjo vienos iškilios asmenybės – Prano Puskunigio (1860 -1946) atsidavusi veikla.

P. Puskunigis gimė dabartinio Šakių rajono Katilių kaime. Kankliuoti išmoko iš dėdės Simano Kalvaičio. Mokytis pradėjo pas kaimo „daraktorių“, bet netrukus caro valdžia tokių mokytojų veiklą uždraudė. Sintautų mokyklą, kurioje viskas buvo dėstoma rusų kalba, Pranukas baigė per trejus metus. Motina labai norėjo, kad jis stotų į Seinų kunigų seminariją, bet tėvas nuvežė į Veiverių mokytojų seminariją. Čia pramoko groti smuiku, klarnetu, tačiau besimokant antrame kurse mirė motina. Po jos laidotuvių tėvas Pranuką jau pasiliko prie ūkio darbų.

Tačiau sunkūs kaimo darbai neužgesino jaunuolio švietėjiškų nuotaikų, kurias sužadino mokymasis Veiverių mokytojų seminarijoje. Jis buvo jaunimo vakarų organizatorius, prisidėjo prie knygnešystės. Būdamas dvidešimt dvejų metų, Kaune pramoko vargonuoti ir dirbo įvairiose parapijose. 1904 m. išvyko į Ameriką ir ten vargonininkavo lietuvių parapijose. 1905 m., panaikinus spaudos draudimą, grįžo į Marijampolę ir, šalia kitų švietėjiškų darbų, pradėjo mokyti kankliuoti. 1906 m. P. Puskunigis persikėlė į Skriaudžius kur ne tik vargonininkavo, bet ir vėl mokė skambinti kanklėmis. Ansamblio repeticijas lankė ne tik vietinis, bet ir už 5 km. esančios Veiverių mokytojų seminarijos jaunimas. Koncertai dažniausiai vykdavo po mėgėjų dramos spektaklių, o kartais ir savarankiškai. Į atokesnes vietas P. Puskunigis vykdavo vienas – 1908 m. kankliavo Telšiuose, 1909 m. Vilniaus lietuvių kultūros draugijos „Rūta“ surengtame koncerte ir kitur.

P. Puskunigis liko ištikimas senai tradicijai, kad mirus žmogui, ar ištikus kokiai kitai didelei nelaimei, pirmiausiai reikia daryti kankles. Jis taip pasielgė ir prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui – pasidarė kankles ir tik tuomet pasitraukė į Kauną. Beje, tos kanklės išėjo puošnios, tikrai skambios ir išliko iki šiol.

Kaune P. Puskunigis sutiko iš jaunystės laikų pažįstamą kraštietį Saliamoną Banaitį (1866-1933, vėliau Nepriklausomybės akto signatarą), kuris pasiūlė pas jį prisiglausti ir mokyti kankliuoti jo vadovaujamos spaustuvės darbininkus. Greitai užvirė darbas. Reikėjo skubiai rūpintis tinkama mediena ir daryti kankles. Padedamas vietinio staliaus, padarė apie penkiolika kanklių, tarp jų ir bosines. Kanklininkai noriai mokėsi ir taip atsirado apie dvylikos narių ansamblis.

S. Banaičio sūnus Kazimieras Viktoras (1896-1963) savo tėvo įkurtoje lietuviškoje gimnazijoje subūrė chorą ir mokė lietuviškų dainų. Kanklininkams ir chorui parengus programą, o vokiečių okupacinei valdžiai perklausius ir leidus, koncertas įvyko 1916 metų sausio 13 dieną Kauno miesto teatre (kituose šaltiniuose – Tilmansų gamyklos klubo salėje, kuri dažnai taip pat buvo vadinama teatru). Laikraštis „Kownoer Zeitung“ rašė „...wunderchshöne Volksmuzik“ (nuostabiai graži liaudies muzika). Tačiau patį kanklininką už naktimis slapta lankytą šeimą Skriaudžiuose (ėjimą už apskrities ribų), uždarė į daboklę ir skyrė baudą. Jį išvadavo S. Banaitis, o rugsėjo 14 d. buvo leista grįžti į Skriaudžius.

Tačiau, netrukus P. Puskunigis vėl gavo įsakymą atvykti į Kauną iš kur su S. Banaičio spaustuvės kanklininkų ansambliu reikėjo vykti į Karaliaučių. Pykdamas už areštą – neklausė, bet, atvykę vokiečiai, išsivežė prievarta. Karaliaučiuje vykusioje Rytprūsių mugėje kanklininkų ir merginų šokėjų, pasipuošusių tautiškais drabužiais koncertai vyko visą savaitę. Po jų P. Puskunigis vėl grįžo į Skriudžius. Vėliau vargonininkavo Plutiškėse.

Bet štai 1922 m. pavasarį pas jį atvyko du generolo leitenanto Vlado Nagevičiaus (1880-1954) siųsti kariškiai. Generolas norėjo suburti kanklininkų grupę prie jo įkurto Kauno Karo muziejaus esančio Nežinomojo kareivio kapo ir aukuro ceremonijoms aptarnauti. Ilgokai svyravęs, bet susiviliojęs nauja galimybe pasidarbuoti kanklių populiarinimo srityje, 1923 m. jis metė vargonininko darbą ir išvyko. Kaune jam buvo paskirtas 200 Lt atlyginimas, kambarys, šviesa, kuras. Kanklėmis skambino gabesnieji karo veteranai ir, netrukus, pasikvietę į pagalbą stipresnių kanklininkų iš Skriaudžių, jau surengė koncertą Tilmansų salėje. Deja, prasidėjus nesutarimams tarp tarnavusių caro armijoje ir Lietuvos kariškių, bei kitų aplinkybių, kanklininkų veikla nutrūko.

Tuomet P. Puskunigį pakvietė Šančių 27 pradžios mokyklos vedėjas Kazimieras Motuza (žymaus choreografo Kazio Motuzos tėvas), mokyti kankliuoti šios mokyklos mokinius. Šis ansamblis pradėjo dažnai koncertuoti įvairiose Lietuvos vietose. Kankliavo 1924 m. rugpjūčio 24 d. pirmosios Lietuvos dainų šventės proga Vytauto Didžiojo bažnyčioje kunigo J. Tumo laikytų šv. Mišių metu, jam pritariant ne kartą dainavo Kipras Petrauskas.

P. Puskunigio materialinė padėtis buvo labai prasta, bet jo veikla – koncertai, paskaitos, straipsneliai spaudoje, jau išjudino Kauno šviesuomenę. Brendo idėja steigti kanklininkų draugiją. 1925 m. gegužės 9 d. Kauno muzikos mokykloje įvyko pasitarimas. jame dalyvavo J. Naujalis, A. Kačanauskas, J. Bendorius, P. Puskunigis, J. Strimaitis, kun. A. Sabaliauskas, kun. T. Brazys ir kiti. Buvo nutarta muzikos mokykloje atidaryti kanklių skyrių, tačiau, po kurio laiko mokyklos direktorius J. Naujalis šį nutarimą atmetė. Galop, liepos 30 d. pavyko įkurti Lietuvos kanklininkų draugiją. Pagyvėjo kanklininkų veikla, kūrėsi ansambliai, steigėsi draugijos skyriai. P. Puskunigiui 1928 m. paskyrė pensiją ir jis vėl energingai, kartu su vienminčiais, ėmė rūpintis kanklininkų mokyklos įkūrimu. 1930 m. Švietimo ministerija šiam tikslui paskyrė keturis tūkstančius litų. Tų metų vasario 15 d. Gedimino g. Nr. 36 atidaryta Kanklių muzikos mokykla. P. Puskunigis ten dirbo tik iki 1932 m., nes prieštaravo kanklių tobulinimui. Nors pats sukūrė kanklių šeimą: pyplę (piccolo – V.A.), sopranukę primą, altukę ir boselį, bet nepripažino 1933 m. meistro Prano Puišio (1879-1958) sukonstruotų chromatinių kanklių.

Iš gausaus būrio mokinių minėtini, profesionalumo link kankles ir kankliavimą vedę, Justinas Strimaitis (1895-1960) ir Pranas Stepulis (1913-2007). Apie mokymąsi Kanklių muzikos mokykloje profesorius P. Stepulis Skriaudžių kanklininkų ansamblio 75-mečio šventėje kalbėjo: „Užsimokėjęs Kanklininkų draugijoje keletą litų, joje mokiausi ir aš. Vienoje patalpoje mokėsi kiekvienas atskirai. Pranas Puskunigis, prieidamas tai prie vieno, tai prie kito, uždavinėjo pratimus, taisė klaidas ir kanklės tame kambaryje skambėjo įvairiausiais balsais“.

P. Puskunigio mokymas buvo metodiškai išradingas, o mokinius labiausiai patraukdavo paskaitose ir kūryboje aukštinamas kanklių dvasingumas bei tautiškumas. Štai dar 1911 metais, leidinyje „Šaltinis“ Nr. 41, straipsnyje „Teskamba kanklės po Lietuvą“ rašė: „Senovės dainos nykte nyksta: retą kur rasi vaikiną, kad norėtų jas dainuoti. [...]Jaunime, pabuskime! Vargu kur rastume geresnį prietelių už kankles ar kitą tinkamą muzikos instrumentą: kanklės išklausys, brolau, kantriai tavo pasiskundimų, kanklės kalbės, paguos, ramįs, linksmįs tave, kada tau to reikės, tylės, kada norėsi, kad tylėtų, bus tau visada ištikimiausias prietelius, jei tik su juo sėbrausi...“.

Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto archyve saugomą P. Puskunigio rašytinį palikimą sudaro septyni šimtai aštuoniasdešimt septynios pozicijos. Suprantama, kad daug kas kartojasi, perrašinėta, taisyta. Bet, nepaisant to, liko kankliavimo vadovėlis (1932 m.) ir dar dviejų rankraščiai, originalūs kūriniai kanklėms, arba joms pritaikytos liaudies melodijos, giesmės, eilėraščiai, scenos vaizdeliai, vertimai iš kitų kalbų, atsiminimai ir kt. Jis taip pat labi rūpinosi lietuvių kalbos gryninimu.

Ypatingą ryšį su kanklėmis primena jo sūnaus Leono iš motinos Marijos girdėtas pasakojimas: „Motin, kai numirsiu, įdėk šias kankles į karstą, tas drožinėtas, kabančias šalia raštuotų...“. Šią senojo kanklininko valią buvo lemta išpildyti 1946 metų lapkričio 27 dieną. Palaidotas Skriaudžių kaimo kapinėse.

Na, o Skriaudžių kanklininkų ansamblis, kurį P. Puskunigis subūrė ir jam 1906-1914 bei 1916-1920 metais vadovavo, jau pajuto bendro kankliavimo džiaugsmą ir savo kūrybos kelią, nors ir su pertraukomis, tęsė tolyn.

1920 m. ansambliui pradėjo vadovauti P. Puskunigio mokinys Antanas Degutis (1899-1992). Jis buvo raštingas žmogus, mokęsis Veiverių mokytojų seminarijoje, tarpukaryje buvo Veiverių valsčiaus viršaičio pavaduotoju, rašė eilėraščius, kuriems kartais sukurdavo ir melodijas. Paliko prozos rašinėlių, vaizdingą savo gyvenimo aprašymą. A. Degutis ne tik vadovavo, bet ir išmokė apie dešimtį naujų kanklininkų. Tuomet prie kanklininkų prisijungė dainininkių grupelė, lig tol dainuodavo tik patys kanklininkai. Žinia apie gražiai skambinančius kanklininkus ir dainuojančias merginas sklido vis plačiau, ir ansamblis sulaukdavo daug kvietimų koncertuoti įvairiuose renginiuose. Jis ypač išpopuliarėjo po 1927 m. Kaune vykusios antrosios Pavasarininkų dainų šventės, kurios metu vykusiame konkurse laimėjo antrąją vietą ir dovanų – kankles. Kartkartėmis tekdavo koncertuoti ir Radiofone. 1929 m. A. Degutis vedė ir iš ansamblio pasitraukė.

1932 m. į Skriaudžius vargonininkauti atvyko Stasys Yla (1913-2003). Jis taip pat mokė jaunimą dainuoti, pastatė Miko Petrausko operetę „Consilium facultatis“, keletą dramos veikalų, rūpinosi kanklininkų veiklos atnaujinimu. Ansambliui vadovauti ėmėsi Jurgis Alenskas (1905-1970). Jis jau buvo žinomas kaip kanklių meistras, savamokslis vargonininkas, fortepijonų, vargonų derintojas. Kolektyvas koncertavo daug kur, bet įsimintiniausi to laikotarpio koncertai – 1938 m. Pavasarininkų kongrese Kaune ir 1939 m. Kauno Radiofone. Prasidėjus 1940 m. okupacijai kanklininkų veikla nutrūko, tik 1943 m. pavasarį, Veiverių mokykloje įvyko vakaras, kuriame apie Lietuvos praeitį ir kankles kalbėjo J. Alenskas o keletą dainų atliko kanklininkai ir dainininkai.

Baigėsi karo ir pokario baisumai, žmonės apsiprato su prievartine kolektyvizacija. Geografijos mokytojas, Kazimieras Orlauskas (1907-1994), kilęs iš Telšių rajono, 1951 m. buvo paskirtas Skriaudžių mokyklos direktoriumi. Lankydamasis mokinių namuose ir pamatęs kankles, susidomėjo prieškariu veikusiu ansambliu ir nusprendė jį atgaivinti. Tai nebuvo lengva, nes kai kas beveik atvirai sakydavo, kad šventvagiška lietuviškomis kanklėmis kankliuoti naujajai santvarkai. Tačiau, vis tik, 1956 m. spalio mėnesį Skriaudžių mokyklos salėje, vėl vadovaujant A. Degučiui, pirmasis vienuolikos kanklininkų ir devynių dainininkių, pasipuošusių tautiškais drabužiais, koncertas įvyko. Jis sulaukė ypatingo susirinkusiųjų palaikymo, jie jau buvo pasiilgę, o kai kurie ir visai negirdėję senųjų kanklių skambesio. Ansamblis beveik dvejus metus glaudėsi Orlauskų bute, nes kultūros namai buvo įsteigti tik 1957 m. Populiarumas greitai augo. Vien per pirmąjį dešimtmetį nuo atsikūrimo koncertuota apie šešiasdešimt kartų. Sulaukė ir žymių žmonių konsultacijų, palaikymo: tuomečio Kultūros ministro pavaduotojo (vėliau profesoriaus) Vytauto Jakelaičio (1928-2015), kartkartėmis į Skriaudžius sugrįžtančio kraštiečio, buvusio Operos ir baleto teatro vyriausiojo režisieriaus Juozo Gustaičio (1912-1990), net penkis kartus atvyko buvęs P. Puskunigio mokinys P. Stepulis. Beje, pastarasis pasiūlė, kad norint išvengti monotonijos, ansamblyje reikia suburti vyresnio amžiaus šokėjų grupę. Ir 1959 m. šokėjai, vadovaujami Birutės Juozaitytės-Bučelienės, papildė ansamblį.

Kanklininkams instrumentus darė J. Alenskas, kiek vėliau ir Kajetonas Naudžius. Beje, šiuo laikotarpiu ansambliui iš Vilniaus buvo atsiųsta keistoka dovana – kelerios aukštosios ir vienerios bosinės chromatinės kanklės, bei dvi aukštosios chromatinės birbynės. Bet, ačiū Dievui, naujoviški instrumentai ansamblyje neprigijo ir pavojus prarasti autentiškumą praėjo.

Ansamblio kasdienybę greitai papildė džiugūs pasiekimai. 1959 m. Valstybinėje filharmonijoje vykusioje apžiūroje laimėta pirmoji vieta ir teisė dalyvauti artėjančioje Dainų šventėje. Šio koncerto įrašai daugelį metų skambėdavo per Lietuvos radiją. 1960 m. filmuota kino žurnalui, o Dainų šventės konkurse pripažinta pirmoji vieta. Panašiai klostėsi ir toliau – dažnėjo išvykos į kitas vietoves, apžiūros, dainų šventės, koncertai Lietuvos televizijoje. Daugėjo publikacijų vietinėje ir respublikinėje spaudoje.

1978-1979 m. ansambliui vadovavo P. Puskunigio sūnus Leonas (1910-1994), žymus sportininkas, ieties metimo Pasaulio čempionės Birutės Zalagaitės-Kalėdienės treneris, Štuthofo koncentracijos stovyklos kalinys, senatvės poilsį leidęs tėvo namelyje Skriaudžiuose.

Ansamblio repertuaras labai praturtėjo šio krašto liaudies dainomis, ypač užrašytomis iš pateikėjos Adelės Kazlauskienės (1902-2004), kai jam 1979-1988 m. vadovavo Jaunius Vylius. Jis taip pat daug nuveikė rengiant naujus kanklininkus. Nenutrūko ir sėkminga koncertinė veikla, konkursai, radijo įrašai. Štai po 1981m. vykusio Liaudies dainos ir instrumentinės muzikos atlikėjų festivalio baigiamojo koncerto, laikraštyje Kalba Vilnius Nr. 13, žiuri pirmininkas prof. Konradas Kaveckas rašė: „Vokalinė muzika (...) vyravo šiame festivalyje. To negalima pasakyti apie instrumentinę liaudies muziką, kuri ėjo daugiausia pasikliaudama šokio ritmu. Maža prošvaistė buvo Prienų rajono Skriaudžių kultūros namų kanklininkų ir dainininkų pasirodymas. Gaila, kad toks ansamblis gyvuoja tik Skriaudžiuose, įžymiojo kanklių puoselėtojo P. Puskunigio buvusioje gyvenvietėje. Malonu buvo klausytis šio šventiškai švelnaus muzikavimo ir dainavimo“.

1984 m. Kultūros ministerijos sprendimu kolektyvui buvo suteiktas liaudies ansamblio „Kanklės“ vardas. Ta proga, į iškilmes negalėjęs atvykti kraštietis Justinas Marcinkevičius, savo laiške rašė:
„(...) Dar žemiau lenkiuosi Jums už Jūsų darbą, kantrybę, pasišventimą, už Jūsų ištikimybę kanklėms – bene seniausiam lietuvių liaudies muzikos instrumentui. (...)
Ne garsume gyvena muzika. Dažnai vos girdimas užgautos stygos virpesys paliečia ir sujaudina mus kur kas giliau, negu per visus stiprintuvus griūvanti ant mūsų vargšių ausų vadinama „šiuolaikinė“ muzika.
Ilgiausių metų Skriaudžiams.
Apkabinu Jus visus – Justinas Marcinkevičius.

1988-1991 m., vadovaujant Arvydui Karaškai (1943-1923), ansamblis išleido keletą audiokasečių su savo repertuaro įrašais. Rengė bendrus koncertus su kitais atlikėjais, 1991 m. koncertavo LAT rūmų gynėjams.

Ypač suaktyvėjo kanklininkų veikla kai jam nuo 1991 m. pradėjo vadovauti Ona Patronaitienė. Parengtos proginės ir teminės programos, gausybė koncertų, pažymimos įvairios sukaktys, svarbios šventės, pradėtos rengti vaikų ir jaunimo etnomuzikavimo stovyklos, kurios organizuojamos iki šiol. Keliauta į tolimesnius kraštus – koncertuota Lenkijoje, Karaliaučiaus srityje, Vokietijoje, Italijoje. Vatikane, audiencijoje pas Popiežių, šv. Tėvas Jonas Paulius II pasveikino lietuviškai: „Su džiaugsmu sveikinu maldininkus, atvykusius iš Lietuvos – jaunimo choro „Ventukai“ ir choro „Kanklės“ dainininkus. Brangieji, meldžiu Viešpatį Dievą apdovanoti jus, jūsų artimuosius bei visą Lietuvos kraštą dangiškųjų malonių gausa ir teikiu Apaštališkąjį Bažnyčios Ganytojo Palaiminimą. Garbė Jėzui Kristui.“

2005 m. ansambliui buvo įteiktas aukščiausiais mėgėjų meno apdovanojimas „Aukso paukštė“. Už šį įvertinimą, Prienų rajono savivaldybė kanklininkus pakvietė turistinei išvykai į Estiją ir Suomiją. O. Patronaitienė Skriaudžiuose dirbo iki 2008 m.

Savitą indėlį į ansamblio istoriją ir meninę veiklą įnešė ir vėliau dirbę vadovai, kurių pasiekimų dėl vietos stokos čia smulkiau neaprašinėsime. Tai Virginija Naudžiūtė, Edmundas Gumuliauskas, Elena Sakavičiūtė-Simonavičienė, Ramunė Balčiūnienė. Visi jie plėtojo repertuarą, kaupė archyvinę medžiagą, vykdė koncertinę veiklą.

2025 m. kanklininkų ansambliui pradėjo vadovauti Dalia Venckienė. Ji, greta kitų darbų, kartu su kultūros centro kolegomis ir konsultantais, ėmėsi rengti dokumentus, kad Skriaudžių kanklės: šimtametė muzikavimo tradicija būtų įrašyta į Lietuvos nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąrašą. Šį triūsą vainikavo sėkmė. Simboliška ir tai, kad, kaip jau minėjome, Etninės kultūros globos Taryba nutarė paskelbti 2026 metus atmintinais Kanklių metais, o LRS savo rezoliucijoje kviečia 2026 metais šalia kitų šiais metais minimų Lietuvai svarbių įvykių ir asmenybių sukakčių, pažymėti Kanklių ansamblio sukaktį Ir dar vienas pripažinimo ženklas ir įpareigojimas – Skriaudžiai paskelbti 2026-tųjų metų Lietuvos Mažąja kultūros sostine.

Tad galime tik pasidžiaugti, kad P. Puskunigio pasėta sėkla išaugino dvi galingas tautinės kultūros medžio šakas – chromatines kankles ir profesionalųjį kankliavimą bei išsaugotas ir išpopuliarėjusias tradicines kankles. Na, o sveikindami P. Puskunigio suburtą Skriaudžių kanklininkų ansamblį 120-ties metų sukakties proga, linkime išsaugoti, puoselėti ir tęsti šią unikalią tradiciją.

***

SANTRAUKA

Lietuvos Respublikos Seimui paskelbus 2026 metus Kanklių metais, išryškinama vieno seniausių lietuvių tradicinių muzikos instrumentų reikšmė ir kartu pabrėžiamas nematerialaus kultūros paveldo aktualumas šiuolaikinėje visuomenėje. Kankliavimo raida atspindi sudėtingą liaudies tradicijos, profesionalėjimo, pedagogikos ir tautinės kultūrinės tapatybės sąveiką.

Istorinė kankliavimo evoliucija rodo, kaip individuali muzikinė praktika palaipsniui virto organizuotu kultūros reiškiniu, grindžiamu švietimo iniciatyvomis, ansambliniu muzikavimu ir instituciniu pripažinimu. Šis procesas atskleidžia platesnius Lietuvos muzikinės kultūros modernėjimo dėsningumus, ypač perėjimą nuo lokalių muzikavimo formų prie sąmoningai puoselėjamų nacionalinės muzikos tradicijų.

Šiandien kankliavimo tradicija yra ne tik išsaugotas kultūros paveldas, bet ir gyvas, nuolat kintantis muzikinės praktikos laukas. Jos tęstinumas liudija tradicijos gyvybingumą skirtingų istorinių ir kultūrinių aplinkybių kontekste bei patvirtina jos išliekamąją reikšmę Lietuvos muzikinėje kultūroje.

Raktažodžiai: kanklės, lietuvių tradicinė muzika, etnomuzikologija, kultūros paveldas, Lietuva

***

ABSTRACT

The Lithuanian Parliament’s decision to designate 2026 as the Year of the Kanklės highlights the importance of one of the oldest traditional instruments in Lithuanian musical culture and underscores the broader relevance of intangible cultural heritage in contemporary society. The development of kanklės performance reflects a complex interaction between folk tradition, professionalization, pedagogy, and national cultural identity.

The historical evolution of kanklės practice reveals the transformation of an individual musical tradition into an organized cultural phenomenon, supported by educational initiatives, ensemble performance, and institutional recognition. This process illustrates broader patterns in the modernization of Lithuanian musical life, particularly the transition from localized forms of music-making to consciously cultivated national artistic traditions.

Today, the kanklės tradition represents not only a preserved cultural artifact but also a dynamic and evolving field of musical practice. Its continuity demonstrates the resilience of traditional forms within changing historical and cultural contexts and confirms its lasting significance within Lithuania’s musical heritage.

Keywords: kanklės, Lithuanian traditional music, ethnomusicology, cultural heritage, Lithuania

Apie autorių
Vytautas Alenskas (g. 1947) – Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Klaipėdos fakulteto docentas, dirigentas, pedagogas, lietuvių tradicinės instrumentinės muzikos tyrėjas. Jo mokslinių ir kūrybinių interesų centre – kankliavimo istorija ir ansamblinio muzikavimo tradicijos. Jis dirigavo Lietuvos ir tarptautinėse dainų šventėse, yra daugelio mokslinių ir metodinių publikacijų autorius, reikšmingai prisidėjęs prie lietuvių liaudies instrumentinės muzikos tradicijos išsaugojimo ir plėtojimo.

About the author
Vytautas Alenskas (b. 1947) is Associate Professor at the Klaipėda Faculty of the Lithuanian Academy of Music and Theatre. He is a conductor, educator, and researcher of Lithuanian traditional instrumental music, with a particular focus on kanklės performance history and ensemble traditions. He has conducted at Lithuanian and international Song Celebrations, published numerous scholarly and educational works, and contributed significantly to the preservation and development of Lithuanian folk instrumental culture.