KARTŲ POKALBIAI: Vladimirui Prudnikovui 70

Praėjusių metų lapkričio 28 d. vakaras žymiai Lietuvos muzikų šeimai ir Vilniaus miesto publikai buvo neeilinis. Šeima – bosas Vladimiras Prudnikovas, pianistė Nijolė Ralytė ir mecosopranas Ieva Prudnikovaitė – bei kolega ir bičiulis bosas-baritonas Almas Švilpa kartu susitiko „Vaidilos“ teatro scenoje. Parengę ypatingo profesinio meistriškumo reikalaujančią koncerto programą, pavadintą „Kartų pokalbiais“, atlikėjai tą vakarą klausytojams uždavė intriguojantį klausimą: apie ką kalbėsis kartos? Praėjus nemažai laiko pratęsti pokalbius žodžiais paskatino tiek atlikėjams, tiek ir Lietuvos muzikiniam pasauliui svarbi proga: vienas žymiausių Lietuvos bosų profesorius Vladimiras Prudnikovas šiemet (balandžio 10 d.) švenčia savo 70-ąjį gimtadienį.

Prisimindama koncertą „Vaidilos“ teatre, Ieva Prudnikovaitė sakė: „Svarbiausia, kad susitikome visa šeima, o tai nutinka nedažnai.“ A. Švilpa taip pat jau kelis dešimtmečius yra artimas žmogus – buvęs V. Prudnikovo studentas, nuo 1996 m. dirbantis Aalto muzikiniame teatre Esene (Vokietija), kuriame iki 2015 m. dainavo ir I. Prudnikovaitė. Koncerte skambėjo tik soliniai kūriniai su fortepijono akompanimentu, tačiau tai buvo tarsi nemažai dešimtmečių trunkantys nesibaigiantys atlikėjų tarpusavio pokalbiai: N. Ralytės ir V. Prudnikovo bendro gyvenimo ir karjeros gaidos, drąsūs I. Prudnikovaitės žingsniai muzikoje, profesoriaus ir A. Švilpos profesinės diskusijos Lietuvos muzikos ir teatro akademijos auditorijose. Bet kiekvienas koncerto programos kūrinys – lyg atskira istorija, bylojanti apie skirtingus herojus ir jų išgyvenimus, įkūnijanti skirtingų kartų ir atlikėjų individualumą.

Koncerto programos dramaturgija – nuo pražūties link šventės. Muzikinį pokalbį pradėjo Vladimiras Prudnikovas, atlikdamas tris santūrumu pasižyminčias ir vidinius meilės nuoskadas patyrusio herojaus monologus primenančias H. Wolfo „Mikelandželo dainas“. Prasminis kūrinių naratyvas pakrypo į emociškai tamsesnę pusę Ievai Prudnikovaitei atliekant keturis kūrinius iš G. Mahlerio ciklo „Dainos apie mirusius vaikus“. Pirmą koncerto dalį užbaigė Almas Švilpa, interpretuodamas R. Schumanno vokalinį ciklą „Poeto meilė“, kuriame kompozitorius ypatingą svarbą teikė ir fortepijono partijai. Antrą koncerto pokalbių dalį atlikėjas tęsė ispaniškų ir prancūziškų ritmų kupinu M. Ravelio vokaliniu ciklu „Don Kichotas Dulsinėjai“. Romantines ir ispaniškos muzikos temas pratęsė I. Prudnikovaitė aistringumu dvelkiančiu M. de Fallos ciklu „Septynios ispaniškos dainos“. Koncerto pabaigoje V. Prudnikovas atliko „laisvąją“ programą – charakteringus rusų kompozitorių romansus, tarp jų – puikiai žinomą P. Čaikovskio „Triukšmingame pokylyje“.

Anot I. Prudnikovaitės, vakaro karalienė buvo meistriškai kiekvienam solistui talkinusi Nijolė Ralytė.

Užrašyti pokalbiai – individualūs interviu apie Vladimiro Prudnikovo ir Nijolės Ralytės pažintį, šeimyninio muzikavimo ypatumus, svarbiausius vaidmenis ir kūrinius, koncertines keliones.

GYVENIMO ATSITIKTINUMAS

– Kada ir kokiomis aplinkybėmis susipažinote?

Vladimiras Prudnikovas: Su Nijole kartu studijavome tuometinėje Lietuvos valstybinėje konservatorijoje. Tiesa, ji buvo aukštesniame kurse, nes aš iš pradžių studijavau dirigavimą, tik vėliau perėjau į dainavimo specialybę. Tad taip ir susipažinome – pirmiausia konservatorijos koridoriuose, o vėliau ir scenoje.

Nijolė Ralytė: Antrame kurse pradėjau dirbti koncertmeistere operos studijoje, taigi natūralu, kad daug bendraudavau su dainininkais. Galbūt pirmasis mūsų glaudesnės pažinties momentas buvo tada, kai man reikėjo laikyti akompanimento egzaminą ir susirgo turėjęs iliustruoti dainininkas. Tada aš praprašiau Vladimiro pagalbos ir jis mielai sutiko. Šis gyvenimo atsitiktinumas ir nulėmė mūsų tolesnį bendravimą.

ŠEIMA

– Jūsų šeima – muzikos profesionalai, dažnai drauge koncertuojate. Kokie šeimyninio muzikavimo privalumai ir trūkumai?

N. R.: Privalumų yra daug: pirma, mūsų panašus muzikinis skonis, muzikos suvokimas. Antra, muzikuoti šeimoje labai palanku, nes galime dažniau repetuoti, skirti daugiau laiko vieni kitiems. Ir trečia – galime nebijoti išsakyti aštresnę nuomonę, atvirai kalbėtis apie muziką ir jos atlikimą. Ko gero, vienintelis minusas tas, kad muzikuojant drauge didėja atsakomybė už kitą žmogų, jaudulys, geriau matai, kur jam pasisekė, o kur ne.

V. P.: Kadangi abu esame muzikai, tai ir dukra Ieva nuolatos būdavo muzikos apsuptyje, kartu dalyvaudavo koncertuose, spektakliuose ir norom nenorom pamilo muziką. Dideliu privalumu laikau ir tai, kad mano žmona – puiki pianistė, su ja labai malonu dirbti, kartu galime labiau įsigilinti į muziką, skirti daugiau laiko kūrinių analizei. Kartu dirbame LMTA, manieji studentai dažnai dainuoja kaip iliustratoriai su jos koncertmeisterio klasės studentais. Taigi taip ir verda gyvenimas – smagu, kad galime muzikuoti kartu.

Ieva Prudnikovaitė: Tik dabar pradedu suvokti, kaip gera turėti galimybę stovėti scenoje su savo tėvais, kurie yra dar ir aukščiausio lygio profesionalai. Tėčio interpretacinės ir vokalinės galimybės – beribės. O mama apskritai buvo šio koncerto karalienė. Tikiuosi kada nors rasti ir šiltą profesinį ryšį su savo vyru dirigentu Modestu Pitrėnu. Kol kas dirbti kartu vengiu.

VAIDMENYS

– Profesoriau, šių metų balandį minite du gražius jubiliejus: gimimo 70-metį ir karjeros 50-metį. Kokius sukurtus vaidmenis ar atliktus kūrinius laikote savo karjeros viršūne?

V. P.: Man kiekvienas vaidmuo ir kūrinys yra mielas. Jei reikėtų išreikšti skaičiais, pasaulyje daugiausia kartų buvo atliktos G. Verdi ir W. A. Mozarto „Requiem“, J. Haydno oratorijų boso partijos, Pilypas G. Verdi operoje „Don Karlas“, Borisas Godunovas M. Musorgskio operoje „Borisas Godunovas“. Šiuos kūrinius ir dabar galiu be vargo padainuoti, jie tarytum įaugę į kraują.

– Kuris vaidmuo Jums artimiausias?

V. P.: Turbūt Boriso Godunovo ir Pilypo. Šie personažai patyrė daugybę išgyvenimų, džiaugsmo ir kančių, juos kurdamas įdėjau labai daug darbo. Dėl to jie man tokie artimi ir mylimi.

– Gal dar yra kūrinių, kuriuos norėtumėte atlikti?

V. P.: Be abejonės, dar yra daugybė neatliktų kūrinių, tačiau vadinamasis vokalinės muzikos aukso fondas jau turbūt išdainuotas. Vienas netikėčiausių vaidmenų – Karmen iš G. Bizet operos „Karmen“, kurį atlikau 2009 m. kartu su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru šmaikščiame koncerte „Opera Impossibile“. Nesu įdainavęs dar daug G. Verdi, G. Puccini, R. Wagnerio operų, taip pat daug koncertų laukia su LVSO. Tad lieka palaikyti formą. O impulsą visą laiką būti žvaliam, aktyviam ir nepasiduoti negandoms suteikia studentai, su jais dirbu kiekvieną dieną. Pastaruoju metu būtent šiam veiklos barui skiriu daugiausia laiko.

– Esate ne tik vienas garsiausių bosų Lietuvoje, tačiau ir vienas geriausių bei žinomiausių vokalo pedagogų. Kas paskatino nuo pat savo karjeros pradžios lygiagrečiai rinktis pedagoginį darbą?

V. P.: Rinktis pedagogo kelią paskatino mano šviesaus atminimo profesorius Zenonas Paulauskas. Jis man vis kartodavo, kad šis amatas be galo sunkus, reikalaujantis daug laiko ir patirties – nė vienoje knygoje neaprašyta visiems tinkama dėstymo metodika. Kiekvienam studentui reikia parašyti po atskirą knygą, nes priėjimas prie jo yra sudėtingas ir svarbus darbas. Ir tai sekasi: mano klasėje studijavo Vytautas Juozapaitis, Almas Švilpa, Kostas Smoriginas, Jurgita Adamonytė ir kiti, daugelis jų dainuoja didžiosiose pasaulio operos scenose. Kartais jie sugrįžta pasikonsultuoti, kartu su žmona mielai jiems padedame įveikti naujus projektus, išspręsti problemas.

– Jei atsuktumėte laiką iki to momento, kai priėmėte sprendimą eiti muziko keliu, ar pasirinktumėte taip pat?

V. P.: Kad kito kelio ir nebuvo. Viskas prasidėjo dar vaikystėje, kai dainavau „Ąžuoliuko“ chore. Vėliau ėmiau dainuoti solo, kartu įrašinėti pirmąsias vinilines plokšteles. Iš pradžių planavau būti choro dirigentu, tačiau netrukus pajutau norą dainuoti. Mūsų dukra irgi visai kitur save matė, bet vėliau nusprendė sieti savo karjerą su dainavimu.

– Gerbiamoji Ieva, atrodo, kad save jau atradote Karmen vaidmenyje – atlikote jį ne viename teatre ir pelnėte apdovanojimų. Tačiau ar šis vaidmuo visuomet buvo Jūsų svajonė? Galbūt yra ir kitų svajonių vaidmenų, gal net kitokių Jus dominančių muzikos stilių ir žanrų?

I. P.: Esu realistė ir svajoti nemėgstu. Gali labai patikti kokia nors vokalinė partija, tačiau visada blaiviai vertinu savo sugebėjimus, fizinę būseną ir imuosi tik to, ką galiu atlikti maksimaliai gerai. Nesu romantikė ir savo profesijos neikonizuoju.

Ko gero, jau išbandžiau visus įmanomus muzikos stilius – eksperimentuoti nebijau. Man atrodo, kad didesnį pasitenkinimą galėčiau patirti save išbandydama kokioje nors kitoje kūrybos srityje – dramos teatro scenoje, dizaine ar pan.

– Kokį vaidmenį ar kūrinį ateityje norėtų parengti Almas Švilpa? Ir kokius kūrinius manote jau „perkandęs“?

Almas Švilpa: Be abejo, yra dešimtys vaidmenų, kuriuos norėčiau paruošti. Visus juos išvardinti, o juo labiau sukurti, turbūt neužtektų gyvenimo. Bet su amžiumi ateinanti branda lyg ir kužda, kad dėmesį reikėtų sutelkti ne į kiekybę, o kokybę. Šiandien galėčiau ypač išskirti R. Wagnerio operą „Valkirija“, bet kas žino, gal po 5 metų sakysiu, kad tai Hansas Sachsas iš operos „Niurnbergo meisterzingeriai“ ar Barakas iš R. Strausso „Moteris be šešėlio“.

OPERA VERSUS KAMERINĖ MUZIKA

– Kur mieliau dainuoti: didžiosiose operos scenose ar kamerinėje aplinkoje?

V. P.: Visą gyvenimą dainavau tiek operose, tiek kamerinėse salėse, ir abi sritys man vienodai mėgstamos ir svarbios. Žinoma, kamerinė muzika kiek subtilesnė, joje daugiau bendraujama tiek su scenos partneriu, tiek su publika, kurią reikia užvaldyti ne tik balsu, bet ir tekstu, įtaiga. Aš dažnai sakau savo studentams: jeigu išėjai į sceną, turi ką nors rimto papasakoti. Ir jei tai pavyksta, būna labai malonu.

I. P: Įdomus klausimas. Vokaline prasme, manau, didelio skirtumo nėra – turi būti tas pats balso intensyvumas, dinaminė įvairovė, teksto svarba, artistiškumas. Operoje fiziologijai gali padėti aktorinės priemonės, o kamerinėje aplinkoje turi labiau kliautis savo vokaline technika ir vidine ramybe. Operoje viskas ekstravertiška, o vokaliniai ciklai, dainos, romansai – intymu. Kas labiau patinka? Turbūt kamerinės muzikos programos, tačiau tik tuomet, kai pati galiu pasirinkti repertuarą.

A. Š.: Labiau esu įpratęs dainuoti operos scenose, man labai patinka kurti personažus, ypač neigiamus (šypsosi). Tačiau turiu prisipažinti, kad vis labiau traukia kamerinė muzika. Dainuojant mažesnėse salėse juntamas didesnis sąlytis su publika, atsiranda intymesnis ryšys, teikiantis savotišką žavesį. Nei kamerinėje, nei operinėje muzikoje negaliu įžvelgti jokių trūkumų. Gera muzika yra parašyta genijų, o genijus, mano nuomone, yra žmogus, kuris materializuoja jam Aukščiausiojo pasiųstą informaciją, paversdamas ją puota mūsų ausims ir sielai.

KONCERTMEISTERĖS MISIJA

– Gerbiamoji profesore, kas Jus paskatino rinktis koncertmeisterės kelią? Ar nesvajojote būti soliste? Ir kodėl akompanuojate būtent dainininkams?

N. R.: Tikriausiai šį pasirinkimą lėmė susiklosčiusios aplinkybės. Mano tėtis Bronius Ralys taip pat buvo muzikantas, vadovavo dideliems chorams. Nuo mažų dienų jis mane skatindavo akompanuoti chorui, todėl dainavimas ir akompanavimas jau nuo tada tapo artimi širdžiai. Vėliau Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokykloje mokiausi pas labai puikų ansamblinio skambinimo pedagogą Dainių Trinkūną. Be to, mokykloje savanoriškai lankiau chorą, nes turėjau neblogą dainavimo pajautą. Koncertmeisterio specialybės konservatorijoje mokiausi docentės Erikos Dineikaitės klasėje, ji antrame studijų kurse pastebėjo mano gebėjimus ir pasiūlė dirbti konservatorijos operos studijoje. Bendravimas su tokiais puikiais dirigentais, kaip Jonas Aleksa, Rimas Geniušas ir kiti, gauti geri akompanavimo pagrindai padėjo pasirinkti būtent tokį profesinį kelią. Taigi nuo vaikystės buvau apsupta dainininkų, o vėliau, pradėjusi su jais dirbti, dirbu iki šiol.

I. K.: Kaip apibūdintumėte savo kaip koncertmeisterės misiją?

N. R.: Anksčiau vyravo kiek konservatyvesnis požiūris į koncertmeisterį, tai buvo žmogus, kuris sėdi šalia solisto, jam padeda, palaiko harmoniją ir tiek. Dabar LMTA Koncertmeisterio katedra laikosi kitokio požiūrio, akompaniatoriui pagaliau skiriamas toks dėmesys, koks ir turėtų būti. Kamerinėje muzikoje solistas ir koncertmeisteris yra visiškai lygiaverčiai atlikėjai, nekalbant jau apie orkestrines faktūras, kurias atlikdamas koncertmeisteris turi tapti ir orkestru, ir dirigentu. Šio vakaro koncerto programą vertinant sudėtingumo požiūriu, joje buvo net ir tokių fortepijono partijų, kurios nenusileidžia grojimui solo. Tad, mano požiūriu, šioje profesijoje galiu save realizuoti ne tik kaip koncertmeisterę, bet ir kaip pianistę.

– Kokį momentą laikote savo karjeros viršūne?

N. R.: Manau, kad koncertmeisterio profesija grindžiama nuolatiniu tolygiu darbu, todėl įvardyti vieną karjeros aukštumas žymintį momentą būtų sudėtinga. Veikiau vertėtų ieškoti karjeros „viršūnėlių“, kurių viena – šio vakaro koncerto programa. Ji buvo sudaryta iš techniniu požiūriu labai sudėtingų kūrinių, tokių kaip R. Schumanno „Poeto meilė“ ar G. Mahlerio „Dainos apie mirusius vaikus“, kurios buvo sukurtos orkestrui. Šie kūriniai vokalinės muzikos akompanimento požiūriu laikomi vienais sudėtingiausių.

– Nekalbant apie koncerto programos sudėtingumą, turėjote akompanuoti net trims solistams...

N. R.: Verta pastebėti, kad akompanuojant dainininkams reikia gerai išmanyti jų fiziologiją ir dainavimo specifiką. Didžiausias koncertmeisterio darbo iššūkis – gebėjimas prisitaikyti prie solisto tembriškai, pajausti jo garso emisiją, stiprumą, niuansuotę ir, kaip sakau savo studentams, gebėti į jį įsikūnyti. Šiame koncerte vienas svarbiausių iššūkių, manau, buvo prisitaikymas prie skirtingų dainininkų tembrų. Nors tiek V. Prudnikovas, tiek A. Švilpa – žemų balsų savininkai, tačiau jų tembrai skiriasi, o Ieva – mecosopranas, tai vėlgi kita spalva.

ĮKVEPIANTI MUZIKA

– Profesoriau, kas Jus labiausiai žavi klasikinėje muzikoje?

V. P.: Klasikinė muzika yra amžina, nemirtinga. Ypač vertinu romantizmo epochos kompozitorių kūrybą – tiek vokalinę, tiek instrumentinę. Tačiau gaila, kad jaunosios kartos dainavimo studentų domėjimas klasikine muzika yra menkas. Norint gerai dainuoti, perprasti muziką, reikia daug ir išmanyti. Žinoma, tai ateina su patirtimi, tačiau ją įgyti galima tik kiekvieną dieną keliant naujus klausimus, stebint operas, koncertus. Visai nesvarbu, ar tai simfoninė, ar kamerinė muzika – reikia viską žinoti, įaugti į muziką ir gyventi ja.

– Profesore, kokia muzika įkvepia Jus?

N. R. Mane įkvepia labai įvairi muzika. Jei šalia yra puikus partneris, tai gali būti net paprasta dainelė, tačiau atliekama įdomiai, subtiliai, profesionaliai. Šiuo laikotarpiu man labiausiai patinka H. Wolfo, G. Mahlerio, R. Strausso ir kitų kompozitorių kūryba, pasižyminti giliu turiniu ir sudėtingumu.

– Ieva, anksčiau Jūs daug koncertuodavote su ansambliu „4Tango“, o šiame koncerte atlikote ispaniško kolorito M. De Fallos kompoziciją. Kaip gimė meilė būtent tokio tipo muzikai?

I. P.: Su ansambliu „4Tango“ sieja ilgametė draugystė, labai pasiilgome vieni kitų, todėl tikiuosi, kad ateityje sukursime naują programą. Ansamblis „4Tango“ mane kadaise turbūt ir užkrėtė potraukiu ispanakalbių kompozitorių muzikai. Ji labai autentiška, spalvinga, ekspresyvi, erotiška. Noriu paminėti ir koncerte atliktą G. Mahlerio vokalinį ciklą „Dainos apie mirusius vaikus“ („Kindertotenlieder“). Tokio tipo muzika mane visada labai traukė – niūri, depresiška, nelengva klausyti.

– Gerbiamasis Almai, kokie Jūsų mėgstamiausi kompozitoriai?

A. Š.: Man labai imponuoja abu Richardai – Wagneris ir Straussas. Atlikdamas jų genialius kūrinius suprantu: kad ir kiek tą šulinį semčiau, išsemti jo vis tiek nepavyks. Dar labai vertinu G. Puccini, P. Čaikovskio ir S. Rachmaninovo kūrybą.

ŠIŲ DIENŲ MINEZINGERIAI

– Profesoriau, muzikos atlikėjai nuo pat seniausių laikų yra priversti nuolatos keliauti. Ar Jums priimtinas toks gyvenimo būdas?

V. P.: Gyventi svečioje šalyje negalėčiau, tačiau praleisti svetur savaitę ar dvi labai įprasta ir malonu. Muzikos atlikėjas turi neįkainojamą galimybę keliauti, pažinti pasaulį, plėsti akiratį. Pats esu daugiau nei dešimt kartų buvęs Japonijoje, daugybę kartų Amerikoje, o ką jau kalbėti apie aplankytą kone visą Europą! Bet ateina laikas, kada džiaugsmą teikia studentai, kurie važinėja tavo keliais ar dar toliau, pasiekia daugiau už tave, ir viskas, ko norisi, – jiems padėti.

I. K.: Ar į gastrolių repertuarą įtraukiate ir lietuvių kompozitorių kūrinių?

V. P.: Daug Lietuvos kompozitorių kūrinių esu atlikęs koncertuodamas Amerikoje, nes joje susibūrusios tvirtos lietuvių bendruomenės ir organizacijos, tačiau lietuvišką muziką dažniausiai atlieku Lietuvoje. Mąstant apie reprezentatyvius didesnės apimties kūrinius, manau, kad šią funkciją puikiai atliktų Audronės Žigaitytės opera „Mažvydas“, sulaukusi didelės sėkmės Klaipėdos muzikiniame teatre, gastrolių Vilniuje ir Kaune metu. Ją parodžius tarptautinėje arenoje, būtų galima sulaukti labai gerų atsiliepimų. Šį kūrinį laikau itin šiuolaikišku ir įdomiu tiek orkestriniu, tiek harmoniniu, tiek veikėjų partijų aspektais.

– Gerbiamasis Almai, jau daugiau nei du dešimtmečius esate Aalto muzikinio teatro Esene solistas, tačiau dažnai Jus tenka matyti dainuojantį ir Lietuvoje. Koks Jūsų požiūris į keliones, emigraciją?

A. Š.: Kaip ir daugumai, man patinka ir, ko gero, yra būtina kartkartėmis pakeisti aplinką, bet labai dažnos kelionės ar gyvenamosios vietos keitimas nežavi. Esu iš tų žmonių, kuriems geriausia yra namie tarp artimųjų. Kadangi užaugau Sovietų Sąjungoje, emigraciją laikau vertinga galimybe. Keliauti tarp Europos šalių šiandien labai nesudėtinga, todėl vis dar palaikau profesinius ryšius su Lietuva. Galiu tvirtai teigti, kad mane emigracija išmokė labai daug ko, tačiau niekada neužtemdė meilės Lietuvai.

– Ieva, Jūs kaip ir Almas Švilpa beveik dešimtmetį dirbote Aalto muzikiniame teatre, dabar ruošiate naujus vaidmenis Sankt Galeno teatre ir kartu su visa šeima svečiuojatės Šveicarijoje. Ar Jums priimtinas kelionių kupinas gyvenimo būdas?

I. P.: Aalto teatre dirbau nuo 2008 iki 2015 metų. Dėl šeimos situacijos nusprendžiau tapti laisvai samdoma dainininke, emigruoti nenorėjome. Kelionės visuomet labai įdomu, tačiau tik tol, kol netrukdo dalyvauti savo vaikų gyvenime. Mano nuomonė griežta – vaikai turi augti su savo tėvais. Kita vertus, leisti savo profesinėms ambicijoms gyvuoti yra kur kas geriau, nei jas slopinti. Tačiau profesinį ir asmeninį gyvenimus įmanoma suderinti, todėl ir keliaujame. Apskritai mėgstu judėjimą, kaitą, tad kelionės su šeima kol kas kelia tik nereikšmingus buitinius klausimus.

VIENI APIE KITUS

– Profesore, kokias šio koncerto solistų savybes labiausiai vertinate?

N. R.: Vladimirą Prudnikovą laikau vienu stipriausių bosų Lietuvoje. Ypatingą dėmesį jis skiria kamerinei muzikai, ją atlieka itin įdomiai, jam artimas charakterinis dainavimas, žodžio įprasminimas. Ieva taip pat labai subtili dainininkė, ji atstovauja vokiškai dainavimo mokyklai, kurioje vyrauja tikslumas ir emocija. Kaip asmenybė, ji perfekcionistė, atsakinga, gili ir jautri. O Almą Švilpą laikau „tikruoju“ operos solistu. Jis dar tik pradėjo jaukintis kamerinę muziką, tad šio vakaro koncertas jam buvo rimtas ir, mano nuomone, sėkmingas bandymas.

– Profesoriau, prašyčiau prisiminti, koks Almas Švilpa buvo studentas, ko siekė, kaip pasikeitė po studijų?

V. P.: Almas Švilpa labai norėjo dainuoti, buvo aktyvus vyrukas. Žinoma, kaip ir visi studentai, praleisdavo vieną kitą paskaitą, tačiau specialybės – niekados. Jis buvo labai atsidavęs dainavimo studijoms, tad malonu stebėti puikius jo rezultatus.

– Kokias savybes studentas perėmė iš profesoriaus Prudnikovo?

A. Š.: Mane visada žavėjo ir žavi profesoriaus užsispyrimas ir begalinė meilė darbui, profesijai. Man sakydavo, kad aš kalbu ir net vaikštau kaip V. Prudnikovas (šypsosi). Tikiuosi, kad nors trupinėlį jo talento pavyko „įsisavinti“.

– Dėkoju už pokalbį.