„Kaunas Jazz 2023“ akcentai

Jau nemažai metų kone apie kiekvieną festivalį „Kaunas Jazz“ galima drąsiai sakyti: išskirtinis, aukščiausios prabos. Ne išimtis ir 2023-iųjų renginys, tik šiųmečio išskirtinumas, deja, nuspalvintas liūdesio spalva – sausio 6-ąją šį pasaulį paliko ilgametė festivalio meno vadovė Indrė Jučaitė-Sarneckienė. Keturiasdešimt dvejų Indrė, vienintelė Audronės ir Jono Jučų dukra, pralaimėjo kovą su vėžiu. Jau sunkiai sirgdama Indrė neapleido festivalio reikalų, dar spėjo suorganizuoti dalį koncertų, pakviesti atlikėjus. Indrę kaip puikią organizatorę, atviros sielos asmenybę šiltai prisimena daugelis festivalio dalyvių, tad nenuostabu, kad jautrūs ją pažinojusiųjų žodžiai buvo tariami ne tik atsisveikinant Panemunės kapinėse, bet ir festivalio scenose. Indrės atminimui buvo skirtas tradicinis festivalio renginys „Džiazo mados“ (šįsyk naujose erdvėse po stogu). Jame Kauno karilioną prakalbino maestro Giedrius Kuprevičius, britų dainininkė Zara McFarlane papasakojo, kad būtent Indrė dar spėjo pasirūpinti jos pakvietimu į festivalį. Liūdesio gaida kažkaip natūraliai pereidavo į tą bendrystės džiaugsmą, koks ir būdavo visada, kai prie „Kaunas Jazz“ vairo stovėdavo Indrė Jučaitė. Toks festivalis ir lieka, tad Indrės atminimui aidėjo publikos plojimai.

Jau antrus metus festivalio didžioji scena įkurdinama Nacionaliname Kauno dramos teatre. Nuo 1995-ųjų, kai į festivalį buvo atvykęs Johnas Scofieldas, tapo tradicija didžiojoje scenoje pristatyti bent vieną pasaulinę džiazo garsenybę. Šiemet į festivalį atvyko išskirtinio ryškumo žvaigždė būgnininkas Billy Cobhamas su grupe – klavišininkais Stephenˊu Hamiltonu ir Camelia Ben Naceur, su kuriais Cobhamas groja jau nemažai metų, ir kiek vėliau prie grupės prisijungusiais bosistu Victoru Cisternu ir gitaristu Emilio Garcia. 79-erių kairiarankis būgnų maestro vis dar puikios formos, dėl unikalios technikos priskiriamas prie tų būgnų ir perkusijos meistrų, kurie vadinami šamanais. Visi grupės muzikantai – ryškūs solistai, galintys papuošti bet kurį koncertą, o ką jau klabėti apie prancūzę klavišininkę Camelią Ben Naceur, tad klausytojams liko neblankstantys kokybės ir gero šou įspūdžiai.

Šeštadienį dėmesį traukė ne tik didžioji scena, bet ir gatvių renginiai, visada dvelkiantys tikra demokratija, nes čia galima išgirsti ir pirmuosius žingsnius profesionalioje džiazo scenoje žengiančius muzikantus, ir tikrus žanro guru. Šįsyk galėjome pasiklausyti profesoriaus Artūro Anusausko, jis kartu su vokaliste Marija Grabštaite pažėrė spalvingą džiazo standartų pluoštą. Tiems klausytojams, kurie Mariją labiau pažįsta iš populiarių televizijos projektų, turėjo būti įdomu išgirsti ją atliekant džiazo standartus ir įvertinti dainininkės universalumą – jos balso tembras ir diapazonas leidžia nardyti po įvairių muzikos stilių vandenis. Tuo metu kitame Laisvės alėjos gale standartus grojo KTU pučiamųjų grupė „The Brassbees“ (vadovas Raimundas Arnašius), ir nors čia muzikuoja įvairių specialybių studentai ne muzikai, profesionalaus skambesio šis septynerius metus gyvuojantis kolektyvas tikrai nestokoja.

Šeštadienio vakarą didžiojoje scenoje vėl patyrėme išskirtinių įspūdžių. Pianisto ir kompozitoriaus Egidijaus Buožio „Kaunas Jazz“ publikai jau seniai nereikia pristatyti, paskutinį kartą jis čia pasirodė 2017-aisiais su dainininku Linu Adomaičiu ir styginių kvartetu „The G-String“. Po šio pasirodymo 2019 m. Egidijus Hamburge įrašė savo septintąjį autorinį albumą „Labyrinth“ kartu su pirmo ryškumo džiazo žvaigžde Al Di Meola ir Brianu Brombergu, Xavier Desandre Navarre, Domingo Patricio ir Vytautu Sondeckiu. Šių metų festivaliui Egidijus subūrė didelį kolektyvą – vokalinį kvartetą „CapellaˊA“ (Aušra Smičiūtė, Kristina Jatautaitė, Rasa Serra, Mindaugas Putna), Vytautą Labutį, Adomą Bitiną, Artūrą Chalikovą, Artūrą Duckį, Darių Rudį ir jau minėtą perkusininką Xavier Desandre Navarre, kuris dalyvavo įrašant 2019 metų albumą. Projektą Egidijus brandino keletą metų, kai kilo idėja „suvokalinti“ savo instrumentines kompozicijas, todėl toks rimtas iššūkis diktavo ir vokalistų pasirinkimą. Klaipėdiečių vokaliniam kvartetui „CapellaˊA“ šiemet sukanka 20 metų. Muzikiniam kolektyvui tai pakankamai brandus amžius, klaipėdiečių kvartetas per du dešimtmečius ne kartą skynė laurus prestižiniuose tarptautiniuose konkursuose.

Projekte pirmiausia krinta į akis tobulos aranžuotės, nes kiekvienas grupės instrumentininkas ir kiekvienas balsas turi aiškią vietą, todėl visi kvarteto nariai turėjo proga parodyti savo vokalinę meistrystę. Vokalizuotoms kompozicijoms buvo specialiai sukurti angliški tekstai. Koncerte išgirdome aštuonias Egidijaus Buožio kompozicijas, pradžioje skambėjo naujausias instrumentinis kūrinys „Fun(k)pancake“, kurio jau pats pavadinimas nukreipė į tam tikrą stilistiką. Antrajai kompozicijai „Šansas“ („Take a Chance“) dainos žodžius parašė Paulius Docka, beje, profesionalus teisininkas. Įdomu tai, kad puikius ir įsimintinus poetinius tekstus visoms kitoms vokalinėms kompozicijoms sukūrė džiazo pianistė ir kompozitorė, buvusi E. Buožio džiazo specialybės studentė Donata Jan (Januševičiūtė), kuri kiek vėliau su pagyrimu baigė džiazo studijas Hanoveryje. Donata kilusi iš gerai žinomų muzikų šeimos: jos tėtis – trimitininkas Algirdas Januševičius, mama – kompozitorė ir pedagogė Nailia Galiamova, brolis Gintaras – pianistas. Šalia puikių vokalinių linijų kiekviena kompozicija buvo kupina ryškių, dažnai aistringų instrumentinių improvizacijų – nors Egidijus nuosekliai laikėsi grupės lyderio pozicijos, tačiau visi kiti muzikantai bendrame kontekste turėjo pakankamai individualios erdvės. Labai ryškus buvo vienas geriausių dabarties lietuvių kontrabosininkų Artūras Duckis, o ką jau kalbėti apie pašėlusius Xavier Desandre Navarre solinius epizodus ar improvizacinius duetus su Dariumi Rudžiu.

Apibendrinant reikia pasakyti, kad visų Egidijaus Buožio kompozicijų atlikimas nuo pat pirmosios premjerinės iki paskutinės „This Could Be My Day“ buvo tiek švarus, kad galėtų būti išleistas live albumas. Sutikite, tai pavyksta toli gražu ne visiems ir ne visada....

Kitąmet džiazo pasaulis minės legendinės dainininkės Sarahˊos Vaughan, dar tituluojamos džiazo vicekaraliene (visų laikų karalienė – Ella Fitzgerald), 100-metį. Antroje vakaro dalyje pasirodžiusi dar viena festivalio žvaigždė Zara McFarlane kaip tik intensyviai ruošiasi šiam jubiliejui. Ta proga ir festivalyje „Kaunas Jazz“ ji surengė net du koncertus – pirmasis įvyko Kaune, antrasis – kitą dieną Vilniuje, Šv. Kotrynos bažnyčioje. Kaune bene pirmieji išgirdome pluoštą džiazo standartų iš S. Vaughan repertuaro (jie turėtų sugulti į būsimą jubiliejui skirtą albumą) ir keletą originalių Zaros dainų. Man susidarė įspūdis, kad ši programa dar ieškojimų stadijoje, tiek aranžuočių, tiek dainų išdėstymo koncepcijos prasme. Nekelia abejonių Zaros grupės instrumentininkų pajėgumas ir meistrystė, tačiau kai kurių dainų aranžuotės skambėjo perdėm minimalistiškai. Juk Saros Voughan kūryba apėmė kelias džiazo epochas, pradedant nuo elegantiškai aistringo svingo, tad ir jubiliejiniame albume klausytojai turbūt lauktų „sultingesnių“ aranžuočių, juolab kad Zaros balsas tarsi taip pat šito prašosi. Na, bet gal esu per daug senamadiškas...

Pagrindinis „Kaunas Jazz“ sekmadienis jau neįsivaizduojamas be koncertų Kauno choralinėje sinagogoje. Šiemet visiškai naują programą parengė Vita Rusaitytė, Skirmantas Sasnauskas ir Arnas Mikalkėnas. Ši trijulė publikai puikiai pažįstama. Arną Mikalkėną kaip „Improdimensijos“ orkestro lyderį matėme įspūdinguose šio kolektyvo pasirodymuose „Vilnius Jazz 2021“ bei 2022 m. Birštono džiazo festivalyje, sodrus Vitos Rusaitytės mecas taip pat puošė ne vieną džiazo festivalį, o Skirmanto Sasnausko pasirodymus įvairiais amplua (trombonininko, vokalisto, dūdmaišininko, grupės lyderio etc.) būtų sunku suskaičiuoti. Šįsyk jie tiesiog pribloškė programos koncepcijos originalumu, pagrindu pasirinkdami mažai žinomo, dadaistams priskiriamo lietuvių poeto Prano Morkūno (1900–1941) kūrybą. Poeto gyvenimo kelias buvo vingiuotas ir kontroversiškas – 1919-aisiais jis įstojo savanoriu į besikuriančią Lietuvos kariuomenę, dalyvavo kovose su Raudonąja armija ir bermontininkais, tapo Panevėžio šaulių apygardos vadu. Nuo 1924 m. su pertraukomis Lietuvos universitete studijavo lituanistiką bei teisę, bendradarbiavo spaudoje. Dar studijų metais, nusivylęs nepriklausomybės idealais, suartėjo su kairiosiomis organizacijomis. Už šią veiklą buvo suimtas ir tris mėnesius praleido kalėjime, tačiau prie pogrindinių komunistų neprisijungė, nes šiems nepatiko Morkūno bičiulystė su šauliais. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, 43-iojoje latvių šaulių divizijoje dirbo vertėju, o 1941 m. gruodžio 28 d. buvo sužeistas ir mirė fronte prie Maskvos. P. Morkūnas savo kūryboje maištavo prieš romantizmą, tradicijas ir estetizmą, nusistovėjusio visuomeninio gyvenimo etikos ir estetikos normas, parodydamas jų veidmainiškumą, tarsi žaidė su keistais naujadarais, garsadermėmis, metaforomis, rebusais, vartojo dažnai sunkiai suvokiamus dadaistinius sakinių konstruktus.

Natūralu, kad tokiame projekte centrinė figūra yra vokalas, juolab kad svarbūs yra vokalisto perteikiami tiek atskiri fonetiniai ir semantiniai deklamuojamo (dainuojamo) teksto niuansai, tiek jų visuma. Manau, čia Vita Rusaitytė jautėsi kaip žuvis vandenyje – labai vykusiai tekstui parinktos balso spalvos, prasmingi ritminiai ir fonetiniai akcentai bent mane įtikino šimtu procentų. Kita stipri projekto pusė – labai vieningas visų trijų projekto dalyvių konceptualus požiūris, nors priemonės ir muzikinė kalba, natūralu, yra skirtingos. Taigi, „Kaunas Jazz“ klausytojai vėl patyrė įdomių įspūdžių, jau nekalbant apie gerokai praplėstą stilistinį akiratį.

Amerikos vokalinio džiazo žvaigždė (pagal diplomą istorikas), dukart „Grammy“ laureatas Kurtas Ellingas geba taip sudėlioti savo koncerto programą ir taip įtaigiai ją pateikti, jog atrodo, kad jis mums pasakoja nesibaigiančias intriguojančias istorijas. „Kaunas Jazz“ klausytojams neabejotinai atmintyje liko pernykštis Kurto Ellingo pasirodymas liepos 8-ąją Trakų pilyje, kur jis pristatė 2021-aisiais išleistą albumą „Super Blue“. Abejoju, ar teisūs tie vertintojai, kurie teigia, kad albumo dainos nuo pernykščio iki šiųmečio koncerto labiau subrendo. Pernai buvo žvarbus lietingas vakaras, o balsas yra toks instrumentas, kuris nori nenori į tokį orą reaguoja. Pernai publiką šildė paties Kurto parūpinti apsiaustai ir sumuštiniai, tad net ir po atviru dangumi buvo labai jauku. Jaukumas ir kai kurios pernykštės dainos atkeliavo ir į „Žalgirio“ areną. Šįsyk ypač džiugino Kauno simfoninis orkestras – puikios, skoningos aranžuotės visą koncertą apipynė ir lengvu styginių vėjeliu apžarstė tą nepakartojamą ir žavų Kurto Ellingo vokalo „smėliuką“. Dar maloniau, kad orkestrui užtikrintai ir pasitikėdamas savimi dirigavo Karolis Variakojis. Nereikia net įrodinėti, koks rimtas iššūkis buvo orkestrui ir Karoliui suvaldyti visus derinius su Kurto Ellingo instrumentinio trio meistrais. Tad ir čia orkestrui bei dirigentui drąsiai galima rašyti dešimtuką. Gaila, kad įgarsinimo sprendimai neatitiko orkestro lygio, tačiau tai nesutrukdė visos koncerto programos harmonijos, kai Kurtas Ellingas dainomis jautriai pasakojo mažas gyvenimo dramas.

Kurtas Ellingas tarsi sujungė visus „Kaunas Jazz“ metus, todėl liko malonus jausmas, kad festivalis nesibaigė, kad jis žengia toliau su ištikimiausiais klausytojais nepaisydamas skaudžių netekčių, nes jau tapo neatskiriama Lietuvos kultūros istorijos dalimi.

Susiję nariai

Tomas Bakučionis

Pianistas, klavesinininkas, vargonininkas, muzikos kritikas