Klaipėdiečių LOKYS atvyko į Kauną

Lietuviškos operos gastrolės Kaune yra neeilinis įvykis pirmiausiai todėl, kad išgirdome ir pamatėme Broniaus Kutavičiaus kūrinį – operą „Lokys“, kurią Klaipėdos muzikinis teatras prikėlė naujam gyvenimui po prieš daugybę metų matytos to kūrinio premjeros Nacionaliniame operos ir baleto teatre. Tuomet režisavo Jonas Jurašas – kaip „dramma per musica“, dabar gi – Gintaras Varnas – kaip „musica per dramma“. Abu variantai įmanomi, tačiau operos žanras – o ši itin operiška naujos muzikos fone – laukia režisieriaus pirmiausia muzikai, kurioje yra ir drama, ir siužetas. Taigi, toks požiūris į kūrinį man pasirodė tikslesnis ir smarkiau sukibęs su lietuviškai-minimalistine Broniaus Kutavičiaus partitūra. Ir dar – visa tai išsiskleidė dėka labai tikslios, jautrios, dinamiškai ramios ir visumą organizavusios maestro Martyno Staškaus batutos. Ji, gal net tiksliau – dirigento plaštaka – vedė spektaklį nuo pradžios iki pabaigos su tiksliomis kulminacijomis, nuolydžiais ir staigių fortissimo akcentais. Viskas buvo laike ir saike. Derėjo horror‘o dvasios scenografija, kostiumai – tai jau Gintaro Makarevičiaus ir Dainiaus Bendiko sėkmė. Visumą teatre „gamina“ kūrėjų komanda, jos susikalbėjimas, panašus idėjos suvokimas, stilistikos pajauta ir skonis. Žinoma, opera – tai pirmiausia dainavimas ir orkestras. Klaipėdos muzikinis teatras dabar dideliame pakilime – turi repertuare labai įvairius žanrus, tačiau kokybės nepameta. „Lokyje“ žavėjausi Juditos Butkytės-Komovienės Julija, Andriaus Apšegos grafu Šemeta, Vladimiro Prudnikovo Profesoriumi, Jovitos Vaškevičiūtės, Aurelijos Dovydaitienės, Mindaugo Rojaus, Tado Jako ir kitų solistų sukurtais vaidmenimis – visi rado B. Kutavičiaus muzikoje sau priimtinų gaidų ir jausmų. Tiesa, klausydamas ant dainavimo ir melodeklamavimo ribos besilankstančio vokalo tekėjimo, pagalvojau – gal vertėjo visų vokalistų dainavimo manieras suartinti stilistiškai, paieškoti intonuoto kalbėjimo ar kalbamo dainavimo stilistikos, artikuliacijų, netgi tokiam veikalui nepavojingo manierizmo. Tačiau tai gal ateityje, tarkim, statant kokią Albano Bergo ar Philipo Glasso operą... Choras dainavo kaip ir dera operos chorui – ne akademiškai, o dramiškai, tačiau muzikaliai tiksliai ir aiškiai. Orkestrui taipogi priekaištų turėtų tik pavyduolis jame negriežiantis. Taigi – bravo teatrui ir... Kauno publikai, kuri kvapą užėmusi dvi valandas sekė Prospero Merime novelės inspiruotą ir Aušros Marijos Sluckaitės-Jurašienės operos libretu paverstą siaubo istoriją – kas domisi – paskaitys. Puikios anotacijos sutilpo dailiai išleistoje Rūtos Stanevičiūtės-Kelmickienės surašytoje operos programėlėje.

O kas gi man nepatiko? Ogi kad opera parodyta ne Kauno muzikinio, o dramos teatro scenoje. Betgi tuoj ir pasitaisau: ogi tai ir teisinga! Juk dabar tokio kūrinio „įvažiavimas“ į Kauno muzikinio teatro sceną pirmiausiai žiauriai kontrastuotų ne tik su jame dabar vyraujančia estetika, bet ir šiuolaikinio teatro sociumo uždaviniais, pagaliau, teatro pašaukimo ideologija. Tad, gerbiamieji, bent jau tos dvi valandos Kaune kovo 22-sios vakarą buvo teisingos.

Susiję nariai

Antanas Giedrius Kuprevičius

Kompozitorius, profesorius, akademikas, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas