Koncertas, skirtas altininko jubiliejui: Pagarba atlikėjui ir diskutuotini požiūriai
Gegužės 10 d. Valstybinio simfoninio orkestro koncertų salėje buvo pagerbtas ilgametis orkestro koncertmeisteris altininkas Rolandas Romoslauskas. Kūrybinės veiklos 40 metų jubiliejaus proga jam suteikta galimybė įgyvendinti seną troškimą: su orkestru atlikti Hectoro Berliozo kūrinį „Haroldas Italijoje“. Tačiau tai buvo muzikantui ir didelis iššūkis. Viena – solo fragmentus groti nuolat sėdint orkestre, tačiau visai kita – tapti solistu. Tai ne tik kitokios emocijos, stresas, bet ir atsakomybė, psichologinės nuostatos.
Gaila, kad toks pajėgus muzikas kaip solistas tepasirodė po daug metų orkestrinės praktikos. Tiesa, jį galima buvo girdėti kameriniuose koncertuose. Romualdo Budrio iniciatyva Taikomosios dailės muziejuje atsirado R. Romoslausko suburtas kamerinis ansamblis „Vilniaus arsenalas“. Su altininku groja jo žmona fleitininkė Laima Šulskutė ir klavesinininkė Rita Žiedaitė. Vėliau ją keitė Dainius Sverdiolas, pianistas Arūnas Staškus, Sergejus Okruško. Muziejaus erdvė tarsi įpareigojo atlikti barokinę muziką. Plėtojosi koncertų geografija, kaip ir repertuaras. Ansamblį „atrado“ ir mūsų kompozitoriai. „Vilniaus arsenalui“ parašyta naujų kūrinių, 11 kompozicijų altui su fortepijonu, du su simfoniniu orkestru.
Šį kartą koncerte R. Romoslauskas labai muzikaliai, gražiai vesdamas kantileną atliko Maxo Brucho Romansą altui ir orkestrui bei H. Berliozo simfoniją „Haroldas Italijoje“, kurioje altui skirta solo partija. „Sugroti solinę alto partiją joje – sena mano svajonė“, – pasakojo R. Ramoslauskas.
Altas yra specifinio garso, tembro instrumentas. Todėl muzikos jam, solistui, kurta nedaug. Berliozo kūrinys turi mistinę trauką – jį yra įrašę labai daug žymių muzikantų: smuikininkai Davidas Oistrachas, Yahudi Menuhinas, Pinhus Zukermanas ir, žinoma, daugybė altininkų. Klajoja legenda: Niccolò Paganini užsakė H. Berliozui sukurti kūrinį altui ir simfoniniam orkestrui, mat neseniai buvo įsigijęs Stradivarijaus gamybos altą ir norėjo, kad būtų atskleistos jo virtuozinės galimybės. Tačiau pamatęs pirmuosius kūrinio eskizus, N. Paganinis nusivylė ir į kūrinį numojo ranka: kūrinyje nesimatė, kad altas galėtų demonstruoti ypatingas atlikėjo technines galimybes. Sakęs, kad kūrinys nėra pakankamai ryškus jo pasirodymui, ir jis niekada jo negrojo.
Kūrinio premjera Italijoje įvyko 1834 m. lapkričio 23 dieną. Grojo „Orchestre de la Société des Concerts du Conservatoire“. Solo altu grojo Chrétien Urhan, dirigavo Narcisse Girard. „Piligrimų maršas“ sulaukė biso. Paganinis savo užsakytą kūrinį išgirdo tik 1838 m. gruodžio 16 dieną. Jis buvo taip priblokštas, kad po pasirodymo nusitempė Berliozą į sceną ir, atsiklaupęs prieš pašėlusiai džiūgaujančią publiką ir muzikantus, pabučiavo kompozitoriaus ranką. Po kelių dienų jis nusiuntė Berliozui sveikinimo laišką, pridėdamas 20 000 frankų banko vekselį. Įspūdį smuikininkui padarė kūrinio dramaturgija ir ją atliepianti muzika: šioje simfonijoje tarsi praeina visas žmogaus gyvenimo kelias – nuo jaunystės svajonių iki gyvenimo pabaigos nuovargio. 1834 m. sukurta simfonija labai gražiai sukomponuota ir kartu sunki atlikti.
Berliozas taip paaiškino savo idėją: „Mano idėja buvo parašyti orkestrui seriją scenų, kurioje altas būtų savo individualumą atskleidžiantis personažas. Jis tapo prisiminimų po Italiją pasakotoju, melancholišku svajotoju Byrono „Childe Harold“ maniera.
Labai gaila, kad LVSO administracija neparengia programėlių: liktų dokumentas istorijai, atminimas solistui, labai reikšmingas edukacijos elementas klausytojams. Juk jiems svarbi ir kūrinio sukūrimo istorija, ir programinio kūrinio klausymo trajektorija. Ir šiuo atveju intriguotų kūrinio dalių pavadinimai, lengviau būtų klausyti. Kompozitorius savo memuaruose paaiškino: „parašiau ne programą, bet muzikos charakterį nurodančius pavadinimus“: pirmoji dalis „Haroldas kalnuose“, antroji – „Vakaro maldą giedančių piligrimų maršas“, treoji – „Abruco kalnų vyro serenada savo šeimininkei“ ir ketvirtoji – „Banditų orgija“. Tai spalvingas atspindys istorijos, kuomet keliaudamas po Italiją Berliozas ir du jo bendražygiai švedai „praleido baisią naktį ant kietų lovų, kamuojami blusų ir jaunuolių serenadų po savo meilužės langais, akompanuojant gitara ir siaubingai girgždančiais klarnetais“.
„Haroldas Italijoje“ yra vienas laisviausių ir poetiškiausių Berliozo kūrinių. Romoslauskas puikiai šią dvasią juto ir atskleidė. Muzika perteikia gražų nostalgijos jausmą, atsigręžia į laimingus kompozitoriaus prisiminimus. Haroldo melancholija nekalba apie kančią. Pats alto garsas, poetiškai grojama kantilena buvo tinkamas kurti kompozitoriaus sumanytą nuotaiką. Pirmųjų trijų simfonijos dalių vyraujanti nuotaika koncerte buvo žaviai žaisminga. Ypač populiarioji antroji dalis, elegantiškas maršas. Trečiojoje dalyje Berliozas siekė išreiškti tiesioginį savo itališkų potyrių atgarsį: jis imituoja „pifferari“ (grojantys pučiamaisiais liaudiškais instrumentais) muzikavimą, kuriuo žavėjosi Romoje ir kalnuose.
Puikiai įsiliejo į dialogus su altu soliniais epizodais anglų ragas, klarnetas, fleitos, obojus, valtornos. Kurdamas finalą Berliozas fantazavo apie plėšikų, kuriuos idealizavo kaip vyrus, išsivadavusius iš visuomenės pančių, gyvenimo būdą. Aišku, tai nebuvo „Fantastinės simfonijos“ raganų siautėjimas, tačiau ekspresyvus simfonijos apibendrinimas su gražiais tematinės medžiagos pakartojimais.
Koncerte dalyvavo pianistas Aleksandras Paley. J. S. Bacho konkurse Leipcige (1984) laureatas. Gimęs Moldovoje, Kišiniove. Sovietmečiu gavęs puikų muziko išsilavinimą Maskvos konservatorijoje šopenistės Belos Davidovič ir puikios pedagogės Veros Gornostajevos klasėse. Bet išsiveržęs iš Sovietų Sąjungos atsidūrė JAV, Paryžiuje. Daug Pasaulyje koncertavo. Dabar gyvena Vilniuje, jo pavardė dažna Lietuvos koncertiniame gyvenime. Sukūrė ansamblį „Paleasis“ , kuris dar tik rodo savo gyvastį.
„Su Aleksandru kartu mokėmės Maskvos konservatorijoje. Vėliau mūsų keliai išsiskyrė. Pradėjęs groti Lietuvos valstybiniame simfoniniame orkestre, gastrolių Bazelyje metu, susirgus koncerto solistui, jį paskutiniu momentu pakeitė A. Paley. Taip atsinaujino mūsų bendravimas. Ėmėme kartu koncertuoti – iš viso surengėme apie 70 koncertų. Keturis kartus važiavau į A. Paley organizuojamą festivalį prie Paryžiaus, kartą – į Jungtines Amerikos Valstijas, Ričmondą“, – pasakojo R. Romoslauskas,
Koncerte skambėjo A. Paley, Kristupo Keller, R. Romoslausko ir Povilo Jacunsko atlikta R. Schumanno fortepioninio E-dur kvarteto II dalis. Puikus buvo violončelės solo.
Paley su G. Rinkevičiaus diriguojamu orkestru atliko R. Schumanno Koncertą fortepijonui a-moll op. 54.
Muzikos interpretacijos problema sena kaip ir pati muzika. Klausimas kaip įgyvendinti kompozitoriaus idėją, jo užrašytą tekstą priartinti tai prie klausytojų, paveikti juos pateikiamos muzikos galia. Kiekvieną kartą atgimsta Orfėjaus mitas: jo dainavimas buvo toks užburiantis, kad nugalintis net mirtį. Tačiau interpretacija – tai ne teksto laisvamanybė. Pirmiausia – tikslus natų ir kūrinio idėjos perskaitymas. Muzikos, garsinės sąrangos logika, – kokiame amžiuje, kokia stilistika ji nebūtų sukurta.
Klausytojus sužavėjo romantiška Schumanno muzika, gražus Paley garsas, kad ir dirbtina, bet besiliejanti melodijų švelnybė. Triukšmingos kasdienos chaose tai buvo atsivėrusio Rojaus angelų muzika. Atlikėjas pelnė daug aplodismentų. Tačiau labai sunku klausyti, kuomet orkestras ir solistas reiškia skirtingą požiūrį į muzikos charakterį ir tempus. Kiekvienas rubato turi būti pateisinamas muzikos logika. Jau pačioje Koncerto pradžioje orkestro puikiu tempu ir charakteriu sugrota tema staiga „mirė“ fortepijono klaviatūroje, nors kompozitoriaus nuoroda espressivo sufleruoja kitokią jauseną. Nelogiško muzikos vedimo fortepijono solines „duobes“ vis glaistė orkestras. Gaila, dingo gražūs klarneto – obojaus – fortepijono dialogai I-je dalyje, II-sios dalies Andantino grazioso pokalbiai ir kita.
Susiję nariai
Rita Aleknaitė-Bieliauskienė
Pianistė, edukologijos mokslų daktarė, Mykolo Riomerio universiteto profesorė