Konkursas iš arti
Pokalbis su Šiaulių Sauliaus Sondeckio menų gimnazijos mokytoja eksperte, Tarptautinio Sauliaus Sondeckio jaunųjų smuikininkų ir violončelininkų konkurso iniciatore ir organizatore Nijole PRASCEVIČIENE.
– Kada ir kodėl subrendo mintis organizuoti tokį jaunųjų atlikėjų konkursą?
– Pirmąjį konkursą suorganizavau 2003 metais. Tuo metu Lietuvoje konkursų vaikams buvo nedaug, paminėčiau gal tik Balio Dvariono konkursą. Norėjosi, kad būtų didesnis tokių renginių pasirinkimas ir kad konkursas atsirastų ne sostinėje. Taip ir subrendo mintis jį rengti Šiaurės Lietuvoje, Šiauliuose.
– Kodėl jis pavadintas Sauliaus Sondeckio vardu?
Su prof. Sondeckiu mane visada siejo labai artimas ryšys, gal ir dėl to, kad maestro – buvęs šiaulietis. Jam iš tikrųjų rūpėjo vaikų muzikos mokyklos, Lietuvos jaunųjų stygininkų lygis. Su mokiniais dalyvaudavome dainų šventėse, kur prof. S. Sondeckis suburdavo šalies stygininkus į didelį orkestrą. (To dabar jau nėra.) Profesorius matė, kad aš labai daug dirbu. Žinoma, man buvo sunku jį įkalbėti duoti sutikimą konkursą pavadinti jo vardu, nes tuomet atrodė nederama mokyklai, festivaliui ar renginiui suteikti dar gyvo žmogaus vardą. O aš galvojau – kai žmogaus nebėra, apie jį kalbama, koks jis buvo, kiek jis yra nusipelnęs Lietuvai, miestui, bet kažkodėl viso šito nepasakome žmogui dar esant gyvam. Nesutikdama su tokia nuostata, ryžausi sulaužyti taisyklę. Profesoriui pasakiau: „Jūs esate tiek daug davęs Šiauliams ir visai Lietuvai, tai kodėl konkursas negalėtų būti vadinamas Jūsų vardu“? Tuomet Saulius Sondeckis sutiko.
– Papasakokite, kaip šis konkursas vyksta, kas jame dalyvauja.
– Jau įvyko septyni Sauliaus Sondeckio jaunųjų atlikėjų konkursai. Kiekvienas būna vis kitoks ir šito siekiu sąmoningai. Pavyzdžiui, iš pradžių būdavo privaloma dalyvio šalies kompozitoriaus pjesė, bet dabar reikia parengti lietuvių autoriaus kūrinį. Tai pasiteisino, nes užsienio atlikėjai savo repertuare beveik neturi mūsų autorių kūrinių, tačiau rengdamiesi konkursui su jais susipažįsta ir, kaip sako patys, juos pamėgsta. Vytauto Klovos, Balio Dvariono, Juozo Pakalnio ir kitų kompozitorių kūriniai jiems yra gražūs ir manau, kad grįžę į savo šalis įtrauks juos į koncertų programas. Tokiu būdu populiarinama Lietuvos kompozitorių kūryba.
Įdomu, kad į šių metų konkursą atvyko kai kurie lietuvių kompozitoriai, į privalomąją programą įtrauktų kūrinių autoriai. Jie buvo nustebinti aukšto jaunųjų atlikėjų lygio ir dėkingi, kad jų muzika skambėjo šiame konkurse.
Pirmasis konkursas, vykęs 2003 metais, buvo skirtas tik smuikininkams. Vėliau dar dalyvaudavo ir violončelininkai, pianistai. Šiuo metu varžosi tik jaunieji smuikininkai ir violončelininkai. Įtakos turėjo ir tai, kad tarptautinės vertinimo komisijos pirmininkais sutiko būti visame pasaulyje pripažinti muzikai – violončelininkas prof. Davidas Geringas ir smuikininkas prof. Zakharas Bronas.
Kiekvienas konkursas turi savo spalvą. Aš visada sakau, kad konkursas muzikantams yra tas pat kaip sportininkams olimpinės žaidynės. Visi supranta – sportininkai turi daug dirbti, kad pasiektų aukštą meistriškumą ir dalyvautų olimpiadoje, o tai, kad vaikas nuo penkerių šešerių metų turi mokytis groti ir kasdien daug dirbti, kai kam dar nelabai suvokiama. Dalyvauti aukščiausio lygio konkursuose – viso gyvenimo reikalaujantis pasiruošimas. Žinoma, ne visada viskas pavyksta – kaip ir sporte.
– Šių metų konkurse pasirodė 57 muzikantai iš devynių šalių. Kaip pavyksta prisikviesti tiek dalyvių?
– Pedagoginį darbą dirbu 53 metus. Per tą laiką užaugo didžiulis būrys garsių Lietuvos ir užsienio atlikėjų, grojusių ankstesniuose Sauliaus Sondeckio konkursuose, todėl per asmenines pažintis su daugeliu Lietuvos ir užsienio šalių muzikos pedagogų pavyksta paskatinti jaunuosius muzikantus atvykti į šį konkursą. Šiemet norinčiųjų dalyvauti buvo daug daugiau, negu galėjome priimti. Taigi mūsų konkursas jau žinomas ne tik Šiauliuose, visoje Lietuvoje, bet Europoje. Dabar juo jau domisi jaunieji atlikėjai iš JAV, Izraelio ir kitų šalių. Dalyvių gausą, matyt, lemia ir mano autoritetas, taip pat ir labai aukštas konkurso lygis. Garsas apie konkursą sklinda greitai, todėl kaskart į jį atvykti nori vis daugiau atlikėjų.
– Ką jauniesiems atlikėjams duoda tokie konkursai?
– Tokie konkursai yra tam tikras pasitikrinimas, kokiame lygyje esi. Jie užgrūdina, nes tik stiprios asmenybės pasiekia aukštumų muzikoje ir gyvenime. Net netapęs nugalėtoju vaikas nori siekti dar daugiau. Jis turi turėti dar daugiau kantrybės, norėti dar daugiau dirbti, kad taptų geru atlikėju. Žinoma, kai kurie nesėkmę patyrę vaikai gali nusivilti, tačiau tam yra jų pedagogai, kad paskatintų ne nusiminti, o dar ryžtingiau siekti tikslo. Nė vienas laureatas taip pat neturėtų manyti, kad jau viską yra pasiekęs, nes kitame konkurse gali likti paskutinis. Vis dėlto konkursas – puiki galimybė susidraugauti su kitais atlikėjais, užmegzti ryšius, papildyti repertuarą naujais kūriniais. Žodžiu, atlikėjo gyvenime tai yra laiptelis, vedantis aukštyn.
– Į konkurso žiuri kviečiate garsius muzikus ir pedagogus. Kaip juos pavyksta sudominti? Kaip jie vertina patį konkursą, jo lygį?
– Padeda asmeninės pažintys. Prof. Z. Bronas ir prof. D. Geringas jau daug metų žino apie šio konkurso lygį, jo puikią organizaciją, stebi jo dalyvius. Sakyčiau, jiems yra tam tikras prestižas atvykti į Lietuvą ir vertinti konkursantus. Be to, šie gerai žinomi muzikai turėjo puikius ryšius su maestro Sauliumi Sondeckiu, todėl, jausdami pagarbą šiam žmogui, randa laiko atvykti į Šiaulius.
Kiekvienais metais atnaujinama konkurso vertinimo komisijos sudėtis, į ją įtraukiami vis kitų šalių atstovai. Štai šiemet komisijoje dirbo prof. Michaelis Stricharzas iš Vokietijos, kuris laureatams atvežė specialius savo fondo aukso medalius. Garsi Danijos stygų gamintoja „Larsen Strings“ konkurso dalyviams padovanojo daugybę stygų komplektų. Visi žinome, kad stygos yra nepigios, todėl vaikams jas gauti dovanų buvo didžiulis džiaugsmas. Tikiuosi šios firmos atstovą pakviesti į kitą konkursą, kad galėčiau jam padėkoti.
– Su kokiais iššūkiais tenka susidurti rengiant konkursą?
– Iššūkių netrūksta. Pirmiausia sunku suburti organizatorių komandą, kuri užsiimtų tik konkurso rengimu. Dabar tą darbą atlieka Šiaulių Sauliaus Sondeckio menų gimnazija. Suprantama, svarbiausia gimnazijos paskirtis – organizuoti ugdymą. Vis dėlto džiaugiuosi, kad pagalbininkų buvo ir jie nuoširdžiai padėjo.
Kitas iššūkis – Šiauliuose neturime geros koncertų salės, kurioje turėtų vykti toks renginys, nėra gerų fortepijonų. Daug ko dar trūksta, kad galėtume be didesnių rūpesčių organizuoti konkursą. Beje, man ne kartą su mokiniais teko dalyvauti kituose Lietuvos konkursuose, tad galiu pasakyti, jog daugeliu atveju jie vykdavo dar prastesnėmis sąlygomis. Turėkim viltį, kad Šiauliuose sulauksime geresnių sąlygų. Noriu padėkoti Šiaulių „Dagilėlio“ vaikų muzikos mokyklos direktoriui Remigijui Adomaičiui, geranoriškai leidusiam naudotis mokyklos koncertų sale ir kitomis patalpomis. Žinoma, didžiulė padėka Šiaulių miesto savivaldybei, Lietuvos kultūros tarybai, Geros valios fondui ir kitoms organizacijoms bei asmenims, finansavusiems šių metų konkursą.
– Konkursas įtrauktas į miesto reprezentacinių renginių sąrašą, jį iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba. Kaip renginys padeda formuoti kultūros lauką Šiauliuose ir visame regione, kokia jo reikšmė?
– Konkurso reikšmė didžiulė, nes jis skirtas ir atlikėjų profesiniam tobulėjimui, ir klausytojams. Miesto žmonės šiais metais turėjo galimybę paklausyti išties meistriško atlikimo, nes pirmą kartą konkurse galėjo dalyvauti ir jaunuoliai iki 22 m. amžiaus. Visi, apsilankę perklausose ir koncertuose, pasakytų, kad Tarptautinis Sauliaus Sondeckio jaunųjų smuikininkų ir violončelininkų konkursas yra aukšto lygio. Kito tokio visoje Šiaurės Lietuvoje nėra.