Kultūros ,kongreso Lietuvoje šimtmetis. Ar tai svarbu?
Mokslinė-praktinė konferencija „Politinė kultūra ir Kultūros kongreso pamokos“. Tikslas – paminėti įvykusio Kultūros kongreso šimtmetį ir bandyti iškelti pribrendusias spręsti aktualias problemas valstybėje. Kultūra, esminė žmogaus egzistavimo visuomenėje problema tarsi tapo minima tik paraštėse.
Renginį pasveikino Prezidentas Gitanas Nausėda, nenusileido LR Seimo nariai. Kultūros kongreso garbės pirmininkas Krescencijus Stoškus filosofiškai apžvelgė situaciją. Įvairių, aktualių pastebėjimų pažėrė Arvydas Juozaitis, Darius Kuolys, Dalia Urbanavičienė, Vytautas Rubavičius, Vytautas Sinica ir kiti.
Nuo sukviesto pirmojo Kultūros kongreso praėjo šimtmetis. Vis greičiau besikeičiantis pasaulis kiekvienai kartai kelia naujų uždavinių, idant mūsų maža tauta, nacija, nedingtų pasaulio tautų judėjimo, kraustymosi, lengvesnės duonos paieškų balagane. Mokslininkai dvejodami kalba apie naują geologinį laikotarpį – antropoceną – kuriame jau gyvename. Atominio amžiaus grimasos, dirbtinio intelekto iššūkiai... Šiame kontekste kultūra vaidina ypatingai svarbų vaidmenį. Tai gamtos guolį palikusio ir net primityviausias visuomenės grupes kuriančio žmogaus vertybinis parametras. Visais savo parametrais – kalba, istorija, mokslu, menu, švietimo sankloda, dorove kurianti ypatingo gamtos stebuklo – žmogaus – dvasinės kultūros esmė.
Kultūra – ypač svarbus komponentas tvaraus vystymo (sustainable development) kontekste, kaip vienas svarbiausių žmogaus gyvenimo kokybės gerovės valstybėje sandas. Kultūra – vienas svarbiausių visuomenės, politikos ir kitų piliečių veiklų kokybinio vertinimo sąvoka. Kultūra skatina, palaiko socialinę sanglaudą ir skatinti ekonomikos bei gerovės augimą. Veikia kaip kūrybiškumo, inovacijų, intelektinės terpės kūrimo, tarpkultūrinio supratimo globaliame pasaulyje katalizatorius.
Todėl kalbėti apie kultūrą, ją puoselėti – būtina valstybės, jos piliečių, kiekvieno asmens kasdienoje.
Kultūra turi įtakos žmonių bendravimui įvairiais būdais. Gali įtakoti bendravimo stiliams kalbos, gestų pasažuose, perduodamos informacijos ar požiūrio į konfliktus definicijose.
Kultūra yra labai svarbi civilizacijai, nes ji formuoja socialinius standartus, tradicijas, vertybes ir žinių plėtotę, ypač svarbu ugdant ne žmonių išteklius (kas, deja, vis dar akcentuojama Lietuvoje), bet piliečių intelektinį potencialą. Tai daro įtaką švietimui, visuomenės normoms, menui, kalbai ir bendrai praktikai visuomenėje.
Ką matome Lietuvoje? Ar bandydami kurti gerovės valstybę apie tai kalbame?
Esame laisvi, tikrai auga gerovė, tikrai nėra karo, daug teigiamų pokyčių daugelyje sričių. Lietuvoje klesti politinis ir ekonominis egocentrizmas. aiškinant žmonėms, kodėl solidarumas yra vertybė.
Tačiau dar neišgyvendintas neefektyvus valstybės valdymas, nepagarba vienas kitam netgi aukščiausio lygmens valstybės veikėjų bendruomenėje. Lietuviškos įmonės amoraliai atsiduria Rusijos karo mašiną remiančiųjų gretose.
Ar tikrai visuomenėje ir pilietiškumo ugdymo pamokose išugdyti jaunuoliai pasiruošę ginti savo šalį? Paklausykite, kiek populiarios muzikos mėgėjiškų grupių kuria dainas angliškais tekstais, kiek jaunų lietuvių šeimų savo vaikų nebemoko gimtosios kalbos, kiek jų nežino „Lietuva brangi“ melodijos ir Juozo Naujalio pavardės? Ir kiek sportininkų gavę apdovanojimus nebesugeba sugiedoti Tautiškos giesmės! O dauguma jaunų žurnalistų, kultūrininkų ir net aukštų kultūros valdinininkų kultūros sąvoką jau kuris laikas tapatina su menu... Net Kultūros taryba finansuoja meno projektus, neakceptuodama dėmesio į jų reikšmingumą kultūros perdavimo, ugdymo, plėtotės koncepcijų požiūriu.
Trys Nepriklausomybės dešimtmečiai ypač skaudžiai palietė švietimo sistemą, o tai reiškia – visą jaunąją kartą. Juk švietimo sistemos pertvarka – tai ne šiaip mokymo dizaino kaita. Tai investicinės politikos ir intelektinio kapitalo sąveikos įgyvendinimo strategiją. O kas be jos? Politikų ir valdininkų savivalė sugriovė mokytojų rengimo sistemą – sunaikinta mokytojų rengimo ir pedagogikos mokslo bazė (sunaikinta patirtis nuo VDU, Mokytojų seminarijų, VPI, LEU). Nepateisinamai, neturėdami reikiamos studijoms bazės, metodikų, mokslinio potencialo, veikia abejotinos mokytojų rengimo struktūros (pvz. visai nepasiruošta VDU Kaune rengti muzikos mokytojus ir t. t). Kokia gali būti inovacinė sistema, jei tinkamai neparuošiamas intelektinis potencialas?
Kažkas gali ginčytis dėl žodžio tinkamai. Tačiau rezultatas akivaizdus net pačioje kultūros ir švietimo valdymo sistemoje: siauras intelektas, vertybinio požiūrio skurdumas, Lietuvos ir pasaulio kultūros neišmanymas, neturėjimas pagrįstos nuomonės apie aktualią švietimo, mokslo, meno situaciją. Nepateisinamai dabar kiekvienas, nors ir nežinantis Lietuvos kultūros istorijos, paveldo, aktualijų, personalijų, gali inicijuoti įvairius valstybei, tautai nepalankius sprendimus (pvz. potvarkiais vieną dieną muziejus uždaromas, kitą dieną atidaromas, nelogiškai keičiami gatvių pavadinimai ir t. t.).
Dar tolimais 1987 metais Rio deklaracijoje (Rio Daclaration, 1987) buvo humanizuoti darnaus vystymo principai. Jie reikšmingi ir vykdant socialines, medicinos reformas. Keletas reikšmingų principų:
Darnaus vystymo centras yra žmogiškos būtybės (human beings). Jos turi teisę į sveikatą, produktyvų gyvenimą sąveikoje su gamta;
Dabar ir ateityje turi būti tenkinami ekonominiai, socialiniai ir dvasiniai žmogaus gyvenimo poreikiai;
Žmogaus poreikiai apibrėžti: prieiga visiems prie aukštos kokybės ir saugaus maisto, turėti darbą, gauti pajamas, turėti laisvalaikį ir jį tenkinti saviugdos bei estetiniams poreikiams;
Kultūros antropologijos pionierius seras Edwardas B. Tyloras visuose savo darbuose pabrėžė, kad kultūra yra kiekvienos visuomenės ir mažesnės struktūros esminis – vertybinis sandas, pagrindžiantis intelekto kūrimo bazinę vertę.
Žinojimai apie kultūrą prasideda nuo to, kad apie ją rašantis ir kalbantis žmogus privalo savo galva suvokti, kad individas – tai gamtos terpės sukurta būtybė. Kultūros diskursuose galima mąstyti tik apie jos mentalinį poveikį meno terapija. Tačiau patekęs į visuomenę individas tampa asmenybe, asmeniu, piliečiu. Tik tuomet mes galime kalbėti apie kultūrą. Deja, net jaunesni mokslo, ir „kultūros specialistai, net tyrėjai“ nesuvokia reikšmingos kultūros esmės.
Tuomet „kultūros tyrėjų“ ataskaitose atsiranda absurdiška sąvoka – kultūros vartotojas. Kultūra yra kiekvieno gyvo visuomenės piliečio gyvenimo būdo veiklos vertybinis parametras. Tik gulinčiam karste kultūra nebeegzistuoja. Pagal apsibrėžtus parametrus mes galime vertinti absoliučiai kiekvieno žmogaus kultūros lygmenį. Pavyzdžių – nors vežimu vežk.
Ar mūsų švietimo sistema stengiasi jauniems žmonėms suteikti kultūros pagrindus? Ar mokytojai geba perteikti mokiniams plataus kultūros lauko vertes ir žmogaus humanistinės kultūros esmes? Intelekto, ypač emocinio intelekto, stoka ugdo ne kūrybingą, kritiškai mąstantį žmogų, bet transliatorių, veiklą grindžiančio anglų kalba parašytais straipsniais. Argi jis pajėgus stimuliuoti inovacijas Lietuvoje?
Iki šiol, jau 30 metų, Lietuvos švietimo, mokslo, sporto ministerijoje nėra žmogaus, kuruojančio meninį ugdymą, kuris negali būti suprantamas, kaip laisvalaikio kultūros dalis. Mokyklose išnyko profesionalų metodika parengtos teatro, šokio pamokos. Kada panorėjus iš tvarkaraščių dingsta ir muzikos pamokos. Mokyklose nebėra chorų (pvz. Panevėžyje kiekvienoje vidurinėje mokykloje buvo po du chorus, dabar dainuojama vos vienoje gimnazijoje). Tai ne tik savišvietos problema, bet ir sveiko vaiko fiziologijos ugdymo, nes nedainuodamas praranda fiziologinę muzikinę klausą, emocinę jautrą, ryšį su etnoso tapatumu.
Ugdant vaikus svarbiausia yra ne matematika, bet humanitarinė kultūra, kurios svarba įvairiose kultūrose pabrėžiama, o ryškiausiose (pvz. Japonijoje) – įprasminama vaikus lavinančiose struktūrose nuo pirmųjų gyvenimo metų. Žemą kultūrą rodo ir abiturientų egzaminai: nepasitikėjimo mokytojų, mokinių kompetencija apsėsti egzaminų vykdytojai suvaro vaikus į saugomą egzaminų gardą, kuriame skleidžiama baimė ir nežinia, nedraugiška žinių patikra.
Kultūros kongresas reikšmingai kelia esmines kultūros problemas. Į mokslininkų pastebėjimus, pamąstymus privaloma įsiklausyti.