Liubov Kazarnovskaya: „Sondeckis užkrėsdavo džiaugsminga kūrybos dvasia“

Publikuota: 2017-02-25 Autorius: Leonidas Melnikas. Lokaliai ir globaliai
Liubov Kazarnovskaya: „Sondeckis užkrėsdavo džiaugsminga kūrybos dvasia“

Prisimenant Saulių Sondeckį. Praėjo pirmieji metai be Sondeckio. Visą gyvenimą jis buvo apsuptas draugų ir kolegų. Jie niekur nedingo – Sondeckių namuose M. K. Čiurlionio gatvėje ir dabar netyla telefonas, lankosi daug žmonių, laiškai ir žinutės atskrieja iš daugelio pasaulio kraštų. Visi nori pasidalinti mintimis apie šį didį menininką ir nuostabų žmogų, prisiminti nuoširdų bendravimą su juo, drauge išgyventas šlovės akimirkas, kartu atrastus meno pasaulius. Nepamirštame, mylime – toks bendras leitmotyvas.

Sondeckis pasižymėjo daugybe talentų. Vienas jų buvo gebėjimas nuspėti likimą tų, kuriems jau netrukus bus lemta užkariauti prestižines koncertų sales, iškilti į muzikos pasaulio padanges. Sondeckis tikėjo jaunąja karta. Jis padrąsindavo savo jaunuosius kolegas, tėviškai padėdavo įveikti žygio į šlovę barjerus ir visam laikui likdavo jų nuoširdus gerbėjas ir draugas.

Taip buvo ir Liubovei Kazarnovskayai, garsiai dainininkei, nemažai dainavusiai su Maestro, išsaugojusiai jam dėkingumą, susižavėjimą juo. Nors XX a. devinto dešimtmečio pradžioje, kai jie susipažino, Liubov dar buvo jauna, dainavimo studijas bebaigianti muzikė, tačiau jos veržlios kūrybinės karjeros kontūrai jam jau buvo akivaizdūs. Taip ir atsitiko – greitai ji tapo viena žymiausių operos solisčių Rusijoje. Tarptautinė šlovė atėjo, kai ji, pakviesta Karajano, 1989 m. dainavo Verdi „Requiem“ Zalcburgo festivalyje (dirigavo Ricardo Muti). Ji pasirodė Londono „Covent Gardene“, Milano „La Scaloje“, Vienos operos, Niujorko „Metropolitano“ scenose, jos partneriai buvo Pavarotti, Domingo, Carreras. Bendradarbiavimas su Sondeckiu buvo pati viso to pradžia.

Kazarnovskaya apsilankė Vilniuje praėjusių metų spalį per Maestro gimtadienį ir maloniai sutiko pasidalinti savo atsiminimais.

Buvau visai jauna būtybė, tik pradėjusi kūrybos kelią. Michailo Glinkos dainininkų konkurse pelniau laureatės vardą. Šis konkursas mano šalyje buvo labai vertinamas, laimėtojams teikė galimybę koncertuoti geriausiose salėse. Taip atsitiko ir tąkart – su kitais pirmosios premijos laureatais man buvo suteikta teisė koncertuoti Sankt Peterburgo filharmonijos Didžiojoje salėje, pritariant vadinamajam antrajam filharmonijos orkestrui, kuriam vadovavo Aleksandras Dmitrijevas. Po repeticijos Dmitrijevas pasakė, kad manęs pasiklausyti atėjo Aleksandra Vavilina. „Kas ji tokia?“, – paklausiau. „Gėda nežinoti – tai Mravinskio žmona“, – nusijuokė dirigentas. Pagalvojau, kad labai malonu, bet to nesureikšminau. Visai be reikalo! Koncerto klausytis atėjo pats Mravinskis, ir ne vienas – kartu su juo buvo maestro Saulius Sondeckis, kuris tuo pat metu koncertavo Sankt Peterburge.

Šis dviejų garsenybių apsilankymas koncerte man buvo kaip laimingas loterijos bilietas. Mravinskis po koncerto mane pagyrė, ir jau po metų jam diriguojant dainavau jo mėgstamus Wagnerį ir Čaikovskį. Gerai įsiminiau Maestro Sondeckio tuomet pasakytus žodžius: „Miela mergaite, Jūsų dainavimas man labai patiko, įsidėmėjau Jus. Noriu, kad parengtumėte programą su mano orkestru.“ Pamaniau, tai komplimentas – maestro Sondeckis ir aš, kas jis, kas aš...

Tai nebuvo tušti žodžiai. Nepraėjo nė pora savaičių, ir aš sulaukiau skambučio iš Vilniaus. Skambinęs žmogus Maestro pavedimu pakvietė surengti koncertus su Lietuvos kameriniu orkestru Vilniuje ir Maskvos konservatorijos Didžiojoje salėje. Tai buvo kaip griausmas iš giedro dangaus! „Nedainuoju jų repertuaro“, – bandžiau aiškintis, bet atsakymas buvo griežtas: „Maestro padės išsirinkti kūrinius. Turėsite pusę metų, spėsite išmokti.“ – „Bet kaip mes dirbsime, gyvenu Maskvoje“, – nesilioviau. „Atvažiuosite dešimčiai dienų į Vilnių, maestro su Jumis padirbės.“

Išmokau Händelio ir Bacho arijas, Siuzanos iš Mozarto „Figaro vedybų“, Servilijos iš „Tito gailestingumo“ arijas, nuostabią ariją iš „Tariamosios sodininkės“. Gavau oficialų kvietimą iš „Sojuzkoncerto“, susitariau su teatru, kad mane išleis, ir išvažiavau į Vilnių repetuoti. Čia ir prasidėjo mūsų tikroji pažintis. Maestro buvo neprilygstamas stilistas – baroko ir Mozarto muzika jam labai artima, jis ją jautė visa savo esybe. Dosniai dalijosi patirtimi, dirbdamas su manimi šlifavo kiekvieną natą. Stiliaus prasme tai buvo nepriekaištinga. Jis mokė išgirsti tos muzikos instrumentinę prigimtį, vis kartodavo: „Liuba, dainuok taip, tarsi grotum kokiu instrumentu – štai čia kaip mediniai pučiamieji, čia kaip smuikas, o čia kaip violončelė.“ Jis mokė mane stiliaus, mokė interpretacijos. Tai buvo aukšto meistriškumo pamokos. Vėliau, kai dainuodavau tas arijas užsienyje, manęs vis klausdavo, su kuo jas taip puikiai parengiau.

Mūsų koncertai Vilniuje – nuostabios akustikos Filharmonijos salėje bei didingoje Katedroje – pavyko puikiai. Pasijutau drąsesnė. Kitas išbandymas buvo Maskva. Į koncertą konservatorijos Didžiojoje salėje susirinko tikriausiai visa dainavimo katedra – visi stebėjosi, kaip galėjo atsitikti, kad jauna mergina buvo pakviesta paties maestro Sondeckio. Atsiliepimai buvo puikūs, išgirdau, kad mano pasirodymas su šiuo repertuaru buvo netikėtas ir labai įdomus. Tuo metu mūsų dainininkai vengė šios muzikos, ji skambėdavo retai, o Maestro parengė su manimi visą programą – dviejų dalių koncertą. Mano kūrybinėje biografijoje šis koncertas buvo labai reikšmingas įvykis.

Man visa tai buvo ir vokalo, ir tiesiog žmogiškumo mokykla. Stebėjau, kaip Sondeckis bendrauja su orkestru, su jaunais muzikais, koks jis nuoširdus ir taktiškas. Visai nejaučiau skirtumo tarp jo aukšto statuso ir savęs. Jis buvo jautrus, dėmesingas ir labai geranoriškas – tarsi mano muzikinis tėvelis. Jam taip ir pasakiau: „Maestro, Jūs tiesiog mano muzikinis tėvelis.“ Jis juokėsi: „Na, duok, Dieve, labai džiaugiuosi.“

Sondeckis niekada nesivaikė vienadienės sėkmės, vertino ilgalaikį bendradarbiavimą, mezgė tvirtus kūrybinius ryšius. Jo partnerių ratas buvo didelis ir žvaigždėtas. Jis turėjo iš ko rinktis ir jo pasirinkimai buvo absoliučiai tikslūs. Kaip tik tai leisdavo jam įgyvendinti drąsiausius kūrybinius sumanymus ir siekti aukščiausių meninių rezultatų. Sondeckis žvelgė į ateitį, viską darė žingsnis po žingsnio, be reikalo neskubėdavo, bet ir vietoje netrypčiodavo.

Po pirmųjų koncertų, ilgai nelaukę, parengėme dar dvi programas iš Bacho kantatų ir pasijų, jas atlikome Vilniuje, Maskvoje ir Sankt Peterburge. Ir staiga naujas pasiūlymas: „Liuba, firma „Melodija“ nori įrašyti Mozarto „Don Žuaną“. Girdžiu tave donos Anos vaidmenyje“. Tiesiog nustėrau – Dieve mano, toks iššūkis...

Sondeckis nuramino, davė pasiklausyti naujausio įrašo, kurį buvo parsivežęs iš Austrijos. Vienas žymiausių austrų muzikos impresarijų dr. Raabas, aukštai vertinęs Sondeckį, buvo pakvietęs jį dalyvauti Zalcburgo festivalyje, ir Maestro stebėjo, kaip Hebertas von Karajanas ten statė „Don Žuaną“ su nuostabiais atlikėjais. Anna Tomowa-Sintow, puiki Austrijoje gyvenusi bulgarų dainininkė, buvo Dona Ana, Julia Varady, Dietricho Fischerio-Dieskau žmona, dainavo Doną Elvyrą, visiškai neįtikėtini buvo Ferruccio Furlanetto (Leporelas) ir Samuelis Ramey (Don Žuanas). Šis pastatymas buvo įamžintas plokštelėje, kurią maestro man įdavė sakydamas: „Štai mūsų gairės, Doną Aną ruošime laikydamiesi Karajano tradicijų.“

Iš pradžių partiją ruošiau su pianiste Maskvoje, paskui pradėjau lankytis Vilniuje. Beveik visi solistai buvo iš Baltijos kraštų – Jolanta Čiurilaitė, Volodia Prudnikovas, Arvydas Markauskas buvo iš Vilniaus, Janis Sprogis – iš Rygos. Man buvo sudėtingiau – keliauti reikėjo iš toliau. Bet tai nebuvo kliūtis: važiuodavau traukiniu, skrisdavau lėktuvu. Visada džiaugdavausi išsiruošdama į Vilnių.

Štai tuomet ir prasidėjo tikras darbas. Pavadinčiau jį „nudirti kailį“. Vien rečitatyvą-duetą „Don Ottavio, son morta!“ mes repetavome tris dienas. „Ne, ne taip, bandykime iš naujo. Klausyk, kas vyksta orkestre, štai čia perimk temą iš smuikų, čia – iš violončelių, o čia man apskritai nereikia, kad dainuotum, tiesiog šnabždėk, parodyk, kad esi sutrikusi, sukrėsta...“

Ir, aišku, Mozarto stiliaus pojūtis, kurį turėjo Sondeckis, buvo neišpasakytas – labai instrumentinis, skaidrus, idealiai „švarus“. Taip dainuoti jis reikalavo nepriklausomai nuo perteikiamų emocijų. Vienu žodžiu, buvo išlukštenta kiekviena frazė, išryškintas menkiausias niuansas. Vėliau Doną Aną dainavau Marijos teatre Sankt Peterburge – Temirkanovas ir Gergijevas stebėjosi: „Ar visa tai padarei su Sondeckiu? Tai fenomenalu!“

Dar vienas svarbus dalykas. Kiekvienas atlikėjas žino, kokia įtampa tvyro darant įrašus, juk atsakai už kiekvieną natą. Legendinė aktorė Faina Ranevskaja, turėjusi puikų humoro jausmą, yra pasakiusi, kad prastas įrašas – kaip spjūvis amžinybėn. Niekas nenori palikti tokio pėdsako amžinybėje, tad mes darėme milijoną dublių, stengėmės, kad viskas būtų idealu.

Įrašinėjama buvo dukart per dieną – rytais nuo vienuoliktos iki antros, tada pietaudavome, šiek tiek ilsėdavomės, o nuo šeštos iki pusiaunakčio dirbdavome toliau. Stebėtina, kad laikydamiesi tokio alinančio režimo visai nepavargdavome – atmosfera buvo stulbinanti. Visi buvome be galo motyvuoti, siekėme tobulybės – orkestras gaudė kiekvieną Sondeckio pastabą, mes, solistai, taip pat. Taip įsijautėme, kad liovėmės galvoję apie mikrofonus – tiesiog muzikavome ir žiūrėjome į Sondeckį. Jo aktoriaus talentas ne ką mažesnis nei muziko. Jis buvo nuostabus – pats tapdavo tuo personažu, į kurį kiekvienas mūsų turėjo persikūnyti: kartais susiraukdavo, kartais nušvisdavo šypsena, o scenoje, kai nužudomas Donos Anos tėvas, tiesiog susigūžė. Mes tarsi vaidinome kartu su juo.

Sondeckis mus pakylėjo į dangiškas sferas, galvojome jau nebe apie natas, bet apie tai, kas slypi už jų. Visi buvome pakerėti, pagauti euforijos. Tai buvo nepakartojama, net neturiu žodžių tam stebuklui apsakyti. Kai baigėme įrašus ir skirstėmės, visi verkėme – Vilniuje mums buvo taip gera, buvome tokie laimingi. Bendravome sielomis. Jokių isterikų, jokių kaprizų, jokių sopranų ar tenorų pareiškimų: „Negaliu, nedarysiu...“ Su Sondeckiu taip nebuvo ir negalėjo būti. Jis buvo nuoširdus ir draugiškas, bet kartu ir labai reiklus. Jo profesionalumo klasė buvo nepaprastai aukšta. Mokėjo išreikalauti būtent tokios kokybės, kokios jam reikėjo. Jo orkestras griežė nata naton, nepaprastai darniai. Darbas su Maestro man buvo didžiausia laimė.

Tikrąjį menininko pasiekimų mastą galima įvertinti tik iš tam tikro nuotolio. Lietuvoje Sondeckis buvo čia pat – jis daug koncertuodavo, jį buvo galima sutikti konservatorijos ar filharmonijos koridoriuose, užkalbinti, jis visada sustodavo, draugiškai pabendraudavo. Toli gražu ne visi tuomet suprasdavo, koks aukštas jo meninis statusas, koks skambus vardas.

Retas dirigentas, net iš pačių žymiausių, galėjo pasigirti, kad nuolat koncertuoja Maskvoje ir Sankt Peterburge. Sondeckis buvo ne tik nuolatinis svečias, jis buvo labiausiai laukiamas ir geidžiamas svečias. Pasižiūrėję į to laiko koncertų programas, iš karto atkreipsite dėmesį, kad jo pavardė įrašyta dažniau už kitas. Taip buvo ne dėl to, kad jis čia labai veržėsi, – jo labai norėjo ir Maskvoje, ir Sankt Peterburge.

Maskvoje sklandė legendos, kaip pagarbiai muzikai žiūri į Sondeckį, kaip gaudo kiekvieną jo žodį, kaip džiaugiasi galėdami su juo muzikuoti. Ir kokie muzikai – Gidonas Kremeris, Viktoras Tretjakovas, Jurijus Bašmetas!

Žinau, kaip jį mylėjo ir vertino Mravinskis, kaip pasitikėjo jo skoniu, jo menine nuojauta. Žinau, kaip jį mylėjo Svetlanovas. Rodos, 1988 m. su Svetlanovu ruošiau programą – jis specialiai man orkestravo Balakirevo romansus (buvo ne tik genialus dirigentas, bet ir puikus kompozitorius); po vienos repeticijos jis man pasakė: „Liuba, pastebėjau, kad daug koncertuojate su Sondeckiu. Tai nuostabu, tai „praplauna“ smegenis ir ausis. Sondeckis muzikas iš didžiosios raidės. Jei dainuojate su juo, niekada neleisite sau lėkšto skonio.“ Man buvo be galo malonu tai išgirsti, buvau sužavėta. Pasinaudojusi pirma proga apie tai papasakojau Maestro. Jis net sutriko: „Na, ką Jūs, tai komplimentas.“ – „Ne, Maestro, tai buvo pasakyta labai nuoširdžiai, visai negalvojant, kad Jums perpasakosiu.“

Lygiai taip pat aukštai Sondeckis buvo vertinamas ir Austrijoje, ypač kaip Mozarto interpretatorius, jis buvo nuolat kviečiamas čia koncertuoti. Pati visa tai mačiau ir daug apie tai girdėjau. Žinant koks aukštas Austrijoje Mozarto atlikimo etalonas, pagarba, rodyta Sondeckiui, reiškė labai daug.

Bet ne tik Mozartas... Sankt Peterburgo Ermitažo direktoriaus Piotrovskio pakviesta su Maestro ir jo vadovautu Ermitažo orkestru parengiau romantinių arijų programą – Verdi, Puccini, Čaikovskį. Yra stereotipas apie Sondeckį kalbėti tik kaip apie kamerinio orkestro dirigentą ir iškilų Mozarto interpretatorių. Tąkart mums koncertuojant Sankt Peterburge jis dirigavo dideliam simfoniniam orkestrui. Kad žinotumėte, su kokia pagarba į jį žiūrėjo orkestras, koks įtaigus buvo atlikimas, kokį stiprų įspūdį jis paliko. Turėjau progą dar kartą stebėti, koks jis didis dirigentas.

Muzikas ir žmogus... Prisimenant Sondeckį, vis grįžtama prie minties, kad jo muzikinis talentas nepaprastai harmoningai derėjo su jo žmogiškąja esybe. Viena buvo neatskiriama nuo kito – nuoširdumas, šiluma, meilė skambėjo jo muzikoje ir ženklino jo gyvenimą...

Sondeckis buvo ne tik nuostabus muzikas, bet ir labai geras žmogus. Jis buvo nesavanaudis, iš visos širdies stengdavosi padėti jauniems. Niekada nieko nežadėdavo, tiesiog sakydavo: „Aš pamėginsiu.“ Ir visi žinojo, kad taip ir bus, to pakaks. Jam niekas negalėjo pasakyti „ne“ – pašnekovai prieš jį „ištirpdavo“.

Jis buvo ypatingas žmogus. Savo karjeros pradžioje ruošiausi važiuoti į Vieną, kur „Musikverein“ Auksinėje salėje turėjau atlikti vokiečių kompozitoriaus Udo Zimmermanno specialiai man parašytas ir jo paties diriguojamas dvi koncertines arijas. Apie tai sužinojęs Sondeckis tuoj pat pasiūlė: „Paskambinsiu dr. Raabui, savo geram draugui ir garsiam impresarijui, paprašysiu, kad Jūsų pasiklausytų“. Taip ir padarė – Raabas su manimi susitiko ir pareiškė, kad rekomenduos Vienos operai. Tačiau taip atsitiko, kad aš netrukus užmezgiau kontaktus su kita austrų koncertų agentūra – „Ősterreichische Nationale Kulturvermittlung“, kuriai vadovavęs Johannas Holenderis netrukus pats tapo Vienos valstybinės operos vadovu. Paskambinau dr. Raabui, viską paaiškinau ir atsiprašiau. Jis nesutriko, pasiūlė, jei tai nesikirs su mano įsipareigojimais, surengti pasirodymų Zalcburgo operoje. Taip ir padarė – dainavau ten Dezdemoną. Tad ir čia Maestro Sondeckis suvaidino didžiulį vaidmenį.

Sondeckis apskritai buvo labai dėmesingas žmogus, visada pasirengęs padėti. Kai dirbau Marijos teatre, dažnai matydavomės Sankt Peterburge. Susitikus imdavo klausinėti, ką nuveikiau, kaip sekasi.

Tokia ir jo žmona Silvija – mūsų brangioji Silvija. Vilniuje, įrašinėjant „Don Žuaną“, ji mums buvo kaip mama. Sakydavo: „Jau vėlus metas, restoranai uždaryti, vakarieniausite pas mus.“ Vidurnaktį važiuodavome pas Sondeckius. Viskas iš šaldytuvo būdavo perkeliama ant stalo, ir mes, labai išvargę ir alkani, visa tai tiesiog nušluodavome. Mes valgydavome nuostabiai gardžią Silvijos žirnių sriubą ir varškėčius iš neišpasakytai skanios lietuviškos varškės su lietuviška grietine. O kartą Silvija kategoriškai pareiškė: „Šiandien kepsiu kiaulės koją. Valgysime mėsą – jums reikia baltymų, energijos.“

Iš Sondeckių sklido žmogiška šiluma. Kai juos prisimenu, nejučiomis pradedu šypsotis. Robertas, mano vyras, sako, kad jie man kaip giminės. Taip ir yra.

Paskutinį kartą, kai buvau Vilniuje, susitikome su Silvija, nuėjome į kapines. Žiūrėjau į ją ir galvojau, kiek šilumos, kiek meilės iš jos sklinda. Kai grįžome, buvau rūpestingai, kaip senais laikais, pamaitinta. Vėliau vartėme senas nuotraukas. Buvo skaudu, kad Sondeckio jau nebėra, bet kartu pajutau mane užliejančią džiaugsmingų prisiminimų bangą – atrodė, kad grįžtu į jaunystę, kai viskas dar prieš akis, viskas tarsi skirta tau vienai, kai visata yra prie tavo kojų ir tiki, jog užtenka žvilgterti dešinėn kairėn, ir visi tau paklus. Užplūdo neapsakomas dėkingumas už tuos prisiminimus, už palaimą, kurią patyriau tuomet muzikuodama, alsuodama muzika. Ir visa tai buvo vieno žmogaus dėka – Sauliaus Sondeckio, didžio muziko ir didžios asmenybės.

Manau, jis dabar girdi mus – lenkiamės jam. Jo dvasia ten, kur kalbama apie muziką ir apie Silviją. Tai ir buvo jo gyvenimas, apie tai jis galvojo net ne kasdien, bet kiekvieną akimirką.

Kai bendraudavome su juo, jis vis sugrįždavo prie muzikos ir prie Mozarto: „Žinai, Liuba, naujai pergalvojau vieną Mozarto epizodą. Dirigavau jį visai kitaip nei anksčiau. Tretjakovas, girdėjęs tą mano koncertą, pasakė: „Sauliau, kaip puiku, kaip įdomu.“ Sondeckis toks – muzika jam buvo viskas, o Mozartas – kaip Viešpats. Tikiu, kad Mozartas ir pats džiaugtųsi jo atlikimu.

Sondeckis užkrėsdavo džiaugsminga kūrybos dvasia. Su juo muzikuojant man tarsi užaugdavo sparnai ir nuskraidindavo į padanges. Išgyventi tai yra didžiausia laimė.

 

Susiję nariai

Leonidas Melnikas

Leonidas Melnikas

Pianistas, vargonininkas, muzikologas, habil. dr., LMTA katedros vedėjas, profesorius

Silvija Sondeckienė

Silvija Sondeckienė

Violončelininkė, profesorė

Silvija Sondeckienė

Silvija Sondeckienė

Violončelininkė, profesorė

Paulius Sondeckis

Paulius Sondeckis

Smuikininkas, tarptautinių konkursų laureatas, Zalcburgo “Mozarteum” simfoninio orkestro koncertmeisteris

Vytautas Sondeckis

Vytautas Sondeckis

Violončelininkas, tarptautinių konkursų laureatas, Šiaurės Vokietijos Radijo orkestro koncertmeisteris

Komentarai