LNOBT OPEN ATIDARYMAS: Baroko opera barokiniame Vilniuje (su vaizdo įrašu)

Publikuota: 2024-06-28 Autorius: Tomas BAKUČIONIS. Nuotrauka Martyno Aleksos
LNOBT OPEN ATIDARYMAS: Baroko opera barokiniame Vilniuje (su vaizdo įrašu)

Birželio 26-ąją prasidėjo jau tradiciniu tapęs ketvirtasis Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro bei Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės valdovų rūmų (toliau – Valdovų rūmai) organizuojamas festivalis „LNOBT Open“, kiekvienos vasaros pradžioje vykstantis po atviru dangumi Valdovų rūmų kieme. Šįsyk atidarymo vakarą klausėmės Henry Purcell‘o operos „Didonė ir Enėjas“.

Pastatymo autoriai – vengrų choreografė-režisierė Dóra Barta, scenografė Ildi Tihanyi, kostiumų dailininkė Andrea Kovacs, šviesų dailininkas Zoltan Katonka. Ši komanda spektaklį pastatė Vengrijos valstybiname operos teatre, kuris ten sėkmingai rodomas jau ne vieną sezoną. Lietuvos pastatymo dirigentas Vytautas Lukočius, choro vadovas Česlovas Radžiūnas, o atliko išimtinai lietuvių solistai Teatro choras ir orkestro grupė, kuri jau keleri metai žinoma kaip „Capella Concertante Vilnensa“ ir gilinasi į baroko muzikos interpretacijos specifiką. Solines partijas atliko Aistė Pilibavičiūtė (Didonė), Monika Pleškytė (Belinda), Evelina Volodkovič (antroji tarnaitė), Tomas Pavilionis (Enėjas), Ovidijus Astrauskas (burtininkas, dvasia), Joana Gedmintaitė, Julija Stupnianek-Kalėdienė (raganos), Laurynas Aksamitas (jūreivis).

Apie šios vienintelės tikros H. Purcell‘o operos istoriją ir jos pastatymų istoriją Lietuvoje galima ir atskirai pakalbėti. Apytikriais istorikų duomenimis kompozitorius operą sukūrė apie 1688-ųjų vidurį, libretą operai sukūrė airių poetas Nahum‘as Tate‘as pagal antikos poeto Vergilijaus poetinę dramą „Eneida“, o operos premjera įvyko 1689-ais Londono mergaičių pensionate. Maždaug tuo laiku H. Purcell‘as sukūrė ir kitų sceninių veikalų, tai muzikinės dramos (anglų vadintos „semi-opera“) su gausiais kalbamaisiais epizodais, tačiau būtent „Didonė ir Enėjas“ seka labiau prancūziška tradicija su ištisiniu muzikos vystymu. Būtent dėl šios priežasties vengrų statytojų įdėjai įterpti elektroninės muzikos intarpus negaliu pritarti. Operos sukūrimui taip pat galėjo turėti tam tikros įtakos 50 metų anksčiau pasirodžiusi italo Francesco Casalli opera „Didonė“ bei keliais metais anksčiau sukurta anglo John‘o Blow „Venera ir Adonis“.

Lietuvoje per pastaruosius 30 metų ši opera buvo ne kartą pastatyta. Savaip simboliška, kad bene pirmasis sceninis pastatymas įvyko 1992-aisiais būtent tada dar neatstatytų Valdovu rūmų rūsiuose, kurie archeologų buvo jau atkasti, pridengti laikinais stogais ir lankomi. Apie valdovų rūmų atstatymą tada dar tik svajota ir diskutuota. Operos pastatymą anuomet inicijavo tuometinė festivalio „Banchetto musicale“ meno vadovė Jūratė Mikiškaitė-Vyčienė, pastatymo režisierė buvo viešnia iš Jungtinės Karalystės Jane Ginger, dirigavo Romualdas Gražinis, atliko choras „Aidija“, solistai Gintarė Skerytė, Ignas Misiūra, Nora Petročenko, ansamblio „Banchetto musicale“ šokėjai, senosios muzikos ansamblis „Atrium musicum“. Vėliau, 1995-ais opera buvo pakartotinai pastatyta tos pačios režisierės diriguojant R. Gražiniui tuometiniame Rusų dramos teatre (dabar – Vilniaus senasis teatras). 2011-ais opera pastatyta ir Klaipėdos muzikiniame teatre, o tų pačių metų gruodžio 31-ąją Valdovų rūmų Didžiojoje menėje operą vėl atliko choras „Aidija“, Kauno styginių kvartetas, solistai Nora Petročenko, Saulė Šerytė ir Nerijus Masevičius, dirigavo Romualdas Gražinis. 2023-iųjų rugsėjį Vaidilos teatre opera užbaigė festivalį „Bancchetto musicale“, pastatymui dirigavo prof. Christianas Frattima, griežė jo vadovaujamas baroko orkestras „Coin du Roi“ iš Italijos, dalyvavo festivalio choras „Duodeca“, solines partijas atliko Theodora Baka (Graikija) – mecosopranas, Jóhann Kristinsson (Islandija) – baritonas, Bryndís Guðjónsdóttir (Islandija) – sopranas, Yo Otahara (Japonija) – sopranas, Julija Stankevičiūtė (Lietuva) – mecosopranas, Indrė Anankaitė (Lietuva) – sopranas, Seohee Kim (Pietų Korėja) – sopranas, Povilas Vanžodis (Lietuva) – tenoras.

Džiugu, kad šio įstabaus kūrinio ėmėsi mūsų operos teatras su mūsų solistais, teatro choru ir orkestro grupe. Statyti tokią operą lauko scenoje su įgarsinimu, kai orkestras yra ne prie scenos, o žiūrovinės dalies šone, yra rimtas iššūkis. Dirigentui V. Lukočiui teko nelengva užduotis chorą ir visą veiksmą scenoje stebėti ekrane. Orkestras padėjo daug pastangų, stengdamasis interpretuoti barokinėje manieroje, aiškiai ir stilingai artikuliuodamas. Tačiau, nors orkestras nedidelis, bet kaip tik šis sprendimas susodinti orkestrą ne prie scenos – nepasiteisino, nes muzikos tėkmės sinchronas nukentėjo, keistokai skambėjo ir klavesino atliekamoje basso continuo partijoje dubliuojamos smuikų melodinės linijos.

Puikiai pasirodė teatro choras – gera artikuliacija, stilinga, barokiška frazuotė, darnus skambėjimas ir geras intonavimas.

Operos solinės partijos yra tikrai sudėtingos, instrumentiškos, reikalaujančios iš dainininkų visiškai kitokio vokalo valdymo, artikuliavimo ir frazavimo, nei jie įpratę itališkose romantizmo operose. Tad solistams sunkokai sekėsi anglų kalbos tarsena bei dikcija. Žymi muzikė, Hamburgo aukštosios muzikos ir teatro mokyklos profesorė Raminta Lampsatytė kadaise yra pasakiusi, kad kiekviena kalba, kuria dainuojama, formuoja savitą vokalinę techniką ir frazavimą. Kitas aspektas, kurio solistai nepaisė – disonanso ir konsonanso santykis baroko estetikoje. Nes priešingai, nei romantizmo estetikoje, interpretuojant baroką, tiek vokalinėje, tiek instrumentinėje frazėje svarbesnis akcentas tenka būtent disonansinei natai. Trumpai tariant, labai linkėčiau, kad visi paminėti tikrai talentingi ir kūrybingi operos solistai, imdamiesi tokių sudėtingų solinių partijų, kaip šioje nuostabaus grožio H. Purcell‘o muzikoje, labiau gilintųsi į baroko muzikos estetikos specifiką. Esmė yra toli gražu ne tik tai – griežti/dainuoti su didesniu ar mažesniu vibrato, kuris tėra tik nedidelė garso puošmena.

Apibendrinant šias refleksijas vis viena džiugu, kad padaryta svarbi pradžia, o svarbiausia – yra potencialo tobulinti tai, kas pradėta. Nė kiek neabejoju, kad šis pastatymas (žinia – pareikalavęs ir nemenkų investicijų) sulauktų savo žiūrovų ir Teatro sezone, jei būtų apsispręstą jį perkelti LNOBT pagrindinę sceną. O kitų metų Teatro vasaros festivaliui linkiu, kad orkestras susėstų į jam prideramą vietą prie scenos, nes manau, kad Valdovų rūmu kieme erdvės tam pakanka. Būtų mažiau iššūkių ir dar geresnis rezultatas. Linkiu ir operos teatro orkestro grupei „Capella Concertante Vilnensa“ drąsiai toliau eiti baroko keliu, Jūs jau padarėte puikią pradžią, tas kelias nėra lengvas, bet vertas pastangų – klausytojai (o ir muzikos kritikai) tai tikrai įvertins.

Susiję video galerijos

Purcell DIDO AND AENEAS. MB rekomenduoja

Susiję nuotraukų galerijos

Susiję nariai

Tomas Bakučionis

Tomas Bakučionis

Pianistas, klavesinininkas, vargonininkas, muzikos kritikas, kultūros politikos analizė ir apžvalgos

Komentarai