LNOBT scenoje karaliavo Ch. Gounod opera „Faustas“

Dabar FAUSTAS nacionalinėje operoje: „Bohemiečiai“ persikėlė ir galima pasižiūrėti, kaip buvęs „gatvės teatras“ atrodo tikrame teatre. Įspūdis GLAUSTAI iš 2024 03 09 rodyto spektaklio.

Balsingas kūrinys: puikiai skamba chorai; didžiausias spektaklio privalumas ir puošmena – žinomi solistai. Klausytis šios operos – malonumas. Ir štai dirigentas Gintaras Rinkevičius - nacionalinėje Operoje.

Kita vertus, Ch. Gounodo Faustas suteikia bet kuriam režisieriui ir scenografui pasirinkti, ką pristatys: ar pasakos XIX a. siužetą apie meilės (mielės, kaip rašoma programėlėje) tragediją, ar universalią idėją apie Blogio siekį sunaikinti padorų žmogų. Pastaruoju atveju Mefistofelis yra/būtų svarbiausia figūra; man pasirodė, kad Tado Girininko toks jis lyg ir yra kuriamas – paverčiantis Faustą įrankiu – gražus ir skambaus balso velnias: jis juk gali būti visos muzikinės istorijos vadybininku, ašimi.

Faustas - Edgaras Montvidas, 25 metai scenoje ir tebėra jaunuolis, kažkur recenzijoje yra išgirtas už legato šiame vaidmeny. Ir visada išgirtas.

Margarita – Olena Tokar, išėjusi Leipzigo mokyklą, labai skaidri. Velnias jos ir nepaima.

Tačiau pieštoji scenografija su rašytinėmis iškabomis lyg iš senų laikų teatriuko ir režisūra, suklijuojanti kūrinį fragmentais kaip buitinės operos paveikslus su tam tikrais hiperbolizuoto erotizmo elementais (ypač Mefistofelio daiktas), kurie tikriausiai tenkina režisierės fantazijas, trukdo įsijausti į universalų kūrinio pranešimą: žiūrovas tiesiog perkeliamas į aną Prancūziją ir verčiamas susitaikyti, jog čia toks sau lyrinis pasakojimas. Taigi „Aukso veršio“ metafora didžiojoje scenoje dingusi; gilesnis operos siužeto interpretavimas būtų leidęs ją pateiktii aktualiau, nes įžymi šėtono arija juk ir yra apie politiką, apie žmonių ydas – nepriklausomai nuo geografinės vietos, todėl jis ir gali įtraukti į karą atskubėdamas „su geležimi“, o minios – jam pritarti. Perskaičius E. Montvido interviu („Faustas ir senstančio kūno fizika", pranešimas spaudai, 15 min, 2024 03 08) matyti, jog ir jis Faustą supranta plačiau nei tas suteiktas dekoracijų fonas.

Nacionalinė opera galėjo kur kas įspūdingiau užsimoti užuot tik perkeldama Vilnius City Opera versiją. Nepaisant kompozitoriaus sumanymo, čia „Valpurgijos naktyje“ net nėra baleto – yra šokis, kuriuo perteikiama orgija. Nors labai įtraukus paskutinio veiksmo paveikslas: įspūdį daro šviesų dailininko darbas.

Užtat programėlė turbūt blogiausia iš visų Teatre rodytų spektaklių per pastaruosius 50 metų: lyg ją būtų maketavęs pradedantysis dizaineris ano amžiaus pabaigoje; skaityti ne tik nepatogu – kai kurių teksto dalių turbūt nematė profesionalus redaktorius, nes būtų ištaisęs ne tik korektūros, bet ir kalbos, skyrybos bei stiliaus klaidas. Gal tų popierinių programėlių ir nereikėtų apskritai, jei jas atrastum Teatro tinklalapy.

Susiję nariai

Andrius Vaišnys

Scenarijų, koncertinių programų, libretų autorius