LVSO gimtadienio koncertas: Gautier Capuçon
Šių metų sausio 31 dieną LVSO šventė savo 36-ąjį gimtadienį. Šventiška nuotaika lydėjo tiek koncerto šeimininkus, tiek iškilmingą publiką, tarp kurios buvo ir JE LR Prezidentas su žmona, ir Prancūzijos ambasadorė, ir daug kitų kviestinių svečių.
Maestro Gintaras Rinkevičius garsėja ne tik pavyzdingai išlaikomu ir keliamu orkestro lygmeniu, didžiulėmis sudėtingomis programomis, bet ir mokėjimu nepriekaištingai parinkti koncertų programą tam tikrom progom. Štai šią dieną vakaro žvaigžde tapo prancūzų violončelininkas, vadinamas XXI amžiaus violončelės ambasadoriumi, Gautieras Capuçonas, pademonstravęs aukščiausią reprezentacinį lygmenį, o antroje koncerto dalyje karaliavo Richardas Straussas (1864-1949) ir jo impozantiškas autobiografinis kūrinys.
Prieš atvykdamas į Lietuvą Gautieras Capuçonas davė išskirtinį interviu, kuriame sakė, kad muzika yra jo gyvenimas; nuo ketverių su puse metų pradėjęs griežti violončele ir augdamas su smuikuoti mokomais broliu ir seserimi, prancūzas ir neįsivaizdavo, kad ji nebus jo gyvenimo dalis, net daugiau, jis ją jaučia kaip savo kūno dalį. Interviu jis nuoširdžiai pasidalijo savo darbo rutinos paslaptimis, taip pat planais, apie 2022 metais įkurtą savo vardo fondą ir kitomis mintimis, iš kurių matyti, kad jis, nors iš šono iš tiesų atrodo kaip laimės kūdikis, apdovanotas gražia išvaizda, tinkamomis aplinkybėmis ir puikia karjera, nepamiršta, kad visa tai ateina tik per sunkų darbą ir darbštumą bei... nuolankumą.
Nuo pirmųjų stryko judesių išgirdome nuostabiu 1701 metų gamybos Venecijos meistro Matteo Goffrillero gamybos instrumentu išgaunamą ir erdvę užpildantį aksominį violončelės garsą. O šiai progai prancūzų žvaigždė pasirinko britų kompozitoriaus Edwardo Elgaro (1857-1934) koncertą violončelei e-moll op. 85. Nors koncertas yra tapęs vienu iš dviejų labiausiai atliekamų koncertų violončelės repertuare, apie 30 minučių trunkantį keturių dalių elegišką kūrinį atlikti solistui yra didelis iššūkis, nes šalia pirmaujančio melodinio prado čia nestinga techninių uždavinių greitosiose dalyse. Tačiau griežiant Capuçonui, pastangų nebuvo regėti, ir klausytojas galėjo mėgautis interpretuojama muzika.
I d. Adagio – Moderato pagrindinė melodija buvo griežiama šiltu garsu, kartu su orkestru ji kerėjo harmoniniais perėjimais ir moduliacijomis. II d. Lento – Allegro molto, pradėta pizzicato, toliau buvo atliekama lengvesniais štrichais. Solisto interpretuojama ji žavėjo elegancija ir grakštumu. Ypatingai graži III d. Adagio, emocinis ir lyrinis kūrinio centras, buvo atlikta pilnu, skambiu tonu nuo tyliausių garsų iki sodriai vibruojančių pakilimų. Muzikinė prasmė buvo labai gražiai, jautriai išjausta ir perteikta. Dramatiška, emocinga IV d. Allegro – Moderato – Allegro, ma non-troppo – Poco più lento – Adagio vėl sugrąžino į pirmajai daliai būdingą įvairiopų nuotaikų kaitą, bet ir čia auksine gija ryškiai tęsiama daininga solo partija galėjo užgauti kone visas klausytojo slapčiausias stygas. Maestro Gintaro Rinkevičiaus diriguojamas orkestras šioje muzikinėje kelionėje buvo lankstus ir patikimas partneris.
Net jei šis kompozitorius nėra kam nors „savas“ dėl tam tikrų melodinių ir harmoninių vos juntamų šios muzikos „maginių“ kodų, toks koncerto perteikimas yra pats savaime įtikinantis. Profesionaliu požiūriu tai labai geras kūrinys, aiškiai sukonstruotas, harmoningas ir atskleidžiantis plačią jausmų gamą, tad violončelininkas turi šimtaprocentinę progą atskleisti instrumento ir gražiausias dainingąsias savybes, ir technines galimybes. Prancūzų virtuozo atlikimo stilius visiškai subalansuotas, pakeltas į estetinį lygmenį emocinis žmogaus pasaulis traktuojamas su pagarba ir aristokratiškai saikingai. Gautieras Capuçonas puikiai vertintinas ir dėl nepaprastai kokybiško minkšto garso, ir meistriško kūrinio perteikimo, kuris buvo išjaustas iki paskutinės natos ir pateiktas su meile.
Nuskambėjus šiam koncertui, solistas prisiminė savo viešnagę 2017 metais Lietuvoje, ir, pasveikinęs orkestro vadovą bei kolektyvą su gimtadieniu, pagriežė Edwardo Elgaro „Enigma variaciją“ Nr. 9 (Nimrod). Žinoma, ji taip pat galėjo išspausti ašaras visiems, kas nemano, kad ši muzika yra perdėm juslinga, ir padėti atrasti sau labai kilnius sąskambius ir ritmą, savitą didingumą – tiesiog gryną skambesio grožį. Dar sykį į sceną iškviestas, solistas pagriežė Pablo Casalso/ Gautiero Capuçono „Paukščių giesmę“ – katalonų liaudies dainą „Himnas taikai“, originaliai aranžuotą violončelei su fortepijonu. Ši liūdna melodija lėta, išnykstanti į pianissimo ir flažoletų „dangų“. Ir vėlgi, ji labai dėkinga solistui pademonstruoti stebuklingą klausos subtilumą ir pirštų jautrumą. Kartu ji neša šiems laikams labai svarbią žinią... Po abiejų bisų violončelistas laikė ištiestą ranką su smičiumi geras dešimt sekundžių, leisdamas muzikai baigti skambėti „negirdimose“ sferose. Tokie momentai įstringa kaip įvaizdžio dalis. Išties labai įspūdingas solistas!
Po šio mūsų įkvėpto įstabaus prancūziško muzikavimo aukštumų aromato, antroje koncerto dalyje orkestras visai perėmė klausytojų dėmesį, šventišką nuotaiką perteikdamas Richardo Strausso šešių dalių simfoninės poemos „Herojaus gyvenimas“ op. 40 švytėjimu. Švytėjo viskas: mostai, šypsenos ir instrumentai. Nuo pirmųjų taktų orkestras užbūrė grynų, intensyvių skambesių gausa. Dėmesį patraukė prieš mūsų akis išsiskleidęs gyvas orkestro organizmas – puikiai suderintas, sveikas ir stiprus, trykštantis muzikavimo džiaugsmu. Iš to matyti ir didelis orkestro vadovo maestro Gintaro Rinkevičiaus įdirbis, mokėjimas išreikalauti rezultato, neblėstanti energija ir entuziazmas.
Buvo labai įdomu stebėti instrumentų „gyvenimą“: išraiškingą ir karštų aplodismentų nusipelniusį pagrindinio orkestro koncertmeisterio Dainiaus Puodžiuko soliavimą (jis iš tiesų sublizgėjo savo iškilia partija) ir banguojantį, besimainantį garsų vandenyną su preciziškais pučiamųjų epizodais, puikiai iškeltomis kulminacijomis ir nusileidimais. Buvo gražu matyti ir girdėti, kaip dirigentas sugeba vesti sudėtingas partijas ir išlaikyti puikų skirtingų didelės sudėties instrumentinių grupių santykį, įtampą ir intrigą, ir tai daryti nieko neperspausdamas.
Tarkim, penktojoje dalyje su „rytietišku“ arfų koloritu po medinių pučiamųjų pasirodymų kaskart suformuojama muzikinė medžiaga yra nelengvai interpretuojamas ir išpildomas „klaidžiojantis“ intarpas (nuslūgimas). Tokiais momentais dirigentas labai gražiai viską sustyguoja ir nuveda į kulminaciją ar kitą epizodą, pavyzdžiui, po tūbų replikos – į naujos, šeštosios dalies medžiagą ir intensyvų styginių judėjimą. Mano nuomone, visi perėjimai buvo labai geri, išklausyti, laisvai kvėpuojantys, skambą kartu ir gerai derantys. O tai – perėjimas, arba muzikinio sakinio ar minties, arba dalies pabaiga ir kitos pradžia – pats sunkiausias muzikos „lipdymo“ elementas, iš kurio gali spręsti apie orkestro ir dirigento meistriškumą. Taip pat puikūs buvo tylūs, lėti epizodai ir, žinoma, – tikrai verta pasikartoti, – ir soliniai, ir grupiniai pučiamųjų pasirodymai. Ko verta vien „kariškoji“ ketvirta dalis! Tikra fiesta.
Visa tai įspūdinga, turint galvoje, kad R. Straussą griežti apskritai yra sudėtinga, nelengva pasiekti, kad didžiulė beveik be pertraukų vystoma medžiaga būtų logiškai išdėstyta, o nesigirdėtų kaip nuobodi vietoj liulanti beformė, sunki, klampi masė... Milžiniškas ir orkestras: 6 kontrabosai, 10 violončelių, 8 valtornos, 5 trimitai, 3 trombonai, 2 tūbos, medinių pučiamųjų po keturis, 2 arfos, ir kt.
Taigi, gražų paskutinį sausio vakarą publika buvo pamaloninta aukšto lygmens kolektyvo pasirodymu: gyvai kunkuliuojantis, spalvingas ir dramaturgiškai intriguojantis didingas muzikinis paveikslas, raiškiai dėstomi herojaus gyvenimo įvykiai truko, regis, labai trumpai... Besigėrint muzika ir atlikimu, laikas prabėgo nepastebimai. Lietuvos Valstybinis simfoninis orkestras, pasiekęs „vidurio“ amžių, žydi gražiausiais pilnais žiedais, su kuo galima tvirtai ir nuoširdžiai pasveikinti ir kolektyvą, ir jo vadovą maestro Gintarą Rinkevičių.
Puikus darbas, puikus koncertas, puikus orkestras ir puikus gimtadienis!
2025 vasario 1 d.
Susiję nariai
Daiva Tamošaitytė
Pianistė, muzikologė