Maestro Robertas Šervenikas: „Niekada nepalioviau tikėti, kad diriguosiu“

Maestro Robertas Šervenikas (g. 1966) – dirigentas, kuriam pavaldžios chorinės, simfoninės muzikos, operų ir baletų partitūros, kurias jis įgalina gyventi ir gyvuoti – skambėti. Itin plati ir gili maestro asmenybės raiška, atida lietuvių kompozitorių kūrybai, dažno jų kūrinio premjera išsipildo dirigento muzikinės galios prikeltuose sąskambiuose. Sutelktas žvilgsnis apima klasiką ir šiuolaikinę muziką, kurią maestro pakviečia sklęsti.

Nacionalinė Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokykla išaugino jaunąjį muziką, kuris kaip dirigentas formavosi Sankt Peterburgo Nikolajaus Rimskio-Korsakovo konservatorijoje, kur 1991-aisiais profesorės Tatjanos Chitrovos dirigavimo klasėje įgijo chorinio dirigavimo, o 1995-aisiais profesoriaus Viktoro Fedotovo klasėje – simfoninio ir operinio dirigavimo diplomus.

1993-aisiais įvyko Šerveniko debiutas diriguojant Lietuvos nacionaliniam simfoniniam orkestrui, nuo 2000-ųjų maestro yra antrasis LNSO dirigentas, glaudžiai bendradarbiaujantis su Lietuvos, Šiaulių, Klaipėdos kameriniais orkestrais. Nuo 2000-ųjų maestro yra Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro dirigentas; 2008–2018 m. eitos LNOBT muzikos vadovo pareigos, tuo metu parengta daug reikšmingų operų ir baletų pastatymų, vertybiškai prasmingų LNOBT bendruomenei ir plačiajai auditorijai.

Įvairialypę raišką maestro Šervenikas sėkmingai plėtoja ir užsienyje. Pirmuoju tarptautinės karjeros įvykiu žymimas 1997-aisiais dirigento asistento darbas, pakvietus Mstislavui Rostropovičiui talkinti Eviano festivalyje statant Sergejaus Prokofjevo baletą „Romeo ir Džuljeta“. Nuo 1998-ųjų Šervenikas su Rostropovičiumi koncertavo žymiausiose pasaulio salėse; 2008-aisiais pradėjo ir iki šiol tęsia bendradarbiavimą su Bavarijos valstybiniu operos teatru. 2021-aisiais maestro tapo Kauno valstybinio choro meno vadovu ir vyriausiuoju dirigentu.

Dar vienas reikšmingas veiklos baras – pedagoginė, akademinė veikla: nuo 1996-ųjų Robertas Šervenikas dėsto Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, yra Dirigavimo katedros profesorius, nuo 1996 iki 2012 metų vadovavo LMTA simfoniniam orkestrui.

Tokią daugialypę raišką muzikos meno pasaulyje, jos vertę byloja pelnyti apdovanojimai. 2005-aisiais Robertas Šervenikas už intensyvią kūrybinę veiklą įvertintas Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija. 2016-aisiais už svarų indėlį ir ypatingus nuopelnus Lietuvos kultūrai ir menui, už iniciatyvas, inspiruojančias bendruomenę pozityviai veiklai, už asmeninę atsakomybę kuriant kultūrinę ir dvasinę aplinką maestro Šervenikas apdovanotas Kultūros ministerijos aukso garbės ženklu „Nešk savo šviesą ir tikėk“.

Šiame pokalbyje siekiama bent šiek tiek prisiliesti prie dirigento būties, išskleisti jo tiesą, tad leidžiamės su maestro Robertu Šerveniku į žodinę kelionę, mintimis atgal, į pačią pradžią, o taip pat žvalgomės į dabarties garsų pasaulį, kurio vardas Muzika.

Kelio pradžia

Gerbiamas maestro Robertai, gimėte Prienų rajone, Ašmintoje. Žinia, žmogaus formavimuisi ypač didelės reikšmės turi pirmosios patirtys vaikystėje. Prisiminkite ankstyvąsias, reikšmines patirtis, kurios turėjo įtakos, galbūt buvo lemtingos Jūsų tapsmui dirigentu.

Gimiau ir augau Prienų rajone, Ašmintos kaime, ne muzikų šeimoje. Mano tėtis dirbo buhalteriu, mama – mokytoja. Tėtis nuo pat jaunystės grojo akordeonu, buvo savamokslis muzikantas, labai populiarus apylinkėse. Ir aš nuo vaikystės jutau muzikos trauką, norą dainuoti, diriguoti, stebėdamas kokį įrašą televizoriaus ekrane. Kai sukako septyneri, tėvai nutarė mane leisti į Prienų muzikos mokyklą. Joje pradėjau groti fortepijonu. Kelias į muzikos mokyklą ir atgal ne visada buvo lengvas, ne visad atvažiuodavo autobusas, tekdavo tris kilometrus eiti pėsčiomis, dažniausiai su mama tą kelią įveikdavome.

Trečioje klasėje dalyvavau „Dainų dainelės“ ir Balio Dvariono pianistų konkursuose Vilniuje. Tai buvo mano pirmoji patirtis didesnėse salėse. Po „Dainų dainelės“ tėvai gavo laišką iš tuometinės Vilniaus M. K. Čiurlionio vidurinės meno mokyklos-internato (dabar – Nacionalinė M. K. Čiurlionio menų mokykla), kuriame buvau kviečiamas laikyti egzaminų ir galbūt mokytis. Taip ir įvyko. Egzaminus išlaikiau ir tapau M. K. Čiurlionio vidurinės meno mokyklos ketvirtoku. Chorinio dirigavimo mokiausi pas mokytoją Mariją Gaižauskienę. Baigęs mokyklą išvykau į Sankt Peterburgo konservatoriją studijuoti chorinio, vėliau įstojęs antrą kartą, ir operinio dirigavimo. Tai buvo mano studentiškų metų laikas. Jam pasibaigus, grįžau gyventi ir dirbti į Vilnių.

Nacionalinė M. K. Čiurlionio menų mokykla yra tikriausia meno Meka, kurioje formuojasi, bręsta meno asmenybės, tad sugrįžkite mintimis atgal į mokymosi metus ir pasidalinkite tuo, kas giliausiai įsirašę Jumyse.

Mokykloje buvo daug visokių įdomių dalykų. Labai daug gerų žmonių, puikių mokytojų. Juos visada prisimenu su didžiule pagarba. Aštuonerius metus gyvenau M. K. Čiurlionio meno mokyklos internate ir tai man, kaip vaikui, buvo reikšminga patirtis. Kaime visą laiką buvau su tėvais, o dešimtmečiui, atvykusiam vienam gyventi į Vilnių, pirmus keletą mėnesių buvo kiek nejauku, baugu, tačiau greitai atsirado draugų ir prasidėjo naujas įdomus gyvenimas.

Didžiausios įtakos, aišku, turėjo mokytojai, kurie ne tik puikiai išmanė savo dėstomą dalyką, bet ir gebėjo aistrą menui įskiepyti ir mums, mokiniams. Tai dirigavimo mokytoja Marija Gaižauskienė, fortepijono mokytoja Rima Karosaitė, Onutė Narbutienė, chorinio dirigavimo ir teorinių disciplinų mokytojas Jonas Rimša, mokytojas Marcelinas Slipkus, be abejo, mūsų klasės auklėtoja, mokytoja Vanda Galinienė – nepaprastos energijos žmogus, su kuria bendravome iki pat jos iškeliavimo Anapilin. Šventėme jos devyniasdešimtmetį, kelios laidos mokinių susirinko jos pasveikinti. Buvo išties įspūdinga. Kaip ir daugelis vaikų, mokykloje sportavau, mėgau žaisti krepšinį ir bėgti įvairias distancijas stadione, tad, aišku, svarbūs krepšinio mokytojai Antanas Burokas ir Pranas Vėželis, su kuriais ir dabar palaikome ryšį. Labai svarios įtakos turėjo choro vadovas, mokytojas Rimantas Zdanavičius, kuris jau seniai gyvena Ispanijoje. Kai buvo Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos 75-mečio jubiliejus, vyliausi, kad jis atvyks ir pasimatysime. Deja, jis negalėjo atvykti. Labai norėčiau su juo susitikti, pasikalbėti ir padėkoti jam už tai, ką jis man, pradedančiam muzikos mokslus, perdavė – choro pamokos buvo tikrai labai įdomios.

Pasidalinkite studijų Nikolajaus Rimskio-Korsakovo konservatorijoje patirtimis.

Tik atvažiavus į Sankt Peterburgą, aišku, miesto dydis, kultūrinių renginių gausa mane tiesiog apsvaigino – tiek teatrų, tiek koncertų salių viename mieste dar nebuvau regėjęs. O miesto, jo architektūros grožis... Konservatorijoje, aišku, girdėtos dėstytojų pavardės; be to, rusų kalba, kurią, atrodė, neblogai mokėjau, bet vis tiek reikėjo laiko, kad prisitaikyčiau prie kito gyvenimo tempo, prie kitų miesto dydžio diktuojamų atstumų, prie kitos kalbos, prie naujų žmonių, su kuriais teko vėl gyventi bendrabutyje.

Mano noras mokytis Sankt Peterburge pirmame kurse ne visai išsipildė: nepatekau pas norimą dėstytoją; o po pirmo kurso buvau pašauktas tarnauti sovietinėje armijoje, joje praleidau dvejus metus. Grįžęs pradėjau studijuoti pas norimą choro dirigavimo dėstytoją Tatjaną Chitrovą. Jai esu labai dėkingas už ketverių metų pamokas: už išskirtinį dėmesingumą, kruopštumą, už jos labai gerą širdį. Su šia dėstytoja iki dabar bendraujame – susiskambiname.

Kaip minėjau, baigęs chorinio dirigavimo studijas, stojau dar kartą – šįsyk mokytis simfoninio dirigavimo pas kitą puikų dėstytoją Viktorą Fedotovą, kuris dirbo Marijos teatre. Iki pat jo mirties nuolat bendravome. Baigęs studijas, susidraugavau su jo sūnumi ir dukra. Sūnus – puikus smuikininkas Maksimas Fedotovas, esame ne kartą koncertavę tiek Sankt Peterburge, Maskvoje, tiek Vilniuje. Jis gerai pažįstamas lietuvių publikai. Dabar jau seniai grojo Vilniuje ir, ko gero, dėl susiklosčiusių aplinkybių dar ilgai negros.

Dirigavimas

Jūsų patyrimu, ką reiškia mokyti(s) muzikos meno? Ką reiškia mokyti(s) dirigavimo specialybės? Prašyčiau galvoti apie dirigavimą kaip savosios raiškos visumą.

Labai platus ir sudėtingas klausimas. Visų pirma, norint mokytis dirigavimo, reikia suprasti, kad ši specialybė aprėpia daug kitų sričių, nes mūsų instrumentas, – jeigu turime galimybę prie jo prisiliesti studijų metu, – yra orkestras. Nėra paprasta ir lengva priprasti prie orkestro, tai reikalauja ilgo pasiruošimo klasėje, nes reikia ne vien išmanyti dirigavimo techniką, suprasti kūrinio idėjas, bet apmąstyti ir savąją interpretaciją, ir gyvai, asmeniškai susidurti su konkrečiais muzikantais. Tai svarbus psichologinis aspektas, nes iki tol mokaisi klasėje, kur groja du fortepijonai, o kada ateini dirbti su orkestru, daug kas pasirodo naujai. Aš labai nuosekliai stengiausi suvokti tą atgalinį ryšį: ką rodau orkestrui, ką orkestras groja, ir tai, ką girdžiu. Labai svarbi greita analizė – reikia nuolat žvelgti ir mąstyti į priekį, tad dirigavimas dažnai laikomas ne jauno amžiaus profesija. Sankt Peterburge dažniausiai visi simfoninio dirigavimo mokydavosi jau baigę kokį kitą fakultetą: ar chorinio dirigavimo, ar kokio instrumento – fortepijono, smuiko, ar teorinių disciplinų. Dažniausiai žmonės būdavo jau truputėlį brandesni negu pirmakursiai.

Dirigentas mokosi visą gyvenimą, nes muzikos pasaulio repertuaras neaprėpiamas, galybė dirigavimo technikos niuansų, skirtingi orkestrai, su kuriais reikia ne tik susikalbėti, bet pirmiausia adekvačiai reaguoti į jų tradicijas, suprasti ir atliepti, kaip jie reaguoja į dirigento ranką. Turėjau tikrai gerus mokytojus, kurie buvo praktikai, tad jie suteikė ne vien techninių žinių, bet ir pasidalijo vertingais praktiniais patarimais. Be to, studijų Sankt Peterburge laiku nuolatinis lankymasis repeticijose teatre ir filharmonijoje buvo norma, suvokta kaip pamokos. Tai yra patirtys, žinios – viskas, ką vėliau prisiminsi, mokėsi ar galbūt stengsiesi perprasti, kaip tai padaryti. Visiems, besimokantiems dirigavimo, reikia kantrybės. Atrodo, jeigu moki diriguoti schemą, tai gali daug ką parodyti. Galbūt ir gali parodyti, bet dirigento darbas nėra vien tai. Žinoma, būtinas viso bendro muzikos lauko žinojimas, dirigavimo technikos išmanymas, kad orkestras „nesikankintų“ – suprastų tavo rankų gestą – tavo norą, kurį turi rodyti auftaktais, o ne pasakoti, kaip kūrinys turėtų skambėti. Bet, kaip minėjau, ypač svarbu psichologija. Man tikrai reikėjo kantrybės ir daug darbo; kartais buvo ir nusivylimo momentų, bet niekada nepalioviau tikėti, kad diriguosiu, kad noriu to mokytis, ir mokausi iki šiol, atrasdamas naujus kūrinius, susitikdamas su naujais solistais, atlikėjais, naujais orkestrais. Tai kas džiugina, bet ir kelia nemaža įtampos, nes dirigentas ne visada gali rinktis; kartais būna pasiūlymų, apie kuriuos galbūt nė minčių neturėta, bet turi sugebėti juos priimti, įveikti sunkumus, kuriuos pateikė susiklosčiusios aplinkybės, ir pateisinti lūkesčius.

Kalbėdamas apie dirigavimo dėstymą, pirmiausia pastebėčiau skirtumą tarp studentų, kurie ateina kaip į papildomą discipliną, norėdami susipažinti su dirigavimo pagrindais, ir tų, kurie nori būti profesionalūs kapelmeisteriai ar simfoninio orkestro dirigentai. Jų tikslai – skirtingi, kaip ir gabumai. Apskritai žmonės yra skirtingi: vienų rankos yra jau natūraliai „pastatytos“: jie be vargo gali diriguoti nesudėtingus dalykus; kiti ateina labai „užsispaudę“ – stokoja laisvumo, rankų plastikos, tiesiog nežino, kaip su jomis elgtis. Reikia nuoseklaus darbo, atsidavimo. Yra žmonių, kurie, rodos, pradžioje labai sukaustyti, nenatūralūs, bet turi didelį norą, tada tikrai pavyksta atsipalaiduoti, išsilaisvinti, nusimesti tai, ko nereikia, ir suprasti pačią dirigavimo technikos esmę. Aiškus žinojimas, ko nori, stiprus troškimas ir darbštumas leidžia pasiekti labai daug. Dirigentas yra žmogus, stovintis prieš orkestrą, jis yra atsakingas už tai, kas skambės koncerte. Todėl neužtenka elementarios techninės bazės, reikalinga mokykla, kuri įgalina mus valdyti orkestrą ir įgyvendinti savo sumanymus.

Man dėstyti įdomu, malonu, jeigu yra studentų, kuriems iš tikrųjų to reikia, kurie susitelkia ir nuosekliai dirba ir, svarbiausia, supranta, kad šiame darbe bet kada gali ištikti akimirka, kai paaiškėja, jog ne viskas taip paprasta. Tokia refleksija ir pasirengimas pradėti iš naujo labai svarbus.

Patirtys

Jūsų karjerą įprasmina darbas Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, kuriame 2008–2018 m. ėjote muzikos vadovo pareigas, taip pat ilgametis bendradarbiavimas su Bavarijos operos teatru, tad pasidalinkite, ką reiškia diriguoti operos, baleto spektaklius?

Į Lietuvos nacionalinį operos ir baleto teatrą atėjau diriguoti statant Modesto Musorgskio operą „Borisas Godunovas“. Dar neįvykus premjerai, tuometinis LNOBT generalinis direktorius Gintautas Kėvišas pasiūlė tapti teatro muzikos vadovu. Tai jau buvo antrasis pasiūlymas, netikėtas ir labai malonus. Tą kartą sutikau.

Diriguojant baleto spektaklius reikia pažinti choreografiją, suprasti skirtingų solistų pageidavimus ir akylai stebėti, kas vyksta scenoje. Balete esame choreografo sumanymo išpildytojai.

Operos spektakliuose dirigentui tenka visa atsakomybė už muzikos interpretaciją, tai ilgo darbo repeticijose su solistais, choru ir orkestru pasekmė.

Aš pats, kaip dirigentas, teatre augau ir esu dėkingas visiems, su kuo dirbau: orkestro muzikantams, operos solistams, režisieriams, ir, aišku, tiems, su kuriais daugiausiai dirbome planuodami repertuarą, skirstydami vaidmenis. Tie dešimt metų buvo išties intensyvūs ir tokie skirtingi. Visada džiugu, kai dirbdamas mokaisi ir atrandi tai, ko dar nežinojai.

Tikriausiai publika galėtų teisingiau įvertinti, kaip pavyko premjeros, operos, baleto spektakliai, kuriuos dirigavau; man tai buvo iššūkis pačiam sau ir didžiulė atsakomybė dirbti su patyrusiais žmonėmis teatre. LNOBT daug ko išmokau, tikiuosi, kad ir atlikau ką tokio, kas įsiminė žiūrovams ir buvo svarbu visiems, kuriems teko kartu darbuotis.

Nuo 2021-ųjų esate Kauno valstybinio choro meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas, tad pasidalinkite savąja Kauno valstybinio choro pajauta, apibūdinkite jį ir save jame.

Kauno valstybinis choras, kaip žinia, įkurtas maestro Petro Bingelio ir vadovavusio jam visą savo amžių, turi išties įspūdingą kūrybinę biografiją, repertuarą, koncertines keliones. Tikrai nelengva chorą tokį ilgą kelią vienam žmogui išlaikyti, turėti energijos jį puoselėti. Choro repertuarą sudaro muzikos aukso fondas – didelių formų kūriniai, kuriuos mūsų šalies orkestrai, kitų šalių orkestrai kviečia chorą dainuoti, ir kūriniai a cappella, nemažai jų yra lietuvių autorių kūriniai. A cappella turi savitą specifiką, tarkim, atliekant Johano Sebastiano Bacho kūrinius ar šiuolaikinę a cappella muziką, ar XIX a. kūrinius – kiekvienu atveju skirtinga stilistika.

Kauno valstybinis choras, be abejo, pats didžiausias ir reprezentatyviausias kolektyvas dėl gausos, profesionalumo. Atliekama daug muzikos su orkestrais, tad natūralu, jog kartais tiesiog pristinga laiko kitam repertuarui. Aš su Kauno valstybiniu choru dirbu tik truputį daugiau nei dvejus metus, tai yra labai trumpas laikas, tačiau mano troškimas – plėsti repertuarą kūriniais, kurių choras dar nėra dainavęs, ir atgaivinti tuos kūrinius, kurie dainuoti prieš daug metų. Džiaugiuosi, kad galiu su choru įgyvendinti naujas idėjas. Tie keli prabėgę metai buvo labai intensyvūs tiek man, tiek chorui, kartais net pernelyg intensyvūs – labai daug naujų kūrinių, tad nuolat mokytasi, judėta į priekį. Tikriausiai svarbiausias dalykas ir didžiausias džiaugsmas – bendravimas su žmonėmis, kurie nori išmokti ir dainuoti naujus kūrinius, kurie dainuodami patiria tikrą aistrą. Žinoma, kartais reikia žmones motyvuoti – padėti suprasti kūrinio reikšmę, jo svarbą repertuare, šiuo atveju omenyje turiu lietuvių autorių kūrinius ir jų buvimą, gyvavimą Lietuvos kompozitorių kūrybos kontekste. Chorui be galo svarbu, be pastovaus repertuaro, nuolat „gyventi“ naujuose kūriniuose aktyviu kūrybiniu pulsu.

Kauno valstybiniame chore yra beveik septyniasdešimt žmonių. Nariai keičiasi – vieni išeina į kitus darbus, kiti ateina. Neretai rengiame perklausas ir galiu tik pasidžiaugti, jog tikrai yra norinčių dainuoti. Choristo, kaip ir kiekvieno dainininko, instrumentas yra jo kūnas, jo balsas, tai veikiausiai pagrindinis skirtumas nuo muzikanto. Į repeticiją jis turėtų ateiti be streso, įtampos, nes kitaip balsas nelabai galės atsiskleisti. Dainavimas chore reikalauja pasitikėjimo savimi ir, žinoma, visumos, bendrumo pajautimo.

Choro repeticijose daug dirbama susu tekstais, nes, be muzikos, svarbūs žodžiai, jų perteikiamos idėjos, todėl repertuaras kitoks. Kaip ir orkestro muzikoje: yra dirigavimas vien orkestrui, yra operos ir baleto spektakliai. Kiekvienoje srityje – sava specifika. Dirbant su choru svarbu pažinti balsą; žinoti esminius dalykus: galimybes, balso valdymo specifiką. Vėlgi kaip ir dirbant su orkestru, reikia išmanyti instrumentų galimybes. O visa kita lemia mūsų, dirigentų, profesionalumas: ar mus supranta atlikėjai, ar mumis pasitiki, ar mes juos motyvuojame, ar mes suteikiame jiems aistros muzikuoti. Pastarasis aspektas, ko gero, yra esminis, nes, kai susirenka profesionalai ir groja vien tik natas, tikriausiai nieko nėra nuobodžiau.

Dar viena Jūsų veiklos sritis – festivaliai. Kaip Tarptautinio Tytuvėnų vasaros festivalio ir Chaimo Frenkelio vilos vasaros festivalio meno vadovas papasakokite apie juos, įvardinkite savitumą, pasidalinkite asmeninėmis įžvalgomis.

Tarptautinio Tytuvėnų vasaros festivalio meno vadovas esu jau aštuoniolika metų. Tikrai didžiulis laikotarpis. Įdomiausia, o kartu ir sudėtingiausia – sudaryti festivalio programą. Tai ir pats svarbiausias dalykas. Negali fantazuoti ir daryti tai, ką nori, nes yra realios erdvės ir realus numatomas festivalio finansavimas. Tuo remdamasis planuoju, kasmet turiu sugalvoti ką naujo. Pastaruosius septynerius metus festivalio direktorius yra mano sūnus Justas. Jis – pianistas, turintis daug įvairių idėjų ir jas aktyviai įgyvendina. Tarptautinio Tytuvėnų vasaros festivalio įkūrėja Nijolė Saimininkienė, kuri dabar yra Šiaulių „Polifonijos“ choro direktorė, inicijavo festivalį ir pakvietė mane prisijungti. Esu jai labai dėkingas.

Festivalio programos labai įvairios – nuo baroko muzikos iki džiazo ar nedidelių spektaklių visai šeimai. Renginiai vyksta įvairiose erdvėse: bažnyčiose, dvarų salėse ir kiemeliuose. Klausytojų auditorija dabar geografiškai labai išsiplėtusi, toli gražu ne vien Šiaulių ar Kelmės krašto žmonės lanko koncertus. Publika atvyksta iš įvairių Lietuvos vietų – iš Kauno, Vilniaus, iš Žemaitijos regiono. Labai džiugu, kad žmonės važiuoja dėl tam tikro koncerto arba galbūt norėdami apžiūrėti puikias mūsų festivalio vietas.

Chaimo Frenkelio vilos vasaros festivalio specifika truputėlį kitokia. Daugiausia visi koncertai vyksta didžiuliame Chaimo Frenkelio vilos kieme, kuriame auga daugybė puoselėjamų rožynų. Festivalio direktoriaus Raimundo Balzos iniciatyva ir nuopelnu festivalis įgavo tokį didelį pagreitį. Kaip jau minėjau, daugiausia po atviru dangumi, lauke pastatomoje scenoje ir orkestrai groja, ir spektakliai vaidinami, ir šokio teatro pasirodymai vyksta, ir kamerinė muzika atliekama ne tik Lietuvos, bet ir užsienio artistų. Svarbiausia, jog prie festivalio rengimo labai prisideda Šiaulių miestas, tai didžiulė paspirtis. Džiaugiuosi, kad mūsų mažesniuose miestuose bent vasarą yra aktyvesnis muzikinis gyvenimas. Taip teigti leidžia klausytojų gausa koncertuose.

Žvelgdamas į savąjį kelią, prisiminkite pirmąsias, ryškiausias, nes galbūt sudėtingiausias patirtis, išpildant kūrinius scenoje.

Žinote, kai grįžau po studijų Sankt Peterburgo konservatorijoje į Vilnių ir pradėjau dirbti Lietuvos muzikos akademijoje (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija) su studentų orkestru ir dėstyti dirigavimą, reguliariai koncertuoti su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru (2000-aisiais tapau antruoju LNSO dirigentu), ėmiau gana dažnai susidurti su lietuviška muzika, kurios tuo metu tikrai nepažinau. Pamenu savo vieną pirmųjų diriguotų lietuviškos muzikos koncertų, tai buvo Juliaus Juzeliūno muzika. Vėliau dirigavau Vidmanto Bartulio „Requiem“, Onutės Narbutaitės „Centones meae urbi“ premjerą. Šie kūriniai man buvo visiškai nauji, ir kaip įdomu ir kartu nelengva buvo juos pažinti. Manasis lietuviškos muzikos dirigavimo repertuaras ėmė pildytis; gana daug tos muzikos teko ir tenka diriguoti, kuo tikrai džiaugiuosi.

Yra atvejų, kai tekdavo labai greitai paruošti kūrinį. Tai visados kelia didžiulį stresą, bet visa tai turi įveikti. Aišku, vienas ryškesnių mano, pradedančio dirigento, koncertų – 1997-aisiais Sofijos Gubaidulinos koncerto violončelei, chorui ir perkusijai „Sonnengesang“ su Mstislavu Rostropovičiumi premjera. Tai buvo didžiulis įvykis ir begalinė laimė man, kad Rostropovičius mane pakvietė, – be abejo, maestro pats nuspręsdavo, kas gali diriguoti, – į šio kūrinio premjerą. Tą vakarą jis grojo dar du kūrinius: Piotro Čaikovskio „Rokoko variacijas“ ir Camilleʼio Saint-Saënso Koncertą. Buvo be galo įdomus darbas čia, Vilniuje, kartu su autore Sofija Gubaidulina ir maestro Mstislavu Rostropovičiumi, su Kauno valstybinio choro grupe ir su Lietuvos nacionalinės filharmonijos trimis muzikantais. Įvyko keturi premjeriniai koncertai Vokietijoje, vėliau mes dar ne kartą atlikome tą kūrinį svečiose šalyse. Tai buvo labai svarbus susitikimas. Vienas sudėtingiausių kūrinių, kuriuos man teko kada ruošti, – Arnoldo Schönbergo „Mėnulio Pjero“. Tai – kūrinys ne orkestrui, tai yra kamerinė muzika keliems atlikėjams, bet (!) kokio sudėtingumo... Teko tikrai nemažai čia, Lietuvoje ir užsienyje diriguoti išpildant įvairiausias sunkias ir be galo įdomias programas, susitinkant su talentingais solistais, skirtingais, savitais kolektyvais.

Svarbios patirtys Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre. Onutės Narbutaitės sukurtos operos „Kornetas“, parašytos LNOBT užsakymu ir skirtos specialiai šiam teatrui, premjerą man taip pat teko diriguoti, be to, daug Anatolijaus Šenderovo puikių kūrinių. 1997-aisiais turėjau tokią patirtį, kai visiškai naują kūrinį turėjau paruošti premjeros koncertui per vieną dieną. Tokie išbandantys patyrimai, reikalaujantys didelės koncentracijos, psichologinės energijos, labai užgrūdina.

Mano pirmi koncertai Sankt Peterburgo filharmonijoje irgi buvo labai įsimintini ir jaudinantys. Nesitikėjau, jog kada nors man teks ten diriguoti ir ateis klausytis tiek žmonių. Tai buvo koncertas mano profesoriaus Viktoro Fedotovo atminimui. Be galo sujaudino koncerto momentai. Daug kartų lankiausi Peterburgo filharmonijoje, galėjau tik svajoti, jog vieną dieną diriguosiu pats. Tai įvyko ir po to dirigavau ne kartą.

Svarbiausia muzikoje - dramaturgija

Kokios patirtys diriguojant lietuvių kompozitorių akademinę muziką – įžodinkite jos savitumą. Jūsų pajauta, koks lietuviškasis skambesys, galvojant apie šiuolaikinę muziką?

Labai sunkus klausimas. Šiuo metu viskas globalu, visuotina. Kalbant apie dabar kuriančius kompozitorius, galima išskirti, kas kuriam autoriui yra būdinga, kokiam braižui ar muzikinei kalbai priklauso kuriama muzika. Tačiau nebūtinai tai susiję su muzikos lietuviškumu, tai daugiau konkretaus autoriaus raiškos savitumo, jo rašymo technikos, kuriamos melodikos, ritmikos, harmonijos aspektai.

Lietuvoje yra tikrai daug kompozitorių, gana nemažai jų aktyviai kuria, ne vieno jų muzika skamba ir už Lietuvos ribų. Kai kurie kompozitoriai yra jau garbingo amžiaus, tačiau sėkmingai teberašo. Taip pat daug jaunų kompozitorių, kurie ieško savo kelio, pasitelkia įvairiausius elektroninės muzikos elementus, derina juos kartu su tradiciniais instrumentais. Pasaulis dabar yra itin atviras. Man atrodo, kompozitoriams kartais nelengva atsiriboti nuo to, ką jie girdi besimokydami, ar apskritai nuo to, kas skamba aplinkoje; tam tikri autoriai, stiliai, muzikos bruožai – visa tai daro poveikį. Ypač mokymosi, studijų laiku mes visi patiriame pedagogų ar garsių atlikėjų, interpretatorių, ar garsių kompozitorių, kuriuos besidomintieji klauso, įtaką. Visi stengiasi sukurti ką naujo ir savito, tačiau sukurti savo muzikos braižą pavyksta toli gražu ne kiekvienam kompozitoriui.

Ko gero, svarbiausia muzikoje yra dramaturgija; svarbu prasmė, kuri pirmiausia sudomina atlikėją, ir, jeigu muzika jį įkvepia, tada ją propaguoja, groja koncertuose ir muzika gyvena ilgai, ne tik premjeriniame koncerte. Yra dėl vienokių ar kitokių priežasčių neleistinai užmirštų kūrinių, tarkim, juos itin sunku atlikti, nes autoriai neretai mėgsta rašyti dideliam orkestrui, naudoti daug atlikėjų, kartais pakartoti pernelyg sudėtinga. Autorius visad yra labai priklausomas nuo atlikėjo, jo susidomėjimo, nes ne publika sprendžia, kas, kieno ir kada bus atliekama. Lietuvių autoriai tikrai kuria įvairių žanrų muziką: ir sceninę, ir baletus, ir operas. Vis dėlto nemanau, kad kalbėti apie jų kūrinių lietuviškumą yra tikslinga, mano nuomone, šiais laikais riba yra nežymi. Sakyčiau, jog lietuviškumą suprantant kaip lietuvių liaudies melodikų, stilių, dainų, sutartinių naudojimą, tai veikiau pavieniai kai kurių autorių kūrybos atvejai, o ne jų kūryboje vyraujantis motyvas.

Labai daug panašios muzikos. Orkestras groja, muzika skamba, ir tai jau savaime yra autoriaus sėkmė. Šiais laikais ne visi kompozitoriai moka (su)valdyti orkestrą; gal ne visada ir siekia valdyti, kai yra įvairios išmanios technologijos. Tačiau tai turėtų būti natūrali būtinybė. Tai yra amato dalis, kuriai reikia geros mokyklos. Kaip mokantis tapyti, pradedama nuo piešimo. Jeigu galima tiesiog kurti instaliacijas, tada ir mokėti piešti tikriausiai nėra būtina.

Šiuolaikinė muzika yra labai skirtinga. Kuo daugiau eksperimentuosime, kuo daugiau mūsų kompozitoriai ieškos, nebijos klysti, tuo daugiau turėsime kūrinių, kurie išliks ilgam. Pasaulis yra be galo atviras, gyvybingas, pulsuojantis, – šiuolaikinės muzikos festivaliai, kuriuose skamba įvairiausi novatoriški kūriniai, kituose reiškiasi garsūs kompozitoriai, ir publika susirenka klausyti, nors galbūt ta muzika nebėra tokia įdomi. Klausytojai išties kartais žavisi tuo, kas profesionalams – jau praeitis. Taip, yra inertiškumo. Kaip minėjau, žmonės skirtingi, jų skoniai, pomėgiai – labai įvairūs, be to, ne vienodai išlavinta muzikos estetikos suvoktis, pajauta. Vienoje šalyje mėgstami vieni dalykai, jie yra savaime suprantami, tačiau tai nereiškia, jog ir kitoje šalyje bus lygiai taip pat jais žavimasi.

Maestro Robertai, pasidalinkite savuoju santykio su kompozitoriumi – muzikos kūrinio autoriumi – patyrimu ir suvokimu.

Su daugumos kūrinių, kuriuos tenka diriguoti, autoriais pakalbėti jau, deja, nebegalima, o su autoriais, kurie gyvena dabar, mielai kalbuosi, konsultuojuosi, klausiu, noriu žinoti jų troškimus dėl kūrinio interpretacijos, kad pats geriau suvokčiau, kaip tą kūrinį atlikti pagal autoriaus sumanymą, o ne vien tik vadovaudamasis savo įsivaizdavimu.

Atlikėjas vis dėlto yra tarnas. Kompozitoriaus tarnas. Kiek atlikėjas gali sau leisti interpretuodamas kūrinį, tai labai individualus dalykas. Kiek tas atlikėjas turi talento, ką jis tame kūrinyje įžvelgia, ką jis nori paryškinti, pabrėžti, kaip jis suvokia kūrinio idėją, kokie, jo manymu, pagrindiniai kūrinio momentą, kuriuos jis nori, pasirenka akcentuoti? Galų gale tai, kaip kūrinys suvokiamas dabartyje, nereiškia, jog ir po dešimties metų bus suvokiamas taip pat, tiek konkretaus žmogaus, tiek apskritai bendrajame kontekste. Jeigu nėra daug konkretaus kūrinio atlikimų, nėra nusistovėjusių tradicijų arba vadinamųjų klišių, tokiu atveju visada yra lengviau. Nauji kūriniai ypač priklauso nuo atlikėjo. Pirmas atlikimas labai dažnai būna lemtingas. Sakyčiau, jog tai yra mūsų, atlikėjų, didžiulė atsakomybė. Autoriai, kurie patiki kūrinį – ar savo, ar ne savo noru – rizikuoja. Žinoma, ir atlikėjas rizikuoja imdamasis naujo kūrinio. Nežinai, ką gausi, nežinai, ar gebėsi suprasti kūrinį ir kaip dirigentas perteikti jį orkestrui, chorui, solistams. Visa tai reikalauja itin kruopštaus darbo, ne formalaus požiūrio, o atsakomybės, netgi pasiaukojimo.

Kuo ir kaip gyvena dirigentas iki pasirodymo ir po jo? Kas Jumyse prieš išeinant į sceną ir tada, kai visos kūrinio natos jau suskambėjo?

Prieš pasirodymus dirigentas gyvena skirtingai. Jeigu kūrinys atliekamas pirmą kartą, tai visiškai kitoks jaudulys negu tada, kai ruošiamasi kūriniui, kuris jau daugybę kartų diriguotas, tai galioja patirčiai teatre. Repertuarinių teatro spektaklių atveju vis tiek esama daugiau tam tikros laisvės, mažesnis psichologinis spaudimas. Mano jausena labai priklauso nuo repertuaro, nuo vietos, nuo laiko, nuo pasitikėjimo savimi, kurį lemia kūrinio sudėtingumas ir vidinis nusiteikimas, žinojimas, kad gali jį atlikti. Su amžiumi vis dėlto įgaunama patirties, kuri padeda scenoje išlaikyti ramybę, neleidžia jauduliui dominuoti ir tavęs išblaškyti. Tikrai pamenu koncertus, kurių metu jaudulys imdavo pirmą vietą; tada galvodavai, kaip susikaupti ir nusiraminti, pamiršti rūpesčius, problemas, repetuojant sudėtingus kūrinius. Scenoje turi galvoti tik apie muziką, kuria diriguodamas gyveni. Jausena po koncerto irgi labai priklauso nuo to, kaip koncertas pavyko. Visados smagu, jeigu tas didžiulis emocinis krūvis būna malonus, džiugus, nes kūrinys suskambėjo gerai, ir visi liko patenkinti.

Dirigentas teatre yra ne tik kūrinio interpretatorius, bet ir tarytum dispečeris, kaip dainuojančių, šokančių asistentas. Turi būti harmonijoje su kūriniu, jo atlikimu. Pavyzdžiui, jei baleto spektaklį pradėjus diriguoti kaip simfoniją, išpildant vien muziką, išrašytą partitūroje, pamiršus šokį, nebus gerai.

Energijos atidavimas–ėmimas koncerto metu yra tikriausias atsinaujinimas – emocinis, psichologinis. Malonu neužmigti po koncerto, kada jis buvo sėkmingas – jauti pasitenkinimą ir gali ramiai toliau ruoštis kitiems koncertams, mokytis naujas programas; o jeigu kas nepavyksta koncerto metu ir negali užmigti, tai yra didžiulis vargas. Man reikia nemažai, kol pasimiršta nepavykę koncerto momentai. Visi esame žmonės. Galim klysti.

Minėjote, jog dirigentas mokosi visą gyvenimą. Ko išmokti norite, linkite sau?

Visų pirma yra labai daug kūrinių, kuriuos norisi išmokti ir padiriguoti. Mokytis reikia klausant gerų atlikėjų, kurie groja tavo koncertuose, bendraujant su jais, kas kartą atrandant ką naujo; mokytis reikia iš gerų orkestrų, su kuriais tenka dirbti, iš jų patirties, iš jų grojimo stiliaus. Visa tai ir yra mokymasis ir didžiausias gėris, kai gali bendrauti su įvairiais orkestrais, ir baletą, ir operą, ir simfoninį koncertą, ir a cappella chorui, ir didelius kūrinius su choru ir solistais padiriguoti.

Visą laiką turi mokytis. Kartais peržiūri tai, ką, atrodo, moki, žinai, ir staiga pamatai, kad, žiūrėk, ir čia gali būti kitaip, ir čia galima padaryti ne taip. Reikalingas pastovus judėjimas pirmyn, nes jeigu tiktai sustoji ir dirbi su kokiu vienu kolektyvu, tada gali atsirasti mechaniškumas, automatizmas ir tam tikra stagnacija. Pavojai visados mūsų tyko. Nevalia pasiduoti užliūliavimui ir galvoti, kad tai buvo labai gerai ir geriau būti jau nebegali. Kiekvienas mūsų turime savo ribas, tačiau turėtume norėti ir siekti jas peržengti – tapti laisvesniais, įtaigesniais...

Dirigentas, kaip tarpininkas tarp kompozitoriaus ir muzikanto, turi siekti uždegti aistrą muzikai, siekti užsidegimo ir aiškiai išsakyti motyvus, dėl ko grojama. Daug yra gerų muzikantų, gerų orkestrų, juos sutelkti ir vesti vieninga linkme į vieną kryptį – dirigento prerogatyva. Kaip tai pavyksta? Klausimas klausytojui.

Pasidalinkite, koks Jūs esate klausytojas? Ar gebate atsiriboti nuo profesijos ir mėgautis muzika koncerte ar spektaklyje, o galbūt visada Jumyse „dirba“ dirigentas, analizuojantis, kritiškai vertinantis tai, kas pasiekia klausą?

Atėjęs klausytis koncerto ar žiūrėti spektaklio, aišku, moku džiaugtis puikiais atlikėjais, dirigentais, solistais, kurie man patinka, kurie kelia žavesį. Tokių tikrai yra daug. Bet, žinoma, visą laiką klausant koncertą ar žiūrint spektaklį, įdomu stebėti dirigentą, įdomi profesinė dalis. Man, be abejo, visada ji įdomi ir įdomus rezultatas. Tačiau niekada nėra taip, kad vien tik analizuočiau muziką iš profesionalios pusės. Vis dėlto muzika tai emocija. Ji tave įtraukia, jeigu atlikimas yra tikrai geras. Atėjęs į koncertą ar spektaklį, dirigentas yra klausytojas, tiesiog profesionalus klausytojas. Smagu džiaugtis koncertu, kai tave sužavi, kaip žmonės groja ar dainuoja, kaip jie jaučia atliekamą muziką. Begalinis gėris būti tokiame renginyje.

Kaip vertinate muzikinį gyvenimą Lietuvoje: viena vertus, kas siūloma, kas ir kaip atliekama, kita vertus, koks Lietuvos klausytojas – ko jis nori, ką moka priimti, geba įvertinti?

Lietuvoje turime tikrai daug gerų atlikėjų, nemažai gerų orkestrų. Ko Lietuvoje neturime? Gerų koncertinių salių. Šita problema lėtai, bet pradedama spręsti: štai bus nauja Kongresų rūmų salė, po to galbūt bus salė ant Tauro kalno, galbūt ir Kaune bus.

Daug turime tikrai tarptautinio lygio atlikėjų. Ir orkestrai mūsų yra geri. Problema galbūt yra ta, jog kai kuriose muzikų srityse trūksta konkurencijos ir finansavimo; turiu galvoje ne Vilniaus orkestrus, o tuos, kurie veikia kituose miestuose. Reikėtų, kad geri muzikantai galėtų važiuoti ten dirbti, bet, deja. Jei atlikėjai važiuotų ten ir galėtų išgyventi iš savo darbo ar, pavyzdžiui, dėstymo, galime įsivaizduoti, kaip tai pakeistų situaciją. Žmogus praranda motyvaciją tada, kai ima galvoti, jog į mano vietą vis tiek niekas neateis, aš galiu elgtis, kaip noriu, vis tiek manęs reikės.

Į Lietuvą atvažiuoja daug užsienio atlikėjų, dirigentų, orkestrų, kamerinės muzikos ansamblių. Ir festivalių gausa Lietuvoje yra tikrai didelė. Publikai labai svarbu matyti įvairius atlikėjus, girdėti skirtingą muziką. Jei kalbėtume apie Lietuvos publiką, tai ji labai skirtinga, tikriausiai kaip ir kitose šalyse. Šiuolaikinės muzikos atlikėjai ir ją propaguojantys festivaliai turi savo publiką. Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje, operos teatre, mano nuomone, į koncertus ar spektaklius dažniausia žmonės kviečiami garsiomis pavardėmis arba įdomia, išskirtine programa. Jeigu koncertuoja tas pats orkestras, ansamblis ar atlikėjas, kiekvieną kartą turi sudominti, patraukti – ne pataikauti publikai, bet pristatyti unikalų repertuarą ir demonstruoti atlikimo meistriškumą.

Pokalbio pabaigoje Jūsų patarimas ir linkėjimas sau pačiam – žmogui, vardu Robertas, sau, kaip dirigentui, o taip pat visiems dabarties bei ateities dirigentams, galvojant ir apie jaunąją kartą, kuri jau ruošiasi ateiti, kuri dar tik tolimoje ateityje įžengs į sceną ir pakvies muziką skambėti – „...“.

Sau linkiu daugiau išminties, optimizmo ir sveikatos. Visiems, norintiems eiti muzikos keliais, linkiu turėti kantrybės, darbštumo, taip pat būtinas žingeidumas, dėmesys žmonėms, su kuriais dirbi, kartu kuri – repeticijų ir koncerto metu. Dargi reikia nebijoti suklysti. Suklydus, negalvoti, kad viskas – durys užsidaro, nieko nebebus! Privalu nuosekliai judėti į priekį – įveikti save, išvaduoti iš partitūros kūrinį ir kopti į repertuarų viršukalnes.