MANO MOKYKLA

Publikuota: 2021-11-05 Autorius: Leonidas MELNIKAS
MANO MOKYKLA

Visi mokėmės mokyklose ir dabar su nostalgija prisimename tą laiką. Buvome jauni, kategoriški, tad gal kas nors prisimena skriaudas ir nesėkmes, tačiau dauguma – vien tik gera.

Man labai pasisekė, nes mokiausi Mikalojaus Konstantino Čiurlionio meno mokykloje – taip įpratau ją vadinti, taip vadinu iki šiol. Nesimokiau jokioje kitoje mokykloje, todėl savosios negaliu su kuo nors palyginti, bet širdimi jaučiu ir žinau: ji buvo geriausia.

Mokiausi 1964–1975 metais. Šiandien tas laikas gali atrodyti kaip žila praeitis, o man tai – gyvenimo dalis, kurios niekada nepamiršiu. Paklausus šių dienų moksleivio ar studento apie tą laiką, dažnas, matyt, atsakys: sovietmetis... Mano atsakymas būtų kitoks: tėvai ir mokykla, nes tai ir buvo barjeras tarp manęs ir sovietmečio – tvirtas, aklinas, neįveikiamas.

Iš pirmo žvilgsnio sovietiniais laikais, nepaisant viešai skelbtų deklaracijų apie dėmesį žmogui, individualybės ugdymą ir savitumo skatinimą, mokyklose vyravo unifikavimo ir niveliacijos tendencijos. Pilka kasdienybė ir pilkas žmogus, tikintis ideologiniais štampais, – toks buvo politinės sistemos mokyklai diktuojamas užsakymas. Visi mokėsi pagal vieną programą, iš tų pačių vadovėlių, vilkėjo vienodą aprangą (ji buvo vadinama uniforma), sėdėjo vienoduose suoluose.

Tačiau užsibrėžtas tikslas ir jo realizavimas sovietinėje sistemoje buvo du visiškai skirtingi dalykai, tad ir požiūris į tų laikų mokyklą kaip į beveidžio žmogaus, ištikimo sistemos sraigtelio, formavimą yra labai paviršutiniškas ir neteisingas. Mokytojai buvo skirtingi, ir mokiniai, atėję iš skirtingų šeimų, buvo nepanašūs vieni į kitus – jau vien tai lėmė, kad nuo „generalinės“ linijos būdavo nuolat nukrypstama. Dar svarbiau buvo tai, kad pačioje sovietinėje sistemoje formavosi poreikis parengti nors ir nedaug, bet labai aukštos klasės kai kurių sričių specialistų, ir jiems ugdyti jau nuo mažens kurtos išskirtinės sąlygos.

Štai kelios JAV žurnalistės ir tyrėjos Mashos Gessen mintys apie matematines mokyklas Sovietų Sąjungoje. Jos teiginiai leidžia suvokti ir Čiurlionio meno mokyklos fenomeną: „Sovietinė vidurinė mokykla buvo orientuota į unifikaciją. Visi mokiniai iš tų pačių vadovėlių tuo pačiu metu mokėsi to paties. Tačiau SSRS noras išsaugoti prestižą vis augo lygiagrečiai su antroje XX a. pusėje stiprėjančia konkurencija. Ir lygiai taip pat kaip „didžiosios“ matematikos pasaulis puoselėjo nedidelį genijų skaičių tam, kad juos būtų galima pateikti tarptautinėse konferencijose, talentingiems vaikams leista vystytis savotiškose oranžerijose, kur buvo „auginami“ tarptautinių fizikos ir matematikos olimpiadų dalyviai“[1].

Priverstinis universalumas ir lengvatos, būtinos genijams ugdyti, – ši sovietinės mokymo sistemos anomalija tapo tuo mažyčiu takeliu, kuriuo einant buvo galima bent iš dalies išvengti suvaržymų ir ribojimų, be kurių gyvenimas tuomet atrodė neįmanomas. Apie tai, kaip praktiškai šito būdavo pasiekiama, byloja dar vienas Gessen liudijimas: „Nors matematinės mokyklos buvo sovietinės mokymo įstaigos, turinčios visus joms būdingus atributus <...>, leistinumo ribos buvo taip išplėstos, jog atrodė, kad jų apskritai nėra. Mokyklai pavykdavo susikurti apsauginį apvalkalą, kuriuo matematikos mokslui atsidavę mokiniai būdavo atribojami nuo sovietinio spaudimo“[2].

Gessen aprašyme matematiką pakeitus menu – muzika, daile, baletu, – mes matysime tą patį fenomeną, susidursime su tuo pačiu precedentu, kuris taip sėkmingai buvo realizuotas Čiurlionio mokykloje. Čia laisvos saviraiškos lygmuo akivaizdžiai viršijo visas tuomet leidžiamas normas, bet tai buvo neišvengiama, nes menininko kitaip išugdyti nėra galima – baikštus, prislėgtas, kitų žodžius kartojantis žmogus negali tapti kūrėju! Jau tuomet Čiurlionio mokykla buvo reikšmingas nacionalinės kultūros raidos veiksnys – nieko keista, kad nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje jai buvo suteiktas nacionalinės ugdymo įstaigos statusas.

Čiurlionio mokyklą kūrė konkretūs žmonės. Nuo jų veiklos ir požiūrio priklausė, kokia ji taps, kokias vertybes skiepys, kokius įgūdžius formuos. Tarp šių žmonių iškiliausias buvo Saulius Sondeckis. Jis mokėjo pakylėti kitus, atrasti ir išryškinti juose tai, kas geriausia. Jo pavyzdys buvo gairė, o vadovaujamas mokinių orkestras – savotiška mokykla mokykloje.

1976 m. Sondeckio išugdytas Čiurlionio mokyklos orkestras laimėjo Herberto von Karajano jaunimo orkestrų konkursą tuometiniame Vakarų Berlyne. Konkurse dalyvavo geriausi orkestrai iš prestižiškiausių pasaulio muzikos akademijų ir universitetų. Čiurlioniukai (ne studentai, bet dar tik mokiniai) pasirodė puikiai ir buvo pripažinti geriausiais. Sondeckis pademonstravo, kad viskas įmanoma, kai jautiesi laisvas, eini teisinga kryptimi, nebijai sunkumų ir esi pasiruošęs įveikti bet kokias kliūtis.

Atidžiau pažvelgus į Sondeckio darbo su mokinių orkestru metodą, aiškėja, kad jis peržengia muzikos pedagogikos ribas, turi kur kas platesnę unikalaus socialinio bei meninio fenomeno prasmę. Sondeckiui pavyko išplėšti savo orkestrą iš pilkos to laikotarpio sovietinės tikrovės, jį perkelti į kone nerealų, atvirumo ir paprasto žmogiškumo kupiną pasaulį.

Net stebėtina, kokią kompleksinę ir nuoseklią jaunų muzikų ugdymo sistemą sukūrė Sondeckis. Jo vadovaujamas orkestras vaikams buvo puiki mokykla – beje, ne tik muzikos, bet ir apskritai gyvenimo. Apie tai nesiliauja kartoję jo ugdytiniai. Smuikininkė ir Klaipėdos kamerinio orkestro kūrėja Liuda Kuraitienė pasakoja: „Grojimas moksleivių orkestre buvo tikra muzikų auklėjimo mokykla – su savo tradicijomis, kultūringo elgesio normomis, su griežta, bet neprievartine disciplina, su pagarbiu požiūriu į muziką ir muzikantą“[3].

Sondeckio sukurtas jaunimo orkestro, besitvarkančio demokratiniais savivaldos pagrindais, modelis, skatinantis iniciatyvą, simbolizuojantis talento ir meistriškumo pranašumą prieš bet ką kita, buvo visiška priešybė tuomet klestėjusiai politinei sistemai, paremtai autoritarizmu, absoliučia kontrole, kitų nuomonės nepaisymu. Orkestras su savo laisva kūrybine dvasia tarsi buvo miražas dykumoje. Vaikai, gal ir nesuprasdami šito, jautė savo išskirtinumą ir būdami dėkingi už tai negailėjo laiko ir pastangų siekdami atlikimo darnos.

„Žaisdamas“ su vaikais tikrą suaugusiųjų orkestrą, Sondeckis rado universalų raktą į vaikų širdis, sau pačiam atvėrė duris į suaugusiesiems šiaip uždarą vaikų pasaulį. Džiaugsmu nušviesdamas savo bendravimą su vaikais, jis brėžė jų kelius į kūrybą, į ateitį. Šis dirigento sužadintas muzikavimo džiaugsmas sudvasindavo vaikų atlikimą, teikė visiems nuostabą keliantį gyvybingumą.

***

Štai tokią prisimenu savo mokyklą. Atėjau į ją, kai buvau septynerių, baigiau jau aštuoniolikmetis. Turėjau puikius mokytojus ir puikius draugus. Mokiausi, kai Sondeckis užsidegė dalyvauti Karajano konkurse, ruošė mokyklos orkestrą, atvedė jį į triuškinamą pergalę. Grojau šiame orkestre.

Praėjo daug metų, daug kas pasikeitė. Pasikeitė ir Čiurlionio meno mokykla. Bet liko tai, kas svarbiausia: abipusė mokinių ir mokytojų pagarba, muzikavimo džiaugsmas, aukšti profesiniai standartai. Tai ir yra šios nuostabios mokyklos sėkmės paslaptis.

 

[1] Гессен М. Совершенная строгость. Григорий Перельман: гений и задача тысячелетия, Москва: Астрель, 2011, 58–59.

[2] Ten pat, 61.

[3] Kuraitienė L. Savas ir Klaipėdoje. – Muzikos barai, 2016 (3–4), 17.

Susiję nariai

Leonidas Melnikas

Leonidas Melnikas

Pianistas, vargonininkas, muzikologas, habil. dr., LMTA katedros vedėjas, profesorius

Komentarai