Metams baigiantis
Papostringavimai apie tai, Ką patyrė klausytojai, apsilankę paskutiniųjų renginių 2023-siais metu Nacionalinės filharmonijos salėje.
Nors jau įpusėjo sausis, tačiau norėjosi prisiminti šventišką Naujųjų metų laukimą. Jis visada juntamas ir muzikiniame šalies gyvenime. Visuomenė laukia pramogos: pasipuošusiems fotografuotis prie Kalėdinės eglutės, pasidabinti šventiškais tualetais – kad ir klasikinės rimties Filharmonijos salėje. Koncertų būta visokių. Kaip ir eglaičių. Bene puošniausia, su gera meno priegaide – Nacionaliniame operos ir baleto teatre. Tad, kodėl neįsiamžinus!
Prisiminsiu kelis koncertus, kurie išryškino ir vieną kitą problemą. Gruodžio 16 d. koncertas „Galantiškoji Europa“ reprezentavo Lietuvos kamerinį orkestrą, kuriam dirigavo Christianas Frattima. Rašoma, kad vaikystėje šis italas garsėjo kaip vunderkindas. Mariconi universitete jis tapo scenos menų ekonomikos daktaru, meno vadybininku, o prof. Juozo Domarko klasėje (LMTA) – dirigentu. Dabar jis vadovauja operos kampanijai „Coin du Roi“, baroko epochos muziką atliekančiai autentiškais instrumentais. Lietuviškai kalbantis dirigentas vadovauja Lietuvoje vykstantiems „Banchetto musicale“ ir Zapyškio festivaliams.
Koncerte geriausius žodžius galima pasakyti orkestro koncertmeisteriui smuikininkui Džeraldui Bidvai. Būtent jis ir įvedė klausytoją į galantiškos epochos skambėsenos erdvę. Turintis patirtį „Kremerata Baltica“ ir Lietuvos kamerinio orkestrų koncertmeisterio postuose, jis – puikus orkestro vedlys, įrašęs per 20 kompaktinių plokštelių, kurių ne viena pelnė „Grammy“ ir kitus apdovanojimus. Puikus smuikininkas šiame koncerte stilingai atliko Josepho Bologne de Saint-Georges Koncertą smuikui Nr. 9 G-dur, op. 8, pritarė septyniolikmečio Wolfgango Amadeus Mozarto sukurtos operos „Karalius piemuo“ arijai, kurią muzikaliai, gražaus tembro sopranu, bet tobulintina dikcija atliko jauna dainininkė Aistė Pilibavičiūtė. Koncerto lankstinuko tekste įrašyti gražūs jos tarptautiniai apdovanojimai, tačiau ... solistė pamiršo pažymėti kokie pedagogai Lietuvoje ją paruošė gražiam žygiui į sceną... Ak, toji mūsų atmintis...
Daug smalsių klausytojų susirinko buvusio „Trimito“ orkestro koncerte. Dabar jis vadinasi „simfoniniu pučiamųjų orkestru“. Nors pasaulyje tokių pavadinimų pasitaiko, tačiau jam negaliu pritarti, nes simfoninis orkestras formavosi istoriškai dėsningai, įvertindamas Europos muzikos kultūros, susiklosčiusią instrumentarijaus situaciją. XVIII amžiuje, Vokietijoje Johanas Stamitzas ir kiti vadinamosios Manheimo mokyklos kompozitoriai suformavo šiuolaikinio simfoninio orkestro sudėties pagrindus. Toks orkestras patyrė sinerginį ryšį su besiformuojančia, įvairių amžių vėjų transformacijas patyrusia muzikos forma – simfonija. Sukurta ir kuriama simfonijų pučiamųjų orkestrui. Sumanyta pučiamųjų instrumentų orkestrui pakeisti jo buvusias funkcijas (pučiamųjų orkestrų standartai repertuare, dalyvavimas eitynėse, pramoginės programos viešose erdvėse, ceremonialuose). Orkestras, ruošiantis tik koncertines programas, galėtų vadintis Koncertiniu pučiamųjų orkestru. Būtų teisinga istoriškai ir nepainiotų klausytojų. Ir kodėl gi jo nevadinti „Trimitu“? Išliktų pagarba kolektyvo istorijai, vertai jos atminčiai.
Pateiktoje koncerto programos anotacijoje kolektyvas nedovanotinai nepagarbiai pateikė nuskurdintą savo biografiją. Juk orkestras nesukurtas vieną gražią 2022 dieną? Jis ir jo vadovai jau buvo praėję patirčių, praradimų ir atradimų kelią. Dabar iš naujo reikia jau kitokį žanrą įvesti į viešų koncertų ir edukacinę sistemas, tikslingai formuoti repertuaro kryptį, kaupti kryptingą repertuarą, ne tik naudotis klasikinėmis transkripcijomis, bet inicijuoti naujų opusų radimąsi, savotiškai „užsiauginti“ kompozitorių, partnerių namuose ir pasaulyje.
Koncertas gruodžio 29 d. jau rodė naujas orkestro tendencijas. Koncerto repertuaras tarsi buvo priklausomas nuo koncerte dalyvavusio solisto – latvių smuikininko Roberts Balano. Tai buvo įdomus atradimas. Pagalvojau, kad jo kuriamas menas – vienas iš būdų priartinti mases, jauną auditoriją prie klasikinės muzikos. Kaip ir Gedimino Gelgoto ansamblis NIKO („klasikinė populiarioji muzika“?). Londono Karališkosios muzikos akademijos auklėtinis smuikininkas R. Balanas griauna ribas tarp žanrų, meistriškai naudodamasis populiarios muzikos, roko, džiazo, klasikos leksika kuria muziką, aranžuoja kitų autorių partitūras. Nuo 16 m. koncertuoja, dabar jau aplankė daug prestižinių koncertų salių.
Smuikas skambėjo ir solo, ir su pučiamųjų orkestru naudojantis elektronika. Kokybiškas garsas buvo koreguojamas aparatūros. Puikus smuikininkas, įdomios jo kompozicijos. Meistryste nenusileido ir orkestras. Unisonai, ansambliai, techninis lygis, leidžiantis valdyti tempo ir dinaminius niuansus, tembrų charakteristikas. Programoje – nežinomų autorių ( Oscaro Navaro, Robert R. Benetto) kompozicijos. Skambėjo ir aranžuotos pūtikams partitūros (šiuokart Tado Šileikos, Eriko Eilersteino, Eriko Gudimo, R. Balano). Dirigavo Karolis Variakojis. Tvarkingai. Tačiau nepaslankiai dinamine prasme, norėjosi natūralesnio muzikavimo.
Kitas vakaras buvo skirtas kompozitoriui Mikalojui Novikui (1940–2022) atminti. Labai organiškai, nuoširdžiai koncertą vedė sūnus, ansamblio „Jazz Island“ džiazo mokyklos vadovas Artūras Novikas. Labai malonu klausyti talentingai suręstos muzikos. Meniškumu, puikiu intonavimu, balsų balansu, neforsuotu vokalu, išlyginta mikrofonizuota visuma ženklintas ansamblis, atrodytų, be didelių pastangų dainavo A. Noviko aranžuotus tėvo mėgtų autorių džiazo standartus ir naujam gyvenimui Artūro prikeltas Mikalojaus dainas. Skambėjo buvusios labai populiarios Antano Saulyno, Dalios Teišerskytės ir kitų poetų tekstais sukurtos dainos „Gera“, „Žalioj stotelėje“, „Pasakų malūnai“, „Dainuokim po du“ ir kitos. Buvo įdomu klausytis kompozicijų, jos džiugino įvairaus amžiaus klausytojus.
Metai baigėsi Nacionaliniame operos ir baleto teatre. Giuseppes Verdi opera „Traviata“, po 12 metų pertraukos jau trečią kartą vėl primenanti Lietuvos operos teatro gimimo kelią. Girdėjau žurnalistę, kuri viešai prisipažino, kad jai koktu klausyti „daug kartų vis tą patį“. Tačiau genialūs kūriniai ir atlikėjai klausomi daugybę kartų, ir juose vis randama kažkas nepaprasto. Tuo tikras menas ir ypatingas.
Prieš trejus metus įvykusi operos premjera (režisierius Fabio Ceresa) jau buvo aptarta. Reiktų pasakyti, kad šį vakarą pamačiau ne vieną permąstytą, patobulintą pastatymo fragmentą. Ypač pozityviai patvarkytas Alfredo II v. arijos epizodas. Spektaklis puikiai nuteikė klausant gražų solistų ansamblį. Jautriai vaidmenį kūrė amerikietė dainininkė Corinne Winters, Edgaras Montvydas ir Kostas Smoriginas. Dirigavo Ričardas Šumila.
Violetos partiją gražaus tembro, išraiškingu, lengvai sklendančiu balsu atlikusi Winters yra pelniusi tarptautinių apdovanojimų. Violetos vaidmenį pristatė Londono teatre „Covent Garden“ ir Geriausios metų operos solistės nominacijos vakare. Jos sukurtas Violetos vaidmuo išbaigtas, išjaustas, profesionaliai išdainuotos „Libiamo...“ visos smulkios gaidos. Violetos arija („E strano...“ iš I v,) kiek sulaikyta, didesniais dinaminiais kontrastais nepritrenkė, tačiau buvo įtikinanti, užteko apmąstymų ir ekspresijos. Organiški duetai su Alfredu ir Žermonu atvėrė dainininkės-aktorės sinergijos galias. Reikia pabrėžti, kad ypač dėmesingai dainininkei akompanavo orkestras, leisdamas jai jaustis laisvai, įgyvendinant visus rubato.
E. Montvidas Alfredo partiją dainuoja nuo karjeros teatre pradžios. Patirtis jaučiama nuo pat pirmo jo pasirodymo scenoje. Jis nuosekliai ir įtikinančiai gražiai besiliejančiu balsu ir aktoryste kūrė herojaus kelią. Žaviuosi ypatingai profesionaliu dainavimu. Kirba klausimas: ar ruošiamos dramatinio balso reikalaujančios partijos nepakiš kojos gražaus tembro lyriniam tenorui?
Kosto Smorigino artistiškumas visada randa priemonių balsu ir įtikinančia raiška įprasminti kiekvieną vaidmenį. Ir šį kartą dainavo ryškiai, nors rodėsi, kad jam labiau tinkamos žemesnio diapazono partijos.
Choras, išaugusio orkestro meistriškumas buvo puikūs ir dėmesingi solistų partneriai.
Šventiška eglė, žiūrovų asmenukės ir jauniems, ir ilgaamžiams leis dar kartą prisiminti ir Lietuvos operos kelią, dainavusias žavius Alfredus, Violetas, prisiminimuose neblėstančio žavumo Eleną Čiudakovą (1925–1973).
Te Naujieji visiems būna kūrybingi ir klausytojams dosnūs, prasminga muzika atveriantys vis naujus jų mąstymo ir emocijų klodus.
Susiję nariai
Rita Aleknaitė-Bieliauskienė
Pianistė, edukologijos mokslų daktarė, Mykolo Riomerio universiteto profesorė