Minimalistinė muzika Kaune

„Būti garso ir tylos partneriu, ieškančiu savojo pasaulio ir trokštančiu būti vienumoje su garsu“ – į tokią patirtį Pažaislio muzikos festivalio klausytojus pasinerti kvietė pianistė Gabija Natalevičienė. Birželio 12 d. Kauno evangelikų liuteronų Švenčiausios Trejybės bažnyčioje skambėjo vokiečių kompozitoriaus Hanso Otte fortepijoninis ciklas „Garsų knyga“ – kontempliatyvus kūrinys, kviečiantis stabtelėti ir įsiklausyti. H. Otte – ne tik kompozitorius, bet ir mąstytojas, muziką suvokęs kaip dvasinę praktiką. „Garsų knyga“ – tai jo bandymas per garsą priartėti prie tylos esmės. Kūrinys paremtas minimalistine technika, susideda iš 12 dalių, labiau primenančių knygos skyrius nei tradicines muzikines formas.

Labai norisi pagirti atlikėją Gabiją Natalevičienę už drąsą ir jautrumą pristatant kiek kitokią muziką. Tai – muzika, kuri reikalauja dėmesio, kantrybės ir vidinio pasirengimo. Ji neturi aiškių kulminacijų ar greitai pagaunamų temų – vietoj to siūlo lėtą, refleksinį judėjimą, kuriame garsas ir tyla susilieja į vientisą skambesio audinį. Tačiau dar prieš koncertą kilo klausimas – kaip šiuolaikiniame, nuolat skubančiame pasaulyje, kuriame dominuoja trumpalaikis dėmesys, ši muzika paveiks klausytoją? Ar minimalizmo harmoninis nepastovumas nesutrukdys įsitraukti į siūlomą kontempliatyvią kelionę?

Pats kūrinys buvo atliktas profesionaliai – muzikos tekstas skambėjo švariai, autoriaus nurodymai išpildyti kruopščiai. Tačiau keliose ciklo dalyse pritrūko pilno dinaminio išbaigtumo bei pačios atlikėjos išieškojimų, kaip skaidriau perteikti polifonizuotas, ekspresyvesnes vietas, ypač forte ir fortissimo dinamikoje, akustiniu požiūriu sudėtingoje bažnyčios erdvėje. Tokios kūrinio vietos dažnai virsdavo vientisu, sunkiai išskaidomu garsiniu dariniu – tarsi vienu dideliu, neartikuliuotu „garsiniu plėmu“. Tačiau akordas skambėjo didingai, pilnai, bet tuo pačiu neiššaukiančiai.

Tarp dalių – „knygos skyrių“ – G. Natalevičienė darė subtilias, beveik nepastebimas pertraukėles. Tokie pauzės momentai ne tik išlaikė vientisą tėkmę, bet ir tapo reikšmingu muzikinės patirties elementu: leido klausytojui permąstyti, reflektuoti ką tik nuskambėjusią muzikinę medžiagą. Sustojimas čia įgavo garso suvokimo vaidmenį – kaip būtina tyla, kad galėtum išgirsti tai, kas ką tik nuskambėjo.

Taigi, šis koncertas tapo ne tik muzikiniu įvykiu, bet ir tylios kontempliacijos laiku – akimirka, kai sustoja išorinis pasaulis ir lieka tik garsas, tyla ir vidinis klausymasis. Gabijos Natalevičienės pasirinkimas atlikti Hanso Otte „Garsų knygą“ – tai tarsi kvietimas į garso meditaciją, kuri ne pataikauja, o kviečia išbūti. Nors atlikimas vietomis galėjo būti dar labiau išgrynintas, pati idėja ir jos įgyvendinimas liudija brandų atlikėjos požiūrį ir norą kalbėtis su publika ne triukšmu, o jautrumu. Visgi, nuolatos bėgančiam šiuolaikiniam žmogui, minimalistinė muzika tampa po truputį tolima. Gaila, kad ne tik koncerto metu publika pradėjo išeidinėti, tačiau vis išgirsdavau pasišnabždėjimus: „Įdomu, dar daug liko?“ Na, o aš Gabijai linkiu toliau skleisti muziką ir jautrumą, kalbėti ne tik garsu bet ir muzikine tyla, skatinančią sustoti ir pasinerti į save.

Sofija VENSKŪNAITĖ

Susiję nariai

Gabija Rimkutė

Pianistė