Minimalistinis perpetuum mobile Geniušų interpretacijoje

Publikuota: 2023-11-05 Autorius: Daiva Tamošaitytė
Minimalistinis perpetuum mobile Geniušų interpretacijoje

Lapkričio 3 dieną „Gaida“ pateikė dar vieną neįprastą ir naujovišką koncertinį renginį – keturiais fortepijonais atliekamą Nyderlandų kompozitoriaus Simeono Ten Holto „Canto Ostinato“ (1976). Tai minimalistinis kūrinys, kurio sudedamąsias „plytas“ – muzikines ląsteles – atlikėjai gali kartoti kiek nori kartų. Šio uždavinio ėmėsi keturi Geniušai: Ana Geniušienė, Lukas Geniušas, Petras Geniušas ir Julius Geniušas.

Pasak P. Geniušo, atlikėjams teikiama daug laisvės, tačiau kūrinys privalo trukti ne trumpiau, nei valandą: „Geriausiai ši muzika atsiveria tada, kai iš jos nieko nesitiki“.

Jeigu pasitelktume literatūrinį ar vizualų įvaizdį, vidutinio tempo, maloniai skambančių judrių, periodiškai kaitaliojamų motyvų (ląstelių) nepertraukiama seka juos čia garsinant, čia tylinant primena ilgą kelionę traukiniu per lygumas: pro langą matai banguojančius javus, čia miškus, čia kalnų keteras. Arba... padūmavusį, gal nuo lietaus aprasojusį stiklą ir greitai pro šalį lekiančius stulpus. Muzika, rizikuojanti tapti ambientine, iš tikrųjų kviečia klausytoją atsipalaiduoti krėsle ir nevalingai atsiduoti mintims bei vaizdiniams. Arba tylai prote. Judėjimui tyloje.

Ilgiausiai grojo Ana, pirmoji pradėjusi šią garsų kelionę. Ji atliko ir auftaktus rodančio dirigento vaidmenį. Šį kūrinį perteikiant turbūt sunkiausia padaryti, kad jis nevirstų nuobodžiu pratimu ar etiudu, išlaikyti nepakitusį tempą, rasti susiklausymo būdą ir koordinuotą skambesį. Mažiausias neatidumas kainuotų fortepijonų kvarteto nesutapimus ir griūtį. Kad būtų išvengta pavojingo nuovargio, buvo pasinaudota labai dėkinga dinamika ir faktūros sutankinimu arba suretinimu. Lyrines vietas keitė garsu formuojamos dramatiškos „salos“, sudėtingesnio ritmo epizodai, trumpi Luko solo piano epizodai išryškindavo kontrastus, leisdavo pailsėti ir „užsukdavo“ naują seriją. Viena jų – į galą pasigirstantis „paukščių čiulbesys“ melizmų pavidalu. Taigi visi nepatogumai buvo įveikti meistriškumo dėka, pasigėrint kiekviena plokštumėle ir tiksliai apskaičiuojant jų trukmes, tad jų kaita buvo natūrali, kvėpuojanti. Kita vertus, romantiška melodija maždaug per vidurį labai gražiai suskambėjo todėl, kad kompozitorius panaudojo visai ne naują, o seną veiksmingą priemonę nuimant akompanimentą ir paskui jį vėl pridedant (arba prie vieno instrumento paeiliui prijungiant kitus). Kūrinys baigėsi ta pačia, nepriekaištingo raumenų parengimo reikalaujančia, pagrindine Anos skambinama ostinatine figūra.

Minimalistinis nugrimzdimas į vientisą harmonijos lauką buvo švelnus, nušlifuotas iki detalių ir leido neskubriai sekti partitūros pasikeitimus, sieti juos į vieną grandinę – „pylimą“. Ar verta buvo šiam kūriniui skirti visą vakarą, dėl kiek daugiau nei valandos sukviesti žymių atlikėjų ketvertą su net keturiais prabangiais instrumentais scenoje? Tikrai vertėjo, nes ši prabanga atsipirko kita prabanga: kelionė Holto „traukiniu“ buvo meditatyvi ir atšviežinanti. O visa, kas nauja, ir šiaip yra įdomu.

„Po koncerto buvo gaila, kad jis baigėsi. Savijauta grojant buvo nuostabi, transinė. Sunkiausia buvo surasti instrumentų sustatymo varijantą, kad matytumėm ir girdėtumėm vieni kitus. Kūrinį jau labai seniai įsimylėjom, ir idėja sugroti kartu atsirado prieš keletą metų, tik dabar galų gale viskas susikoordinavo ir įvyko“,– mintimis po koncerto dalinosi prof. Petras Geniušas.

Malonu, kad padaryti įrašai ateityje leis dar ne kartą pasinerti į užburiantį „Canto Ostinato“, kurio klausytojai klausėsi taip atidžiai, jog nebuvo girdėti nė vieno pašalinio garselio ar judesėlio. Tokia apie valandą ir ketvirtį trunkanti auditorijos refleksija buvo geriausias Geniušų fortepijono meistrystės ir pasirinkimo įvertinimas.

 

Susiję nariai

Daiva  Tamošaitytė

Daiva Tamošaitytė

Pianistė, muzikologė

Komentarai