Mozarto gimtadienis atšvęstas PIANISTŲ DINASTIJOS triumfu

Publikuota: 2024-01-29 Autorius: Daiva TAMOŠAITYTĖ

2024 m. sausio 27 d. Nacionalinė filharmonija sulaukė daug svečių ir muzikos gerbėjų. Susirinko ir seniai matyti muzikos akademijos absolventai, dėstytojai, kolegos. Visus juos sutraukė neeilinis įvykis – koncertas, skirtas ilgametės LMTA Fortepijono katedros profesorės, pedagogės Veronikos Vitaitės 85-mečiui.

Jame dalyvavo pati profesorė, su dukra Aleksandra Žvirblyte ir anūku Pauliumi Anderssonu paskambinusi šiai pianistų dinastijai dedikuotą Vytauto Barkausko „Trio concertante“ trims fortepijonams ir simfoniniam orkestrui, op. 133. Nacionaliniam simfoniniam orkestrui dirigavo Robertas Šervenikas, antroje koncerto dalyje dirigavęs Belos Bartoko Koncertą orkestrui Sz. 116. Taip pat skambėjo A. Žvirblytės ir P. Anderssono meistriškai interpretuotas W. A. Mozarto Koncertas dviem fortepijonams Nr. 10 Es-dur, KV 365, kaip tik šią dieną minint šio kompozitoriaus 268-ąsias gimimo metines. Vikriai, darniai, blizgančiai skambėjo kraštinės dalys, vidurinė dalis žavėjo gražiais abiejų fortepijonų dialogais. V. Barkausko kūrinys buvo jau rečiau pasitaikanti proga paklausyti šio vieno žymiausių mūsų kūrėjų muzikos. Tai trijų dalių tirštos faktūros kompozicija, dramatinių potėpių nestokojanti energinga ir vaizdinga drobė su kontrastinga ramesne vidurine dalimi, kurioje skamba prancūzų liaudies dainelė „Broli Žakai“. Čia panaudotas išradingas atlikėjus prie publikos priartinantis efektas, kada ji gali išgirsti dainelės posmelį dainuojančios Veronikos balsą lietuviškai ir prancūziškai. Tai suteikia šiltumo ir netikėtumo pojūtį didingai simfoninei muzikinei dramai.

Rašant apie dinastijos koncertus, visada dalyvauja dar vienas dėmuo be profesionalumo – tai profesorės asmenybės žavesys ir magnetizmas, spinduliuojanti dvasinė energija, kuri leidžia išlikti visada jaunai ir skleisti neužmirštamą gėrio pojūtį. Galima teigti, kad pati Veronika Vitaitė yra savaime unikalus reiškinys mūsų muzikos pasaulyje kaip integrali fortepijono meno, kūrybinių ieškojimų ir atradimų perdavos plačiam ją supančių žmonių ratui duotybė. Juk dalintis tuo, ką muzika per amžius bylojo žmogui, jos estetinėmis ir bendražmogiškosiomis vertybėmis, sugebėti jas apvalyti nuo kasdienos trivialumo yra didelė laimė ir Dievo dovana...

Solidi programa vainikavo ilgą profesorės nueitą koncertinį ir pedagoginį kelią, plačią organizacinę veiklą, už kurią šia proga ji buvo apdovanota LR Prezidento Gitano Nausėdos ir Kultūros ministro Simono Kairio Garbės raštais, Kultūros ministerijos Garbės ženklu „Nešk savo šviesą ir tikėk“ bei daugybe gėlių. Koncertas buvo įrašytas. Dinastijos pripažinimas ir didelis mokinių bei bendraminčių ratas liudija, kad įdėtas svarbus įnašas į lietuvių pianistinės mokyklos raidą, įrašant ją į pasaulio fortepijono meno pasiekimus per didelį surinktą asmeninį lobyną iš pasaulio pianizmo korifėjų ir geriausių mokyklų, praturtinant jas sava patirtimi, kad ji stipri ir klestinti dėka tokių pasiaukojusių asmenybių, kaip Veronika Vitaitė. Jai linkime dar daug kūrybos metų, stiprios sveikatos ir laimės asmeniniame gyvenime.