Muzikiniai pavasario spinduliai Nacionalinėje filharmonijoje
Lietuvos nacionaliniam simfoniniam orkestro kūrybiniam gyvenimui pandemija – ne kliūtis. Gal net atvirkščiai… Naujos aplinkybės skatina kūrybingai pažvelgti į vertingiausios muzikos repetavimą ir pateikimą plačiai simfoninės muzikos gerbėjų auditorijai. Didžiojoje salėje vyksta repeticijos, garso įrašai, virtualūs ir įprasti koncertai.
Be abejo, publikos skaičius griežtai ribojamas. Klausytojų ir didžiosios dalies atlikėjų veidus puošia autorinės filharmonijos ar įprastos medicininės kaukės. Siekiant maksimaliai riboti kontaktus, orkestras padalintas į dvi mažesnes A ir B grupes, taip išvengiant glaudesnio bendravimo su visu kolektyvu. Koncertų organizatoriams tenka rimtai pasukti galvas atrenkant tokioms sudėtims tinkamą repertuarą. Tačiau matome ir girdime, kad šis uždavinys puikiai sprendžiamas.
Pandeminės 2021 gegužės keturioliktąją ir penkioliktąją dienomis Filharmonijos Didžiojoje salėje skambėjo nuostabi, ne dažnai atliekama muzika. Penktadienio, 14 dienos Virtualiosios salės koncerte, kuriam šauniai dirigavo kolektyvo meno vadovas ir vyriausias dirigentas Modestas Pitrėnas, skambėjo Pasaulio genijaus Ludwig‘o van Beethoven‘o (1770-1827) muzika ir LNSO artisto, kompozitoriaus Arvydo Malcio simfoninis kūrinys „Žinia“.
Remdamasis autoriui būdingais citavimo, ostinatiškumo ir simfoninio koliažo principais LNSO kolega raiškiai perteikia dramatiškus L. van Beethoveno vidinio ir išorinio pasaulio konfliktus, aktualiai besiskleidžiančius naudojant šio Vienos klasiko muzikos motyvus, džiazo ritmus ir kitas šiuolaikinei muzikai charakteringas raiškos priemones.
Dvigubas didingas L. van Beethoveno penketukas – penktoji „Likimo“ simfonija c-mol ir penktasis, „Imperatoriškasis“ koncertas fortepijonui Es-dur. Šių kūrinių skambėjimas priminė mums apie praeitais metai minėtą Pasaulio genijaus 250-ties metų jubiliejų.
L. van Beethoveno penktoji simfonija – repertuarinis, labai dažnai kiekvieno save gerbiančio orkestro atliekamas kūrinis. Atrodytų, ką naujo begalima atrasti... Tačiau nuo pat pirmųjų repeticijų M. Pitrėnas atsiskleidė kaip talentingas, originalus naujo požiūrio skleidėjas. Dirigentas orkestrą traktuoja tarsi jautrų muzikos instrumentą, gebantį perteikti subtiliausius dinamikos, ritmo, emocinius ansablinio muzikavimo niuansus. Čia privalome prisiminti mūsų didįjį Maestro, daugiau nei penkiasdešimt metų ėjusio LNSO meno vadovo ir vyriausiojo dirigento pareigas, Juozą Domarką, kuris su ypatinga atsakomybe formavo talentingų atlikėjų kolektyvą, padėjo tvirtus kūrybinius pamatus dailiam meistriško simfoninės muzikos atlikimo rūmui. Tai ryškiai atsiskleidė simfonijos įžymiajame obojaus solo, kurį puikiai atliko obojų grupės koncertmeisteris Tomas Bieliauskas.
J. Domarko mokinys M. Pitrėnas į „Likimo simfonijos“ partitūros atlikimą žvelgė nauju kūrybiniu žvilgsniu. Interpretacijoje organiškai jungėsi klasikinės atlikimo priemonės, tokios, kaip itin saikingas vibrato naudojimas chordofonų grupėse, stryko judėjimo greitis, jo vieta ant stygos bei romantiškai subtilus muzikinių paveikslų perteikimas. Nauja traktuotė, tarsi pavasario pumpurą, išsprogdino Beethoveno šedevrą iš tradicinių klasikinės muzikos atlikimo rėmų, kiekvienai skambančios partitūros eilutei suteikdama gyvybingo alsavimo, naujų, iki šiol neatrastų muzikinių-emocinių prasmių.
Mūza Rubackytė – visada laukiamas orkestro svečias. Artistai tarpusavyje taip ir kalbasi: „Girdėjai? Vėl grosime su Mūza...“.
Neblėstanti elegancija, nuoširdus dėmesys ir pagarba kolektyvui, meistriškas ir emocionalus muzikos fortepijonui atlikimas – tai savybės pelnytai skleidžiančios fortepijono primadonos aureolę. Solistė skambino įžymųjį Beethoveno „Imperatoriškąjį“ koncertą fortepijonui Nr. 5 Es-dur. Jau pirmieji įžangos akordai leido teisingai nuspėti, kad klausytojų (mūsų atveju ir orkestro kolegų) laukia tobulai nuglūdintas šios beveik valandą skambančios partitūros atlikimas. Šiuokart žavėjomės ne vien solistės atlikimo technika, muzikavimu, bet ir fizine jos forma: dėl smulkių techninių nesklandumų grandiozinį koncertą teko kartoti du kartus su trumpute dešimties minučių pertraukėle. Sunku patikėti, tačiau antrasis variantas buvo dar ryškesnis, įdomesnis ir emocionalesnis. Jis tarsi pratęsė pirmojo varianto nuotaikas, tačiau dabar solistė dar aiškiau atskleidė subtiliausius genialios partitūros niuansus, puikiai sprendė muzikinius ir techninius uždavinius. Ir visa tai – tarsi žaidžiant be jokių nuovargio ženklų.
Repeticijų metu solistė trumpai atskleidė Pandemines nuotaikas: „...neįsivaizduoji, kaip dabar sunku keliaujančiam žmogui...“.
Tačiau atlikime sklandė Mūzai būdingas optimizmas, užtikrintumas ir profesionalumas.
Visada malonu matyti solistės palydovą, jos vyrą profesorių, mokslinių straipsnių ir populiarių knygų autorių, Ženevos Universitetinės ligoninės diabetologą-dietologą Alain‘a Golay. Medikas lydi Mūzą ne tik kiekviename koncerte. Jis dažnas svečias ir repeticijų metu. Tarp kita ko, profesorius laisvalaikiu griežia smuiku Ženevos muzikos mėgėjų orkestre, muzikuoja kartu su gyvenimo drauge. Jam nesvetimos filosofinės dvasinių vertybių, empatiškumo ir žmogiškosios atjautos studijos.
Na o orkestras po virtualaus koncerto vėl nekantriai laukia naujų muzikinių susitikimų su mūsų fortepijono žvaigžde Mūza Rubackyte...
Į viešą gegužės penkioliktosios koncertą „Orkestro portretas“ patekti buvo tikrai nepaprasta. Filharmonijos salėje dėl Pandemijos apribojimų koncerto metu negalėjo būti daugiau, nei pusantro šimto klausytojų. Žmonės salėje sėdėjo kas antroje – trečioje kėdėje. Gal būt ir dėl šios priežasties taip akustiškai puikiai ir darniai skambėjo Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro artistų ansambliai.
Maloniai nustebino pranešėjos Justės Jankauskaitės įžanginė kalba, kurioje orkestro artistai pristatyti ne muzikantais, bet muzikais. Pagaliau svarbiausios prestižinės Respublikos koncertinės įstaigos profesionalūs atlikėjai, klasikinės muzikos konkursų laureatai buvo pelnytai atskirti nuo mėgėjų muzikantų, neretai neturinčių jokio muzikinio išsilavinimo. Mūsų kaimyninėse šalyse klasikinės muzikos atlikėjai jau seniai vadinami muzikų vardais, o rusų kalboje kito žodžio nėra, tik „muzikantai“ (музыканты, rus.).
Koncertą pradėjo Anton‘o Bruckner‘io (1824 – 1896) Motetas „Christus Factus Est“, WAB 11, kurį atliko LNSO trombonininkai Rimantas Valančius, Marius Balčytis, Albinas Gražulis, Valentas Marozas ir tūbininkas Sergijus Krisenka. Jau pačios pirmosios pakiliai religingos frazės organiškai susiliejo su Pasaulį sukausčiusios Pandemijos nuotaikomis. Tačiau puiki ansamblio darna, nepriekaištinga intonacija, raiški genialios Bruknerio muzikos interpretacija klausytojus nuteikė šviesiai ir viltingai.
Antrasis kūrinys – Felix‘o Mendelson-Bartoldi (1809-1847) pirmoji dalis iš Okteto styginiams Es-dur, Opus 20. Pirmaisiais smuikais griežė Dalia Dėdinskaitė-Pyšniak ir Laura Savickė, antraisiais – Kristina Morozova ir Dalia Tamošiūnienė, altais – Dovilė Juozapaitienė ir Vidas Vekerotas, violončele – Edmundas Kulikauskas, kontrabosu – Dainius Rudvalis. Puikiai muzikuojantis ansamblis išsiskyrė įdomiais, gerai apgalvotais dailiai suderintais štrichais, nepriekaištingai surepetuotais Mendelsonui charakteringais duetais, na ir finaliniu įspūdingu viso ansamblio unisonu. Mes, atlikėjai, žinome, kiek kantrybės, tolerancijos ir profesionalumo reikalauja toks ansamblinės muzikos parengimas ir pateikimas.
Max‘o Bruch‘o (1838-1920) okteto styginiams B-dur atrąją ir trečiąją dalis atliko Rasa Vosiliūtė ir Agnė Švagždaitė – pirmieji smuikai, Ramunė Grakauskaitė ir Inga Aleksienė – antrieji smuikai, Vitalija Raškevičiūtė ir Monika Kiknadzė – altai, Onutė Švabauskaitė – violončelė, Dainius Rudvalis – kontrabosas. Muzika prasidėjo gedulinga įžanga kurią jautriai ir išraiškingai atliko darnus smuiko, dviejų altininkių ir violončelininkės kavartetas. Skaidriai liūdna pirmojo smuiko melodija, tarsi romantiško rytmečio valtis išniro iš melancholiškų akordų rūko... Puikus, sodrus ir kilmingas Rasos smuiko tembras sukėlė šviesias abejones, ar tai neskamba senas kolekcijinis italų meistro instrumentas. Tačiau bendraujant paaiškėjo, kad tai 2012 metų darbo čekų meistro Jan Spidlen smuikas. Jis ypač puikiai skambėjo bravūriškai pavasariškame ciklo finale.
Wolfgang‘o Amadeus‘o Mozart‘o (1756-1791) serenados pūtikams Nr. 11 Es-dur trečiąją, ketvirtąją ir penktąją dalis atliko medinukų oktetas: obojininkai – Tomas Bieliauskas ir Viktor Palej, klarnetininkai – Andrius Žiūra ir Vytautas Giedraitis, fagotininkai – Julius Klimavičius ir Martynas Mažeika, valtornistai – Jurgita Jankevičienė ir Egidijus Stanelis. Svajingai ir elegiškai skambėjo trečioji dalis. Žaismingas, jaunatviškai nuotaikingas lendleris (ketvirtoji dalis) atskleidė gražų artistų ansamblinio grojimo pojūtį, na o fanfarinis medžioklės ragų skambesį primenantis finalas klausytojams suteikė galimybę įvertinti ne tik viso ansamblio, bet ir kiekvieno atlikėjo-solisto meistriškumą.
Fausto Latėno (1956-2020) „Lietuvos Jeruzalė“ – tai muzika Grigorijaus Kanovičiaus dramai „Nusišypsok mums Viešpatie“. Tai dramatiškas prieš pusę metų Amžinybėn iškeliavusio talentingo Lietuvos kompozitoriaus, diplomato, visuomenės veikėjo kūrinys. Kūrinyje skamba žydų tautos raudos ir sielvartu persmelkti linksmi šokiai. Šią nuostabią F. Latėno muziką variniams pučiamiesiems ir perkusijai atliko: Dovas Petras Lietuvininkas, Laurynas Lapė, Andrius Stankevičius ir Povilas Stonkus – trimitai; Jurgita Jankevičienė, Egidijus Stanelis, Arvydas Valatkevičius ir Andrius Dirmauskas – valtornos; Rimantas Valančius, Albinas Gražulis ir Valentas Marozas – trombonai; Sergijus Kirsenka – tūba; Andrius Rekašius ir Vladislavas Šeibakas – perkusija. Nuo pat pirmųjų taktų talentingo autoriaus puikiai atliekama muzika savo nacionaliniu koloritu tiesiog užbūrė publiką. Atlikėjai jautriai ir meistriškai atliko šios tautos muzikos žanrui būdingus glissando, perpūtimus, instrimentalistų dainavimą ir kitas muzikinės raiškos priemones. Nuo raudų iki žydiško kadriliaus – tokia emocinė-žanrinė šio kūrinio muzikos skalė. Po audringų publikos plojimų šis orkestro inspektoriaus ir trombonininko Mariaus Balčyčio diriguojamas ansamblis bisui aliko Mogens Andersen‘o (1916-2003) aranžuotą XVI a. Anglijos karaliaus ir Airijos lordo Henry‘o Aštuntojo kūrinį „Pastime With Good Company“ (Laisvalaikis su gera draugija. Lt.).
Po koncerto publika ovacijomis ilgai neišleido iš scenos šauniųjų atlikėjų ir dirigento. Orkestro artistai dar kartą priminė apie savo profesinį meistriškumą, puikų muzikinį skonį, užtikrintą ansamblio pojūtį ir atsidavimą aukščiausio lygmens muzikavimui.
Susiję nariai
Remigijus Vitkauskas
Altistas, mokslininkas