Muzikiniai tiltai - ne tik muzikai

Pirmąją kalendorinio pavasario dieną, kovo 1-ąją Nacionalinė fisharmonija surengė vieną iš įdomesnių ir tikrai svarbių šio sezono koncertų, pavadindama – „Muzikiniai tiltai tarp rytų ir vakarų“. Apie koncerto politinę svarbą bylojo koncerto partneriai – Turkijos Respublikos ambasada Vilniuje, Turkijos-Lietuvos prekybos rūmai ir oro linijų bendrovė „Turkish airlines“. Tiltus tarp rytų ir vakarų šįsyk tiesė Lietuvos kamerinis orkestras, kuriam dirigavo turkų dirigentas Muratas Cemas Orhanas bei šio vakaro solistai – turkų arfininkas Çağatay֦us Akyolas bei solo griežęs LKO primarijus Džeraldas Bidva.
Arfininkas Çağatay֦us Akyolas Lietuvoje jau koncertavo 2019-ais, tad mūsų klausytojams jis jau pažįstamas, kaip vienas iš vyrų, įžengusių į moterų viešpatiją, turint omeny arfos meną. Vakaro programai atlikėjai parinko kūrinius, kurie taip pat tapo tuo tiltu tarp Rytų ir Vakarų. Koncerto pradžioje orkestras griežė trijų dalių turkų kompozitoriaus Ulvi Cemal‘io Erkin‘o Simfonietę styginiams, o pirmąją koncerto dalį užbaigė brito Gustavo Holsto „Šv. Pauliaus“ siuita, kuri šiame kontekste turi ir simbolinę reikšmę. Juk Apaštalas Paulius buvo kilęs būtent iš Tarso mieste (pietinėje Turkijoje) gyvenusios žydų šeimos ir krikščioniškoje kultūroje laikomas bene svarbiausiu atsivertėliu į krikščionybę ir ankstyvosios krikščionybės misionieriumi Romos imperijoje. Taip pat koncerto pirmoje dalyje turtingai nuskambėjo G.F. Hȁndelio Koncertas arfai ir orkestrui, bylojęs apie baroko ir Hȁndelio muzikos universalumą, nes originaliai koncertas yra skirtas vargonams ir yra vienas iš 1736 m. sukurto Šešių koncertų vargonams ciklo. Spėjama, kad versija arfai taip pat priklauso Händelio plunksnai. Arfa taip pat yra tiltas tarp Rytų ir Vakarų, nes šio instrumento gimtine laikomas Turkijos Anatolijos regionas, kur instrumentas atsirado beveik prieš 4 ūkstančius metų.
Arfininkas Çağatay֦us Akyolas yra labai universalus atlikėjas, laisvai nardantis po įvairius muzikinius stilius, taip pat kuriantis muziką bei inspiruojantis arfai kurti ir šiuolaikinius kompozitorius. Jo kūrybinių interesų laukas apima Turkijos regionų folklorą ir Turkijoje gyvavusių senųjų civilizacijų paveldą. Jo rankose arfa suskambo taip turtingai, tarsi tai būtų... vargonai, Händelio koncertas suspindo išties žėrinčia baroko prabanga.
Antros koncerto dalies tarsi obalsiu tapo trumpa dirigento Murato Cemo Orhano „invokacija“ klausytojams, pristatant XX a. turkų kompozitoriaus Cemal‘io Reșit‘o Rey „Andante ir Allegro“ ir Azerbaidžiano XX a. klasiko Fikreto Amirovo Simfoniją styginių orkestrui „Poeto Nizami atminimui“ ir kalbant apie vienos tautos ir dviejų valstybių paradigmą (turint omeny Turkijos ir Azerbaidžano santykį). Gal tai nebūtina minėti koncerte, tačiau gyvename tokiais neramiais laikais, kad geopolitiniai kontekstai tampa labai svarbūs ir kultūros lauke, matant Turkiją kaip svarbią Europos šalių partnerę ir regioninę lyderę jau konkrečiame Rusijos grėsmių kontekste, o abu kūriniai nuskambėjo išties labai spalvingai ir efektingai. Kita vertus, mūsų klausytojams yra prasminga pažintis su Turkijos kultūra, juolab žvelgiant į Turkijos paveldą, jos kultūros istorinį gylį ir plotį. Šiomis prasmėmis visapusiška Turkijos partnerystė itin svarbi konkrečiai ir Lietuvai.
Ne taip dažnai tenka gėrėtis tokia dirigento ir orkestro minties, emocijų darna, kokią šįsyk spinduliavo dirigentas Muratas Cemas Orhanas ir Lietuvos kamerinis orkestras. Visi orkestriniai opusai koncerte skambėjo stabiliai, įtaigiai, dirigentas tiesiog tryško pozityviomis emocijomis, o orkestras tai labai organiškai priėmė, geras ir kūrinių parinkimas, visi jie pasižymi ryškiais sąskambiais ir giliomis emocijomis. Ryškiai ir virtuoziškai solisto vaidmenyje pasirodė orkestro primarijus Džeraldas Bidva, atlikęs techniškai ir meniškai sudėtingą Cemal‘io Reșit‘o Rey „Andante ir Allegro“ solinę partiją. Tad visomis prasmėmis tai buvo vienas sėkmingesnių LKO sezono koncertų ir tuo pačiu – svarbus Lietuvai ir Nacionalinei filharmonijai.