Muzikinio spektaklio „Mikas. Žmogus orkestras“ premjera

Ketvirtasis artistinių iniciatyvų festivalis „Salve“, vykęs Marijos ir Jurgio Šlapelių muziejuje Vilniuje, buvo skirtas Vilniaus 700-ajam jubiliejui ir Miko Petrausko 150-osioms gimimo metinėms. Tarp kitų programų rugsėjo 24 dieną buvo rodoma režisierės Eglės Tulevičiūtės muzikinio spektaklio „Mikas. Žmogus orkestras“ premjera. Du seansai nedidelę salę sausakimšai pripildė publikos, gyvai reagavusios į veiksmą. Penki veikėjai sukūrė dinamišką, geros nuotaikos sklidiną atmosferą. Jauki istorinės vietos aplinka buvo ne tik kupina tiesioginių sąsajų (ponia M. Pesiackaitė Šlapelienė buvo pirmosios M. Petrausko operos „Birutė“ solistė), bet ir daiktai, fotografijos – patefonas, grojantis Amerikoj įrašytą dainą „Atneša diedas kukulių viedrą“, arbatos servizas, operos „Eglė žalčių karalienė“ partitūra, pianinas, kuriuo yra skambinęs ir M. K. Čiurlionis – sąlytį su to meto lietuvių šviesuomenės ratelio gyvenimu padarė apčiuopiamą. Pagrindinį personažą, pasakojantį savo gyvenimo istoriją per svarbiausius faktus, datas, linksmas istorijas ir sukurtus kūrinius, Miką Petrauską, įkūnijo aktorius Kristijonas Siparis. Grimu, gestikuliacija, pozomis, žavinga tartimi ir būdingu laikmečiui bei Amerikoje dvidešimt metų gyvenusiam išeiviui žodynu buvo sukurtas įsimintinas kompozitoriaus paveikslas. Kartkartėmis padiriguodamas batuta, įterpdamas šių dienų aktualijas, Sipario personažas vedė kitus dalyvius per muzikinį veiksmą: iš JAV kartu atvykęs duetas, Paulas (Povilas Padleckis, tenoras) ir panelė Džein (Eglė Perkumaitė, fortepijonas), atstovavo išsilavinusiai pusei, o spektaklį pasakojimu, daina ir smuiku pradžioje ir pabaigoje sujungę Vaidila ir Piemenėlis su smuikele (aktorius Saulius Sipaitis, Andrius Pleškūnas, smuikas) – liaudžiai, kurią Mikas pasišventė šviesti ir lavinti.

Režisierė parinko įvairaus žanro kūrinių, atspindinčių kompozitoriaus prioritetus ir profesionalų kelią, jo pomėgius bei siekius. Nors choro ji negalėjo parodyti (jį atstojo visų penkių sudainuota M. K. Čiurlionio „Beauštanti aušrelė“), su fortepijono akompanimentu nuskambėjo keletas Vakarų klasikų arijų, Žilvino arija iš M. Petrausko operos „Eglė žalčių karalienė“, Zdislovo arija iš operetės „Consilium Facultatis“, o pradžioje S. Sipaitis atliko „Senojo Vaidilos dainą“ iš operos „Birutė“. Kadangi M. Petrauskas svajojo sukurti liaudies operą, o pasak jo, „visas mūsų turtas yra liaudies daina“, spektaklyje ji buvo išaukštinta jo žodžiais, šmaikščia amerikiečių dainavimo kritika ir palyginimu su lietuvių atlikimo estetika, taip pat atliktomis dainomis „Mažas piemenėlis“, „Augo kieme klevelis“, „Tykiai tykiai Nemunėlis teka“.

Scenarijus parašytas pagal Kazimiero Skebėros atsiminimus „Mūsų įžymieji žmonės. Kaip aš juos prisimenu. Mikas ir Kipras Petrauskai“ bei Jūratės Burokaitės „Mikas Petrauskas. Straipsniai, laiškai, amžininkų atsiminimai“. Jau spektaklio įžangoje Vaidilos lūpomis skamba nuostaba, pirmą kartą scenoje išvydus lietuvišką operą, kurioje ne tik kalbama, bet ir dainuojama. Koks ilgas kelias buvo nueitas nuo autentiškų gegužinių, klojimo vaidinimų iki profesionalios liaudies operos ar operetės, kurios pradininkas ir buvo M. Petrauskas („trokštu kurti lietuviško kaimo operetes ir idealinius dainų ansamblius“), o vėliau ir Jono Švedo, sukūrusio liaudies dainų ir šokių ansamblį, kuriame atsirado vietos ir muzikologų vadinamajam liaudies baletui, kitų kūrėjų, baigusių profesionalias muzikos akademijas ir turėjusių viziją išaukštinti lietuvių liaudies muziką iki sceninio žanro, kurį galima parodyti pasauliui – rodo daugelio atsiminimai ir nepamirštami tokių koncertų įspūdžiai, ne vieną paskatinę savo gyvenimą pašvęsti panašaus žanro kūrybai. Svarbiausia tai, kad tautos žadintojų pastangomis lietuviai pamatė, kad jų kasdienos pasaulis tapo kultūros įvykiu, rodomas rampų šviesoje jis atskleidė galingas dvasios sroves ir pasaulėžiūros savitumą, išskirtinumą, dainos jėgą, užburiančią protėvių tradicijų trauką, lygiavertę Vakarų klasikai, kuri taip pat išsirutuliojo iš savų tradicijų („matot, mūsų daina yra menų menas, nes ją sutvėrė ne koks sausas teoretikas, bet visos tautos įkvėpta krūtinė... O gerą muziką rašančios tautos tvėrė muzikos meną iš savųjų tautinių modelių.“).

M. Petrauskas, pasitraukęs į Vakarus („jei būčiau tada nespėjęs ištrūkti, tai maskolių valdžia būtų kailį nulupusi už tuos metus, kai, važinėdamas po Lietuvą, raginau griauti maskolių satrapijos sistemą, vyti lauk jų činauninkus, o jų vieton sodinti savuosius – lietuvius“), pradėjo koncertines keliones po įvairias šalis buvo ir pirmasis lietuvis, dainavęs Italijos operoje. Toliau spektaklyje išgirstame liūdnas ir linksmas jo gyvenimo peripetijas, karo sukeltą šeimos skilimą, netektis, užsispyrimą būti nepriklausomu menininku ir neatlyžtantį triūsą. Iš tų pasakojimų pirmu asmeniu sužinome, kaip išradingai jis kėlė Amerikos lietuvių sąmoningumą, apie „vyrų vienuolyną“ jo namuose Bostone, net apie nelaimingą atsitikimą Petrauskų sodyboje Dusmenyse, kuomet jis buvo nutrenktas Perkūno, bet išliko gyvas... Apie tai, kaip jo materialiai nerėmė valdžia, o ir kiti mažai jo misiją tesuprato. Apskritai talentingų aktorių nutapytas pagrindinio personažo paveikslas paliudija, kaip aukščiausios moralės ir kultūros žmogus valios stiprumu gali įveikti negandas, pralaužti ledus, išlikti inteligentu visomis aplinkybėmis. Ir humoras, čia kartu su griežta disciplina, aišku, nepamainomas padėjėjas...

Noriu pacituoti iš scenarijaus nūdienos aktualijų fone vėl atgyjančias paraleles, kurios paskatintų susimąstyti kultūros baro darbuotojus, pasvarstyti, ar nedaroma žala pernelyg siaurai vertinant mūsų istorines asmenybes, jų indėlį, ypač kurio nors kultūros baro pradininkų: „Galų gale palikau Ameriką ir, pardavęs savo „Respubliką“ Bostone, grįžau Lietuvon tikėdamasi, kad po tiekos metų tamsos bus čia plati dirva auklėti kultūringą žmogų. Reikalinga visai nedaug – sutaisyti dvi tris trupes operetės dainininkų ir leisti per Lietuvą muzikos meno garsmus po visas bakūžes. Liaudies operos centras būtų Kaune, o vasaros metu operetė skrajotų ir aplankytų visus Lietuvos miestus ir miestelius. Taip tiekdama meno maistą visuomenei ir ypač jaunuomenei. O tuo pačiu ir jauniems artistams atsirastų proga tobulintis savo srityje.“ „Bet ne, mano gyvenimo prasmę – muzikaliai šviesti liaudį – naujoji valdžia pamynė po kojom. Skaudžiausia – kai savas šuva kanda… Nenoriu leistis į smulkmenas, nes jose per daug erškėčių ir jos per daug skaudžiai badosi. Čia, metropolėje, atrodo visos sąlygos būtų, bet man, kaip kalnų arui, surišo sparnus ir paleido į šiukšlyną kartu su vištomis kapstytis. Lietuvių činauninkai, paveldėję iš maskolių biurokratizmą, o iš šlėktos – poniškumą, mano iniciatyvas sužlugdė. O vienas, be valstybės paramos, nieko nepaveiksi. Teisybė, švietimo ministerija davė man raštišką pasiūlymą užimti Valstybės operos direktoriaus vietą, bet sąlygos manęs netenkino. Man reikėjo visiškos laisvės, tiek pasirenkant repertuarą, tiek kviečiantis atlikėjus, o jos man nenorėjo duot. Pasijutau svetimas savojoj Lietuvoj…“Praleidau Amerikoje kone pusę gyvenimo… Tai ar tuomi aš prasikaltau?“ – retoriškai klausia Mikas. Juk galima svetimu pasijusti savojoj Lietuvoj ir po mirties, kada biurokratai nepamatuotai nukabina atminimo lenteles žymiausiems savo kūrėjams. Kažin, ką dar ištiks panašus likimas, kaip kompozitoriaus brolį Kiprą Petrauską, Valentiną Adamkevičių, Mykolą Bukšą, Juozą Banaitį, Borisą Dauguvietį, Balį Dvarioną, Juozą Karosą, Bronių Kelbauską, Joną Švedą, Juozą Lingį, Antaną Račiūną, Juozą Rudzinską ir kitus XX a. vidurio kultūros šviesulius, „kaltus“ tik tuo, jog išgyveno karo pervartas ir kūrė nepalankiais laikais Tėvynėje, užuot emigravę į svečias šalis? Bet ar būna „palankių laikų“? O štai nepalankių biurokratinių sprendimų, susinančių mūsų ir taip nuskurdintą paveldą, esti visada...

E. Tulevičiūtės teatras „Arbatvakariai“ per dešimtmetį jau yra parodęs virš dvidešimties gyvų istorijų-spektaklių, kurių koncepcija yra unikali, nes jų metu stengiamasi atkurti kuo autentiškesnę dvasią ir aplinką, net to meto virtuvę, kuria publika gali pasimėgauti ir taip pat gyvai dalyvauti veiksme. Atkurta namų salono idėja, prikeliant meniniam gyvenimui ne tik patį muziejų, Šlapelių namą, padovanotą miestui, bet ir pristatant Lietuvai nusipelniusių asmenybių veiklą, aktualizuoja istorinę atmintį ir padaro ją prieinamą, jaukią ir patrauklią. Be meninės vertės šie spektakliai turi svarbią edukacinę reikšmę, jie tęsia lietuvybės židinio tradiciją, todėl būtų sveikintina, jei juos galėtų pamatyti kuo platesnė jaunojo žiūrovo auditorija.

Kalbiname spektaklio režisierę Eglę Tulevičiūtę.

Kuo jūsų "Arbatvakariai" išskirtiniai, ypatingi mūsų teatrinėje panoramoje?

Teatras „Arbatvakariai“ – tai unikali ir savo formatu Lietuvoje analogų neturinti teatro studija, vaidinanti netradicinėse teatro erdvėse: muziejuose, dvaruose, memorialiniuose butuose, privačiuose namuose, tęsianti istorinių lietuviškųjų vakarų-arbatvakarių tradicijas. „Arbatvakariai“, remdamiesi savo misija – plėtoti gyvojo istorinio bei kultūrinio paveldo sampratą, rengia istorinius-dokumentinius spektaklius, tikslu skleisti žingeidumo, tautinio sąmoningumo ir patriotizmo dvasią, perteikiant saugotiną būtojo laiko žinutę patrauklia esamojo laiko forma. Dar 1900-aisiais, kunigo Juozapo Ambraziejaus iniciatyva, Römerio namuose Bokšto gatvėje buvo surengtas pirmasis Vilniaus lietuvių susibūrimas, vadinamas arbatvakariu. Kaip ir dera, su bilietais. Jo metu buvo paraginta organizuoti lietuvių kalbos pamokas, kurias vesti sutiko iš Kunigų seminarijos išėjęs Jurgis Šaulys. 1901-aisiais surengtas antras arbatvakaris grafo Ignaco Korvin-Milevskio namuose Trakų gatvėje. Šiame vakare nutarta atkovoti lietuvių pamaldoms Šv. Mikalojaus bažnyčią. Netrukus Antano ir Emilijos Vileišių namuose Jurgio (dabar Gedimino) prospekte 25 imta rengti lietuviškus spektaklius-arbatvakarius, vadintus šeimyniniais pasisėdėjimais, dėl kurių vėliau ne kartą jų organizatoriams teko aiškintis policijoje. Trečiasis arbatvakaris buvo suorganizuotas jau atgavus spaudą, oficialiai, Vilniaus valdžiai leidus, netgi su viešai išklijuotais skelbimais. Jis vyko 1904 metų rudenį, Povilo Matulaičio iniciatyva, išnuomotoje salėje dideliame name už Aušros Vartų. Todėl neatsitiktinai ir mūsų rengiami spektakliai-arbatvakariai, vaidinami kamerinėse erdvėse negausiam žiūrovų ratui, kad publika turėtų galimybę kuo geriau pajusti laikmetį, pažinti jame gyvenusius žmones, įsijausti į naratyvą ir jo problematiką ir iš pasyvaus stebėtojo tapti vyksmo dalyviu. Kiekviename spektaklyje kaip scenografijos ir rekvizito detalės naudojami tikri antikvariniai savo istorijas turintys daiktai: baldai, fotografijos, dokumentai, knygos kostiumų detalės, aksesuarai, muzikos instrumentai, gramofono plokštelės ir kt. Publika visuomet vašinama arbata ir autentiškais, kiekvienam renginiui specialiai gaminamais, istorinės konditerijos skanumynais. Per 10 veiklos metų sukurta per 20 istorinių spektaklių-arbatvakarių apie įžymias lietuvių tautos asmenybes ir jų darbų svarbą kultūriniame šalies kontekste. Svarbiausi jų: „Lig Tave sulauksim...“ (apie Mariją Šlapelienę ir jos lietuvių knygyną Vilniuje), „Senojo Vilniaus Ikonos“, „Pakeliui į Rojų“, „Nutikimai Rojuje“ (apie įdomias senojo Vilniaus vietas ir jo gyventojus), „Gyvo žalio“ (apie tarpukaryje Vilniuje veikusias vaikų prieglaudas), „Dingusio Vilniaus Lakštingalos“ (apie Vilniui daug nusipelniusį daktarą Jozefą Franką ir jo žmoną, operos primadoną Kristiną Gerhardi-Frank), „Liudvisė. Nuo Vilniaus iki Konstantinopolio“ (apie poetą Julijų Slovackį ir jo vienintelę meilę – Liudviką Snedeckytę), „Mano Tėvynė – prie jo širdies“, (apie daktarą Joną Basanavičių ir jo žmoną Gabrielą Eleonorą Mohl), „Šimtmečio arbatvakaris“ (apie inžinieriaus Petro Vileišio Vilniui nuveiktus svarbius darbus), „Gulbės giesmė“ (apie Biržuvėnų dvarą ir dvarininkų Komarovskių likimus), „Tu mano ilgesy…“ (apie scenografą Liudą Truikį ir operos solistę Marijoną Rakauskaitę), „Aitvarų lauktuvės“ (apie Kauno burmistrą, signatarą Joną Vileišį ir jo šeimos istoriją), „Gėlyno taika“ (apie išeivijos advokatą, Nobelio taikos premijos kandidatą, poetą, vertėją ir visuomenininką Nadą Rastenį), „Mūsų Bėja“ (apie solistę Beatričę Grincevičiūtę ir jos vaikystę Ilguvos dvare), „Namų dainos“ (apie kompozitoriaus Stanislavo Moniuškos Vilnių ir jo „Namų dainyną“), „Mikas. Žmogus orkestras“ (apie kompozitorių, dirigentą, chorvedį, pedagogą, lietuvybės veikėją Miką Petrauską).

Kokią žinią norėjote perteikti naujausia premjera "Mikas. Žmogus orkestras"?

Miką Petrauską šiandien geriausiu atveju žinome kaip pirmosios nacionalinės operos „Birutė“ autorių. Šiuo spektakliu siekiama atskleisti jo nepaprastai įdomią ir visapusišką asmenybę, akcentuojant jo „liuoso meno dailininko“ (kaip pats save pristatydavo) statusą. Gyvendamas ir dirbdamas Amerikoje daugiau nei 20 metų, jis prikėlė išeivijos lietuvių tautinę dvasią, kultūriškai juos švietė ir lavino muzikinį skonį steigdamas daugybę chorų, mokyklų, draugijų, konservatorijų, organizuodamas koncertus, pats juose dalyvaudamas bei kviesdamas lietuvius atlikėjus, įrašydamas eilę lietuviškų gramofono plokštelių. Jis savo užsispyrimu, talentu ir kryptingu darbu įrodė esas tikras „žmogus orkestras“, niekada negavęs jokios paramos iš valstybės, net pastovios algos ir, kaip pats sakydavo, ką susiorganizuodavo – tą ir turėdavo. Išvažinėjęs visą pasaulį, beveik pusę gyvenimo praleidęs svetur, jis vis tiek buvo įsitikinęs, kad didžiausias mūsų turtas – liaudies daina, kuri yra gyva žmonių krūtinėse ir jog tai yra lietuviškojo muzikos meno pamatas.

Kokios M. Petrausko ir Šlapelių istorinės sąsajos?

Mikas Petrauskas pastebėjo Mariją Piaseckaitę (būsimą Šlapelienę) dar Vilniaus bažnyčių choruose giedančią solines partijas. Ji išsiskyrė stipriu ir gražiai skambančiu sopranu. Jis patikėjo jai kelių Vilniuje statomų savo operečių partijas, o kurdamas pirmą nacionalinę operą „Birutė“, Birutės rolę numatė būtent Šlapelienei. Jis netruko tapti Šlapelių šeimos artimu bičiuliu (dalyvavo ir Marijos bei Jurgio vestuvėse). Gimus pirmajai Šlapelių dukrai Laimutei, jis buvo pakviestas tapti jos Krikšto tėvu. Kalbama, kad Šlapelienė tik su šia sąlyga sutiko dalyvauti „Birutės“ pastatyme. Kadangi augino naujagimę ir negalėjo jos palikti, operos repeticijos vykdavo Šlapelių namuose Saracėnų gatvėje Šnipiškėse, kur jie tuo metu gyveno.

Kas jūsų artimiausiuose planuose?

Artimiausi mūsų planai – spektaklio „Mikas. Žmogus orkestras“ pristatymas Vilniuje, Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje, Kaune, M. ir K. Petrauskų muziejuje bei kompozitoriaus gimtosiose vietose Ignalinos rajone. Taip pat šių metų žiemą planuojamas spektaklis „Mūsų Violeta“, skirtas solistės Elenos Čiudakovos (1925–1973) artėjančiam šimtmečiui.

Ačiū už pokalbį.