Nuotaikingas trijų Domarkų benefisas

Saulėtą balandžio 25-osios popietę Vilniuje, Gedimino prospekte, buvo galima sutikti ne vieną klasikinės muzikos mylėtoją, pavasariškai žaliuojančia gatve traukiantį link Lietuvos mokslų akademijos. Ten vyko unikalus renginys – kūrybinis susitikimas su broliais Juozu, Stanislovu ir Eligijumi Domarkais, tikrais meno pasaulio banginiais. Lietuvos mokslų akademija nuo seno skiria ypatingą dėmesį Lietuvos muzikinės kultūros sklaidai, tad ir šis susitikimas buvo vienas iš ciklo „Įžymių žmonių portretai“ renginių.

Renginio programą ir jo dalyvius pristačiusi nenuilstanti LMA kultūrinių renginių organizatorė Aldona Daučiūnienė pokalbių vadovavimo vairą perdavė muzikologui Viktorui Gerulaičiui, 2010 metais išleistos knygos „Juozas Domarkas. Orkestro byla“ autoriui. V. Gerulaitis ir tą vakarą pasirinko linksmą „bylos“ formatą – „proceso“ metu visi trys broliai buvo „kaltinami“ ilgalaikiu Lietuvos muzikinės kultūros uzurpavimu. Jiems teko atsakinėti į ne visada patogius kaltintojo klausimus, atskleisti šeimynines paslaptis, nušviesti iki šiol negirdėtus kūrybinio gyvenimo epizodus. Neretai auditorija tiesiog ūžė iš nuostabos ir juoko...

Renginys – muzikinis, tačiau, kaip žinome, LMA salėje simfoninio orkestro nesutalpinsi, tad publika gėrėjosi smuiko muzika bei renginį organizavusio Lietuvos muzikos ir teatro akademijos bei Vytauto Didžiojo universiteto profesoriaus Vladimiro Prudnikovo vokalo klasės studentų dainavimu.

Koncerte pasirodė magistrantai Emilija Bukytė, Regimantas Gabšys, Alfredas Miniotas, bakalaurantai Elzė Liškauskaitė, Klaudijus Šimkus ir Giedrius Gečys, solistams akompanavo koncertmeisterė Milda Umbrasevičiūtė. Visų be išimties prof. V. Prudnikovo klasės studentų dainavimas liudijo aukšto lygio vokalinio meno mokyklą, žavėjo kruopščiai apgalvota, spalvinga, jaunatviška programa.

***

Trumpai pakalbinau vyriausiąjį scenos artistą, buvusį ilgametį Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro meno vadovą ir vyriausiąjį dirigentą Juozą Domarką.

– Gerbiamasis Maestro, visada smagu matyti Jus prie dirigento pulto, tačiau dar smagiau girdėti Jūsų pokštus, linksmas istorijas ir skambų juoką.

– Džiaugiuosi šiuo renginiu. Malonu matyti ir girdėti talentingą jaunimą, kurio, mano manymu, laukia graži kūrybinė ateitis. Taip jau yra, kad šiandien iš visų Domarkų esu vyriausias. Tai mane savaip įpareigoja. Šis pareigos jausmas visada lydėjo ir dirbant su orkestru. Turėjau įvairių karjeros pasiūlymų, galėjau net ir savo studijų mieste Leningrade pasilikti, ten būčiau dirigavęs ir dirbęs pedagoginį darbą. Bet visada, ir kai 1964 metais tuomečio kultūros ministro Juozo Banaičio buvau pakviestas užimti mūsų orkestro vyriausiojo dirigento pareigas, jutau pareigą ir atsakomybę dirbti Lietuvoje ir visomis jėgomis kelti LNSO profesinį ir meninį lygį.

– Kas šiandien vyksta Jūsų muzikinėje padangėje, kokių planų turite?

– Dirbu su studentais Muzikos ir teatro akademijoje, ruošiamės pavasario sesijai. Artėja vasara, o su ja ir XVIII tarptautinis Mykolo Oginskio festivalis. Vyksta parengiamieji darbai, dėliojamos programos. Festivalio atidarymo koncerte diriguos Modestas Pitrėnas, aš pats renginio baigiamąjį koncertą diriguosiu vienoje didžiausių Lietuvos šventovių – Plungės Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje. Skambės Mozarto Karūnavimo mišios su solistais, choru „Vilnius“ ir Lietuvos kameriniu orkestru. Maldos namams, kaip ir LMTA, šiais metais sukanka 90 metų. Šventyklos chore prasidėjo ir mano muzikinis kelias, nors mokykloje buvo pripažinta, kad neturiu klausos...

Plungės miesto vadovybė su Lietuvos nacionalinės filharmonijos generaline direktore Rūta Prusevičiene pasirašė dokumentus dėl Filharmonijos filialo šiame Žemaitijos mieste atidarymo. Oginskių rūmų salė – dailiai suremontuota didžiausia Lietuvoje klasikinės muzikos erdvė su puikia akustika, tad filialo steigimas išties prasmingas. Tad tokie artimiausi planai. O toliau – matysime...

– Dėkui, Maestro, už pokalbį. Linkėdami tvirtos sveikatos, visada laukiame Jūsų prie dirigento pulto.

***

Domarkų pagerbimo vakarą pradėjo smuikininkė Barbora Domarkaitė. Solistė įtaigiai, jautriai ir raiškiai atliko Adagietto iš Penktosios Gustavo Mahlerio simfonijos. Straipsnio autoriui pabendrauti su visais Domarkais būtų buvę tikrai nelengva, tad pasišnekėjęs su vyriausiu iš jų kalbinu jauniausiąją.

– Kodėl šiam renginiui pasirinkai Mahlerio Adagietto? Kas šį simfoninį kūrinį pritaikė smuikui?

– Mahleris – žinomas simfonistas, o visi trys šio vakaro herojai glaudžiai susiję su orkestru ir simfonine muzika, tad ir nusprendžiau atlikti būtent jo Adagietto. Šį gilios prasmės kūrinį LNSO pirmųjų smuikų atestacijai pasiūlė orkestro koncertmeisteris Algimantas Peseckas. Atlikau Otto Wittenbecherio aranžuotę. Nuostabų, visus giliai sujaudinusį opusą grojau ir pernai savo mokytojo Kęstučio Ivaškevičiaus jubiliejaus koncerte Kauno Juozo Gruodžio konservatorijos salėje.

– Domarkų giminė labai plati, esu girdėjęs apie nuotaikingus jos susiėjimus...

– Tradiciniai mūsų giminės susitikimai vyksta per šv. Kalėdas mano sesės Monikos namuose. Kol gyvenau name, pas mus visi drauge švęsdavome šv. Velykas, gaila, kad dabartiniame bute jau netelpame... Mano Mama Kristina Domarkienė kilusi iš labai muzikalios šeimos, joje visi groja – kas mandolinomis, kas gitaromis, smuikais ar kitais instrumentais. Jos iniciatyva ir dabar vyksta šaunūs muzikiniai susibėgimai. Mamos muzikalumas atkeliavo iš jos mamos Zinkevičienės pusės. Šioje šeimoje augo aštuoni vaikai ir visi muzikavo, tad tokios kapelos būdavo tikrai smagu klausytis.

Mūsų giminė labai linksma, draugiška, vieni kitus palaikome. Iš jos su sesute išmokome susibūrimo tradicijų, kurių nekantriai laukia visi Domarkai. Kartu ir muzikuojame. Sykį Plungėje mano tėtis Stasys dirigavo nemažam šeimyniniam kolektyvui...

– Smuikavai diriguojant ir Stasiui, ir Juozui Domarkams. Ar galima palyginti juos kaip asmenybes ir dirigentus?

– Visi broliai turi vieną bendrą bruožą – jie yra ryžtingi. Juozas vyriausias, tad linkęs žemaitiškai drąsiai ir atsakingai vadovauti. Mano tėčio Stasio ryžtas kiek delikatesnis. Visiems broliams kolektyvas, orkestras – kaip šeima. Jie jaučia atsakomybę, rūpinasi tos šeimos nariais. Jeigu kada ir pabara, atsakomybė ir rūpestis niekur nedingsta. Eligijaus pastatymuose nesu dalyvavusi, tačiau, atvykusi studijuoti į Vilnių, porą mėnesių gyvenau jo namuose. Buvo labai jauku, neretai ir pavakarodavome su žymiais to meto solistais. Jo asmenybė gražiai atitinka jauniausio brolio statusą.

Esu Domarkaitė, ir ši pavardė įpareigoja. Ne kartą teko dvejoti: ar tikrai gerai smuikuoju, ar ne dėl pavardės užimu tam tikras pozicijas? Visuomet nugalėdavo įgimtas ir kruopščiai tobulinamas profesionalumas. Diriguojant tėčiui ar dėdei, jaučiu ne tik profesinę atsakomybę, bet ir rūpestį – ar jie gerai jaučiasi, gal reikia pagalbos. Pradėjus dirbti orkestre, koncertmeisteris A. Peseckas patarė nežiūrėti į dirigentą, bet sekti grupės lyderio grojimą. Teko paaiškinti, kad taip daryti negaliu, nes diriguoja mano tikras dėdė, todėl privalau į jį žiūrėti. Buvo daug gardaus juoko... Ne kartą sapnavau košmarą, kad vėluoju į koncertą, kuriam diriguoja dėdė Juozas – kokia gėda jam bus dėl mano vėlavimo! Ta šeimyninė atsakomybė liko iki šiol.

Drauge su tėčiu vystome operetės liniją: groja styginių kvartetas, fortepijonas, dainuoja vokalistai, o tėtis diriguoja. Tokia sudėtimi rengiame viešus pasirodymus.

Yra dar vienas svarbus ne muzikinis talentas – subtilus diplomatijos jausmas. Manau, kad jį paveldėjau iš Domarkų giminės. O mama padovanojo organizacinį talentą – ji Plungėje ir Kaune subūrė ne vieną perspektyvų orkestrą.

– Gal trumpai papasakotum apie savo atžalas – taip pat muzikus?

– Violončelininko Jono Armono ir mano vaikai tęsia muzikinę genealogiją. Aurelija smuikuoja M. K. Čiurlionio menų gimnazijoje, Justas groja violončele Balio Dvariono dešimtmetėje muzikos mokykloje. Dukra gabi viskam, tad talentus galės panaudoti bet kur, ne tik muzikoje. O sūnus labai gabus muzikai, tiesiog maudosi garsuose.

– Greta smuikavimo gal dar kokią kitą veiklą mėgsti? Sklinda gandas apie muzikinius susibūrimus Šiaurės Lietuvos Lašinių kaime ir visame Aukštaitijos krašte...

– Muzikinius festivalius savo kaimo sodybos kluone 2016 metais pradėjo žymus violončelininkas, legendinio dirigento ir pedagogo Sauliaus Sondeckio sūnus Vytautas. Teko jam gerokai patalkinti, darbavomės drauge. Pradinis tikslas – suteikti vaikams galimybę pajausti scenos džiaugsmą. V. Sondeckis orientavosi į kokybę, tad festivaliuose dalyvaudavo ne tik talentingi vaikai, bet ir aukščiausios klasės atlikėjai iš Lietuvos ir užsienio – Vytauto draugai, groję be jokio honoraro. Skambėjo ne vien klasika, bet ir profesionalus džiazas, populiarioji muzika.

Mūsų tikslas – į šiuos koncertus sukviesti aplinkinių kaimų gyventojus, aišku, be bilietų. Kaimo žmonės labai vertina galimybę išgirsti aukščiausio lygio muziką, laukia koncertų, ateina su savo vaišėmis... Pandemijos metu šie visų laukiami renginiai aprimo. Praslinkus kovidui, nenorėjome, kad kaime nutrūktų muzikinis gyvenimas, tad ir toliau rengiu projektus. Praėjusiais metais parėmė savivaldybė, koncertai vyko ir Inkūnų bažnyčioje. Šiais metais, siekdama tęsti tradicijas, teikiau paraišką Lietuvos kultūros tarybai, tikėdamasi paramos projektui „Muzika Šimonių girioje“. Muzikos skambesys gamtoje įgauna kur kas gilesnę prasmę, net baidarėmis plaukiantys turistai ilgam sustoja mūsų paklausyti.

Dabar susitelkusi Šimonių girios bendruomenė saugo mišką nuo kirtimų, bandome atkreipti valdžios dėmesį į jo išsaugojimą. Aplinkos ministerijoje pavyko sustabdyti didelį sengirės išnaikinimo penkmečio planą.

Kalbant apie ateities planus, Seimo narys Jurgis Razma pasiūlė Domarkų benefisą surengti Plungėje. Birželio mėnesį numatytas tėčio muzikinės veiklos paminėjimas, na, o Plungės festivalyje tradiciškai susitinka visi Domarkai.

– Linkiu kuo didžiausios kūrybinės sėkmės!