Opera – tai ir teatras

Apsidžiaugėme: lapkričio mėnesį žiūrovus pakvietė atsinaujinęs Nacionalinis operos ir baleto teatras. Pristatė pirmąją premjerą – Giuseppes Verdi operą „Aida“. Atidarantis ketvirtąjį sezoną, ją parengė ir dirigavo Sesto Quatrinis (dubliuojantis dirigentas Julius Geniušas). Spektaklio scenografė Sigita Šimkūnaitė, kostiumų dailininkė Sandra Straukaitė, šviesų dailininkas Andrius Stasiulis, choreografas Martynas Rimeikis, choro vadovas Česlovas Radžiūnas, režisierius Gediminas Šeduikis.

Dirigentas S. Quatrinis spektaklį paskyrė Latvijos operai nusipelniusiam aktoriui, teatro režisieriui Andrejs Žagars (1958–2019). Kodėl? Jo vadovavimo Latvijos nacionalinei operai metais teatras sulaukė pasaulinio pripažinimo, tapo konkurencingas tarptautinėje rinkoje. Spektakliuose dainuoti, jiems diriguoti buvo kviečiami Lietuvos operos solistai Irena Milkevičiūtė, Vladimiras Prudnikovas, Edgaras Montvydas, Kostas Smoriginas, Asmik Grigorian, Inesa Linaburgytė ir kiti dainininkai. Šoko Eglė Špokaitė, teatro meno vadovu ir vyriausiuoju dirigentu dirbo Gintaras Rinkevičius, Modestas Pitrėnas. Į pasaulio scenas buvo išleistos Elina Garanča, Kristīnė Opolais. Pastaroji tarsi šį kartą susiejo iškilaus režisieriaus, vadybininko veiklos atminimą saitais su šia diena. K. Opolais – viena iš Aidos vaidmenį parengusių solisčių. Kaip pristatoma tarptautinei scenai, tai ji „yra vienas geidžiamiausių sopranų tarptautinėje arenoje, turintis nusistovėjusią reputaciją tarp garsiausių pasaulio dainuojančių aktorių. Opolais pasirodė Metropolitan Opera, Wiener Staatsoper, Staatsoper Berlin, Bayerische Staatsoper, Teatro alla Scala, Ciuricho ir Karališkajame operos teatruose. Ji bendradarbiauja su tokiais žinomais dirigentais kaip Danielis Barenboimas, seras Antonio Pappano, seras Simonas Rattle'as, seras Markas Elderis, Andris Nelsons ir kt.“.

Laikinai einantis teatro generalinio direktoriaus pareigas Audrius Kundrotas džiaugėsi, kad spektakliu susidomėjo jį stebėję Baltijos šalių menedžmentų agentai, teatrų vadovai. Tai – ne dažnas, bet labai sveikintinas reiškinys.

Premjerai teatras parengė įvairių patrauklių informatyvių leidinių. G. Verdi operos „Aida“ sukūrimo istorija apaugusi įvairiais istoriniais pasakojimais. Tačiau aišku, kad 1868 m. Egipto vyriausybė nusprendė garsiam, brandžiam operų meistrui G. Verdi užsakyti kūrinį, tinkantį šventėms, susijusioms su Sueco kanalo ir Kairo operos teatro atidarymu. Žymus egiptologas Auguste (François Auguste Ferdinand) Mariette`is pasiūlė pasinaudoti legenda, kurią jis perskaitė iššifruodamas senovės papirusą, esantį viename iš rastų kapų. A. Mariette`is sėmėsi įkvėpimo iš penkių istorinių stelų, aptiktų Gebel Barkale ant ketvirtosios Nilo kataraktos, senovės Nubijos (Etiopijos) sostinėje Napatoje. 1869 m. jis parašė scenarijų galimai operai. „Aïda“ nėra opera, paremta tikru istoriniu pasakojimu; tačiau jame yra motyvų, patvirtintų istoriniuose šaltiniuose VIII–III a. pr. m. e., kuriuos A. Mariette`is sujungė istoriniame koliaže.

Remdamasis A. Mariette`čio scenarijumi, libretistas Camille`is du Locle`as parašė prozos pasakojimą, o Antonio Ghislanzonis – libretą. Baigiantis 1971-siems opera išvydo Kairo teatro sceną, sekantį vasarį pastatyta Milano teatre „La Scala“.

Lietuvoje pirmą kartą „Aida“ sceną išvydo 1927-siais (dirigentas Mykolas Bukša, režisierius Nikolajus Tichomirovas). Tai ketvirtoji Valstybės teatre pastatyta G. Verdi opera. Jos kūrimas buvo sureikšmintas. Spektaklio dekoracijoms ir kostiumams sukurti buvo pakviestas garsus latvių dailininkas, scenografas ir režisierius Ludolfs Liberts. Prieš pat „Aidos“ premjerą, 1927-ųjų spalio mėnesį, Paryžiuje dailininkas surengė savo kūrinių parodą, kurioje pristatė ir operos dekoracijų eskizus. Paryžiaus spauda Liberts’ą įvertino labai palankiai. 75 kostiumai buvo siuvami Paryžiuje, 60 scenografas pasiūdino savose dirbtuvėse, o Kiprui Petrauskui skirtas Radameso kostiumas siūtas Berlyno „Boruch“ firmoje.

Įdomus istorinis sutapimas: 1927 m. spalio mėnesį Boriso Dauguviečio iniciatyva prie teatro pradėtas leisti žurnalas „7 meno dienos“, anonsavęs spektaklius.

Galima paminėti dar keletą išskirtinų šios operos istorijos Lietuvoje epizodų. Jei moterų paveikslams visada atsirasdavo puikių dainininkių – Vladislava Grigaitienė (1890–1961), Vincė Jonuškaitė-Zaunienė (1901–1997), Elena Saulevičiūtė (1927–2006), Gražina Apanavičiūtė (1940–1919), Nijolė Ambrazaitytė (1939–20146), Marija Aleškevičiūtė (1925–1979) ir kt., – tai Radamesas visada kėlė daug rūpesčių: aukšta tesitūra, dramatinė partija. Ją dainavo tik Kipras Petrauskas (1885–1968), Valentinas Adamkevičius (1925–1976) ir kurį laiką Edvardas Eidukaitis (1934–2002), Antanas Tveraga, Bronius Tamašauskas. Dažniausiai buvo kviečiamas latvių dainininkas Kārlis Zariņšas (1930–2015).

Išskirtiniai buvo keli spektakliai S. Daukanto aikštėįe. Apie jų reikšmę virė diskusijos. 1971 m. Vytautas Viržonis (1930–2010) dirigavo Lietuvos atlikėjams, solistams V. Adamkevičiui, Elenai Saulevičiūtei, Marijai Aleškevičiūtei. Regina Songailaitė (1922–2007) kūrė efektingą „Egipto atmosferą“, prieš žiūrovus pralėkė žirgo kinkinys. Gintaro Rinkevičiaus parengta opera aikštėje 2001-siais tokio efekto jau nepaliko. Vieni aikštėje atliekamą operą gali vadinti profanacija, kitiems tai – nepamirštamas pirmas susitikimas su opera, akstinas ja pasidomėti.

Dar vienas epizodas – opera atskleidė scenografo Liudo Truikio talentą: muzikos ir dailės sankirtų filosofiją. Teatro novatorius Liudas Truikys, „savo kūryba pranokęs laiką, darbuose apjungęs senovės lietuvių, Egipto, kinų, japonų kultūros patirtis, kūriniuose siekęs atskleisti filosofinių idėjų gelmę, vizualizuoti vaizduojamojo meno ir muzikinės kalbos ryšius“. Kristijonas Siparis ją netgi pavadino „režisuojančia scenografija“. Ji veikė su dailininku dirbusius režisierius. Linijos, jų srovės, vertikalės, tikslinių srovių ritmai, kryptys, linijų susidūrimai, spalvų deriniai, jų emociniai potėpiai... Visa išplaukė iš muzikos. Reikia pastebėti, kad dailininkai kurdavo ir kostiumus, kaip scenografijos elementus. Dabar tapo įprasta kostiumams kviesti mados dizainerius. Kažin ar tai teisinga?

Scenografės S. Šimkūnaitės siekis buvo vos atsivėrus uždangai žiūrovui perteikti Egipto pojūtį. „Daug gilinomės, kaip mes tą stilizuoto Egipto visumą suprantame“, – sakė S. Šimkūnaitė. Pasak S. Straukaitės, ji siekė kostiumų ir scenografijos visumos sprendimų dermės, pasirinktoje juodos ir aukso spalvų gamos erdvėje sudėlioti veikėjų drabužiuose matomus prasminius akcentus. Tačiau ne visuomet operos scenoje atlikėjai renkami pagal išvaizdą. Apie tai, matyt, dizainerės nepagalvota. Du scenine plastika nepasižymintys skirtingo ūgio, apimties Radamesai atrodė komiškai.

Scenoje buvo daug Egipto kultūrą simbolizuojančių elementų, aliuzijų į didžiuosiuose pasaulio teatruose pastatytus spektaklius. Tačiau, kaip žinia, scenoje didžiuosius finalus su daug žmonių parengti nėra paprasta. Įdomiai ir funkcionaliai atrodė nuleidžiamas skritulys, kuriame kokybiškai galėjo dainuoti Vyriausioji žynė (Emilija Finagejevaitė, Austėja Zinkevičiūtė) ir Faraonas (Liudas Norvaišas, debiutuojantis Joris Rubinovas). Įspūdingai šoninės kolonos virto skulptūromis. Nemirtingumo augalu laikytasis alavijas įsisuko į Amneris sodą. Tačiau keista, kad abi Amneris dainavusios solistės klusniai vykdė keistą režisieriaus nurodytą mizansceną – dygliuotą augalą puolė uostyti, tarsi rožę... Naudotas laidotuvių ceremonijose, įduotas Aidai dygus krūmelis gal simbolizavo jos mirtį? Juo pasitinkamas ir triumfo scenoje pasirodęs Radamesas.

Manyčiau, kad dailininkei, nors kai kurios scenos ir buvo perkrautos, pavyko senoviškai, tradiciškai, muzikos inspiruotai senovės Egipto epochos atmosferai suteikti intriguojančios, estetiškos meninės fantazijos pliūpsnių.

Mane puikiai nuteikė prieš premjerą įvykusioje spaudos konferencijoje pristatęs savo darbą žurnalistams režisierius Gediminas Šeduikis: „Nesistengiau per daug komplikuoti veiksmo. Nuo pat darbo pradžios ir sau, ir kolegoms kėliau užduotį – nedaryti to, ko nėra muzikoje. Stengėmės išgirsti kas skamba, kokia mintis perteikiama muzika, kokia dramaturgija fiksuojama. Juk dramą ir muziką G. Verdi sukūrė genialiai.“

Tiesa, opera prasideda nuo partitūros. Ji pradeda kurti vienį, kurį girdime ir matome scenoje. Teatro efektas atsiranda tada, kai būna išgirsta muzikos dramaturginė funkcija ir specifine kalba, dainavimu ir orkestro palyda perteikiama herojų drama scenoje. Primityviai sakant, neanalizuojant socialinių peripetijų, „Aidoje“ – konfliktas tarp laisvės idealų siekio ir asmeninės laimės, meilės.

Introdukcijoje leitmotyvai pristato aistringą Aidą ir rūsčią žynių bendruomenę. S. Quatrinis ypatingai subtiliai vedė pp styginius. Šviesų dailininkas A. Stasiulis tai išgirdo. Kas frazę su kylančia dinamine linija scenoįe išryškėjo vis nauja detalė. Tereikėjo tęsti gražią, muzikalią liniją scenoje. Violončelėms grojant rūsčios eisenos liniją, dailininkas kažkodėl sustojo ir iki ff su muzika nebenukeliavo. Sceną paliko. Dar keletas neapgalvotų ir muzikos neišgirstų momentų (pvz., pergalės vainiką Amneris įteikia... patamsyje, nesureikšminta). Tačiau visumoje, tai retas atvejis, kai apšvietimas operos spektaklyje toks apgalvotas ir šviesos taškai, blyksniai vaidina svarbų vaidmenį dramaturgijoje.

Režisierius žodį tęsėjo: muzika inspiruoja veiksmą. Graži scena prie Nilo – jaunos mergaitės rūke teškenasi. Romantiška, muzikalu. Dabar cituosiu režisieriaus atspausdintą tekstą: „Nekeliu sau užduoties būtinai pastatyti spektaklį kitaip. Visada stengiuosi įsižiūrėti, ką kompozitorius užrašė partitūroje...“ Tačiau režisieriui labai pagailo dviejų įsimylėjusių jaunuolių. Jis panaikino žinomą rūsčiausią bausmę Egipte – neužmūrijo kape, o leido jiems patiems nusiskandinti. Negirdėtas atvejis! Tai buvo ir netikra, ir neestetiška, ir nemalonu solistams dainuoti vieną gražiausių operinių duetų, ir nusikalsta prieš operos autorius. Tik kodėl? Immuration – gyvas įkapis. Immurement – lot. įmūrytas sienoje, erdvėje be išėjimų. Amneris kelis kartus kartoja: „tau bus didžiausia bausmė. Būsi rūsyje po altoriumi.“ Radamesas: „mano jėgos per mažos nuversti užritintą akmenį.“

Trys dainininkės ruošė Aidos partiją. K. Opolais, deja, neatsivėrė kaip MET žvaigždė. Dainuoti Aidą neturint soprano spinto balso charakteristikų – rizikinga. Nebuvo balso charakterio, apatinio registro ir ekspresijos. Viktorijai Miškūnaitei stigo to paties. Tačiau nepriteklių kompensavo emocionalumas. Gražiai skambėjo „Oh patria mia, mai piu, mai piu ti rivedro.“ Po scenos su Radamesu, apglostytas rankų ir balso, Gaston Rivero balse atsirado daugiau labai šiltų emocijų, ko neišgirdau Kristines spektaklyje. Žema tesitūra epizode prie Nilo neskambėjo.

Ryškiausia buvo Ksenija Kravčhuk. Ji naudoja ir dramatinio, ir lyrinio balso galimybes, gebėjo išgauti stiprų, ryškų garso tembrą (ypač tuo pasižymėjo ansambliai ir rečitatyvinės scenos) ir subtilų, švelnų skambėjimą. Balsas įtikinančiai suskambo ir pp ir vokaliai prasmingai fortissimo. Ir jos vaidmuo įgauvo ryžtingos herojės charakterį. Trečio veiksmo rečitatyvas „Qui Radames verra!“ („Čia Radamesas ateis!“) ir romansas „Oh, patria mia!“ („O, mano krašte!“) galėjo būti įprasmintas kontrastingiau, gal ir emocingiau. Sunku daug emocijų reikšti Radamesui, kurio nei apkabinsi, nei pasieksi.

Abu Radamesai – Gaston Rivero ir Jorge Puerta – gerą vokalinę mokyklą turintys profesionalai, abu tarsi iš senojo teatro, „kostiumuoto koncerto“ laikų. Muzikinės partijos amplitudė – nuo dolcissimo, morendo iki fortissimo. Kantileniškos frazės „Celeste Aida“ skambėjo nejautriai, ne emocionaliai, bet tvarkingai. Daugiau pabrėžiamas dramatiškumas, heroika (Jorge Puerta). Kiek paslankesnis buvo Gastonas Rivero. Aktorinių vaidmenų „Aidoje“ tenorai mums nepateikė, bet tvarkingai išdainavo visus si bemol.

Žiūrovų salėje klaidžiojo klausimas: ar Radameso partiją galintis dainuoti Vaidas Vyšniauskas jau išvarytas iš Lietuvos? Gėdinga, kad kažkokie pareigūnai nesupranta įvardintos kaltės ir nacionalinio pasididžiavimo lygmenų. Juo labiau, kad tik ką rugpjūtyje V. Vyšniauskas Radamesą dainavo Dnipro operoje (Ukraina) su viena garsiausių Aidos partijos atlikėjų pasaulyje Liudmyla Monstyrska.

Spektaklį su Amneris – Justina Gringyte galima būtų vadinti „Amneris“. Vaidmuo ryškus, įtikinantis savo plastika, santykiuose su kitais personažais, nepervaidintas. Savitai suformuotas jos vokalas, vibrato gali patikti labiau, ar mažiau, tačiau partija paruošta profesionaliai, visas diapazonas skamba. Konkurenčių dvikova išreikšta G. Verdi muzikoje. Amneris ir Aida duete keliolika taktų dainuoja unisonu aukštame registre. Tembru, charakteriu J. Gringytė tapo vedančiąja. To nepasakysi apie kitą Amneris – Irene Savignano. Tamsaus tembro balsas, kurio apatinis registras dažnai dingdavo, vokalinė linija lūžinėjo. Ir vaidmenį tarsi siekė kopijuoti nuo partnerės.

Ekspansyvi G. Verdi melodika ir spalvinga harmonija, net ir dvelkianti Rytų aromatu (scena prie Nilo ar šventykloje). Čia pat peizažas ir archaiška melizmatika. Girdėjome G. Verdi kurtus kontrastus. Muzika ekspresyvi, tendencija greitinti tempus. Tačiau allegro yra allegro, bet ne andante. Ir tai pateisinama. Kaip ir nuotaikų kaita, puikus solistų, choro santykis su orkestru. Niekas neuždengta, neforsuota. S. Quatrinis didžiausiu nuopelnu norėčiau įvardinti solistams teikiamą laisvę išdainuoti. Orkestras grojo puikiai. Vienas kitas atsitiktinis nuslydimas orkestro darbo nepagadino. Garsųjį Maršą scenoje grojo ir keturi diatoniniai trimitai.

Du operos herojai nėra pagrindiniai, tačiau dramaturgijoje vaidina svarbų vaidmenį. Tai Ramfis (Tadas Girininkas, Liudas Mikalauskas) ir Amonasras (Kostas Smoriginas, Arūnas Malikėnas). Tvarkingai parengti vaidmenys ir lygiai, prasmingai skamba vokalinės partijos. Tačiau negalima nesižavėti dainininku, kurio balsas ir vaidmuo buvo spektaklyje išskirtiniai. Tai K. Smoriginas, dar kartą patvirtinęs,, kad mažų vaidmenų scenoje nebūna. Puikiai dainavo gerai intonavęs vokalą valdantis choras, du Šaukliai: Karolis Kašiuba ir Rafailas Karpis.

Patiko baleto scenos – tarsi iš freskų nulipę kautynių, žygio sustingusios scenos, stop kadrai ir modernesnė judesių choreografija. Ypač žaismingas antrojo veiksmo pirmo paveikslo betarpiškas šokis.

Ryškūs pasaulio operos režisieriai įvardija tris kūrybingumą scenoje žudančias nuodėmes: asmeniškos nelaisvės aktoriui veikti ribojimą, deklamaciją vietoje dainavimo ir blogus ryšius tarp partnerių. Varomoji jėga – ne natų tekstas, tačiau siekis suprasti kodėl ta ar kita frazė parašyta kūrinio tekste būtent taip. Šių nuodėmių išvengiant, vaidmuo gali tapti savęs atvėrimu. Režisierius, dirigentas turi sukurti atmosferą, papildyti, paryškinti vaidmens būsenas.

Savo nuodėmes operos kūrėjai turėtų įvertinti ir pasižadėti jų nekartoti.

***

Nuotraukų galerijoje Martyno Aleksos nuotraukos

***

Klasikos koncertų salė. Tiesioginė Giuseppe‘s Verdi operos „Aida“ premjeros transliacija iš LNOBT:
https://www.lrt.lt/mediateka/irasas/2000304408/klasikos-koncertu-sale-tiesiogine-giuseppe-s-verdi-operos-aida-premjeros-transliacija-is-lnobt?fbclid=IwAR0ietpGnUDATCYkiD3iPk59wxqpHLtzu

***

Tarp vokalo ir vaidybos
104-ąjį LNOBT sezoną atvėrė naujas Giuseppe’s Verdi „Aidos“ pastatymas

Živilė Ramoškaitė (Nr. 38 (1487), 2023-11-17)

Su didžiausiu nekantrumu laukėme naujojo Giuseppe’s Verdi operos pastatymo, lapkričio 10–12 dienomis parodyto Nacionaliniame operos ir baleto teatre. Lietuvoje „Aida“ turi ilgą istoriją, prasidėjusią 1927 m. spektakliu Valstybės teatre. Operos istorikai suskaičiavo iki šiol šešis „Aidos“ pastatymus, tarp kurių vyresnė karta pamena galbūt tris, o iš tiesų gal tik du: įspūdingą 1975 m. Liudo Truikio ir 1997 m. Jono Jurašo su Adomo Jacovskio scenografija. Apie pirmąjį kuluaruose sklandė šmaikštūs pasakojimai, kaip režisieriaus ir dailininko sukurtų triko atsisakė solistės, ypač kategoriškai – šviesaus atminimo Gražina Apanavičiūtė. (Kad ir labai nenorėdamas, Truikys pasidavė.) Kai kam iki šiol ausyse skamba puikus Nijolės Ambrazaitytės, tuomet dainavusios Amneris, balsas.

Po gero dvidešimtmečio sugrįžusioje „Aidoje“ man įsiminė egiptietiškų formų spalvinga Jacovskio scenografija, kaip ir su ja kontrastavęs juodas fortepijonas, kuriuo režisierius manipuliavo iki spektaklio pabaigos. Operos finale, užuot klausiusi muzikos, drebėjau, kad lynais nuleidžiamas fortepijonas nenukristų ant galvos primadonai Irenai Milkevičiūtei. Po spektaklio teatro fojė ūžė nuo operomanų pasipiktinimo, tad recenziją „7md“ užsakiau vienam iš jų – dirigentui, operos istorikui Algimantui Kalinauskui. Jis, kaip turbūt numanote, Jurašo koncepciją išdėjo į šuns dienas.

Šiame, septintame pastatyme, pasak režisieriaus Gedimino Šeduikio, svarbiausia muzika: „Ieškau atsakymų ten, o ne savyje, mėgindamas sukurti tai, ko galbūt nėra.“ Dėmesį jis sutelkė į herojų psichologiją, jausmų gamą ir siekė perteikti žmogišką dramą, kurios subtiliausi atspalviai užfiksuoti operos partitūroje. „Nesu autoritariškas režisierius, esu linkęs bendradarbiauti su kitais komandos nariais. Man svarbu, ką ir kaip mato, girdi atlikėjai. Manau, kad aš – tik atlikėjo pagalbininkas personažo kūrimo kelyje“, – operos programoje rašo Šeduikis. Esu nesyk girdėjusi priekaištų, kad teatras kviečia per daug užsienio statytojų, tad atkreipiu dėmesį, kad visi šio pastatymo kūrėjai, išskyrus vienintelį muzikos vadovą ir dirigentą Sesto Quatrini, yra Lietuvos menininkai. Greta režisieriaus Šeduikio – scenografė Sigita Šimkūnaitė, kostiumų dailininkė Sandra Straukaitė, šviesų dailininkas Andrius Stasiulis, choreografas Martynas Rimeikis, choro meno vadovas Česlovas Radžiūnas, dirigentas Julius Geniušas.

Orkestrui atliekant nuostabų preliudą su pagrindiniais operos leitmotyvais, iš visiškos tamsos prieš akis pamažu ryškėja scenos vaizdas: horizontalūs egiptietiško akmens luitai su palaipsniui suspindinčia auksinių atspalvių mozaika, centre – aukštyn kylantys laiptai, scenos šonus įrėminančios aukštos kolonos. Visi šie objektai stilizuoti, kolonos, pasak scenografės, – tarsi didžiuliai lotoso augalai. Toks pagrindinis vaizdas išliks per visą operą, išskyrus antro veiksmo Amneris menę, kai scenos erdvė pertveriama. Keičiantis veiksmo vietai, keičiama kolonų padėtis ir apšvietimas, atsukus jų priešingą pusę išvystame didingas faraonų figūras, o priešais laiptus atsiranda vanduo – stačiakampis baseinas, įtraukiamas į operos personažų būsenas ir veiksmus. Nuogos jaunosios Žynės, kaip kokios vaidilutės, sumerkia į jį kojas ir laistosi, įpykusi Amneris taško vandenį į visas puses...

Kostiumai gerokai stilizuoti. Pasak Straukaitės, jie monumentalūs, tarsi iškirsti iš akmens. Spalvų gama – iš Egipto freskų: žalsva, melsva, juoda, balta, auksinė. Ar kūrėja to siekė – nežinau, tačiau žiūrint į scenoje esančius artistus atrodė, kad ypač vyrų kostiumai itin nepatogūs, prieštaraujantys figūrai ir kūno linijoms, netgi komiški. Keistas Amonasro apdaras su dar keistesne karūna atrodė tarsi atklydęs iš Guliverio aplankytų nežinomų fantastinių kraštų. Moterų drabužiams, atrodė, panaudotos per prastos medžiagos, lyg iš kokios sintetinės užuolaidos... Masinėse scenose geriausiai derėjo baltos ir juodos spalvos apdarai, atitinkantys vaizduojamus įvykius, darniai pritampantys prie skambančios muzikos.

Jau minėjau, kad scenovaizdį veiksmingai kaitaliojo tinkamai kuriamas apšvietimas. Tačiau pagrindinių operos veikėjų kūnai ir ypač veidai dažnokai skendėjo tamsoje, todėl negalėjome gerai įsižiūrėti į grimą. Ar tai sumanyta režisieriaus, ar šviesų dailininkas nesusitvarkė su sudėtinga apšvietimo įranga? Šį labai svarbų spektaklio komponentą reikėtų patobulinti. Gali būti, kad šviesa nesuspėjo sekioti kai kuriose scenose gana judrių herojų. Režisierius pateikia nemažai judesių, išreiškiančių kenčiančius, pykstančius ar džiūgaujančius personažus. Turiu galvoje Aidą duetuose su Amneris, Amonasru, Radamesu, taip pat Amneris sceną su choru ir pavienes replikas, jos desperatiškus kreipinius į Radamesą nuteisusius žynius, kai scena tamsi, bet mes turime matyti veikėjus ir jų veido išraišką.

Tęsdama kalbą apie režisūrą apibendrinčiau, kad ji klausytis muzikos netrukdė, nieko prieštaraujančio jai tikrai nesiūlė, kaip režisierius ir sakė. Kita kalba – masinės scenos, ypač iškilmingasis Radameso sutiktuvių paveikslas. Jis darė gana netvarkingo šurmulio įspūdį, kai susikimšo minia žmonių ir ne visai buvo aišku, kas ir kodėl vyksta. Choras dainuoja: „Šokime mistiškus šokius taip, kaip aplink saulę šoka žvaigždės.“ Suskamba baleto muzika ir prasideda molio spalvos drabužiais aprengtų subjektų pantomima su ilgais pagaliais (gal ietimis?): ar tai vergai, ar šokėjai? Mat pasigirdus naujam baleto epizodui tie patys personažai ima labai aktyviai šokti, tiksliau, negrabiai trypti, vartytis, kilnoti kojas, bėgti. Ar tik choreografas čia neparodijuoja gausėjančių šiuolaikinio šokio trupių? Kad ir kaip būtų, šis šokis, jei ir ne per daug derantis su Verdi baleto muzika, įsimena.

Vienas iš netikėtumų – Šeduikio sumanyta paskutinė operos scena, kai Radamesas su Aida gyvi palaidojami kape, o tiksliau – minėtame vandens baseine, į kurį, atliekant nuostabų duetą „O terra addio“, jie pamažu brenda, kol visai panyra. Artistų atsiliepimų apie šią sceną negirdėjau, galiu tik spėti, kaip jie jaučiasi, tačiau dabar svarstau – ar vis dėlto ne perteklinis šis triukas? 

Aidą dainavo trys solistės. Pirmą vakarą – latvė Kristine Opolais, antrą – ukrainietė Kseniya Bakhritdinova-Kravchuk, trečią – Viktorija Miškūnaitė. Dėl šių skirtingų Aidų išklausiau visus tris spektaklius. Viešniai iš Latvijos šis vaidmuo buvo pirmasis po ilgokos pertraukos. Buvo justi kruopštus solistės pasirengimas, apgalvota muzikinio paveikslo plėtotė, apmąstyta herojės jausmų drama. Pastangos davė vaisių, tačiau balsas, iš prigimties lyrinis sopranas, priešinosi plačios apimties dramatiškos vokalinės partijos reikalavimams. Dramatiški muzikos puslapiai pareikalavo didelių pastangų, bet balso jėgos ir kitokio tembro jos negalėjo pridėti. Geriausiai šiai solistei sekėsi vaidybinė plotmė, kurioje ji jautėsi laisvai ir labai įtikinamai priartėjo prie geriausiai jai pavykusio finalinio operos veiksmo. Jausmingai ir skaidriai suskambėjo su Radamesu atliktas jautrus atsisveikinimo duetas.

Kitą vakarą dainavusi Kseniya Bakhritdinova-Kravchuk turi gražų šviesaus tembro, plataus diapazono balsą. Visi operos puslapiai jai sunkumų nekėlė, ji dainavo lengvai ir itin nuoširdžiai. Jos kuriama Aida žavėjo paprastumu ir kuklumu. Solistė sėkmingai atliko didžiąją pirmo veiksmo ariją „Ritorna vincitor“, išraiškingai – antro veiksmo sceną ir duetą su Amneris bei finalinį duetą su Radamesu. Šios solistės dainavimo stiliuje dominavo slaviška vokalo mokykla, Verdi sukurtai vokalinei partijai pridėjusi šiai mokyklai būdingos raiškos.

Trečią vakarą klausėmės Viktorijos Miškūnaitės Aidos. Nuo pirmųjų replikų jutome, kad partija solistės atidžiai išnagrinėta ir apmąstyta. Atlikėjos dainavimą kontroliavo protas, drausminęs perteklines emocijas, nereikalingas garso bangas. Turtingas spalvų dainavimas ir vaidyba derėjo tarpusavyje, buvo tiesiog įdomu sekti jos kuriamo personažo išgyvenimus, beveik per visą veikalą persmelktus kančios. Jai išreikšti solistė įvaldžiusi nemažą vokalinių priemonių arsenalą – nuo vos juntamo skausmo iki širdį veriančios, skausmingos aimanos. Šiomis emocijomis alsavo pirmo, antro ir trečio veiksmo soliniai numeriai, duetai ir scenos, kuriuos Miškūnaitė atliko pagirtinai tiksliai ir meniškai. Paskutiniame veiksme jos kenčianti herojė Radameso glėby atranda ramybę ir viltingai pasitinka amžinybę.

Radameso vaidmenį kūrė du kviestiniai tenorai – Gastonas Rivero (10 ir 12 d.) ir Jorge Puerta (11 d.). Abu solistai dainavo raiškiai, puikiai valdydami balsą. Šalia sėdėjęs kaimynas paklausė, kuris tenoras man patiko labiau. Prie manojo tenoro idealo labiau priartėjo Puerta – dėl labai šiltų balso spalvų ir ypatingų obertonų. Bet tai nereiškia, kad antrasis kuo nors jam nusileidžia. Turbūt publika pasirinko pagal savo skonį. Išgirdome ir dvi Amneris – Justiną Gringytę (10 ir 12 d.) ir italę Irene Savignano (11 d.). Gringytė pirmą vakarą buvo kiek įsitempusi, tai atsiliepė dainavimui. Viskas buvo atlikta tiksliai, tačiau šaltokai, keistai spaudžiant balsą, tarytum trukdant jam laisvai sklisti į salę. Amneris partijos turtingumą solistė atskleidė antrame spektaklyje, sutelkusi dėmesį į vaidmens kismą, įvairesnius niuansus. Savignano pakeitė iš pradžių numatytą kitą solistę, tad pagyrimo vertas jos darnus įsiliejimas į atlikėjų ansamblį ir profesionalus sudėtingos partijos atlikimas.

Vienas solistas šiame pastatyme išsiskyrė iš visų – tai Kostas Smoriginas, pademonstravęs aukščiausią dainavimo ir vaidybos klasę. Abu vakarus (10 ir 12 d.) jis žavėjo nepaprastu kūrybiniu polėkiu, visišku susiliejimu su vaidmeniu, sodriu išraiškingu balsu, atlikimo įtaiga. Jo Amonasras įsimins ilgam! Arūnas Malikėnas šį vaidmenį (11 d.) atliko preciziškai ir išraiškingai, galbūt be didelės balso jėgos, užtat su gerai apgalvota dinamika ir emocinga vaidyba.

Ramfio partiją dainavo Tadas Girininkas (10 ir 12 d.) ir Liudas Mikalauskas (11 d.). Solistai labai skirtingi tiek balsais, tiek kuriamo personažo įvaizdžiu. Girininkas dainuoja pabrėžtinai intensyviai, mano galva, be reikalo forsuodamas balsą, dėl to prapuola tikslus tonas, nustatyti, kokią natą solistas intonuoja, tiesiog neįmanoma. Mikalauskas nesistengia nieko perrėkti, jo išgaunamas garsas ne toks stiprus, tačiau sklinda laisvai ir lengvai. Abiejų dainininkų sukurtas Ramfio vaidmuo toks, kaip Verdi parašė – statiškas ir nuobodokas. Kitus vaidmenis sėkmingai atliko Liudas Norvaišas ir Joris Rubinovas (Faraonas), Rafailas Karpis ir Karolis Kašiuba (Šauklys), Austėja Zinkevičiūtė ir Emilija Finagėjevaitė (Vyriausioji žynė).

Didelis ir atsakingas krūvis teko Česlovo Radžiūno vadovaujamam teatro chorui, be kurio daugelis reikšmingiausių operos epizodų ir ypač finalų netektų meninės įtaigos. Visus chorui skirtus sudėtingus ir paprastesnius numerius kolektyvas įveikė pagirtinai. Gerai dainavo ir atskiri moterų bei vyrų chorai, ką jau kalbėti apie sodrų mišraus choro skambesį. Tokių pat pagyrimų nusipelno teatro simfoninis orkestras, su kuriuo nuoširdžiai dirbo Julius Geniušas, spektaklius dirigavo muzikos vadovas ir dirigentas Sesto Quatrini. Jautrų ir dinamišką orkestro grojimą reikėtų panagrinėti išsamiau, tačiau savaitraščio plotas riboja. Apibendrintai kalbant, visa operos partitūra įtikinamai atskleista, muzika įgavo išbaigtą formą. Sužavėjo masinių scenų polėkis, virtuoziškai valdomos dinaminės bangos, puikiai savo signalus atlikę trimitininkai, raiškiai solines vietas pagroję pūtikai ir stygininkai, tikslūs perkusininkai. Jei liko koks klaustukas, tai dėl „Šventame mergelių žynių šokyje“ (I veiksmo 3 paveiksle) atsiradusio keistoko, partitūroje nenurodyto tempo rubato; šis žavus šokis, kiek pamenu, visada atliekamas ritmiškai drausmingai.

Baigdama pabrėšiu, kad pritariant solistams orkestrui netrūko lankstumo ir sutelkto dėmesio. Maestro Quatrini vedamas orkestras išties buvo jautrus ir ištikimas solistų partneris. Spektaklis dar tik pradeda savo ilgą gyvavimą, tad linkiu, kad jis tobulėtų, gražėtų ir suteiktų publikai nepamirštamų muzikinių įspūdžių.

***

2023-ųjų „Aida“: apie amžiną meilę ir faraonų laikų karą
RIMA JŪRAITĖ (2023 11 18 menufaktura.lt)

Laikinumo etapą be nuolatinio vadovo išgyvenantis Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras (LNOBT) įžengė į dėl rekonstrukcijos darbų neįprastai vėlyvą 104-ąjį sezoną, kurį lapkričio 10-18 dienomis pradėjo Giuseppe's Verdi operos „Aida“, - sujungiančios dvi amžinas temas - karą ir meilę, - premjera. Spektaklį režisavo Gediminas Šeduikis, kuriam šioji „Aida“ yra pirmas autorinis operos darbas LNOBT Didžiojoje scenoje.

Nors „Aida“ Lietuvos publikai yra gerai pažįstamas kūrinys, o naujoji premjera - tai jau septintas šio veikalo pastatymas, tačiau pagavių ir įsimintinų muzikinių temų kupina opera pasižymi gana painiu siužetu. Ir šįkart jis išradingai, lakoniškai atskleistas LNOBT naujovėje - greta tradicinių spektaklio programėlių su sinopsiu buvo platinamas ir „Aidos“ komiksas (idėjos autoriai - Gediminas Šeduikis, Tautvydas Juzėnas, Manvydas Džiaugys, iliustratorė Gabija Visockaitė; talkino dirbtinis intelektas).

Kaip įprasta komikso žanrui, situacijų paveikslėliais ir tiesiogine kalba prabylančių herojų trumputėmis frazėmis, čia taikliai perteikiami spektaklio estetiniai principai, o ir operos siužeto esmė: etiopai užpuola Egiptą; egiptiečių karvedys Radamesas ir Faraono dukters Amneris verge tapusi Aida (Etiopijos princesė) myli vienas kitą; bet ir Amneris įsimylėjusi Radamesą [čia užsisuka meilės trikampis]; Radameso vedami egiptiečiai laimi prieš etiopus; Radameso valia karo belaisviai paleidžiami, tačiau įkaitais lieka Aida ir jos tėvas Amonasras (Etiopijos karalius); Faraonas už pergalę Radamesui „įteikia“ žmoną - savo dukterį Amneris; Aida, paskatinta tėvo, išgauna iš Radameso paslaptį - pabėgimo kelią iš Egipto; Radamesas stoja prieš teismą už tėvynės išdavystę; Amneris jį išgelbėtų, jeigu jis išsižadėtų Aidos [bet jis neišsižada]; teismas pasiunčia Radamesą myriop - paskandinti Nile; Aida prisijungia prie įkalinto mylimojo ir pasiryžta mirti kartu; jųdviejų mirtis.

Kairo karališkojo operos teatro užsakymu 1871 m. Verdi sukurtoje nacionalinio kolorito operoje meilės tema raizgiai persipina su karine bei politine taktika; Šeduikio sukurtame spektaklyje vaizduojamas faraonų laikais vykstantis karas svarbus tiek, kiek šios aplinkybės parankios atskleisti įaštrėjusią tarpasmeninių santykių dramą. Tad pasirinkus tokią operos apie karą traktuotę dabartinių karų kontekste ji neišvengiamai žiūrisi kaip laike izoliuotas XIX amžiaus kūrinys, nors ir sykiu pasakojantis universalią meilės trikampio dramą.

Būtent universalumas ir abstrahavimas galėtų būti raktiniai žodžiai, įvardijant Šeduikio „Aidos“ režisūrinę strategiją, kurioje tampa ypač svarbus, netgi pamatinis jos vizualusis dėmuo, besiskleidžiantis Sigitos Šimkūnaitės scenografija ir Sandros Straukaitės kurtais kostiumais. Režisierius pasirinko faraonų valdymo epochai ir Egipto kultūrai būdingų atributų stilizavimo kelią, nesiekdamas istorinės rekonstrukcijos, atsisakydamas kostiuminio spektaklio modelio, - tačiau ir toks būdas taip pat priklauso vadinamajai operos režisūros tradicijai. Tai - teatro dailės (į kurią šiandien įeina ne tik scenovaizdis ir kostiumai, bet ir šviesų dailininko, čia - Andriaus Stasiulio, kuriama estetika) ir gyvųjų paveikslų spektaklis. Ne veltui ir pati „Aida“ suskirstyta į aštuonis paveikslus - nors įprastai tai yra klasikinėms operoms būdingas struktūravimas, bet „Aidos“ pastatymų tradicijoje pasakojimo it paveikslais laikomasi ypač tvirtai; kita vertus, paveiks(lė)liškumas ir skulptūriškumas kaip tik ir yra tai, iš ko tikriausiai pirmiausia atpažįstame egiptiečių kultūrą. Galbūt ir dėl to „Aida“ vakarietiškoje tradicijoje įsitvirtino kaip reginių ir tūrinio scenovaizdžio opera.

Ši, vėlyvoji, Verdi opera ypač monumentali, toks čia ir orkestras; joje gausu masinių scenų, didybės persmelkto tematizmo, - sakytume, nieko keisto, nes juk tai būta užsakomosios operos Kairo teatrui? Bet Verdi niekada neišdavė savo kūrybos nuostatų ir net pompastišką triumfo maršą „Aidoje“ nustelbia intymios, privačios jos herojų jausminių refleksijų - arijų ir duetų - scenos. Vis dėlto ši opera visais aspektais yra grand. Galų gale joje neatsitiktinai esti ir prieš tai Verdi prancūziškajai scenai rašytų didžiųjų operų estetiniai atbalsiai, netgi ir tvirtai dramaturgiškai įkomponuotas, neiškupiūruojamas baleto epizodas (taip pat stilizuotą choreografiją spektakliui sukūrė Martynas Rimeikis).

Atliepiant operos monumentalumą, Gedimino Šeduikio „Aidoje“ dominuoja frontalios, statiškos mizanscenos, šviesos kirčiais ir personažų grupavimu kiek primenančios vilsonišką scenos kompoziciją (antai politinės hierarchijos viršūnėse įsitaisęs Faraonas vis apsireiškia iš aukštybių it koks deus ex machina). Kartu toks vizualiai tikslus, aiškiai atpažįstamas tautų (egiptiečių ir etiopų), luomų, pagrindinių personažų ir masuotės atskyrimas nepaklaidina žiūrovo fabulos labirintuose ir sudėtingoje „Aidos“ muzikos kalboje. Justi, kad režisierius atidžiai (sakyčiau, itin stropiai) žengė įkandin kompozitoriaus tam, kad kruopščiai išskleistų muzikinę dramą, sukurdamas režisūriniu-vizualiuoju aspektu tvarkingą spektaklį, kurio gyvybingumui lemtingai svarbūs atlikėjai.   

Ir vis dėlto LNOBT spektaklyje yra scena, kuri išskiria šį pastatymą iš tų gausių, viena į kitą panašių viso pasaulio teatruose rodomų „Aidų“. Toks po visų triumfo maršų, fanfarų, karių parado, žynių apeigų, šokių, triskart nuaidinčio pragaištingo teismo nuosprendžio ir t. t. yra finalinis Aidos ir Radameso duetas. Kaip ir dera, Šeduikis jam suteikia didžiausią svorį - įdomiu ir netikėtu režisūriniu sprendimu: čia dvi anapusybėn žengiančios žmogystos amžinybės akivaizdoje išpažįsta meilę - iš pradžių tarsi rituališkai apsiplaudami baseinėlyje, vėliau jiedu nyra vis giliau, grimzta taip, lyg juos glemžtųsi pats vanduo, ir žymusis duetas užbaigiamas virš scenos grindų kyšant tik atlikėjų galvoms. Trapus, erdvėjantis duetas užpildo rūsčią, abejingų statulų stebimą sceną. Stiprus, nes jaudinantis, iki šiol dar neregėtas finalas. Ir kažin, ar toks poveikis būtų įmanomas be įtaigaus solistų vokalinio gesto, nes tai yra bemaž vienintelė jų naudojama vaidybos priemonė šiame spektaklyje.

Naujoji „Aida“ - labai žiūroviškas (ir klausytojiškas) spektaklis. Tai buvo galima aiškiai pajusti ir iš publikos reakcijos, lapkričio 14-ąją - ketvirtąjį premjeros vakarą - nuplojusios kone kiekvieną ariją, duetą ar ansamblį. Plota dainininkams - didžiuosius vaidmenis sukūrusiam tikram atlikėjų „žvaigždynui“: ryškiausių operos teatrų scenose nuolat dainuojančiam latvių sopranui Kristīnei Opolais (Aida), urugvajiečiui-amerikiečiui tenorui Gastonui Rivero (Radamesas), Justinai Gringytei (Amneris), Tadui Girininkui (Ramfis), Kostui Smoriginui (Amonasras); taip pat mažesnių vaidmenų atlikėjams - Liudui Norvaišui (Faraonas), Rafailui Karpiui (Šauklys), Austėjai Zinkevičiūtei (Vyriausioji žynė). O ir orkestro duobės rekonstrukcija, regis, išsprendė dalį teatro akustinių „duobių“; išryškėjo garso balansas tarp atlikėjų scenoje ir instrumentininkų orkestrinėje, bet kartu tai yra ir šios premjeros muzikos vadovo bei dirigento Sesto Quatrini darbo rezultatas. Apskritai muzikiniu požiūriu „Aidoje“ girdėti kokybė, tokį įspūdį pastiprina Česlovo Radžiūno vadovaujamas LNOBT choras, ypač galingai ir preciziškai skambėjęs masinėse scenose.

Įdomiai derėjo Amneris ir Aidos - mecosoprano Gringytės ir soprano Opolais - atliekamos scenos. Nors šios solistės ne tik dėl balso tipo, bet ir savo scenine prigimtimi atrodo esančios visiškai skirtingų „kraujo grupių“, tačiau spektaklyje skambėjo kaip lygiavertės partnerės, įtaigiai atsiskleidė jų tembrinis kontrastas. Ypatingos „tekstūros“, takus Opolais sopranas, kurį, antrindama balso savitumą jautriai tyrinėjusiam Roland'ui Barthes'ui, šiuokart įvardyčiau kaip absoliučiai tikslų ir tikrą, natūralų, nepabrėžiantį operiškos retorikos dirbtinumo, bet ir nieko neaukojantį - nei žodžio, nei tono, nei emocijos, nors galbūt šiek tiek stokojusį Aidos partijai reikalingo garso dramatinio svorio (taip norisi pridurti - dar ir veristine savivoka išaugintą vokalą). Ir visa savo spalvine gama priešingas - intensyvus, vietomis aštrus, netgi savitai racionalus Gringytės mecosopranas. Greta jų tenoras Rivero reprezentavo Radamesą kaip labai tradicinį romantinį herojų. Per premjerą ypač svarus, išraiškingas Kosto Smorigino baritonas portretavo nuožmaus kovingumo apimtą etiopų karalių Amonasrą. O Ramfio - Tado Girininko - bosas šiuokart atsiskleidė siauresniu, primygtinai intensyviu emociniu spektru, idant perteiktų vyriausiojo žynio Ramfio išmintį.

Nedrįsčiau vienareikšmiškai tvirtinti apie pasaulinį „Aidų“ kontekstą: viena vertus, paradoksalu, kad iki šiol teatruose ar atvirose arenose šis kūrinys nuolat statomas taip, lyg būtų ruošiamasi Sueco kanalo atidarymo iškilmėms (juolab, kad ši „proga“ nėra istorinis faktas, o tik operos gimimą lydintis mitas); kita vertus - ir „Aida“ kartas nuo karto patenka į režisierių-vizionierių dispoziciją, antai ispanų režisierius Calixto Bieito šį sezoną Berlyno valstybinėje operoje iš „Aidos“ išoperavo faraonus, palmes, dramblius ir bet kokias užuominas į egiptietišką koloritą, vietoj jų susitelkė į politinių aktualijų kritiką, o šiuolaikiniame meilės trikampyje įkurdino kailiniuotas damas, visai neoriai kovojančias dėl Radameso širdies. Bet viso spektaklio, deja, dar neteko pamatyti, o recenzijos apie Bieito „Aidą“, kaip ir apie bet kurį kitą jo spektaklį, yra itin prieštaringos.

Tačiau galima pasvarstyti, o kur Lietuvos operos teatro istorijoje atsiduria ši nuosaiki Gedimino Šeduikio režisuota „Aida“? Tikriausiai skalėje „tarp“. Atitrūkusi nuo realistinių pastatymų kanono, pratęsusi geruosius stilizavimo pavyzdžius, apsivaliusi nuo scenografijos perkrovų, pasiūliusi originalų operos finalą - stilistiškai ji įsirašytų arčiau tų, kurių būta dar „iki Jurašo“ („Aida“, rež. Jonas Jurašas, LNOBT, 1997). Kaip šio, naujausio, „Aidos“ spektaklio programėlėje taikliai įvardijo muzikologė Jūratė Katinaitė, „[Jurašo režisuota] Opera tapo ir pirmuoju režisūrinio teatro įvykiu LNOBT scenoje. <...> Tada pirmą kartą taip drastiškai išsiskyrė tradicinio teatro ir naujosios režisūros adeptų požiūriai“. O kartu Gedimino Šeduikio „Aida“ pratęsia ir pastarųjų metų LNOBT operų tradicinių pastatymų kryptį.

Publikaciją finansuoja Lietuvos kultūros taryba

***

Lietuvos „La Scala“
Beata Baublinskienė (Literatūra ir menas, 2023-12-01)

Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras 104-ąjį sezoną pradėjo lapkričio 10 d. Giuseppe’s Verdi operos „Aida“ premjera. Labai panašiai, kaip Milano „La Scaloje“ ar kituose Italijos teatruose, kur sezonas pradedamas gruodžio mėnesį. Sezonas Vilniuje kiek vėlavo dėl remonto, užtat buvo laukiamas, o ir „itališkasis ritmas“ pasiteisino. Atšalus orams, visiems grįžus iš atostogų, sodybų, pasibaigus šiltiesiems savaitgaliams, ką gi daugiau veikti lietingais vakarais?

Žinoma, eiti į operą!

Prisipažinsiu, asociacija iš dalies asmeniška, mat prieš keliolika metų teko lankytis „La Scalos“ sezono atidaryme, kur Aidą dainavo Violeta Urmanavičiūtė-Urmana. Bet yra ir istorinė sąsaja – pirmą kartą atlikta Kaire 1871 m. gruodžio 24-ąją (sukurta Egipto vicekaraliaus Ismailo Pashos užsakymu), „Aida“ į Europos operos teatrus įžengė jau kitų metų vasario 8-ąją, žinoma, Milane! „Aida“ – Egipto auksu, dykumos spalvomis ir tauriuoju turkio mėliu žaižaruojanti opera, žanro požiūriu, grand opéra, jaudinanti žiūrovus siužeto tragizmu ir muzikos didybe. Turiu pastebėti, kad prisimindama matytą „Aidą“ Milano „La Scaloje“, o tai buvo klasikinis Franco Zeffirelli’o pastatymas, šiuo naujuoju lietuviškuoju spektakliu toli gražu nesu nusivylusi – priešingai, LNOBT scenoje sukurtas Gedimino Šeduikio pastatymas, taip pat gana klasikinis, nuosaikus, išlaikė dėmesį nuo pradžios iki pat paskutinės akimirkos.

Tiesa, šį pastatymą labiau norėtųsi vadinti scenografiniu teatru (yra toks skirstymas – režisūrinis teatras, dirigento teatras, scenografo teatras, priklausomai nuo to, kas pastatyme griežia pirmuoju smuiku). Dailininkė Sigita Šimkūnaitė sceną užpildė monumentaliais, gana abstrakčiais Egipto simboliais, iš kurių centrinę vietą užėmė laiptai („la scala“...), stilizuojantys piramidžių architektūrines formas, bet ir primenantys LNOBT laiptus hole ir teatro prieigose, bei kolonos. Dekoracijos tikros – pastatytos, sumeistrautos, šia prasme šiek tiek vintažinės, ir tai suteikė savotiško jaukumo, šiais laikais vis labiau kliaujantis hologramomis, projekcijomis ir panašiomis technologijomis.

Sandros Straukaitės kostiumai derėjo prie S. Šimkūnaitės sukurto Egipto – dailininkė orientavosi į istorinį kostiumą, bet sykiu toji stilizacija paradoksaliai mintis kreipė ir į fantastikos filmų klasiką („Avataras“, „Žvaigždžių karai“ ir pan.), o gal net į kompiuterinių žaidimų vaizdinius, kurie, tiesą sakant, neretai remiasi archajiškais provaizdžiais. Vietomis scenografijos, apšvietimo (dailininkas Andrius Stasiulis) ir režisūriniai sprendimai kiek priminė Roberto Wilsono estetiką – ypač Faraono ir Vyriausiosios žynės ore pakabintos kapsulės asocijavosi su „Turandot“. Bet iš gerų pavyzdžių verta mokytis!

Pagaliau priartėjome prie muzikos. Ne veltui prisiminiau V. Urmanavičiūtę-Urmaną, kuri soprano karjeros zenite nuostabiai dainavo Aidą. Verta prisiminti ir Irenos Milkevičiūtės čia, Vilniuje, o ir Rygoje (gal ir kitur) dainuotą Aidą, Sigutę Stonytę ir kitas puikias solistes. Apskritai Lietuva – sopranų kraštas, čia niekad netrūko skambiabalsių lakštingalų. Tačiau 104-ojo sezono atidarymas akimirkai privertė tuo suabejoti – laimei, ne ilgam. Klausiausi lapkričio 10, 11 ir 18 d. spektaklių, kuriuose dainavo Kristine Opolais iš Latvijos, ukrainietė Ksenija Bachritdinova-Kravčiuk ir mūsiškė Viktorija Miškūnaitė.

Pirmasis spektaklis, deja, nuskambėjo praktiškai be Aidos. Labai gaila, bet K. Opolais pasirodymą galima būtų apibūdinti priežodžiu „Ne viskas auksas, kas auksu žiba“. Pristatoma kaip pagrindinė premjeros žvaigždė, Niujorko Metropolitano operoje spindėjusi primadona (tai yra tiesa), nuvylė ne vieną pirmojoje premjeroje apsilankiusį melomaną: čia rankomis turėjo trinti tie, kurie nemėgsta į premjeras besiveržiančių snobų – šie liko it musę kandę. Solistės balsas nebuvo tinkamos formos – žemame registre apskritai neskambėjo, dainininkė čia pereidavo į intonuotą puskalbę, o viršutinių tembras buvo gana duslus, užgesęs. Teko girdėti K. Opolais prieš keliolika metų Rygoje, Latvijos operos aukso amžiaus laikais, kai teat rui vadovavo jo energingasis impresarijus, dabar jau amžinatilsį Andrejas Žagaras. Ši solistė pasižymėjo stipriu išraiškingu balsu ir ekspresyvia vaidyba (mačiau ją Dmitrijaus Šostakovičiaus „Mcensko apskrities Ledi Makbet“). Vėliau jos karjera startavo Vakarų Europos teatruose, JAV, bet Vilniuje, deja, išgirdome buvusios didybės atgarsį. O gal tiesiog Aidos partija netinka solistei.

K. Bachritdinova-Kravčiuk, į Lietuvą atvykusi prasidėjus karui Ukrainoje, pasižymi stipriu, plataus diapazono balsu. Balsingieji Ukrainos solistai nuo seno dainuoja visame pasaulyje, galėtume prisiminti ir garsiąją Salomėją Krušelnicką, XIX a. pab.–XX a. pr. žibėjusią Europos teatruose. K. Bachritdinovos-Kravčiuk Aida buvo vokaliniu požiūriu įtaigi, ryški, o sceniškai solistė labiau akcentavo savo herojės šilumą, sukūrė nuoširdžius sceninius ansamblius su scenos partneriais: su Radamesą dainavusiu Jorge Puerta, kurio gražus temb ras skambėjo šiltai, o dainavimas buvo itin muzikalus, bei Aidos tėvą Amonasrą įkūnijusiu Arūnu Malikėnu. Visgi pasiekus forte vietas solistės balse kartais prasiskverbdavo metalas, kurį nušlifuoti galbūt padės sėkmingai prasidėjusi karjera Lietuvos scenose.

Labai džiaugiuosi, kad patekau į paskutinį – lapkričio 18 d. – spektaklį. Tai buvo tarsi nauja premjera! V. Miškūnaitės Aida žėrėjo visomis vokalinėmis ir vaidybinėmis spalvomis ir, drįsčiau teigti, išvedė solistę į naują kūrybinį lygmenį. Puikiai parengta partija ir gerai apgalvotas vaidmuo buvo pateiktas taip, tarsi atlikėja tiesiog gyventų scenoje savo personažės gyvenimą. Aidos partija nėra lengva, užtat kokia graži! V. Miškūnaitė leido atsiskleisti muzikos grožiui, visuose registruose lygiai skambantis vokalas pabrėžė dramaturginius Aidos partijoje užkoduotus niuansus, emocijas. Solistė dainavo nesitaupydama – balsas skambėjo visa pilnatve, ypač operos III ir IV veiksmuose, šiame spektaklyje sujungtuose į vieną. Čia po II veiksmo triumfo scenos su choru ir baletu kontrasto principu pateikiami pagrindinių veikėjų duetai, ansambliai, kuriuose pasiekiama didžiausia operos emocinė ir vokalinė įtampa.

Aida susitinka su tėvu Amonasru – šiame ir lapkričio 10 d. spektaklyje dainavo Kostas Smoriginas, pademonstravęs fantastišką vokalinę brandą, jo gražaus tembro balsas abiejuose spektakliuose skambėjo ypač įtikinamai ir papuošė solistų ansamblį išties tarptautinio lygio pasirodymu. Ypač svarbi yra Aidos sceninė partnerystė su Radamesu, jų duetas užbaigia operą. Skambiabalsis Gastonas Rivero (10, 18 d.) demonstravo pavydėtiną vokalinę ištvermę ir puikią techniką – šis solistas turi viską, kuo publiką gali žavėti tenoras. Vaidybiškai jis buvo tikras karvedys, o jo sceninė laikysena priminė kadaise mūsų garsaus tenoro Sergejaus Larino pasakytus žodžius, kad operos solistas išeina į sceną lyg gladiatorius. G. Rivero šioje kovoje akivaizdžiai buvo laimėtojas – antikinė publika iškeltų nykščius aukštyn. Verta pabrėžti, kad V. Miškūnaitė nė kiek nenublanko greta galingojo tenoro – jos balsas buvo ryškus ir sykiu lanksčiai išreiškiantis muzikinius ir emocinius niuansus.

Ir pagaliau Amneris – Aidos antagonistė. Abi girdėtos Amneris buvo puikios. Justina Gringytė dainavo lapkričio 10 ir 18 d. spektakliuose, lapkričio 11 d. teko išgirsti solistę iš Italijos Irene Savignano. J. Gringytė demonstravo aukštą vokalinę kultūrą – puikios formos balsas įgarsino Amneris partiją kone tobulai. Tiesa, vaidybiškai premjeros vakarą solistė buvo kiek susikausčiusi, tai šiek tiek persidavė ir dainavimui. Tačiau paskutinį vakarą J. Gringytė leido laisvai sklisti nuostabiam, galingam balsui ir emocijoms – nuo demonstruojamos faraono dukters didybės iki desperatiško prašymo pasigailėti mylimojo Radameso ir atgailos jį pražudžius. Lietuva tikrai gali didžiuotis savo solistėmis! I. Savignano žavėjo lakiu, į salę laisvai sklindančiu balsu – verta būtų solistę išgirsti dar kartą. Vaidybiškai ji buvo šiltesnė, bet abi solistės pateikė savitas ir labai įtikinamas Amneris interpretacijas. Amonasrą lapkričio 11 d. dainavęs A. Malikėnas pasižymėjo, kaip visuomet, aukšta vokaline kultūra ir puikia forma, kuria galima tik žavėtis turint minty, kad šiais metais solistas švenčia 65-metį! Stabilaus vokalo Liudas Norvaišas dainavo Faraoną (10, 18 d.), šį vaidmenį gražiai atliko ir operos stažuotojas Joris Rubinovas (11 d.). Šauklį įkūnijo Rafailas Karpis (10, 18 d.) ir jaunosios kartos solistas Karolis Kašiuba (11 d.). Atlikdama Vyriausiosios žynės partiją gražaus tembro, stipriu ir lakiu balsu sužibėjo operos stažuotoja Austėja Zinkevičiūtė (10, 18 d.), gerai šią partiją padainavo ir jos kolegė Emilija Finagėjevaitė (11 d.).

Česlovo Radžiūno vadovaujamas LNOBT choras suteikė operos skambesiui didybės, o orkestras buvo jautrus solistų partneris ir muzikinės istorijos pasakotojas meistriškose spektaklio maestro Sesto Quatrini rankose. „Aidoje“ yra ir baleto scena. Žinomiausiuose operos teatruose ją statyti kviečiami garsūs choreografai. LNOBT šią misiją patikėjo savo baleto trupės meno vadovui Martynui Rimeikiui. Triumfo scenos baletas atitiko tradiciją ta prasme, kad joje buvo juntamas žinomo choreografo braižas – M. Rimeikio kūrybos gerbėjai turėjo įvertinti šią vyšnią ant torto.

„Aidos“ premjera pavyko. Gera pradžia – pusė darbo: lauksime kitų naujojo sezono premjerų.

Beata Baublinskienė – muzikologė, muzikos kritikė ir publicistė.

***

„Aidai“ nuaidėjus: primadonos ar vadovybės fiasko?
Arlekinas iš Karklyno. (Literatūra ir menas, 2023-12-01)

Po užkulisiuose nugirstų kaltinimų tapus Kristiano Benedikto ir net paties Gintauto Kėvišo keršto įrankiu, nepagrįstai užsipuolus LNOBT pastarųjų metų personalo, arba, anot šių dienų naujakalbės, žmogiškųjų išteklių, politiką ir replikomis prisidėjus verčiant Joną Sakalauską iš teatro direktoriaus kėdės Arlekinas iš savo Karklyno nedrąsiai nuspūdino į Nacionalinę operą pažiūrėti, kiek per vasarą buvo pagilinta teatro orkestro duobė ir kas iš to išėjo, tad tegul bus leista aprašyti šiuos įspūdžius.

Taigi – „Aida“, o paprastų klausytojų, sėdėjusių už nugaros ir, matyt, pirmą kartą išgirdusių šį vardą, žodžiais „Áida“ (tarti du skiemenis, o ne tris). Apie spektaklio atsiradimo priešistorę ir koncepciją išsamiai pasisakė patys kūrėjai priešpremjeriniuose renginiuose, visa tai galima lengvai rasti interneto ir veidaknygės akivaruose. Svarbiausią mintį, kuri įsirėžė į atmintį probėgšmais klausant ir skaitant visus tuos interviu, galima apibendrinti taip: revoliucijų nebus, bet nebus ir senobiškai. O kas išėjo?

Paliksiu nuošalyje režisūrą, scenografiją, kostiumus ir šviesas, dėl šito tegu pasisako ir ietis laužo kiti. Priklausau tai, matyt, jau baigiančiai išmirti operos gerbėjų kategorijai, kuri suvirškins viską, išskyrus blogą atlikimą, ypač tai pasakytina apie balsus. Juk žmogaus balsas šių dienų vis labiau unifikuotame garso pasaulyje išlieka kone vieninteliu instrumentu, kuris, nuspalvintas individualiomis emocijomis, iki šiol yra nepakartojamas. Išklausiau abi solistų sudėtis ir abi po du kartus. Pirmąją – per premjerą lapkričio 10 d. ir lapkričio 12 d., o antrąją – per generalinę repeticiją lapkričio 9 d. ir lapkričio 15-ąją. Pradėsiu chronologiškai nuo generalinės repeticijos ir antrosios sudėties.

Pasigirsta subtilios uvertiūros garsai. Čia leisiu sau trumpą nuokrypį į šalį. Pirmasis įspūdis dažniausiai būna pats teisingiausias, kol ausis dar neužgulta visų tų tutti forte. Tuo teko daug kartų įsitikinti būnant kituose mažumėlę didesniuose (turiu galvoje pastato tūrį) užsienio teatruose ir koncertinėse salėse.

Ir čia pirmasis nusivylimas. Orkestro, tiksliau, styginių skambesys iš karto pasirodė plokščias ir šaižokas, jokio akustinio pagerėjimo, apie kurį trimituojama, nebuvo justi. Ar kalta duobė, salės vieta, kur sėdėta (2 balkonas), orkestras ar Arlekino klausa, neaišku.

Pirmosios „Aidos“ scenos iš karto atskleidžia, kokio pajėgumo ir lygio solistai stoja prieš akis. Radamesas (Jorge Puerta), atitikdamas visus fizinius „herojaus“ duomenis, garsiojoje arijoje išleidžia išvaizdai, deja, atvirkščiai proporcingą suspaustą gerklinį garselį, ir toks jis išlieka per visą spektaklį. Amneris (Irene Savignano) nustebina italams, kiek galima spręsti iš pavardės, nebūdinga prastoka dikcija, švokščiančiu apatiniu balso registru, dainuoja banguotai (kur patogu – neblogai, kur nepatogu – šiaip sau), bendras įspūdis – jokio žavesio. Aida (Ksenija Bachritdinova-Kravčiuk) garsiojoje pirmojo veiksmo arijoje palieka pusėtiną įspūdį. Artistė turi stiprų artikuliuotą balsą, kuriam netrūksta spalvų, jis pranoksta, kur reikia, visus kitus masinėse scenose. Tiesa, „apačios“ ši solistė neturi, kantilena irgi galėtų būti geresnė, bet vis dėlto tai yra pagrindas, kuriuo galima remtis ir tobulėti. Visi kiti antro plano atlikėjai (Liudas Mikalauskas, Arūnas Malikėnas ir t. t.) pasirodė pagal savo galimybes. Kad nebereikėtų grįžti prie šios sudėties, pasakysiu, kad antrą kartą ją išgirdęs lapkričio 15 d. nuomonės, kad ir kaip norėdamas, ne tik nepakeičiau, bet ji tapo, deja, net blogesnė.

O visų neva taip išsiilgta premjera lapkričio 10-ąją? Be premjerės, ją atvėrė ta pati tuštybės mugė, apie kurią teko užsiminti aprašant pernykščio sezono pradžią. Pasikeitė nebent fotosienelės (jau turinčios keletą apibūdinimų, sugalvotų šmaikščių teatro lankytojų: „pasmerktųjų sušaudymo vieta“, „hinc itur ad astra“, „sic transit gloria mundi“) spalva ir forma. Visų nuotaika pakili, veidai – savimi patenkinti, visi laukia žadėto pasaulinio lygio performanso, kurio, kaip buvo garsiai skelbiama, šiukštu negalima praleisti.

Uvertiūra nuskamba (sėdėta jau kitoje 2 balkono vietoje) gal kiek ir geriau, bet kažin ar tai galima pavadinti akustikos pagerėjimu, kuris buvo žadėtas kasant duobę (tikėkimės – nei sau, nei kitiems).

Pasirodo Radamesas, tiksliau – Radamesiukas (Gas¬tonas Rivero), bet ką gi – žinome, kad ir Enrico Caruso nebuvo didžiastotis. Svarbiausia – kas pasigirs iš gerklės. Ir tikrai. Balsas toks, koks turi būti atliekant šią partiją, t. y. gerai sufokusuotas, paremtas krūtine, atrodo, be pastangų lengvai skrodžiantis salės erdvę. Artistas garsiosios arijos pabaigoje net atliko paties kompozitoriaus nurodytą morendo triuką, kuris faktiškai jau išnyko iš visų šiuolaikinių operos žvaigždžių atlikimų. Žinoma, pasiklausius jutube jau legendomis tapusių Franco Corelli’o diminuendo, galima kabinėtis, bet pati pastanga ir konkretus atlikimas tikrai verti pagarbos ir pagyrimo. Trečiame veiksme artistas apskritai įsisiautėjo taip, kad balso ekspresija lengvai pranoko abi savo partneres.

Pirmoje premjeroje Amneris partiją atliko Justina Gringytė ir atliko gerai. Buvo vietų, kur artistei, matyt, nepatogu dainuoti, ir tai buvo justi, tačiau bendras įspūdis – ji gerokai pranoksta minėtą partijos kolegę. Pavymui pasakysiu, kad per premjerą Amonasrą dainavo Kostas Smoriginas, panaudojęs visą savo balso galią pagal paskirtį, ir šiuo atveju tai buvo tinkama. Ramfį atliko Tadas Girininkas.

Pagaliau vakaro vinis, deja, visiškai sugraužta rūdžių. Aidos partiją atliko neva Latvijos operos primadona Kristine Opolais. Apie jos dainavimą galima pasakyti tik tiek, kad tai buvo visiška katastrofa (čia tinka ir visi kiti sinonimai). Žemutiniame balso regist¬re – ne dainavimas, o jeigu galima pasakyti tiesiai šviesiai, nors nuskambės ir žiauriai, mekenimas ir kudakavimas. Reikia tiesiai užduoti klausimą ir norėtųsi sulaukti atsakymo: kieno iniciatyva šis visuose registruose išpleręs, nė mažiausios kantilenos palaikyti negebantis balsas pakviestas atidaryti mūsų Nacionalinės operos sezoną? Teatro choro vadovas turbūt net nepriimtų šios primadona kažkieno apšauktos solistės atgal į chorą, kur ji Latvijoje, kiek teko skaityti, ir pradėjo savo karjerą.

Nusivylęs antrąja sudėtimi, išgirsta per generalinę repeticiją, į lapkričio 11 d. spektaklį, prisipažinsiu, nėjau, todėl atsiprašau tų, kurie jame buvo ir susidarė kitokią nuomonę, bet, mano galva, tikroji sezono premjera įvyko sekmadienį, lapkričio 12-ąją. Tad visa grietinėlė, 10 d. susirinkusi ragauti aukščiausios kokybės meną, buvo smarkiai apkvailinta.

Lapkričio 12 d. dainavo tie patys pirmosios sudėties solistai, kaip ir 10 d., išskyrus pagrindinės partijos atlikėją. Viktorija Miškūnaitė-Aida visiškai pakeitė spektaklio tonusą. Galbūt prisidėjo ir žinomas efektas, kai, nuslūgus premjeros įtampai, atlikėjai geriausias balso savybes demonstruoja būtent tolesniuose spektakliuose.

Negali sakyti, kad V. Miškūnaitės atlikimas visus pakerėjo. Po pirmojo veiksmo, per pertrauką, tarp Arlekino ir Kolombinos įsiplieskė aštrus ginčas, kaip reikia jį vertinti. Arlekinas bambėjo, kad solistė vokalą aukoja pernelyg išraiškingai vaidybai, užuot palaikiusi kantileną. Kolombina kategoriškai nesutiko ir sakė per garsiąją ariją net apsižliumbusi (!). Į tai jau nebuvo kaip atkirsti (mergaičių ašaros – neatremiamas argumentas) ir teko sudėti ginklus. Šiaip ar taip, V. Miškūnaitės atsidavimas vaidmeniui, atrodo, užvedė jos kolegas sveikai parungtyniauti, ir tai spektakliui išėjo tik į gera: G. Rivero skambėjo taip pat puikiai, J. Gringytė ir T. Girininkas – dar geriau nei per premjerą, o K. Smoriginas griaudėjo, kaip ir per premjerą.

Negalima nepaminėti kolektyvinio teatro solisto – choro. Tinkamai išdėstytas per visus scenos lygmenis, jis skambėjo puikiai ir per visus keturis matytus spektaklius buvo lygiavertis individualių solistų partneris.

Apibendrinant, teatras parodė, kad ir lietuviai sugeba, kai sudaromos sąlygos. Liūdna, jeigu šis lapkričio 12 d. spektaklis buvo neįrašytas. Vietoj jo archyvuose tikriausiai atsidurs sugadintas premjerinis vakaras su K. Opolais. Vėl reikia nusistebėti, kaip asmuo, rašantis atsisveikinimo su teatru laiškus, kažin kaip stebuklingai vis neišeina, net priešingai – susigriebia vienas diriguoti visus „Aidos“ spektaklius ir, matyt, tebelemia, kas dainuos premjeroje. Bet gal ir gerai?.. K. Opolais pasirinkimas – dar vienas kompromituojantis liapsusas. Kiek tokių liapsusų dar reikia, kad kai kas iš sėdinčių aukščiau susiprastų: teatre likusi buvusio direktoriaus išstatyta valdžios vertikalė tebesaugo meninį biznį, kurio įkaitais tampa pelus nuo grūdų dar atskiriantys operos mėgėjai.

Arlekinas iš Karklyno – plačiai žinomas ir kitiems sėkmės labai pavydintis Lietuvos meno įvykių vertintojas.