Orkestras iš arti

Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras puoselėja gražią tradiciją kartą metuose surengti solo grojančių orkestro muzikantų koncertą. Būtent toks vakaras įvyko vasario 10 d. Filharmonijos Didžiojoje salėje. Koncerte „Orkestras iš arti“ su maestro Modesto Pitrėno diriguojamu orkestru solo grojo keliolika drąsių, ryškių LNSO artistų.

Šie tradiciniai renginiai prasidėjo praeito amžiaus aštuntajame dešimtmetyje. Juos visada palaikė ir inspiravo tuometinis meno vadovas ir vyriausias dirigentas Juozas Domarkas. Maestro dažniausiai pats pravesdavo orkestro kūrybinį potencialą atskleidžiančius įdomius, prasmingus ir kolektyvui taip reikalingus pasirodymus, tačiau suteikdavo galimybę pasireikšti ir kitiems dirigentams. Tuomet koncertavo tokie žymūs atlikėjai, kaip trombonininkas Tauras Adomavičius, fagotininkas Petras Jaraminas, violončelininkas Valentinas Kaplūnas, tuometinis orkestro koncertmeisteris Michailas Melničenka, smuikininkė Džema Petkevičiūtė, smuikininkas Borisas Traubas, fleitininkas Algirdas Vizgirda ir kiti garsūs Lietuvos muzikai bei pedagogai.

Šis 2024-jų metų koncertas Nacionaliniam simfoniniam, orkestrui, kaip visada, ypatingas. Išrinktųjų jame dalyvauti sąrašas pasirodė dar praeitų metų spalio mėnesį, o tai reiškia, kad vasario 10 d. skambėsiantys kūrinai jau turėjo būti parengti.

Bendrųjų repeticijų metu tarp dirigento, solistų ir orkestro alsavo jautrus muzikinis-emocinis ryšys. Tarsi darnioje šeimoje, kartais nepaisant statusų, muzikai vieni kitus stengėsi suprasti, geranoriškai išsakyti savo nuomonę ir padėti. Skambėjo ne vien muzika... Aidėjo draugiškas juokas, susižavėjimo šūksniai, interpretaciniai ginčai bei kolegų aplodismentai.

Šiuose pasirodymuose alsuoja ypatinga sinergija tarp salės auditorijos ir atlikėjų. Publika žino atlikėjų vardus, jų vaikus ir anūkus, kokiais instrumentais jaunimas muzikuoja. Prieš koncertus verda jaukus artimųjų šurmulys, tarsi prieš didelę vienaminčių bendruomenės metinę šventę. Klausytojai dalinasi prisiminimais, įspūdžiais ir bičiuliškai bendrauja. Žmonės į lauktą renginį ateina ne tiek vertinti atlikėjų, kiek geranoriškai palaikyti, suprasti ir pasidžiaugti artimų orkestrantų soliniu muzikavimu.

Koncertui diriguoja kolektyvo meno vadovas ir vyriausias dirigentas Modestas Pitrėnas. Dirigentui akompaniatoriaus vaidmuo nėra paprastas – reikia riboti savo interpretacinius užmanymus, subtiliai jausti solistą, numatyti ritminę pulsaciją, o kartais, (aišku, laaabai retai) tiesiog „gaudyti“ muzikiniame tekste eksperimentuojantį solistą. Maestro, kaip visada, labai atsakingai imasi šios gerokai daugiau, nei dvi valandas trunkančios misijos. Pirmiausia repetuojama su orkestru, be solistų. Glūdinamas kiekvienas taktas, numatomi tempo pasikeitimai, „šlifuojami“ muzikinio stiliaus elementai, o sudėtingesni epizodai kartojami ir keletą kartų. Vėliau prasideda kruopštus muzikinis-interpretacinis-ansamblinis darbas drauge su solistais.

Po koncerto pakvietėme pasidalinti įspūdžiais koncerto režisierių ir dirigentą Maestro Modestą Pitrėną.

... Ne tik dirigentui, bet ir visam orkestrui kyla didelis iššūkis per vieną vakarą atlikti vienuolika skirtingų kūrinių su skirtingais pasauliais... Visu pirma – tai didelis, virš dviejų valandų muzikos kiekis Visų antra – muzika yra labi įvairi. Pradedant baroko meistru A. Vivaldi, baigiant tik šį mėnesį baigtu D. Digimo kūriniu, dedikuotu LNSO ir to vakaro solistėms. Žanrų ir stilių paletė – pati plačiausia, kokia tik gali būti. Trečias dalykas – mes turime kamerinį šeimos muzikavimą, kuris dar labiau įpareigoja, nei emociškai nutolęs akompanavimas. Šeštadieniais paprastai groja solistas, kuris pusvalandį-dvidešimt minučių dalinasi su mumis savo interpretacija, mes susibendraujame. O mūsų koncerto atveju, reikia per vakarą vienuolika kartų pakeisti mąstymą, temperamentą, reakciją, jaudulį, palaikymą. Ir visa tai turi būti duodama maksimaliai. Pasidalinti į vienuolika dalių – nėra lengvas uždavinys tiek dirigentui, tiek orkestrui. Bet, man atrodo, kad mums pavyko, ir džiaugiuosi, kad solistai pateikė brandžiausias versijas, tobulintas per visą savaitę. Tai rodo, kad jie verti tokių koncertų, yra brandūs muzikai, sugebantys tikrai įdomiai, reikšmingai papasakoti savo istoriją.

Gerbiamas Maestro, Jūs puikiai pažįstate kiekvieną savo orkestro narį, žinote charakterio ir asmens savybes numatote atlikėjo galimybes. Koks liko bendras įspūdis po prabėgusio muzikinio orkestrantų-solistų vakaro, gal kas netikėtai nustebino?

Mane kaskart stebina stygininkų branda, gebėjimas sisikoncentruoti. Įspūdinga savaitės bėgyje padaryta Evaldo pažanga. Net klausiau, ką jis valgė, gėrė ar rūkė... Žinome Barboros temperamentą, romantišką polėkį. Koncerto metu ji taip giliai ir brandžiai perskaitė hebrajišką raudą, kad visa auditorija liko sužavėta. Tiesiog sunku ką nors išskirti. Noriu pagirti ir Agnę, puikiai suinterpretavusią nelengvą, visiems žinimą pjesę, kur paslysti galima kiekviename pasaže ar triolėje, tačiau visi aiškiai suvokėme jos perteikiamą kūrinio mintį. Mūsų puikus perkusininkas S. Gailius gražiai, jautriai, ritmiškai ir kukliai interpretavo koncerto vibrafonui dalį. Orkestro antroji (ne pirmoji...) fleitininkė stojo prieš orkestrą kaip solistė ir puikiai pasirodė. „Uoga ant torto“ – mūsų koncertmeisterės Rasos Vosyliūtės gaivus smuikavimas. Visi žinome, kokias technines užduotis kelia šitas J. Sibelijaus koncertas. Visų pirma tai nepaprasto grožio ir gyvybės muzika. Anot Rasos, tai koncertas, į kurį kompozitorius įdėjo visą smuikininko dvasią, nes jis norėjo tapti smuikininku, ir, žinodamas, kad niekada juo netaps, kaip paminklą savo neįvykusiai smuikininko karjerai, parašė koncertą, kuris neša savyje ilgesį, nostalgiją, atšiaurumą ir kitus jausmus. Rasa puikiai tai perskaitė. Linkime jai didelės sėkmės koncerte, kuris vyks Briuselio Karališkos konservatorijos salėje.

Ar numatote „Orkestro iš arti“ ateities viziją su naujomis idėjomis ir galimybėmis?

Turime didelį „laukiančiųjų sąrašą“. Ir šiemet ne visas paraiškas galėjome įgyvendinti. Patenkinome maksimaliai, kiek leido koncerto formatas. Jau preliminariai yra aiškūs ir kitų metų solistai. Koncertas bus įvairesnis, skambės ir stambios ir smulkesnės formos kūriniai. Šiais metais norėjosi girdėti kuo daugiau atlikėjų, patenkinti orkestrantų norus. Kitais metais bus mažiau atlikėjų, tačiau skambės daugiau pilnos formos kūrinių. Solistų koncerto programa ir sudėtis galutinai bus aiški, kaip visada spalio mėnesį. Data šiandien, taip pat paaiškėjo. Labai džiaugiuosi, kad galėsiu diriguoti šiam koncertui. Jaučiuosi šeimyniškai įsipareigojęs savo orkestrui ir savo mylimiems kolegoms. Manau, kad ir orkestrui svarbu drauge pamuzikuoti su savo vadovu.

***

Repeticijų metu, internetu bendraujant su koncerto solistais greta interpretacinių, stilistinių, ansamblinių niuansų aptarėme ir du bendrus klausimus: Pirmasis – „Kodėl pasirinktas šis kūrinys?” ir antrasis – „Kokius iššūkius teko įveikti?”

Koncertą pradėjo styginis duetas – antrųjų smuikų koncertmeisterė Kristina Morozova ir altininkė Monika Kiknadzė. Šaunios ir išvaizdžios merginos atliko jauno kompozitoriaus Dominyko Digimo specialiai šiam pasirodymui sukomponuotą simfoninį kūrinį „De-focus“. Skambėjo kūrinio premjera. Autorius ne kartą stojo prieš orkestrą, norėdamas išsakyti kūrinio interpretacijai būtinus elementus, nupasakoti opuso dramaturgiją. Aišku, po šių pastabų muzika skambėjo kitaip. Apie 10 minučių trunkantis kūrinys išsiskyrė meditacine nuotaika, pabaigoje tiesiog tekstu kviečiantis atlikėjus užmerkti akis ir pasyviai „rubato, ad libitum“ griežti keleletą natų iki švelnaus vibrafono „žadintuvo“. Šiuolaikinėje muzikoje yra tokia kryptis, kuomet autoriai siekia nejučia klausytojus fiziškai įtraukti į panašias ar net audringesnes nuotaikas.

Miesto ir žmogaus idėja, muzikiniais garsais įgyvendinta šiame opuse itin sudomino atlikėjas, tad pasirinko šį kūrinį atlikimui koncerte „Orkestras iš arti“.

***

Antrąjį kūrinį smuikavo pirmųjų smuikų grupės narė Agnė Meilė. Solistė atliko Lugvigo van Beethoveno „Romansą“ Nr. 2 F-dur. Agnė nepaprastai jautriai, artistiškai perteikė Vienos klasiko romantines svajas. Dailiai išdainuota kiekviena natelė, techniškai nuglūdinti krištoliniai skaidrūs pasažai abejingų šiam atlikimui salėje ir scenoje palikti negalėjo...

... Pasirinkau šį kūrinį, nes norėjosi atlikti su orkestru kažką romantiško ir gražaus. Labai mėgstu klasiką, todėl apsidžiaugiau prisiminus, jog turiu L.van Bethoveno Romansą F-dur savo repertuare. Kūrinyje gražiai atskleista netik solo smuiko partija, bet ir orkestras atlieka lygiaverčio partnerio vaidmenį. Pamaniau, kad tai labai tinkamas kūrinys "Orkestras iš arti" koncerto formatui.

Iššūkiai jau įrašyti Bethoveno pavardėje. Kiekvienas atlikėjas žino, jog šio kompozitoriaus opusai reikalauja ypatingos precizikos. Kūrinys atrodo paprastas, tačiau atlikti jį taip, jog neskambėtų prastai – nelengva. Su sunkumais susiduri jau nuo pirmos fa natos. Ant mi stygos, pirmoje pozicijoje spaudžiant pirmą pirštą! Reikia labai pasistengti, kad neskambėtų lėkštai ir mokiniškai. Vibrato, intonacija, garso kokybė, bet labiausiai frazuotė – štai su kuo teko dirbti daugiausiai. Tam, kad muzika tekėtų tarsi gydantis eliksyras į mūsų visų širdis. Labai viliuosi, jog koncerte pavyks visą tai perteikti klausytojams. Tegul ši muzika pakylėja mus visus į Bethoveniškas aukštumas!

***

Carlo Maria von Weberio concerto fagotui ir orkestrui F-dur, op 75 (1811) pirmąją dalį Allegro ma non troppo atliko LNSO fagotų grupės koncertmeisteris Julius Klimavičius. Solistas visada labai sėkmingai dalyvauja šiuose orkestro koncertuose. Skambant simfoninei muzikai šio šaunaus vyruko atliekami solo epizodai visada atliekami sodriai, muzikaliai, su išskirtiniu subtiliu jautrumu. Programos „Orkestras iš arti“ koncerte turėjo skambėti Giachino Rossini koncertas fagotui, tačiau susiklosčius aplinkybėms teko pasikartoti ankstesnių dienų repertuarą.

Julius Klimavičius: Kiekvienais metais orkestro koncertas būna ypatinga šventė visiems - klausytojams, orkestrui, solistams. O šventei norisi tokio turinio, kuris pakeltų ūpą ir suteiktų kuo daugiau šypsenų. Tokių minčių vedinas, pasirinkau būtent C. M. Weber'io koncertą fagotui – tai yra toks spalvingas ir žaižaruojantis opusas, kuris tampa lyg dovana tiek atlikėjams, tiek klausytojams. Fagotas atsiskleidžia visu savo grožiu – registrais nuo žemiausio iki aukščiausio, dainingomis melodijomis bei ugningais stakato pasažais. Manau, kad būtent įvairovė ir charakteringumas padaro šį koncertą tokį patrauklų, jis dažnai įtraukiamas į koncertinį fagotininko repertuarą.

Ruošiant kūrinį, teko įveikti tam tikrus technologinius iššūkius. Kaip jau minėjau, čia išnaudojami visi instrumento registrai – staigus pakilimas iki pačio aukščiausio registro ir kritimas į žemiausiąjį nuolatos susipina. Išskirtinį dėmesį reikėjo skirti skambiam stakato, kuris šioje muzikoje yra labai svarbus. Beveik visus uždavinius pavyko įgyvendinti! Mano nusiteikimas koncertui buvo puikus, o ir grįžtamasis ryšys iš publikos buvo juntamas. Šventė pavyko!

***

Orkestro violončelininkas Evaldas Petkus griežė sudėtingą XX a. pradžios italų kompozitoriaus Ottorino Respighi kūrinį violončelei su orkestru Adagio con variazioni. Kūrinys tikrai nelengvas, reikakalujantis puikaus kairės ir dešinės rankos techninio pasirengimo bei brandaus stilistikos išmanymo, frazuotės suvokimo ir apvaldymo. Jaunasis solistas šiuos uždavinius sprendė sėkmingai.

Evaldas Petkus: Prieš gerus aštuonerius metus Nacionalinėje filharmonijoje vyko Atžalyno koncertas. Buvau pakviestas griežti šiame renginyje. Turėjau atlikti šį O. Respighi kūrinį. Paaiškėjo, kad bibliotekoje nėra natų, tad teko pagroti Maxo Brucho pjesę „Kol Nidrei“. O dabar nusprendžiau įvykdyti savo planą ir pagroti O. Respighi.

Didžiausias iššūkis – susitvarkyti su savimi, apvaldyti emocijas. Ne dažnai grojame solo su orkestru, tad nėra paprasta nugalėti jaudulį. O natas sudėlioju, juk esame muzikai... Groti su orkestru nėra paprasta, nes kartais tiesiog sunku jį išjudinti. Tai tikrai ne tas patats, kaip muzikuoti su fortepijonu.

***

Vienas iš koncerto atradimų – orkestro pirmųjų smuikų grupės atlikėjos, žinomos muzikų dinastijos atstovės Barboros Domarkaitės žėrinčiai atlikta Ernesto Blocho „Baal Shem“. Tai antrasis paveikslas iš hebrajiškos muzikos ciklo „Trys paveikslai iš hasidų gyvenimo“. Domarkų giminė – neeilinė muzikų pasaulyje ir Barbora visada itin aukštai ir visada garbingai neša šios giminės vėliavą, siekdama pateisinti žymiosios dinastijos nuopelnus. Atlikėja – ne tik aukščiausios prabos smuikininkė, ji visada sugeba išlikti originali, energinga, nepriekaištingo skonio asmenybe. Akrobatiško sudėtingumo kūriniui smuikininkė suteikė gylų, sunkiai įgyvendinamą emocinį krūvį. Po sėkmingo koncertinio atlikimo įvairiaspalvės didžiulės puokštės vos tilpo Barboros glėbyje.

Barbora Domarkaitė: „Švenčiu muzikavimo orkestre 25-metį. Kūrinys, kurį pasirinkau groti, - vienas mano mėgstamiausių, bet iki šiol neturėjau progos jo atlikti didžiojoje scenoje. Dar būdama mokinė susidomėjusi perskaičiau visą tėčio supirktą Penkiaknygę (Senąjį testamentą), kuri buvo išleista Pasaulinės literatūros bibliotekos serijoje.

Besimokydama muzikos akademijoje kėliau klausimą, kodėl bibliotekose neturime ir negrojame hebrajiškos muzikos. Čia man pagelbėjo smuikininkas Miša Furman, senokai emigravęs iš Lietuvos į Olandiją. Nupirko keletą natų leidinių, pradėjau groti, dalytis su savo dėstytoja prof. Ingrida Armonaite. Tarp šių kūrinių buvo ir Bloch Baal Shem kūrinys – trilogija. Koncertui turėjau pasirinkti trumpesnį variantą, tad pasiėmiau tik vidurinę dalį, kuri yra dramatiškiausia ir techniškai sudėtingiausia.

Didžiausiu iššūkiu tapo ne sugroti visas dvigubas ir keturgubas natas, bet prilaikyti emocijas, siekiant klasikinio smuiko skambesio.

Kitas iššūkis laukė su natomis. Solo partiją turėjau, tačiau filharmonijos bibliotekoje šio kūrinio gaidų orkestrui neradau. Užkliuvome ir su Amerikos natų nuomos tarnybai siųstomis užklausomis. Ir tada sužinojau, kad asmeninė šviesaus atminimo prof. Sauliaus Sondeckio biblioteka, kurioje šis kūrinys galėjo būti, prieš keletą mėnesių padovanota M. K. Čiurlionio menų mokyklai, tik dėžės dar neišpakuotos... Po ilgų ieškojimų darbuotojos nepažymėtoje dėžėje rado šį kūrinį ir Sondeckiai maloniai sutiko leisti nukopijuoti orkestro partijas bei partitūrą. Tai atvėrė kelią repeticijoms.

Nerimavau, ar klausytojai išgirs mane, ar pajus kūrinio gylį. Įsivaizduokite, kaip nustebau, kai po pirmos repeticijos su orkestru mane užkalbino filharmonijos valytoja. Pasak jos, per repeticiją nuo muzikos grožio ji apsiverkusi. Kita, keletą kartų išvaliusi koridorių, dar ilgai sėdėjo prie repeticijų kambario durų, klausydama smuikavimo. Tai patikėkite, į sceną žengiau drąsiai.

***

Dar viena muzikinė staigmena laukė pirmosios dalies pabaigoje. Perkusininkas Sigitas Gailius maloniai nustebino, atlikdamas Emanuel Sejourne pirmąją dalį iš koncerto vibrafonui ir styginiams. Nuo pirmųjų improvizacinio tipo kūrinio taktų publika ir orkestras apstulbo Sigito naudojamų dviejų kontraboso strykų išgaunamų garsų originalumu, erdviškumu ir nenusakoma šiluma. Ši atmosfera tiesiog užbūrė visą auditoriją. Atlikėjas žaismingai demonstravo nepriekaištingą techniką, puikų muzikinį skonį ir džiazinės muzikos išmanymą. Ne veltui atlikėjas – vienas pačių mėgstamiausių orkestro muzikų tarpe.

Sigitas Gailius: Prieš savaitė visą šį koncertą grojau su Šv. Kristoforo kameriniu orkestru, tad pagal datas buvo nesunku pakartoti man partinkantį kūrinį. Atlieku jį dažnai ir įvairiomis versijomis. Viena jų – akompanuojant marimbai. Šis variantas irgi labai gražiai skamba, man prie širdies. Kūrinyje daug efektų, kurie sukomponuoti ir antrojoje dalyje. Labai norėčiau su mūsų orkestru pagroti visą ciklą.

Iššūkis – kaip tobulai pateikti kūrinio formą. Septynių minučių kontekste tenka gražiai dramaturgiškai, logiškai apjungti pradžią, vidurinį epizodą ir pabaigą. Įrašinėjau ir klausiau savo grojimo keletą kartų. Muzikos tėkmėje teko nuspręsti, kokias muzikinės raiškos priemones ir kokiu intensyvumu naudoti. Scenoje sprndžiame daug uždavinių, tačiau šio pamiršti negalima.

***

Antrąją koncerto dalį užtemdytoje scenoje pradėjo melancholiška kino muzika. Michaelo Nymano pjesę „Trysting Fields“ iš filmo „Drowning by Numbers“ atliko pirmųjų smuikų atlikėjas Paulius Biveinis ir altininkas Vidas Vekerotas. Smuiko ir alto duetas jautriai suskambo netradiciškai iliustruodamas fantasmagorišką močiutės ir anūkės pokalbį...

Kalba pirmųjų smuikų grupės narys Paulius Biveinis ir altininkas Vidas Vekerotas.

Paulius: Ne aš jį pasirinkau - jis mane pasirinko. Vidas turėjo gaidas, gerai žinojo šį kūrinį, o aš gerai žinojau Vidą. Taigi, jis pasiūlė, aš sutikau.

Vidas: Nėra ką apsirengti, visi rūbai išaugti…

***

Koncerto muzikinių spalvų paletę praturtino fleitininkės Raimondos Virvytienės atlikta Carlo Reineckes „Baladė“ fleitai ir orkestrui. Solistė meistriškai atskleidė instrumento technines galimybes, metalinis instrumentas skambėjo šiltai, jautriai ir švelniai. Auditoriją žavėjo ir įspūdingas atlikėjos sceninis įvaizdis.

Raimonda Virvytienė: Šio kūrinio pasirinkimo inspiratorius buvo mano Mokytojas Profesorius Valentinas Gelgotas. Vieną dieną, maždaug prieš metus, kai pajutau norą groti šiame orkestro solistų koncerte, dėstytojui kilo mintis ir jis man pasiūlė atlikti būtent šią C. Reinecke Ballade fleitai ir orkestrui op. 288.

Išgirdus vien šio kompozitoriaus pavardę ir prisiminus dar muzikos akademijos laikus kai grojau C. Reinecke sonata fleitai ir fortepijonui "Undinė", aš net nedvejojau ir pasiryžau išmokti.

Žiūrint jau iš paukščio skrydžio, jau pasibaigus koncertui pagrindinis iššūkis buvo susidoroti su savo susikurtais lūkesčiais, ir įsivaizduojamais kolegų lūkesčiais. O mano pačios lūkestis buvo (įsivaizdavau kad ir kolegų) jog pasirodymas koncerto ir repeticijų metu turėtų būti tik tobulas, tik pats geriausias pasirodymas mano fleitos garso skambėjimo prasme, mano interpretacijos prasme, tobulos, nepriekaištingos instrumento technikos prasme, meistriško komunikavimu su orkestru prasme.

Ir visdėlto repeticijų ir koncerto metu jausmus nuramino ir suteikė naujų jėgų LNSO muzikantų,mano kolegų visiśkas susitapatinimas ir būvimas kartu sumanimi,ypatingas jautrus klausymas grojant fleita, palaikymas ir nelengvų emocijų išjautimas drauge- tokių kaip baimė, nepasitikėjimas savo jėgomis. Drauge įveikėme ir tam tikras kliūtis grojime kartu,nes kolegos buvo labai atsidavę darbui,kad pasiekti tik pačius geriausius rezultatus. Visi buvo labai nuoširdūs, dalino padrąsinimo žodžius,šypsenas ir daug komplimentų grojimo atžvilgiu.

Vienas iš naujų iššūkių man buvo ir tai ,jog po sunkių ir lengvesnių koncertų orkestre,pamokų akademijoje, visgi drąsiai ir ryžtingai žengti į solisto vėžes ir tas 9minutes, kol tęsiasi kūrinys, patikėti jog mano fleitos garsas gali užburti ir sužavėti.

Tokie koncertai kaip šis, o svarbiausia išgyvenimai jo metu dar labiau pakylėja, kviečia dalintis muzikos grožiu ateityje ir įgalina kurti dar gilesnius dalykus fleitos pagalba.

Už tai kad galėjau įveikti šias užduotis, užaugti kaip muzikantė, noriu padėkoti ir maestro Modestui Pitrėnui. Visiškai naujas jausmas buvo išgyventi šį solisto vaidmenį ir pajusti o su kokiais iššūkiais man grojant jau kaip solistei susiduria ir dirigentas. Stovint arti dirigento jaučiasi visiškai kitokie patyrimai. Pajutau dirigento atvirą ir nuoširdų norą mane saugiai palydėti – suprantant mane be žodžiu, o tik per muziką, atsargiai nesugriaunant mano susikurtos muzikos tėkmės, o atvirkščiai pasidalinant savo pasaulėžiūra ir kitokiu matymu.

Pajutau, kaip nelengva yra dirigentui įkvėpti muzikus ir pasiekti kiekvieną orkestrantą, net gi ir tą kuris sėdi toli scenos gale savo žodžiais – kartais rodėsi lyg ta energija jau nėra tokia stipri ir taip aiškiai suprantama kolegai sėdinčiam labai toli ir tam kuris ir tiesiog ranka pasiekiamas.

***

Antrųjų smuikų grupės atlikėjos Ramunė Grakauskaitė, Inga Kuizinaitė ir Agata Ursul skaidrino netrumpo LNSO solistų koncerto nuotaiką Antonio Vivaldi muzika. Skambėjo antroji ir trečioji dalys iš koncerto trims smuikams F-dur. Orkestrantės muzikuoja senosios muzikos ansamblyje „Musica humana“, tad puikiai išmano baroko muzikos stilistinę ir techninę specifiką ir geba nepriekaištingai tai pateikti. Kruopščiai „atšlifuoti“ sudėtingi ansambliniai pasažai, intonaciškai skaidrūs duetai ir trio – ilgalaikio muzikavimo drauge rezultatas, sulaikęs puikaus koncerto publikos įvertinimo.

***

Obojų grupės koncertmeisterio Tomo (visi iki vieno orkestrantai vadina Tomuku...) Bieliausko atlikta Ralpho Vaughano Williamso pirmoji dalis iš koncerto Obojui ir styginiams a-moll tarsi laiko mašina nukėlė klausytojus į seniausių civilizacijų laikus. Archeologai, tyrinėdami Senovės Mesopotamijoje prieš tris su puse tūkstančio metų dantiraščiu išraižytas molio lenteles, iššifravo, ko gero, seniausią melodiją, kurios pagrindas – dorine dermė ir harmonija. Šias muzikinės raiškos priemones savo kūrinyje naudoja R. V. Williamsas. Tomukas itin vaizdžiai įkūnijo tuo metu skambėjusio liežuvėlinio aerofono šalamajos skambesį, atskleisdamas ir kūrinio autoriaus muzikoje komponuojamas šiuolaikinio obojaus galimybes.

Tomas Bieliauskas: Obojui kūrinių parašyta daug, visų neišvardinčiau. Šis opusas man yra vienas gražiausių, be to, mėgstu pentatoniką, lidinę ir kitas senovines dermes. Kūrinyje gausu melancholijos, dainingų epizodų ir obojaus galimybes atskleidžiančios muzikos.

Pagrindinis iššūkis – viso diapazono apvaldymas, grojimo technikos „šlifavimas“. Mano mokytojas Romualdas Staškus vieną profesionalumo elementų įvardijo obojininko gebėjimą groti „rubato“ neišeinant iš takto rėmų. R. V. Wiliamso kūrinyje toks judėjimas labai aiškiai matosi. Šį uždavinį pirmiausia keliu sau. Žinoma, sėkmingam atlikimui labai daug reikšmės turi liežuvėlis, aplinka, klimatas, akustika, tačiau mes, obojininkai, įpratę šiuos sunkumus nugalėti.

***

Mūsų koncerte pabaigą galima lyginti su ir žaižaruojančiais fejerverkais audringos ar romantiškai ramios Baltijos jūros fone. LNSO koncertmeisterė Rasa Vosyliūtė muzikos mylėtojams ir aukščiausio lygio profesionalams pateikė dar negirdėtą šio ypatingai „sunkaus“ opuso interpretaciją. Skambėjo Jeano Sibeliuso Koncerto smuikui ir orkestrui d-mol pirmoji dalis Allegro moderato. Orkestro veteranai pamena daug šio kūrinio atlikimų. Tačiau tokio pedantiško išbaigtumo, partitūros išmanymo, subtiliausių dinaminių nuorodų įkūnijimo girdėti neteko. Stygininkai puikiai žino šio kūrinio savybes, numato J. Sibelijaus natomis užšifruotas artėjančias „povandenines Baltijos uolas“... Rasa, demonstruodama įdėtą titanišką darbą, puikiai įveikė techninius iššūkius, tuo pat metu suteikdama kūriniui galingą emocinį krūvį. Dirigentas ir orkestras pagrįstai gali didžiuotis tokia talentinga, muzikalia ir techniškai stipria koncertmeistere. Kaip žinome, orkestre sudėtingos muzikinės programos keičiasi kas savaitę, orkestro koncertmeisteris privalo jas išmokti tobulai, įskaitant ir gausius solinius epizodus. Mėnesiais glūdinti vieną ar kitą kūrinį, ką atlieka daugelis solistų, tiesiog fiziškai nėra galimybių, tad orkestro koncertmeisterio pareigos nusipelno išskirtinai didelio dėmesio, pagarbos ir įvertinimo.

Bendraujame su LNSO koncertmeistere Rasa Vosyliūte.

Šį opusą man pasiūlė groti Briuselio Karališkos konservatorijos salėje, tad rinktis kaip ir nereikėjo, sutikau, priėmiau tai kaip iššūkį, bet kartu ir kaip likimo dovaną, nes ne kasdieną gi sulauki pasiūlymo pagroti su orkestru vieną iš didingiausių smuiko literatūros kūrinių!

Šį koncertą grojau dar studijų laikais, prieš daugelį metų, todėl dabar reikėjo ilgai ir kruopščiai ruoštis. Prireikė maždaug pusės metų kasdienio darbo. Iššūkių buvo daug. Pirmiausia – labai sudėtingas tekstas, smuiko galimybės išnaudotos maksimaliai, Sibelijus pats grojo smuiku nuo penkiolikos metų, jis yra netgi pats sakęs, kad grojimas smuiku jam yra tas pats, kas buvimas muzikos viduje, arčiausiai muzikos esmės. Jo svajonė buvo tapti smuiko virtuozu, kuri, deja, neišsipildė, bet dabar turime nuostabų kūrinį smuiko repertuare! Šį koncertą jis parašė tam neišsipildžiusiam sau, savo "smuikininko šmėklai", gal todėl jame tiek ilgesio, vienatvės ir dramatizmo.

Dėl interpretacijos – atvirai kalbant, visada pasiklausau keleto atlikimų, bet neprisirišu nei prie vieno. Man smagiausia atrasti kompozitoriaus mintis grojant pačiai, ieškant spalvų įvairovės. Jei kalbėti apie Raimundą Katilių, tai jis mane to ir išmokė – skaityti tekstą ir jį suprasti, nuo kitų nekopijuoti. Bet aišku, šis koncertas – tiesiog jo paveikslas: vienišo, kenčiančio, nesuprasto kūrėjo paveikslas... Ši muzika primena šviesaus atminimo profesorių... Paralelių galime atrasti ir daugiau – didžiulis, atšiaurus orkestras ir trapus, kovojantis, kartais raudantis smuikelis – kaip žmogus ir likimas ar žmogus ir pasaulis. Ir kuo daugiau šį koncertą groji, tuo daugiau jame atsiveria gelmių ir pabaigos nesimato...

***

Po koncerto ilgai šurmuliavo šiltas viso kolektyvo ir solistų koncerto aptarimas. Prabėgo dar vienas kasmetinis, aktualus ir lauktas renginys, atskleidžiantis orkestrantų meistriškumą, suteikiantis galimybę orkestrantams atskleisti savo talentus, muzikuoti solo su savo dirigentu ir kolektyvu. Džiugu, kad tradiciją ir toliau numatoma puoselėti, tobulinti ir branginti.