Pagrobtosios Elenos sugrąžinimas

Publikuota: 2018-10-09 Autorius: Tomas Bakučionis
Pagrobtosios Elenos sugrąžinimas

Lietuvos DK ir Lenkijos karaliaus Vladislovo Vazos valdymo laikotarpiu, 1636-aisiais Valdovų rūmuose buvo pastatyta ir pirmoji itališka opera „Elenos pagrobimas“, pagal Vazos sekretoriaus Virdžilijaus Pučitelio (Virgilio Puccitelli) libretą, tačiau muzikos partitūra pražuvo. Muzikos istorikai spėja, jog operos muziką galėjo sukurti tuometinis rūmų kapelmeisteris italas Markas Skakis (Marco Scacchi).

Rugsėjo 8, 9 dienomis tapome išskirtinio istorinio renginio Valdovų rūmuose liudininkais. Marko Skakio tėvynainis Marco Vitale lietuvių violončelininko Dariaus Stabinsko paskatintas ėmėsi neeilinio iššūkio – sukurti (o gal ir atkurti) visą šios operos muziką.

Praeityje sunykusių, pradingusių ar kitaip pražuvusių meno vertybių atkūrimas visais laikais buvo ir bus karštų diskusijų objektu. Andai meno kolekcionierių tarpe sklandė toks anekdotas, kad legendiniam Pablo Pikasso esant gyvam, buvo priskaičiuojama apie 2000 jo darbų, o po jo mirties šis skaičius padvigubėjo... Suprantama, įžymių menininkų (visų pirma - tapytojų) realiai nesukurtų kūrinių klastotės (kaip meistriškai ir talentingai atliktos bebūtų, ir lieka klastotėmis). Kitaip yra su atkuriamu architektūros paveldu, visų pirma – sunykusiais ar sunaikintais objektais. Antai Vokietijos Štutgarto miesto senamiestį Antrojo pasaulinio karo pabaigoje britų ir amerikiečių bombonešiai beveik nušlavė nuo žemės paviršiaus - naujieji Viurtembergo herzogų XVIII a. rūmai (Neues Schloss) buvo sugriauti iki pamatų, ne ką geriau „pasisekė“ miesto Evangelikų katedrai (Stiftskirche) ir Senajai viduramžių piliai (Altes Schloss). Vis dėl to po miesto piliečių bendruomenės spaudimo, Baden-Viurtembergo žemės Landtagas 6-ajame dešimtmetyje priėmė sprendimą (vieno balso persvara...) atstatyti pilnai sugriautus Naujuosius rūmus. Nors naivu būtų tikėtis, kad rūmai buvo atstatyti absoliučiai autentiškai, tokių paveldo atkūrimo pavyzdžių ypač Vokietijoje rastume ne vieną.

Lietuva taip pat nesyk buvo nusiaubta karo audrų, tačiau paradoksalu tai, kad didesnė dalis mūsų materialiojo paveldo buvo sunaikinti ne karo audrų, o okupacinių valdžių veiksmų pasekoje. Taip nutiko ir LDK valdovų rūmams.

LDK Valdovų rūmų rezidencijos atkūrimas visuomenėje sukėlė taip pat daug diskusijų, tiek dėl pačios koncepcijos, tiek dėl kaštų ir naudos santykio, išlikusios ikonografinės medžiagos patikimumo ir kitų aspektų. Kaip ten bebūtų, bent mano akys dar nepriprato prie rūmų šiaurinio korpuso sienoje prilipdyto stiklinio lifto (turbūt ir nepripras...). Kita vertus, neteko matyti, kad tie patys vokiečiai, atkurdami iš griuvėsių savo istorinius pastatus, lipdytų tokius disneilendiškus blizgučius. Vis dėl to, jau kitąmet švęsime atkurtų Valdovų rūmų dešimtmetį...

Lietuvos DK ir Lenkijos karaliaus Vladislovo Vazos valdymo laikotarpiu, 1636-aisiais Valdovų rūmuose buvo pastatyta ir pirmoji itališka opera „Elenos pagrobimas“, pagal Vazos sekretoriaus Virdžilijaus Pučitelio (Virgilio Puccitelli) libretą, tačiau muzikos partitūra pražuvo. Muzikos istorikai spėja, jog operos muziką galėjo sukurti tuometinis rūmų kapelmeisteris italas Markas Skakis (Marco Scacchi). Rugsėjo 8,9 dienomis tapome išskirtinio istorinio renginio Valdovų rūmuose liudininkais. Marko Skakio tėvynainis Marco Vitale lietuvių violončelininko Dariaus Stabinsko paskatintas ėmėsi neeilinio iššūkio – sukurti (o gal ir atkurti) visą šios operos muziką. Darbas buvo baigtas kaip tik Lietuvos valstybės šimtmečio minėjimo įkarštyje, o rugsėjo 8,9 dienomis veikalą išgirdo ir plačioji auditorija. Tiesa, kiek nuvilianti detalė, kad spektakliui buvo pasirinkta šiauriniame korpuse esanti renginių salė, nes ši erdvė suprojektuota taip, kad joje nėra apskritai jokios akustikos. Akustika „padaroma“ elektronikos pagalba. Man kartais susidaro įspūdis, kad užaugo kažkokia keista projektuotojų karta, kuri mus žūtbūt stengiasi pripratinti tik prie stiklinių pastatų, prie sintetinės akustikos, prie dirbtinės ventiliacijos, kaip ir prie sintetinių gėrimų ir bulvių traškučių, tačiau šiuo atveju akustika yra tik detalė. Esmė - kompozitoriaus Marco Vitale turimam libretui sukurta (arba pritaikyta) nauja muzikinė medžiaga. Klausydamasis operos sąmoningai atsiribojau nuo fakto, kad operos muzikinis audinys yra sukurtas šiemet, ir tam tikrai nereikėjo pastangų. Marco Vitale tikrai meistriškai sudėliojo visas audinio detales į vientisą stilingą tų laikų paveikslą. Apie tai bylojo ankstyvojo baroko laikmečiui būdinga harmoninė kalba, melodikos vingiai, arijų ir rečitatyvų santykis, stilingi, kontrapunktiški instrumentiniai intarpai. Tačiau pati režisūrinė idėja „opera kabarete“ mane šiek tiek blaškė ir neįtikino ne dėl pačios idėjos per se, tačiau todėl, kad įžvelgiau tam tikrų mizansceninių ir režisūrinių klišių, perimtų iš kitų žanrų (kino, cirko, etc.). Apskritai šios režisūrinės idėjos realizavimas ir pats režisieriaus Claudio Levati sukurtas tipažas man priminė gyvojo kino klasiko Vudžio Aleno (Woody Allen) režisūrinius triukus. Visumoje buvo gal ir šmaikštu, bet ....

Neįtikėtinai didelį darbą nuveikė atlikėjų komanda, kurią sudarė lietuvių, lenkų, ispanų dainininkų bei instrumentininkų ansamblis. Ypač džiugu už Lietuvos dainininkus, pagrindinių vaidmenų atlikėjus Rūtą Vosiliūtę (Elena), Norą Petročenko (Aetra), Viktorą Gerasimovą (Menelajas), Nerijų Masevičių (Neptūnas, Jupiteris), kurie labai kruopščiai paruošė vokalines partijas, jų sceninė plastika buvo įtikinanti, subalansuota ir organiška (tiek, kiek reikia), gerai pasirodė nedidelis operos choras (Edita Bagdonaitė, Ieva Gaidamavičiūtė, Justina Orlovskytė (Furijos, nimfos), Mindaugas Bargaila, Saulius Raulinaitis, Artūras Miknaitis, Mykolas Treščenkinas, chormeisteris – Gintautas Venislovas). Gal šįsyk mažiau sėkmingi buvo solistų svečių pasirodymai, gal pritrūko vokalinės ištvermės (vis dėl to spektaklis truko ganėtinai ilgai), gal „svetimos“ sienos nepadėjo, ar buvo kitų priežasčių, tačiau daugumos jų atlikime pasigedau tikslesnio intonavimo, aiškios artikuliacijos ir vokalo stabilumo. Nedidelis orkestras griežė labai ansambliškai, jautriai akompanavo solistams, išgirdome raiškius tikrai barokiškus instrumentinius intarpus, klausėmės puikaus ir išraiškingo basso continuo (Alina Rotaru, Marco Vitale (klavesinai), Darius Stabinskas (violončelė), Justyna Rekšč-Raubo (viola da gamba), Martin Daniel Zorzano (violonė), Adam Nowakowski (teorba)).

Tad savo istoriją palengva susigrąžiname, nors tai įvyksta ir ne taip greitai, kaip norėtųsi. Akcentuojant šio projekto išliekamąją vertę, linkiu šiam veikalui tapti ir repertuariniu spektakliu bei surasti jo vertą erdvę, galbūt ne tik LDK valdovų rūmuose.

Susiję nuotraukų galerijos

Elenos pagrobimas

Elenos pagrobimas

2018-09-04

Susiję nariai

Tomas Bakučionis

Tomas Bakučionis

Pianistas, klavesinininkas, vargonininkas, muzikos kritikas

Komentarai