PALAIMINTAS DIEVIŠKU PRISILIETIMU: REGINČIOS IR GIRDINČIOS SAMUELIO TACO RANKOS

Su dr. Samueliu Tacu (Shmuel Tatz) susipažinau 2016 metais, kuomet jis drauge su gydytoju Vladimiru Majorovu Vilniuje, o vėliau ir Alytuje pristatė savo knygą „Dirbančios rankos“ (2015). Šį kartą kalbamės Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje 2019 m. įsikūrusio Paramos fondo TATZ auditorijoje, kurią puošia paveikslai iš asmeninės S. Taco litvakų meno kolekcijos.

Nuo pirmųjų sakinių patraukia jaunatviškas ir nuoširdus visame pasaulyje žinomo daktaro, kūno derinimo metodo autoriaus, gimusio Lietuvoje, bet šiuo metu gyvenančio ir dirbančio Niujorke, Manhetene, bendravimo būdas.

Gyvenimo filosofija

Dr. S. Tacas savo gyvenimo filosofiją, biografijos faktus, kūno derinimo metodo principus su bendraautoriais sudėjo į keletą knygų. Be aukščiau minėtosios, drauge su V. Majorovu jis išleido knygą „Muzikanto rankos“ (2005), o su bendraautore Inga Liutkevičiene parašė „Kūno derinimas: malonus gyvenimas be vaistų“ (2014) ir „Samuelis Tacas. Trigubas gyvenimas“ (2017). Šioje, paskutinėje knygoje S. Tacas pasakoja savo gyvenimo, giminės istoriją, kurioje atrasi šeimos patirtą Holokausto tragediją, dėl kurios, kaip jis sako pats, niekada gyvenime negirdėjo savo mamos kvatojantis balsu; su autoriumi išgyvensi jo vaikystės ir jaunystės svajones ir nusivylimus, ieškant savojo kelio ir svarstant kuo būti – muzikantu, sportininku, ar inžinieriumi.

Bet gyvenimas atveda pas gerus mokytojus, ir istorija sudėlioja tiltus lemtingiems žingsniams. Su didele pagarba dr. S. Tacas prisimena savo mokytojus – ir tuos, kurie mokykloje kantriai atsakinėjo į smalsaus berniuko klausimus apie muziką (alytiškis muzikos mokytojas Juozas Karpavičius), ir tuos, kurie stebino savo pedantiška tvarka ir sąžiningumu (muzikas Vincas Vinikaitis).

Aš intuityviai išmokau iš savo fizinio lavinimo mokytojo, kuris patraukdavo visų dėmesį savo tiesia eisena, kad žmogus turi eiti nesukumpęs, nenuleidęs galvos. Prisimenu savo draugus Zenoną, Algį, su kuriais drauge grodavome, diskutuodavome, kurių gyvenimą ir toliau stebėjau, o kartais ir mokiausi iš jų. Mano nuomone, reikia mokytis iš žmonių patirties, kitų žmonių istorijų. Knygose dažnai yra išgalvotų faktų, fantazijos. Net ir aukštasis mokslas, nors ir labai svarbus, suteikiantis daug žinių, nesuteikia daugiau intuicijos, instinktų.

Labai svarbu turėti draugų, kurie galėtų patarti, su kuriais galėtum pasikalbėti ir paklausyti jų nuomonės apie dailę, muziką, net ir finansus ar mediciną. Kartais ne išsilavinimas, o natūralūs instinktai, intuicija nukreipia žmogų tinkama linkme.

Pasak dr. Taco, stebėdamas savo šeimos, draugų, aplinkinių gyvenimą, klausydamas jų patirties, išmoksi geriau girdėti, suprasti, nujausti. Jis sako, kad ir dabar, po beveik 50 metų darbo su žmogaus kūno problemomis, tik pamatęs pacientą, gali pasakyti, kokie skausmai jį vargina, kokiu muzikos instrumentu jis groja, ar dainuoja (pavyzdžiui, mecosoprano veido raumenys dirba skirtingai, negu soprano), kokį repertuarą atlieka.

Iš sporto į muzikos pasaulį

Baigęs studijas Kūno kultūros institute Kaune, vėliau mokęsis Maskvoje, lankęs Karolio Dineikos, Filomenos Taunytės sveikatos stovyklas ir kursus, dr. S. Tacas dirbo su sportininkais, o 1973 metais, pasitraukęs į Izraelį, vėl studijavo Rytų senovės medicinos principus, įkūrė savo kabinetą. Jį lydėjo vis didesnė sėkmė, ir garsas apie terapeutą, rankomis jaučiantį žmogaus kūno problemas ir atstatantį pažeistus sąnarius, raumenis sklido vis plačiau. Vieną dieną pagal pažįstamo gydytojo Mykolo Preiso rekomendacijas į kabinetą atėjo jaunutė pianistė, taip pat litvakė, Golda, kuri tuo metu studijavo Tel-Avive ir kentė tendinito skausmus. Po kurio laiko ši talentinga pianistė tapo Samuelio žmona, ir į jo gyvenimą įsiveržė muzika. Dr. S. Tacą apsupo muzikantai, kurių tarpe buvo ir koncertuojantys atlikėjai, ir tokie, kuriems reikėjo profesionalaus kineziterapeuto, padedančio nuraminti pavargusius sąnarius ar sustiprinti gležnus raumenis. Golda veržėsi į Džuljardo mokyklą (Juilliard School), ji siekė pianistės karjeros, todėl šeima 1984 metais išvyko į JAV, įsikūrė Niujorke, Manhetene. Pradžioje dr. S. Taco kabinetas buvo Carnegie hall, vėliau, įsitvirtinęs Niujorke, jis Manhetene įkūrė savo kliniką ir sulaukė išskirtinio dėmesio. Spauda vadino jį burtininku, turinčiu girdinčias ir reginčias rankas, o skausmus nustoję kentėti muzikantai liko ištikimais klientais ištisus dešimtmečius.

Esu laimingas. Aš turėjau galimybę stebėti genialius solistus nuo jų vaikystės ar paauglystės iki meninės brandos. Gyvenimas keičiasi – anksčiau atlikėjas grodavo 50-60 koncertų per sezoną, o vasaros laiką skirdavo sau, buvo ramesnė aplinka, mažiau gastrolių. Dabar gi ilsėtis nėra kada – vasarą vyksta daugybė festivalių, koncertai dvigubai dažnesni, menedžeriai nori uždirbti vis daugiau. Kita vertus, nėra tradicijos rūpintis fizine sveikata. Jeigu vaikas turi potencialą tapti geru muzikantu, jeigu jis groja bent po dvi valandas per dieną, jis būtinai turi daryti fizinius pratimus, mankštintis, netgi žaisti su kamuoliu. Taip, taip, jums nepasigirdo – žaisti su kamuoliu, stiprinti pirštus. Jo pirštais, sąnariai, kaulai, kaklo ir veido raumenys, pilvo presas turi būti ir stiprinami ir mokomi atpalaiduoti. Norint tapti pasaulinio garso muzikantu, reikia tam ruoštis techniškai nuo 10-12 metų, bet būtina ruošti ir kūną. Muzika – tai kaulų ir raumenų darbas, o interpretacijai jau reikalingas ir intelektualumas ir emocijos. Ne veltui savo laiku, ieškodami meninės aplinkos, dailininkai, muzikantai ir kompozitoriai veržėsi į Paryžių, dabar – į Niujorką, meno trauka garsėja ir Berlynas. Intelektuali aplinka, meno kūriniai, koncertų klausymas, parodų lankymas, pokalbiai apie meną su savo bendraamžiais, mokytojais, didžiųjų menininkų istorijos – visa tai kuria meninę aplinką, dvasinį menininko pasaulį. O jis turi būti švarus ir sąžiningas, tada ir pats jausiesi laisvai, kūrybingai. Beje, ne visos didžiųjų pasaulio žmonių istorijos yra tobulos. Jas skaitant reikia kritiškai žvelgti, ar kartais neprasilenkiama su žmogiškumu.

Kūno derinimas: fizinis ir psichologinis aspektas

Dr. Samuelis Tacas džiaugiasi, kad laikotarpis, kuomet gyveno su muzike, garsia pianiste, padėjo jam iš vidaus suprasti muzikantų problemas. Niujorke, bendraudamas su garsiais atlikėjais, gydydamas muzikos pasaulio įžymybių sąnarių, raumenų ar nugaros problemas, išmoko pažinti specifiką, atlikėjo psichologiją, susipažinti su muzikos repertuaru, klasikinės muzikos šedevrais, nes kartais, nors ir kaip tai paradoksaliai skambėtų, būtent tų šedevrų atlikimas, tiksliau, netinkamas repertuaro pasirinkimas ir atvesdavo solistus į dr. Taco kliniką. Jo kūno derinimo metodas padėjo ne vienai pasaulinio garso įžymybei: dainininkui Lu Rydui (Low Reed), mecosopranui Kristai Liudvik (Christa Ludwig), kompzitoriui Endriu Loidui Vėberiui (Andrew Lloyd Webber), smuikininkui serui Jehudžiui Menuhinui (Yehudi Menuhin), japonų smuikininkei Midori (Midori Goto) ir daugeliui kitų. Jo kabinete Manhetene taip pat skamba klasikinė muzika, ant sienų – garsių tapytojų paveikslai iš asmeninės kolekcijos, o ir Manhetene dr. S. Tacas dažnai pakviečia koncertuoti pasaulyje žinomus muzikos atlikėjus į savo namuose įkurtą „Salon de Tatz“. Pasak daktaro, reikia klausytis geros klasikinės muzikos, lankyti parodas, ir meno kūrinius apžiūrėti ne prabėgom, o įsigilinus, įvairiais metų laikais. Kaip ir muzikos – tą patį genialų kūrinį verta pasiklausyti atliekant kitiems atlikėjams, daug kartų, įsijausti, įsigilinti.

Net ir metodo pavadinimas „kūno derinimas`‘ susijęs su muzika – juk muzikantas derina muzikos instrumentą, jis klauso, liečia, stebi. Taip ir dr. S. Tacas: jis atidžiai stebi pacientą, jo eiseną, judesius, mintimis lygina, kaip turėtų judėti sveikas kūnas, kas jo prityrusiai akiai atrodo pakitę. Tada jo „reginčios rankos“, profesionaliai jungiant Rytų ir Vakarų fizioterapijos technikas, liečia ir gydo problemiškas kūno vietas. Kartais pasitelkiamas ir ultragarsas, magnetinė terapija ir kitos fizioterapinės priemonės.

Pas mane ateina pacientas, kuris prieš tai jau aplankė keletą garsių gydytojų ortopedų. Jie negalėjo padėti. Aš suprantu – jie nežino muzikanto darbo, grojimo tam tikru muzikos instrumentu specifikos. Tada sakau pacientui – nepasakokit man, kas jums yra, ką jūs kalbėjote gydytojams. Jūsų žodžiai gali mane suklaidinti, bet jūsų kūnas man pasakys tiesą. Aš jus apžiūrėsiu, ir mano rankos pasakys jums jūsų problemą. Dažniausiai taip ir atsitinka. Juk ortopedas gydytojas tenisininkui gali patarti pakeisti raketę ir pakaitomis smūgiuoti viena arba kita ranka. O stryko negali perimti ir groti kita ranka. Aš keturis dešimtmečius dirbu su muzikantais ir mokausi iš jų – žinau, kaip jiems svarbus yra kiekvienas išėjimas į sceną. Štai garsioji vokiečių smuikininkė Anė Sofi Muter (Anne-Sophie Mutter) išeina į sceną kaip karalienė, jos rankose smuikas atrodo kaip užburta būtybė, pasirengusi skleisti nežemiškus garsus. Kokia pagarba ir įsiklausymas į akompanuojantį pianistą, klausytojų auditoriją.

O kiek jėgų reikalauja pokalbis su gerbėjais, kai tu esi emociškai išsikrovęs, o jie po koncerto pulkais ateina pasveikinti į artisto persirengimo kambarį. Esu girdėjęs, kad kai kurie muzikos gerbėjai šių valandėlių laukia labiau, negu paties koncerto, ir kai kurie atlikėjai moka kiekvienam padėkoti individualiai, skirti dėmesį. Daug psichologinio pasirengimo iš muzikanto reikalauja scena: Mstislavas Rostropovičius papasakojo, kad norėdamas nutildyti salėje garsiai tarpusavyje kalbėjusius klausytojus, ėmė groti labai tyliai, ir pastarieji nuščiuvo. Taigi, supratau, kad kartais tyla priverčia labiau klausyti, negu pakeltas balsas ar triukšmas.

Paramos fondas TATZ

Gydydamas garsenybes ir matydamas, kokias klaidas darė jie patys arba jų tėvai, parinkdami jiems muzikos instrumentą, noriu perspėti kitus, kad tokių klaidų nekartotų. Man teko bendrauti su dešimtmečiais genijais, kurie po to atėjo pas mane po 15 metų , ieškodami pagalbos. Mačiau, kas atsitinka su atlikėjais per 30 įtemptų koncertinių metų. Genijai turi antgamtiškos vidinės jėgos, bet vieną dieną prireikia ir jiems profesionalios pagalbos.

Dėl to ir vedu kursus, skaitau paskaitas, įkūriau Paramos fondą TATZ, kurio tikslas puoselėti talentus, padėti rengti specialistus, suteikiančius pagalbą meno žmonėms Lietuvoje, organizuoti litvakų meno parodas, kadangi esu sukaupęs įspūdingą meno šedevrų kolekciją, kurioje yra Chaimo Sutino (Chaim Soutine), Amedėjo Modiljanio (Amedeo Modigliani), Arbit Blato ir kt. meno kūriniai. S. Taco kolekcijai „Sutinas ir jo draugai“ yra sudaryta ir išleista A. Andrijausko meno katalogas “Soutine and L’ecole de Paris. Fom Shmuel Tatz s Art collection” (2016).

Savo veiklą fondas pradėjo Alytaus muzikos mokykloje, kur užsiėmimus mokiniams ir mokytojams vedė Jūratė Sieniukevičienė, stažavusi JAV, S. Taco klinikoje Niujorke. Į mankštas tarp pamokų vaikai ir mokytojai rinkosi noriai, o kineziterapeutė Jūratė ir šiais metais mokyklos organizuojamoje konferencijoje skaitė pranešimą kūno derinimo tema. Šiuo metu fondo veikla išsiplėtė, partneriais tapo Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentai ir dėstytojai gali nemokamai dalyvauti kūno derinimo seansuose, prisideda ir fondo ambasadoriai, kaip antai, prof. Veronika Vitaitė, Vytatutas Kėvišas, fondo partneriai-kineziterapeutai: Jūratė Sieniukevičienė, Sergiejus Konovalovas, Urtė Pučinskaitė.

S. Tacas galvoja, kad norint padėti muzikantams, jų mokytojams, kuriems, savaime suprantama, rūpi muzikiniai dalykai, reikia sukurti Lietuvoje teorinę ir praktinę bazę: išmokyti profesionalią kineziterapeutų, suprantančių muzikantų problemas, komandą. Bet ne mažiau svarbu yra išleisti kūno derinimo metodika paremtą vadovėlį. Pasak daktaro, tie, kurie rašo vadovėlius, neturi tokios unikalios patirties, kai su muzikantu dirbama keletą dešimtmečių, stebimas jo kelias nuo paauglio, jaunuolio iki subrendusio genijaus. Juk reikia įtikinti tėvus, muzikos mokytojus ir pačius jaunuosius muzikantus, kad jie rūpintųsi ne tik natomis, menine interpretacija, bet ir individualia fizine sveikata, nes nuo to priklauso ir būsimųjų muzikos genijų meninė karjera.

Nuotraukos:

1. Dr. Samuelis Tacas (dešinėje) negaili patarimų Alytaus muzikos mokyklos simfoninio orkestro „Svajonė“ muzikantams ir dirigentui Vytautui Kiminiui

2. Alytaus muzikos mokyklos mokinukai ir mokytojai per pertraukas salėje atlieka pratimus, kurių kineziterapeutė Jūratė Sieniukevičienė mokėsi S. Taco klinikoje Niujorke.

3. Eugenijus Kisinas lankosi S. Taco fonde.

4. S. Tacas LMTA, savo vardo fondo svetainėje.

5. J. Bramsas, E. Kisinas, A. Rubinšteinas ir S. Tacas.

6. Su rokenrolo žvaigžde Loo Reed.

7. S. Tacas demonstruoja pratimus su lazda.

8. S. Tacas (Shmuel Tatz)

Daugiau informacijos:
https://stacasmenokolekcija.wordpress.com/naujienos/