Panevėžyje paminėtos 110-osios Antano Belazaro gimimo metinės

Kompozitoriaus, pedagogo Antano Belazaro (1913–1976) asmenybė, jo veiklos vingiai neatsiejami nuo Panevėžio kultūros. Todėl miesto Kraštotyros muziejuje surengtas jo atminimo vakaras, kuriame savo prisiminimais, nuotraukų ir lietų akvarelių galerijomis dalinosi dukra violončelininkė, pedagogė Danguolė Belazaraitė, buvo raiškus ir reikšmingas.

Apie A. Belazarą ir jo giminės istoriją pasakojimas būtų ilgas. Sovietmečiu nutylimas. Juk tai apie bočius, kurie savo gyvenimu, veikla buvo žinomi jau XV-jo amžiuje! Gal kartą reikia tai priminti kuklų kompozitorių pažinojusiai visuomenei?

Istoriniuose dokumentuose sutinkama pavardė Bialozarai ar Beiozami. Białozorski, Białozorowicz, Belozoras ir kt. Pavardės kilmė – pravardinė, sudėta iš slaviškų žodžių belo ir zor (бело, зор), reiškianti žmogų šviesiomis akimis. Rusų, lenkų kalbomis istoriniuose rašytiniuose šaltiniuose pavardės rašyba įvairavo. XX a. galop stabtelėjo: Belazaras. Nors Antanas Belozaras buvo akiniuotas, kankino regėjimo problemos, tačiau pavardė atitiko jo šviesų pasaulio matymą, geranorišką žmonių vertinimą, šviesos regėjimą dvasinės kultūros labirintuose.

XVI-XVII a. Belozarai užėmė aukštus valstybinius postus1. Jų herbe Vieniava puikuojasi žiedu perverta nosimi stumbro galva. Virš herbo skydo – mitra.

Prieš 110 metų gimė genties tęsėjas Antanas Belazaras: prie legendinio Čičinsko kalno, netoli Upytės, Stultiškių kaime. Antanas buvo vyriausias vaikas šeimoje. Vėliau gimė dar keturi broliai ir sesuo.

Muzikalioje šeimoje mama Marijona grojo armonika, fortepijonu, garsėjo kaip kaimo dainininkė. Tėvas Kazimieras buvo baigęs Juozo Naujalio vargonininkų kursus Kaune ir dešimtį metų vargoninkavo Upytės bažnyčioje, vėliau – Smilgiuose. Domėjosi J. Naujalio laikraščio „Vargonininkas“ publikacijomis. Rūpinosi, kad vyriausias sūnus susipažintų su vargonais, harmonijos mokslu. Išmokė vargonuoti. Jau 1924 metais Antanas įstojo į Šeduvos „Saulės“ draugijos progimnaziją.

Belozaro pavardė, kad ir iškraipoma, buvo minima ne tik Upytės paviete. Artimiausias panevėžiečiams – daug žemių aprėpęs Grinkiškio (Radviliškio raj.) dvaras. Žinomi nuo 1454 m. Bialozorai, pravarde Montvidai. Giminės pradininkas – Manvydas Nikolajus „Biało-zor“ (išvertus į lietuvių kalbą – Baltakis), Trakų vaivados Andriaus Sako (1410–1465) sūnus. Baigiantis XV a. jo vaikaitis pasirašydavo: (lenk.) Wojciech Monwid-Białozor.

Nuo XVII a. Belazarų istorijoje minima Upytės kaštelionų-valdytojų giminės atšaka, kurios pradininkas buvo Stanislovas Bialozoras. Giminė valdė kaip tik Grinkiškio prie Šušvės upės pastatytą dvarelį, vadintą Šarvais. Dabar jis, vertinamas kaip įdomus istorijos paveldo paminklas, nors bendruomenės apleistas, įgriuvusiu stogu, nykstantis... Masyvūs mediniai rūmai statyti dar XVIII a., žinoma, daugel kartų perstatyti, rekonstruoti.

Su Grinkiškiu siejama kita giminės atšaka, prasidėjusi nuo Kazimiero Karolio Bialozoro. O jų palikuonis XIX amžiuje sieja kunigaikštytės Felicijos Puzinaitės, Jono Vito Modesto (1829–1872) ir Vandos Vrublevskytės vaikai bei vaikaičiai. Plačioje giminėje maršalkos, teisėjai, aukšto rango kunigai, kariškiai.

Iki šiol, tarsi atsiminimų lapelis albume, liko puiki dvarelio parko alėja, unikalus architektūriniu pobūdžiu svirnas ir vieta, kur... prie dvaro tvenkinio saugumiečiai kankino vietinius lietuvius partizanus. Jau šiais laikais tvenkinyje rasta per 60 kūnų. Palaidoti aukštumėlėje, pavadintoje „Skausmo kalneliu“.

Įdomu, kad Grinkiškio-Šarvų dvaras minimas jau XV amžiuje, kai 1554 m. Nikolajus Loveika įsūnijo giminaitį Joną Bialozorą ir jam dvarelį užrašė kaip palikimą.

Iki 1623 m. dvarą valdęs Stanislovas Bialozoras, fundavo Grinkiškio bažnyčią (1618). Tado sūnus. Jonas Bialozoras – Kairėnų, netoli Vilniaus, seniūnas, 1791 m. paveldėjo Grinkiškį. 1921 m. po tėvo Aleksandro Bialozoro mirties Grinkiškio dvaras su palivarkais ir miesteliu atiteko paskutinei valdytojai – dukrai Aleksandrai Montvid-Bialozoraitei. Dar šioks toks palikimas kitose parapijose teko seserims Elenai ir Zofijai. 1924 n. Žemės reformos valdyba palivarkus seserims padalino, dalį žemių išnuomojo grytelninkams, dalį išparceliavo. Tris dešimtines nusipirko Aleknų šeima. Greta kūrėsi ir Blėdžiai. Šiose šeimose augo būsimieji Panevėžio dramos teatro aktoriai. 1927 m. parceliuotuose plotuose kūrėsi būsimo poeto Vytauto Bložės tėvas Pranas, Izidorius Guščius, Leonardas Daukša ir kiti bežemiai. Aleksandra prieš Antrąjį pasaulinį karą ištekėjo už vietinio Jono Ramanausko-Rimvydo. Dvaras įgavo lietuvių kultūros žymių, tačiau 1940 m. buvo nacionalizuotas.

Istorija pasakoja, kad šio dvaro jaunuolis, Vilniaus akademiją baigęs Kristupo sūnus Jurgis Belozaras, tapo kunigu. Jau būdamas karaliaus sekretoriumi, LDK LDK iždo raštininku, patapo Vilniaus kanauninku ir šv. Kazimiero koplyčios klebonu. Iš Vladislovo IV gavo teisę koplyčios reikmėms valdyti Panevėžį ir Ramygalą. Tačiau buvo ir kitų pretekstų Belazarams atsirasti Upytėje.

Kompozitorius Antanas Belazaras XX a. jau buvo nutolęs nuo tų istorinių asmenybių, įvykių. Vargu ar apie juos žinojo jo tėvai. Jie gyveno jau nepritekliais nužymėtame kaime. Antanas – tapo vargonininko Kazimiero pirmagimiu. Ankstyvoji vaikystė buvo šalia muzikos – prie vargonų.

Nuo jaunumės Antanas domėjosi įvairiais kūrybos aspektais: literatūra, paišyba. Baigęs progimnaziją, liko vargoninkauti vietoj tėvo Smilgiuose, vadovavo tėvo įkurtam „Dainos“ draugijos Smilgių skyriaus mišriajam chorui. Ruošė mėgėjiškus vaidinimus, pats juos režisavo, piešė dekoracijas. Tačiau Antanas svajojo mokytis toliau.

į Kauno konservatoriją. Pradžioje tobulino vargonavimą Jono Bendoriaus klasėje. Tačiau traukė kompozicija, kuria užkrėtė pamokos Juozo Gruodžio klasėje. Teko daug dirbti papildomų darbų – reikėjo pačiam pragyventi ir padėti talentingam broliui Albertui, studijuojančiam pianistui: kažkoks darbas teatre, privačios pamokos pedagoginės valandos Marijampolės mokytojų seminarijoje...

Karas pakeitė situaciją: A. Belazaras 1942 m. grįžo į gimtuosius kraštus. Panevėžyje karo metais organizavo Dainų ir šokių ansamblį, talkino 1943 m. birželio 6 d. Mykolo Karkos rengiamai dainų šventei, vadovavo kanklių ansambliui, chorui. Su žmona, dainininke Elena Belazariene koncertuodavo Panevėžyje ir aplinkinėse. Intensyviai kūrė. Radosi romansai „Dvidešimt sū“, „Begalinis liūdesys“, giesmės.

A. Belazaras dirbo Muzikos kursuose, vėliau muzikos mokykloje, aštuonerius metus direktoriavo. Tačiau greta talkino Juozo Miltinio ir kitų režisierių statomiems spektakliams: rinko arba pats kūrė muziką. Ruošdavo jaunuosius mokyklos muzikantus reikiamą spektaklyje muziką atlikti. Vienintelis teatras Lietuvoje džiaugėsi „gyva“ muzika scenoje. A. Belazaras kūrė muziką įvairių režisierių statomiems spektakliams nuo 1951 metų. Tai V. Goldfeldo „Užburtas veidrodis“, A. Korneičiuko „Ukrainos stepėse“, N. Djakonovo „Vedybos su kraičiu“, Pierre de Beaumarchais „Sevilijos kirpėjas“, H. Fiheiredo, „Lapė ir vynuogės“ (Ezopas), E. Labiche

„Šiaudinė skrybėlaitė“, A. Milerio „Komivoježerio mirtis“, E. Borisovos „Juodojo ežero paslaptis“ ir kt. Pats kompozitorius mėgdavo važiuoti į gastroles: dalyvaudavo spektakliuose, talkindavo pasiruošiant, o tarp vaidinimų֪ žvejodavo, liedavo akvareles, kurios šiandien sudaro kūrybingo žmogaus nuostabų palikimą.

A. Belazaras sukūrė operetę „Auksinės marios“, kuriai libretą rašė panevėžietė Liūnė Janušytė. Tačiau sutarimo nerado, ir libretą baigė Jonas Mackonis. Iki šiol kartais nuskamba gražus choras „Mėlynasis Nemunėli“.

Nuo 1948 metų A. Belazaras – Lietuvos kompozitorių sąjungos narys. Visą gyvenimą jis kūrė chorinę ir vokalinę muziką, harmonizavo lietuvių liaudies dainas. Puikios jo dainų miniatiūros „Žiedai“, „Obelys“, „Žibuoklės“, „Rugiagėlės“, „Pienė“, „Alyvos“. Visų šių romansų pirmoji atlikėja buvo žmona Elena.

Kompozitoriaus paminėjimo popietėje susirinkusiems buvo pristatytas įmantrus, retos meistrystės suolelis, kurį muziejui dovanojo D. Belazaraitė. Stalelį vietoj piniginio honoraro gavo dovanų Belazarų šeima iš Panevėžio kunigų rankų. Muziejus restauravo, dabar puikuosis ekspozicijoje greta labai turiningų ir puikiai eksponuojamų istorinių muziejaus kolekcijų.

Didžiule rožių puokšte D. Belazaraitę, atvykusią priminti apie tėvo veiklą, sveikino Upytės Antano Belazaro pagrindinės mokyklos direktorė Jurgita Zalatorienė.

Dabar ir Upytėje saugomas kompozitoriaus A. Belazaro atminimas. Dar 1880 m. Ragaudžiuose atidaryta mokyklėlė augo, glaudėsi Tarnagalos kaime, dvarininko M. Eidrigevičiaus iniciatyva pastatytame specialiame name prie Upytės piliakalnio. 1977 m. persikraustė į tipinį sovietmečio pastatą, o 1997 m. gegužės 9 d. mokyklai suteiktas Antano Belazaro vardas.

Nenuostabu, kad mokykloje dėmesys skiriamas meniniam ugdymui. Įdomūs neuroedukacijos užsiėmimai, kurių metu, taikant įvairius dailės terapijos metodus, vaikai mokosi suprasti save, valdyti emocijas.

Tą vakarą mokyklos direktorė J. Zalatorienė Panevėžyje susirinkusiems papasakojo apie šios mokymo institucijos dabartį. Mokykloje vietą rado nuo karo pasitraukę Ukrainos vaikai. Mokosi lietuvių kalbos. Tai girdėjo ir susirinkusieji. Jie vienas po kito lietuviškai skaitė tekstus apie kompozitorių, o dvi nedidukės mokinukės padainavo vieną nesudėtingą Belazaro dainelę.

Kaip sakė panevėžiečiai, atsigavęs Panevėžio muzikinis teatras (vadovė Kotryna Nekrošiūtė) kupinas naujų idėjų. Gal jis prisimins ir Panevėžyje kūrusius kompozitorius?